Kuo juokingi lordai

Pavadindamas vardu „Lords“ fondą, į kurį sudeda ne tik nemažą kapitalą, bet ir palikuonių gerovės viltis, žmogus apsisprendžia dėl keleto dalykų. Pirma, jis prisilygina dieviškosioms būtybėms (žodis „Lord“ anglų kalba pirmiausia reiškia Dievą). Antra, pareiškia pretenzijas atstovauti visuomenės grietinėlei. (Lordas angliškojoje kultūroje yra titulas, taigi jį pelnęs veikėjas įgyja pagrindą būti taip pristatomas. Pvz. Lordas Mindaugas Marcinkevičius ar tiesiog Lordas Marcinkevičius.) Trečia, toks asmuo deklaruoja pageidavimą susisieti ne su lietuviškąja verslo pelke, o su žydraisiais finansų vandenynais, virš kurių niekada nenusileidžia saulė.

Šiame rašinyje nespėliosiu, kodėl pastarojo fondo herbe pavaizduoti keturi liūtai ir tik du žirgai. Tai giliųjų psichoanalitikų sritis. Toliau mėgėjiškai pasvarstysiu, kaip pragmatiško suvalkiečio sąmonėje gimsta šitokio aukščio polėkiai. Juk tapti lordu ne tik dieviškai malonu, bet ir velniškai rizikinga.

Kiekvienas lordas yra juokingas. Ne tik man. Štai „The Economist“ neseniai pakomentavo, kad toks Lordas Sewel, nufilmuotas vienoje orgijoje dėvintis moteriškais apatiniais atrodė tik vos vos juokingiau, nei darbuodamasis parlamente su mantija, peruku ar plunksnuota skrybėle. Nujausdami savo komizmą, lordai atsipalaiduoja tik atokiose pilyse, uždaruose klubuose ir fonduose. Jie nebėgioja parkuose ir nerašo baltųjų knygų.

Lordai yra politikai. Tai svarbus momentas. „Ši veikla reikalauja nepriekaištingos reputacijos, visiško skaidrumo ir sąžiningo valdymo. Esu atskaitingas šimtams investuotojų bei institucijų, mūsų santykiai grindžiami abipusio pasitikėjimo principais. Negaliu savo investuotojams užtikrinti visiško savo veiklos skaidrumo, jei nesugebėsiu paaiškinti, kaip valdoma „VP grupė“. Mano asmeninės vertybės, naujas verslas bei neseniai paaiškėjusios aplinkybes nepalieka kitos išeities, kaip sekti pasauline praktika ir viešinti neskaidrius ir tik vieno asmens poreikius tenkinančius „VP grupės“ veiklos modelius“. Kieno citata? Lordo Marcinkevičiaus.

Žemiau pateiksiu kitą citatą, iš George Clooney kino dramos „Kovo idos“. Vyriausiasis būsimo prezidento patarėjas, kurį suvaidino neprilygstamasis Philip Seymour Hoffman, moralizuoja pas priešininkus perbėgti sumaniusiam kolegai: „There's only one thing I value in this world Steve, and that's loyalty. Without it you're nothing and you have no one. And in politics it's the only currency that you can count on.“ (angl. „Tėra vienas dalykas pasaulyje, kurį aš branginu, Styvai, tai – lojalumas. Be jo tu esi niekas ir neturi nieko. O politikoje tai – vienintelė valiuta, kuria gali pasikliauti“).

Lojalumas – tai ne aklas paklusnumas ar baimė kritikuoti suvereną ir tikrai ne pakantumas niekšybėms. Tačiau kai trečiasis devintuko narys, dalyvavęs kuriant esminius Visos Prekybos veiklos modelius, apsimeta praregėjęs ir ima dergti savo lizdą, perukas gėdos nepridengs. Lojalumas – tai bent jau susilaikymas nuo išdavystės.

Papasakosiu vieną atsiminimą. Kokiais 2004-aisiais Vilniuje Arvydo Avulio bendrovė surengė bėgimą laiptais į „Europos“ biurų dangoraižį. Daug negalvodamas užsiregistravau, atvažiavau, užbėgau. Tai štai, po to spjaudžiausi ne tik prisikvėpavęs laiptinėje nuo statybų užsilikusių dulkių, bet ir sugėdintas kolegų, kam reklamuoju „Akropolio“ konkurentų prekybos centrą. Mėginau guostis, kad tame centre veikia „Maxima“, bet išties pasijutau paikai įkliuvęs principų spąstuose, mat prieš tai buvau spėjęs garsiai apsiskelbti niekada neperkąs pas konkurentus ir šiaip esąs lojalumo savo verslui etalonas.

Šiandien anų priekaištų autorius, tebebūdamas VP akcininku, jau dedasi praktišku žmogumi: ne tik renkasi su sėbrais už „Norfos“, bet ir jungia prie jos nuosavas (kad ir praskolintas) baltarusiškas parduotuves. Kadaise susitapatinusiam su „Akropoliu“ lordui asmeninės vertybės nebetrukdo įsigyti ir valdyti konkuruojančių prekybcentrių, kuriuose svarbiausi nuomininkai yra „Rimi“ ar „Prisma“.

Bendraturtis apsisprendė ne tik konkuruoti su ilgamečiais partneriais, bet ir juos apjuodinti: ištraukė iš rūsio senų nuodėmių kibirą ir dar prikūrė nebūtų dalykų. Nėra ko stebėtis. Perėjo žmogus prie naujos valiutos ir politikuoja. Viešai skelbia: siekiu sudaryti VP akcininkų sutartį. Oho. Gal jos esminė nuostata - kad dalininkų teises apibrėžia jų kilmė ir titulai, o ne turimų akcijų suteikiami balsai? O gal – kad Mindaugo gatvės „Maxima“ priklauso Mindaugui? Išties mielai pasijuokčiau, skaitydamas tokio dokumento projektą, tik ar nebars Konkurencijos tarnyba už ketinimą dalyvauti kuriant kartelį su konkurentu?

Vienintelė išeitis iš akligatvio – sukti atgal.