Jau pramokome spausdinti žodį ‚,Holokaustas“. Pakelių
nuorodas „Žydų žudymo vieta“ pakeitėme rodyklėmis „Žydų žudynių vieta ir kapas“.
Vis dėlto kolektyvinės psichikos demonams pergalėti nepakanka Rūtos Vanagaitės ir Leonido Donskio
pastangų. Vos pakyla liaudies meistro ranka geram darbui, tuoj ją sugriebia vidinis
antisemitas ir išvedžioja kaltu per medį anekdotinį froidizmą: „žydams
atminti“.
„Jis – antisemitas iš prigimties. Antisemitizmas jam
yra proto įprotis, lyg požiūris į moteris ar žirgus, rinkinys įgimtų prietarų,
neplaukiančių iš jokių faktų, ir jis pats niekuomet niekam nelinki pikta, širdimi
visada likdamas nepriekaištingas džentelmenas“. Taip A.B.Yehoshua apsakymo „Ponas
Mani“ veikėjas apibūdina vieną britų
armijos majorą.
Bendruomeninė sąmonė šėlsta kitame to paties autoriaus
apsakyme „Vakarinis Yatiro ekspresas“, kai kaimelio gyventojai sutartinai nuleidžia
nuo bėgių greitąjį keleivinį traukinį. Jų paskatos labai skiriasi: vieniems
stinga įspūdžių aistrai pakurstyti, kitus gena smalsumas, godulys, valdžios
troškimas, tačiau visi širdimis lieka nepriekaištingai santūrūs žūstančių
keleivių atžvilgių. Ko gero, panašiai elgiasi pavienio teroristo sąmonė. Žmogiško
intelekto tyrinėtojas Marvinas Minsky veikale „Proto bendruomenė“ aprašė daugybės
veiksnių, kuriančių kiekvieną individualų protą, kovas ir sąjungas. Nenuspėjamus
asmenybių sprendimus nulemia prieštaringi mąstymo išteklių interesai.
A.B. Yehoshua romano „Moteris Jeruzalėje“ pagrindinis
veikėjas – ne moteris, ir ne Jeruzalė, o didžiulės kepyklos Žmogiškųjų išteklių
skyriaus vadovas. Mūsiškiai vadintų jį atitinkamų resursų departamento
direktoriumi, bet hebrajų verslo kalba, ko gero, mažiau linkusi sotintis svetimybėmis.
Ant herojaus galvos užgriūva prievolė pasirūpinti žuvusios darbuotojos
palaikais ir bendrovės bei jos savininko reputacija. Skaitytojui sadistiškai
smagu sekti bevardžio viršininko, įgudusio disponuoti ištekliais, tačiau
klupinėjančio paprastose žmogiškų santykių situacijose, kančių keliais.
Tąsymosi su gražuolės motinos karstu siužetas taip
primena W.Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“ veikėjų klajones, kad „The
New York Times“ pakrikštijo A.B.Yehoshua „Izraelio Faulkneriu“. Gal kritikai
įžvelgs pamatinių judviejų bendrybių, tačiau perskaičius ankstyvuosius jeruzaliečio
apsakymus, norisi mėgėjiškai pritarti jį lyginantiesiems su Th.Mannu arba
A.Čechovu.
„Moters Jeruzalėje“ originalas išleistas
2004-taisiais. Po dvylikos metų Izraelio ambasados, Lietuvos Kultūros tarybos, „Tevos“
ir “Sofoklio” leidyklos pastangomis pasirodęs lietuviškas Kristinos Gudelytės vertimas
stulbina aktualumu. Sprogimas Jeruzalės turgavietėje, parduotuvės griūtis
Rygoje, Vilniuje bėgdamas maratoną kritęs kariškis – kaskart iššvaistyti žmogiškieji
ištekliai. Žuvęs darbuotojas – nebe etatinis, o buvęs darbuotojas. Miręs
karininkas – buvęs karininkas. Ana ten palaidoti buvę žydai. Štai memorialas latviams
(rusams, lenkams...) atminti. Mes - gyvieji, ne buvusieji - neturime ko
atsiprašinėti, reikalaujame atšaukti kaltinimą!
Nelaimėliui išteklių vadovui susivokti padeda
oligarchas savininkas ir pusiau kišeninio laikraščio žurnalistas,
atskleidžiantis „auksinę taisyklę, kuria paremtas visas pasaulis: jei padarei,
bet nepaviešinai – viskas perniek“. Pasitaškei pinigais artimiesiems, surentei atminimo
paminklą, aprašei, nufotografavai, ir ramu? O kad šito pakaktų! Ypač jeigu
viena tragedijos prielaidų – meilė.
Nepaisant pavadinimo, „Moteris Jeruzalėje“ nėra perdėm
žydiškas romanas. Žmogiškieji ištekliai neturi nei rasės, nei tautybės.
Skaitydamas pagalvojau, kad šiuolaikiniai antisemitai kaltina žydus užvaldžius
pasaulio išteklius, o knygos veikėjai jų kratosi, bėgdami nuo atsakomybės,
bandydami atsipirkti nuo kaltės. Valdyti išteklius – nelengva pareiga. A.B.Yehoshua klastingai ją primeta ne tik savo
personažams, bet ir skaitytojams: „Tai – tavo moteris“. Tavo Jeruzalė.