Katarakta

„Oi, nepažinau, turtingas būsit!” praneša pro lifto duris sprukdama kolegė. Ačiū. Kaip paprasta! Neprireikė apsivilkti dželabos su gobtuvu, persisodinti garbanų ar pasididinti smakro. Pakako nusiimti akinius.

Nešiojau juos beveik keturiasdešimt metų. Trumparegystė – ne liga, o veikiau kūno defektas. Vienus vargina per trumpos galūnės, kitus – per ilgos akys. Pasaulio vaizdas, prasmukęs pro rageną ir lęšiuką, nepasiekia realybei suvokti skirtos tinklainės, nuskęsdamas šiek tiek per arti, akies obuolio viduje. Ne bėda. Akiniai ar kontaktiniai lęšiai, kasdieniai knygų graužikų optiniai ramentai, lengvai ištaiso organizmo sandaros klaidą.

Nesukau galvos, kol praėjusią vasarą ėmiau grimzti rūke. Vaiskioje dienos šviesoje nebesuvokdavau reklamų vilionių, neįskaitomi skaičiai telefono žinutėse varydavo įsiūtį, o sutikti pažįstamieji įgydavo vilčių ūmiai praturtėti, kadangi subtilūs jų veidų bruožai mano sąmonėje susiliedavo, lyg perbraukti impresionisto teptuku. Pamėgau pavėsingas užuovėjas, prieblandos gaubiamus prieangius, blausiai apšviestus užkaborius, nes patamsyje išsiplėtę vyzdžiai įgalindavo perskaityti kelis kokios nors prieš karą išleistos knygos puslapius. Anuomet leidėjai, rinkdamiesi šriftą, dar pagalvodavo apie silpnaregius.

„Katarakta“, - iškart nustatė maloni akių gydytoja. Taip žinovai vadina akies lęšiuko drumstį. Nuo ko ji man? Paslaptis. „Gal dirbote su radiacija?“ Ne, nespėjau, pats pasirašiau nacionalinės atominės energetikos sunaikinimo paktą. „Gal esate ilgai vartojęs steroidų?“  Nebent kas nors slapčia šerdavo. „Gal kalti genai?“ Visuomet smagu kaltinti ką nors kitą. Ai, tiek to.

Papildais ar pratimais tokios negalios neįveiksi, čia - ne Achilo sausgyslė. Prieš dešimtmetį atsisakiau traumatologų peršamos kulno operacijos ir po poros savaičių smagiai įkopiau į Araratą. Šįkart suvokiau, kad ginčytis su oftalmologais nėra prasmės, teks drumstus savuosius lęšiukus keisti skaidriais sintetiniais.

Aklai kuo nors pasikliauti – ne man. Ypač interneto amžiuje, kai nebeliko jokio tiesos monopolio ir kiekvienas mėgėjas panorėjęs gali spėriai įveikti trumpą chirurginio kataraktos gydymo teorijos kursą, kad padiskutuotų su medicinos autoritetais. Ištyręs padėtį, suformulavau dvi užduotis: rasti įgudusį chirurgą ir išsirinkti optimalius dirbtinius lęšiukus.

Pjaustyti akis – kaip į krepšį mėtyti baudas: kuo daugiau kartoji, tuo geriau sekasi. Kas netolimuose kraštuose pirmauja pagal šią statistiką? Ogi profesorius Oliveris Findlis, Vienoje per metus išpjovęs daugiau kaip 1300 padūmavusių lęšiukų. Vykstu pas jį.

Austrijos okulistas Nr.1 – aršus darboholikas. Rytą operuoja ligoninėje, vakare konsultuoja savo priimamajame, buvusiame žydų kvartale. Taip, katarakta. Kairiąja akimi dar šį tą regiu, dešiniąja - jau tik  įsivaizduoju. Mielai priims ant savo konvejerio. Pirmiau - dešiniąją, po poros savaičių – kairiąją. Po 2700 eurų už naują žvilgsnį. Taip, galima ir vienu apsilankymu, penktadienį – vieną akį, pirmadienį – antrą.

Lęšiukų pasirinkimas platus: paprasti ir su dioptrijomis, multifokaliniai ir akomoduojantieji. Pasiryžus įsidėti į akis organinio stiklo lašus, verta jais ištaisyti ir anatominį trumparegystės broką bei pamėginti palengvinti senatvinę toliaregystę. Paprasčiau kalbant, turėdamas daugiau negu vieną akį, šitaip atsikratai tiek įprastų, tiek skaitymui skirtų akinių. Svarbu, kad specialistas tiksliai išmatuotų refrakciją po pirmosios operacijos ir parinktų lęšiuką antrajai akiai.

Paskirtąjį penktadienį devintą ryto jau sėdžiu ligoninės laukiamajame su dvidešimčia austrų. Iš pažiūros jų amžiaus vidurkis – virš septyniasdešimties, o gal ir virš aštuoniasdešimties. Seselė užsega apyrankę ant dešinės rankos, rezidentai tikrina akispūdį ir kraujospūdį. Nustato, kad esu tinkamas operuoti, pradeda lašinti į akį nuskausminamuosius. Raminamųjų atsisakau, noriu jaustis blaivas.

Operacinėje užtrunku gal dešimt minučių. Gydytojas paguldo žemyn atlošta galva, uždengia veidą žaliu popieriumi, iškerpa jame skylę dešinei akiai, įstato į ją žiedą, kad nemirksėčiau. Ryškios šviesos fone spėju pamatyti artėjantį skalpelį. „Du pjūviai: vienas 2,5 milimetrų, kitas – trumpesnis“, - komentuoja Findlis. Skausmo nejaučiu. Stengiuosi visąlaik stebeilytis į lempą, kaip prašo chirurgas. Jis ant akies užtepa apsauginio gelio, išlupa sugedusį lęšiuką ir įgrūda naują. „Viskas puiku, iki pirmadienio!“

Seselė virš akies pleistru priklijuoja plastmasinį gaubtelį su trimis vėdinimo skylutėmis, pasodina laukiamajame ir pasiūlo arbatos. Po valandos rezidentas apžiūri sutaisytą akį, išrašo receptą lašams ir išveja lauk. Kitą rytą nusiėmus apsaugą, galima normaliai gyventi: praustis, bėgioti, plaukioti ir kilnoti svorius. Nepatartina tik trinti ar spaudyti operuotos akies. Kauno maratonas už poros savaičių? Jokių problemų.

Savaitgalį apžiūrinėju kadaise karališką miestą. Dabar jį jau senokai valdo socialistai ir žalieji. Pusė butų – socialiniai būstai, likusiųjų nuomos kainoms nustatytos lubos. Užtat čia legalūs viešnamiai ir lošimai kazino – kairieji visais laikais mėgo ir mokėjo baliavoti. Metro de facto nemokamas, nes bilietų nėra kam rodyti. Peronuose ir vagonuose grūdasi išeiviai iš Balkanų.

Bulgarė Marieta atveda į Didvyrių aikštę, neseniai apdainuotą Vilniaus Nacionaliniame dramos teatre, Kristiano Lupos režisuotame spektaklyje pagal  taip pat pavadintą Tomo Bernhardo pjesę. Pjesė gili, o spektaklis iš tų, kurie patinka tik kritikams ir snobams. Aikštė mat garsi tuo, kad ten iš balkono Hitleris paskelbė prisijungiąs Austriją. Jos pačios gyventojų labui. Tai kas gi tie didvyriai? Du princai, įamžinti bronzoje raiti: Karolis, iš esmės už tai, jog priklausė Habsburgų giminei, ir Eugenijus, nusipelnęs, kai sumušė turkus 15-os metų kare.

Rytinę krikščionybės tvirtovę mahometonai buvo apgulę dukart: XVI ir XVII šimtmečiuose. Antrąsyk gelbstint miestą 1683-iaisiais daug prisidėjo lietuviai su savo Didžiuoju kunigaikščiu Jonu Sobieskiu. Ar žinote, kad tikrosios Islamo Valstybės (IS) vadovybė yra pažadėjusi pagaliau užimti Vieną ir atkeršyti už anuos pažeminimus, klausiu Marietos. „Kada?“ – klausimu išduoda nerimą racionali brunetė. Kada? Kad užims, tai garantuoju, nes Leonardas Cohenas dainuoja „I‘ve seen the future, brother: it is murder.“ (angl. Regiu aš ateitį, broleli: tai – žudynės.), o kada... Dar nesu toks aiškiaregis: gal po poros metų, o gal kitame Visatos cikle.   

Sekmadienį visos parduotuvės uždarytos. Meno istorijos muziejuje apžiūriu Pieterio Bruegelio „Babelio bokšto“ originalą ir įspūdingo ilgio raganosio ragą, kaustytą auksu. Kavinėje „Hawelka“ ant lubų tebesilaiko prilipęs būgnų tūzas, kurį ten per Falco gimtadienio šventę priklijavo kviestinis magas.

Pirmadienį profesorius lygiai taip pat džiugiai ir mikliai sutvarko mano kairiąją akį. Pro viešbučio langą apžiūrinėju kraštinę Alpių kalvą kitoje Dunojaus pusėje. Ko pasimokiau? Kad viskas pavyko daug paprasčiau, nei skambėjo iš anksto. Kad Lietuvoje, ko gero, tą patį rezultatą būčiau pasiekęs dar pigiau ir greičiau. Užtat čia įdomiau.

Geriau pagalvojus, aiškiaregystė juk nereiškia gebėjimo nuspėti ateitį. Aiškiaregystė - tai aiškus dabarties regėjimas. Vien matančių akių jam nepakanka, trūksta dar išlavinti protą, kad neiškreiptai suvoktų tikrovę.

Yra, ko siekti.