Verta!

TĖVAS: Ar skanu?

SŪNUS: Aha, labai... Ir Maja prašo, užuodžia, kad skanu.

TĖVAS: Nesumanyk duoti.

SŪNUS: Kodėl?

TĖVAS: Pripras prašyti nuo stalo, neatsiginsim. Savo tegu ėda.

SŪNUS: Gal jau priprato.

TĖVAS: Todėl turim laikytis tvarkos. Namuose nuo stalo šuns nešeriam, kad ir kiek kaulytų.

SŪNUS: Reiškia, neverta jai po stalu inkšti?

TĖVAS: Tiesa. Visiškai neverta, tik šuo per kvailas suprasti.

SŪNUS: O Dievo prašyti verta?

TĖVAS: Na kaip... Realiai, tai neverta, nes jis irgi savo tvarką pasaulyje įvedęs laiko.

SŪNUS: Kokią tvarką?

TĖVAS: Tokią, kad kartą pats atseikėjo neprašomas. Davė visko, kas mums priklauso, pagal savo dėsnius.

SŪNUS: Tai kodėl močiutė meldžiasi?

TĖVAS: Jai patinka.

SŪNUS: Kaip gali patikti, jei nieko daugiau negauna?

TĖVAS: Melsdamasi ne tiek prašo, kiek garbina Viešpatį.

SŪNUS: Girdėjau, kaip prašo.

TĖVAS: Na, gal ir prašo.

SŪNUS: Negi niekada nieko negauna?

TĖVAS: Gauna ne dėl to, kad meldžia. Mes Mają gi sočiai šeriam, štai – pilnas dubuo. Ėsk, kiek nori.

SŪNUS: Bet ji nori to, ką mes valgom.

TĖVAS: Močiutė irgi nori to, ką tik Dievas gali.

SŪNUS: Supratau. Ačiū.

TĖVAS: Palauk, o ką čia tas šuo kramto?!