Miltiadas: „Pusmaratonis - mažvaikiams“

Ar bėgsite poryt Vilniaus pusmaratonį?

O ką, jo dar neatšaukė?

Ne. Kodėl turėtų?

Taigi Rygoje, praėjusį sekmadienį trasoje mirė jaunuolis. Tik dešimt kilometrų mėgino bėgti ir numirė, o čia – pusmaratonis! Mūsų valdžiažmogiai būtinai turėjo susigriebę įvesti privalomą bėgikų sveikatos patikrinimą prieš startą ir kas penktame kilometre.

Ironizuojate.

Nė kiek. Juk valdžios tikslas – kad niekas nemirtų. Pažiūrėk, susisiekimo ministras pritaria Europos Komisijos siekiui pasiekti nulį žūčių keliuose.

O Jūs tam nepritariate?

Aišku, nepritariu. Galima pasiekti, kad niekas nežūtų autoavarijose, tik ar verta? Jei uždrausime lįsti į kelius, žmonės sugalvos, kaip žūti kitokiais būdais. Dabar per metus Europoje sutraiškomi 35 tūkstančiai eismo dalyvių. Įsivaizduokime, kad skirsime tam reikiamus milijardus: ištiesinsime ir apšviesime visus kelius, priversime pardavinėti tik itin saugius ir kvailai brangius automobilius, kurie išsijungs užuodę alkoholio garą, ir padarysime dar galai žino ką, kad per metus prisitrėkš tik dešimt nelaimėlių. Ir tuomet, kiek besistengtume, tas skaičius nebemažės. Tai dėl tų dešimties numirėlių teks apskritai uždrausti automobilių eismą, kad nulio žūčių tikslas būtų pasiektas.

Argi gyvybė nėra aukščiausia vertybė?

Absurdas. Idiotiškai populistinis absurdas. Ši dogma naudinga tik valdžiažmogiams, kurie neišgyventų be balsuotojų ir mokesčių mokėtojų. Todėl politikai ir neriasi iš kailio: alkoholio suvaržymai, vaistų ribojimai, eutanazijos draudimai, savižudybių prevencijos... 

Nukrito lėktuvėlis, Seimo narė iškart skundžiasi: „Mes paleidom iš savo rankų visa tai, kas skraido mūsų oro erdvėj!“ Įsiklausyk. Jei įmanytų, tie gyvybę aukštinantys monstrai apskritai uždraustų mirti. Tik šitai - ne jų nosiai.

O kas Jums yra aukščiausia vertybė?

Laisvė su savo gyvenimu elgtis, kaip noriu.

Bet, dovanokite, tai – ne Jūsų nosiai. Juk gyvenimą gali sutraiškyti koks nors apsvaigęs pacukas arba savižudis pilotas.

Tiesa. Jei taip lemta, tai ir sutraiškys. Esu fatalistas. Jau kuo netikiu, tai valstybės ir visuomenės hipergloba. Čia, kaip puikiame Roberto Šeklio apsakyme „Globa“: kuo labiau mane saugo, tuo baisesnių naujų grėsmių sukelia. Uždraustų, tarkime, degtinėlę, tai net bijau pagalvoti, ko tektų griebtis. Sako, nebegerk, o aš jiems aiškinu apie Semį Vandžiru...

Apie jį jau esate pasakojęs. Tačiau juk miela kam nors rūpėti. Štai man sūnelis sako: „Tėti, nepamiršk grįžti“, žmona primena: „Vairuok saugiai“, ir iškart kvėpuoju lengviau.

Tai visai kas kita. Čia – meilė, o ten – išskaičiavimas, sukčiavimas.

Tačiau jeigu visi labiau vieni kitus mylėtume...

Jeigu. Absurdas. Jeigu žmogaus prigimtis pasikeistų. Jeigu sutvėrėjai perkurtų Visatą. Jeigu.

Jokia valdžia negali liepti labiau mylėti kitus. Bando taip nurodyti, mėgina papirkti, per visokias švietimo programas apgaule įteigti, kad didžiausia laimė yra susirasti draugų ir daryti įtaką žmonėms. Nepavyksta. Paskaityk Rasos Aškinytės „Žmogų, kuriam nieko nereikėjo“. Nuostabus tekstas, neįtikėtina garbė lietuvių literatūrai.

Siaubingiausia, kad tie išsigimėliai atrodo rimtai nusiteikę prievarta paversti visus visuomeniškesniais, meilesniais, bendresniais. Galas individualybei. Artėjame prie epochos, kai turėsime deklaruoti ne tik turtą bei pajamas, ne tik skysčius oro uostuose, bet ir savo ketinimus, emocijas, mintis. Vaikščiosim su monitoriais, juose bėgančia eilute slinks minčių tekstai. O gal keisis vaizdiniai. Ir nemėgink per silpnai ko nors mylėti! Bauda, kalėjimas… Tik ne mirtis, nes mirtis - nepadori išeitis.

Tai ar bėgsite pusmaratonį?

Nebėgsiu. Šiais laikais pusmaratonis tinka tik mažvaikiams.

Bet gi laimėtumėt savo amžiaus grupėje.

Savo amžiaus grupėje mažvaikių distancijoje... Kokia prasmė? Sakau tau, pusmaratonį dabar bėga tik vaikai, maratoną – mergos, o tikri vyrai dar atsikvepia šimtinėse, kalnuose ir Ironman‘uose.

Tai ką planuojate artimiausiu metu?

Planuoju sulaukti šimto metų, tada nusipjauti dešinę koją ir įkopti į Everestą be deguonies. Atbulomis.

Aš Jus myliu.