Išmanote fiziką iš pamatų. Ar tai jums padeda gyventi? O
gal trukdo?
Man atrodo,
labiau padeda, nei trukdo. Tas, kuris turi didesnę galimybę pasirinkti, yra
laisvas žmogus. Nežinodamas kokios nors informacijos, jos ir nepanaudosi. O
jeigu žinai – esi laisvesnis, nes gali pasirinkti: naudotis ja ar ne.
Fizika, kaip
fundamentinis mokslas, išlenda visur. Ar kalbėtume apie istoriją,
ar apie dailę,
ar apie muziką – visur yra fizika. Norint perteikti muziką, reikia
žinoti akustikos
dėsnius, norint nupiešti gerą paveikslą – kokios medžiagos su
kokiomis
sukimba...
Bet profesoriau, dovanokite, čia jūs kalbate tokias pat
banalybes kaip mano fizikos mokytojas penktoje klasėje. Nesąmonės kažkokios,
vaikiška propaganda: kokia svarbi fizika, ji – visur. Man regis, kad nupieštum
nuostabų paveikslą, neprivalu mokėti fizikos. Pasiginčykime, galbūt aš
klystu...
Taip, taip,
gerai...
Manau, fizika eiliniam žmogui svarbi ne tuo, kad jis
apsiskaičiuos kokį nors slydimo greitį, o tuo, kad ji padeda suvokti pasaulį,
kokiame tas žmogus gyvena. Juk fundamentinė fizika paaiškina, kodėl kas nors
nutinka, kokie dėsniai veikia nepaisydami, ar patinka mums tai, ar ne.
Į klausimą „kodėl?“
stengiasi atsakyti ne tik fizika, bet ir visi mokslai. Tiek fundamentiniai, tiek
nefundamentiniai. Fizika gal labiau tuos klausimus išgrynina. Joje klausimų „kodėl?“
yra be galo daug, o atsakymų „todėl, kad“ – be galo mažai.
Tai gal „kaip?“ būtų geras klausimas?
Taip, čia gal
labiau iš vidurinės mokyklos... „Kas?“ ir „kaip?“ būdingi vidurinei
mokyklai, nes
ten reikia daug atsiminti. Ten turi atsiminti kažkokius skaičius,
pavardes... O
aukštojoje mokykloje jau keliamas klausimas „kodėl?“.
Atsikirtote man negailestingai. Bet grįžkime į gyvenimą:
kiek jūs, būdamas ne auditorijoje, ne laboratorijoje, mąstote apie fiziką? Ar
susiduriate su ja namuose?
Taip, ir namuose
susiduriu. Fizika leidžia suprasti reiškinių priežastis. Kai matai kokį nors
rezultatą, supranti, kad turėjo būti jo priežastis. Tai lengvina gyvenimą. Supranti,
kad ne kažkas pakišo tau kiaulę, o tai yra dėsninga, taip turėjo nutikti. Tai
padeda priimti dalykus, kurie atrodo fatališki, tarsi kažkas tave baudžia iš aukščiau,
o tu juos priimi kaip normalią įvykių seką. Tai yra filosofija, bet kiekvienas mokslas
turi filosofijos...
Gerai, mes jos nesikratykime, bet paaiškinkite, kaip jums
fizikos žinios padeda priimti nesėkmes. Nejaugi trūkus vamzdžiui, kai
santechnikas, užuot jį taisęs, užsuka vandenį ir dingsta, įžvelgiate tokios
sekos dėsningumą ir nesusinervinate?
Kai trūksta
vamzdis, fizikos žinios turbūt praverčia vėliau. Išsikvietus santechniką fizikos
jau nebereikia, ten jau – inžinerija, mechanika. Bet štai kodėl tas vamzdis trūko,
kas tai nulėmė, ką aš galėjau daryti kitaip ar dabar dar galiu, kad jis vėl neįtrūktų...
Štai ten padeda fizika. Aš galiu pamatęs vamzdį pasakyti avarijos priežastį.
Kaip fizikas aš esu eksperimentatorius: pamatau kokį nors rezultatą ir imu jį
analizuoti. Taikau žinias norėdamas paaiškinti mane supantį pasaulį. Todėl ir
galvosiu apie tą vamzdį: kas ir kaip su juo atsitiko, kodėl atsitiko. O kai
ateis santechnikas, jis vadovausis savo instinktais. Man ta dalis jau nėra
labai įdomi – kodėl jis nusprendė užsukti vandenį...
Arba kodėl prapuolė užsukęs...
Taip, tai nebeįdomu.
Man įdomu, kas atsitiko, kad reikėjo jį užsukti. Šitaip fizika taikoma buityje.
Arba ką nors kepant. Jei kepsite ką nors keptuvėje ant labai kaitrios ugnies, viršuje
susiformuos šilumai nelaidus sluoksnis, ir jūsų kepsnys viršuje liks neiškepęs,
o apačioje sudegs. Mokėdamas fiziką ir lėtai kaitindamas patiekalą, leidi šilumai
pasklisti tolygiai, viskas iškeps – niekas nesudegs. Ar čia fizika? Taip, tai
yra šilumos sklidimo dėsnis, vadinamas termodinamiškai nepusiausvyra sistema, šiluminiu
laidžiu. Šiluma turi sklisti tolygiai iš apačios kaitinant. Todėl svarbus
keptuvės ir paties objekto šiluminis laidumas. Ar tai ne fizika? Fizika.
Gal ir fizika, bet juk ją studijavote ne tam, kad
praeidami pro kepėją anam patartumėte...
Jeigu jis
paklausia – kodėl ne?
Gerai, bet man įdomiau, kaip fizikos išmanymas jums
pačiam padeda apsispręsti svarbiais gyvenimo klausimais.
Tai turi reikšmės,
nes aš kaip žmogus noriu rasti kažkokią dvasinę pusiausvyrą, paaiškinti sau
pasaulio sąrangą. Turiu pats sau paaiškinti visuomenės vystymosi dėsnius, paaiškinti
kiekvieną įvykį, ypač mane palietusį. Tokį, kuris nebūtinai neigiama prasme
palietė, gal ir teigiamai.
Turiu suprasti,
kad tie įvykiai šiandien man geri, o rytoj gali nutikti kas nors visiškai bloga.
Sėkmės seka pasikeičia, nes tiesiog taip elgiasi gamta: vasarą keičia žiema,
nuo to niekur nepabėgsi, reikia tam ruoštis. Tai galima pavadinti gyvenimo filosofija.
Kiek joje fizikos? Ar realu, kad paprastam žmogui,
svarstančiam savo gyvenimo filosofiją, praverstų fizikos vadovėlis ar paskaita?
Labai realu.
Pateiksiu pavyzdį. Jis labiau iš matematikos, ši – taip pat fundamentinis mokslas,
todėl gal labai toli nenuklysiu.
Labai gerai.
Jeigu kiekvienas
vagis labai gerai mokėtų tikimybių matematiką ir suskaičiuotų, kokia suma
susidaro padauginus vidutinę algą iš to termino, kurį jis praleidžia už grotų įvykdęs
nusikaltimą, tai jis neitų vogti. Nauda iš pavogto turto mažesnė nei uždarbis
per už grotų praleistą bausmės laiką. Jeigu visuomenė gerai mokėtų matematiką,
greičiausiai visi suprastų, kad vogti beprasmiška. Vagystės išnyktų. Pelningesnis
kelias – bandyti pačiam užsidirbti.
Fundamentinių mokslų išmanymas galėtų keisti moralinius
sprendimus...
Tikrai turėtų
taip būti.
Gal esate patyręs, kai taip nutiko?
Kad
fundamentiniai mokslai padeda žmogui būti geresniam?
Taip!
Imkim statistiką:
kiek yra nusikaltėlių su aukštuoju išsilavinimu, ir kiek be jo.
Pamatysite, kad
išsilavinę žmonės, išmanantys ne tik fundamentinius, bet ir
kitokius
mokslus, yra mažiau linkę nusikalsti. Galbūt dėl to, kad moka geriau
skaičiuoti, o
gal – kad geriau supranta, jog pasaulyje viskas yra laikina. Nieko
neįsidėsi, nieko
neišsineši. Nesvarbu, kiek tu to turto turi. Ir net jeigu galvoji, kad kaupi
vaikų ateičiai, tai turi suprasti, kad vaikai to visai nevertins, nesupras, –
jie vertins tik tai, ką patys yra pasiekę, užsidirbę. Toks yra gamtos dėsnis.
Puiku. Tačiau kaip tai suprasti padeda būtent fizika arba
matematika? Koks mechanizmas?
Per numatymą,
per abstraktų mąstymą.
Reiškia, mąstantis žmogus ir gyvena padoriau?
Taip, nes jis
turi pasirinkimą: gali elgtis taip, kaip verčia moralė, arba nedaryti.
O žmogus, kuris
nežino kito kelio, elgiasi taip, kaip jam atrodo. Jis kito kelio net nesupranta.
Sakykite, o kaip jūs pats mąstote apie pasaulio tvarką?
Esu linkęs
manyti, kad niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Pirmasis priežastingumo teoriją
pasiūlė Isaacas Newtonas. Tą teoriją tęsė Albertas Einsteinas. Pagrindinė idėja
tokia: visa, kas šiandien vyksta, yra nulemta prieš tai nutikusių įvykių. Į
daugelį mus supančių reiškinių nekreipiame dėmesio. Manome, kad taip turi būti.
Nesigiliname į tai, kad išaušo rytas. Mes nesame savo poelgių kūrėjai, tik
vykdome tam tikrą ankstesnių įvykių sukurtą programą. Ir jeigu ne aš tą programą
įvykdysiu, tai atsiras dar bent dešimt kitų jos vykdytojų. Įvykiai gali
pasistumti laike ar erdvėje, bet jie vis tiek įvyks.
Ar tinka vartoti sąvoką „visuotinė trauka“?
Taip. Tai įprastas
terminas, vartojamas ir per paskaitas studentams, ir bendrinėje kalboje.
Visuotinės traukos dėsnis apibūdina sąveiką tarp įvairių objektų pačiais įvairiausiais
aspektais. Ta trauka suprantama kaip gravitacija, kaip sunkio jėga. Čia
prireikia įtraukti masę kaip materijos savybę. Masė yra medžiagos veiksnys, leidžiantis
atsirasti traukai. Be masės nėra traukos.
Nors energija virsta mase, o masė – energija.
Taip, tiesa.
Galima net apskaičiuoti, kokia energijos dalis kiekvienoje masėje. Tačiau pasiekti
tokį virsmą: iš masės į energiją, – nelengva, reikia galingų greitintuvų. Masė
būna įvairių pavidalų. Vienuose ji siejama su kūno svoriu, kituose apibūdina gravitacinės
jėgos sąryšius. Tik kalbant apie pačią gravitacinę jėgą tenka pastebėti, kad
mes iki šiol nežinome, kas tai yra ir kodėl ji veikia gamtoje.
Taip, teko girdėti, kad gravitacija – baisiai mįslingas
reiškinys, todėl grįžkime prie lietuviškos sąvokos „visuotinė trauka“. Man ji
reiškia, kad visi vieni kitus traukia.
Taip, turbūt.
Arba stumia.
O kokiais atvejais stumia?
Kalbėdami turime
prisiminti, kad mūsų Visata plečiasi. Negana to, ji plečiasi vis greitėdama.
Reiškia, Visatos centre turi būti kažkoks galingas objektas, stumiantis visus
tolyn nuo savęs. Matematiškai aprašant lygtimi, toks objektas turėtų neigiamą
masę. Iš to kyla stūma.
Gal taip pat
atsitinka ir tarp žmonių – žmonės taip pat yra gamtos dalis. Vieni
kitus traukia,
kiti – atstumia, nors nėra jokios rimtos priežasties tokiam postūmiui atsirasti.
Skirtingų žmonių genų rinkiniai skiriasi nežymiai – gal 0,01 procento. Tai iš
ko kyla trauka arba stūma? Aišku, kiekvienas susigalvoja savo teoriją ar paaiškinimą,
kad ramiai gyventų. Norisi turėti paaiškinimą.
Ir kaip jūs tai paaiškintumėte?
Čia galėtume įterpti
svyravimus. Kiekvienam žmogui būdingi kokie nors svyravimai, pavyzdžiui,
elektrinio lauko, magnetinio lauko arba elektromagnetinio lauko. Galbūt –
biolauko, kurio mes taip pat kol kas nesuvokiame. Žmogaus svyravimų dažnis gali
būti individualus. Taigi, susitikus dviem asmenims, kurių dažniai nesutampa,
jie vienas kitą slopina. Bendraudami tuomet jaučiame, kaip netenkame energijos,
lyg apsunkstame. Nebesinori daugiau su tuo žmogumi matytis. Jis nieko bloga nėra
man padaręs, bet jaučiu jam antipatiją ir negaliu paaiškinti kodėl. O kartais
pirmą kartą sutiktam žmogui pajuntu begalinę simpatiją ir taip pat negaliu jos
paaiškinti. (Juokiasi)
Štai ir mėginu
aiškinti per svyravimus, per elektromagnetines, gravitacines ar
kitokias bangas.
Kitaip tokios traukos ar stūmos prigimties nemoku paaiškinti.
Juk bangavimų dažniui
sutapus, tokių bangų sudėtis pavirs rezonansu. Svyravimo amplitudė išaugs. Gal
tokį rezonansą patirti naudinga, todėl norisi bendrauti?
Ar entropijos dėsnis čia svarbus?
Entropijos? Be
galo svarbus. Tai ir yra abstrakčiojo mąstymo rezultatas. Šis fizikinis dydis
apibūdina netvarką. Toks tvarkos matas.
Įsivaizduokime,
kad šiame kambaryje viskas išmėtyta – visi daiktai, knygos,
užrašai, baldai
išvartyti. Viskas netvarkos būklės. Sakykim, aš, įkvėptas kažkokių labai gerų
paskatų, imu ir sudedu viską į lentynėles. Taip aš šiame kambaryje sumažinu
entropiją. Bet man tvarkant, dėliojant tas knygas, mano kūnas išskyrė šilumą, šildė
aplinkos molekules. Tos molekulės įgijo didesnės kinetinės energijos, ir visa
Visata įkaito. Labai nedaug, bet vis dėlto temperatūra pakilo, nes dirbdamas aš
išskyriau šilumos. Aš sumažinau entropiją kambaryje, bet visur kitur ji padidėjo.
Ir ko gi iš to galima pasimokyti?
Reiktų pratęsti
mintį apie šilumą. Kas gi ji yra? Iš tikrųjų visas pasaulis keičiasi, ir daug
medžiaginės materijos virsta elektromagnetinėmis bangomis. Saulėje per vieną
sekundę sudega milijonai tonų vandenilio. Išsiskiria milžiniška šiluma, nes iš
keturių vandenilio branduolių susidaro vienas branduolys helio. Tie keturi sveria
daugiau už aną vieną, ir jų masių skirtumas (padaugintas iš c kvadratu, kur c yra šviesos greitis) duoda tą energiją,
išspinduliuojamą iš Saulės. Saulės masė nuolat mažėja. Kiekvieną sekundę. Medžiagos
masė virsta elektromagnetine spinduliuote. Ir tas, ir tas yra materija. Mokslas
prognozuoja, kad po kokių 50 milijardų metų turėtų visiškai išnykti medžiaginė
materijos dalis. Viskas turėtų pavirsti elektromagnetine banga. Kokio spektro, čia
jau nesvarbu. Medžiagos turėtų nebelikti.
Nesvarbu, kiek tvarkytumėte šį kambarį.
Mmmm.
Tvarkydamas kambarį, dar labiau tai pagreitini, nes išskiri šilumą. O
šiluma ir yra
elektromagnetiniai spinduliai.
Taip, taip... Tai kada nors neišvengiamai nebeliks jokios
medžiagos? Vien tik...
Laukas.
Tai tvarkyti kambarį ar ne?
Aš nesakiau, kad
reikia keisti gyvenimo būdą. Sakiau, kad galima suprasti mus supantį pasaulį.
Prieš suversdamas kambarį, aš jau galiu prognozuoti, kuo baigsis tvarkymo
procesas. Gal geriau jo nesuversti? Fundamentinių mokslų atstovas numato tris ėjimus
į priekį. Nebūtina nukakti viso kelio iki paskutinės stotelės ir joje pamatyti,
kad ne ta kryptimi reikėjo važiuoti. Tai ir yra abstrakčiojo mąstymo rezultatas.
Bet jeigu visai abstrahuosimės, šių žinių nepritaikydami
gyvenime, tai kas iš to? Negi lauksime 50 milijardų metų...
Mūsų Visata
egzistuoja 13,7 milijardo metų.
Puiku, ir dar po 50 milijardų metų entropija viską
paskirstys tolygiai? Ar
kaip ten atsitiks?
Entropija nusako
netvarką, ji susijusi su medžiagine dalimi. Jeigu nebeliks medžiagos, neliks ir
laiko, ir erdvės nebeliks. Mūsų protas erdvę suvokia kaip atstumą tarp dviejų
materialių taškų: stulpų, akmenų... Bet jei nebelieka nei stulpų, nei akmenų,
tai ir erdvės nebelieka.
Neliks nei medžiagos, nei erdvės, nei laiko...
Laikas apskritai
yra žmogaus išmislas.
Tai ir nekalbėkime apie jį, pernelyg sudėtinga. Bet
pasakykite, kaip elgtis suverstame kambaryje žmogui, žinančiam tą nepaneigiamą
tiesą: visa, kas medžiagiška, pranyks?
Dėl
nepaneigiamos tiesos – visi fizikiniai dėsniai tinka Žemės sąlygoms, jie veikia
santykinai labai mažoje erdvėje. Visata yra labai didelė. Kokios joje vyksta
fluktuacijos, labai sunku pasakyti. Jeigu įsivaizduotumėte milžiniško dydžio
bangą ir save jos viduryje, jūs net nežinotumėte: ar kylate, ar leidžiatės.
Jeigu banga labai didelė ir lėta, o aplink jus visokie smulkūs procesai vyksta
greitai. Galėtumėte pasakyti, kiek pajudėjote per milijoną metų, bet per vieną žmogaus
gyvenimą pokyčio net nepastebėsite. Visatoje taip pat galimi ilgi lėti
svyravimai, todėl nebūtinai tas dėsnis galios jos atžvilgiu. Reikia atsargiai
vertinti.
Bet aš nenorėjau
pabėgti nuo klausimo.
(Abu juokiamės)
Gerai, nes akimirksnį atrodė, kad norėjote.
Tvarkyti kambarį
ar ne, yra filosofinis klausimas. Jeigu man patogu suverstame kambaryje, aš jo
ir netvarkysiu. Mano vaikai taip elgdavosi, nesitvarkė visai, jiems tai nerūpėjo,
jie puikiai jautėsi, nors man tai ir kliūdavo. O jeigu aš negaliu pakęsti netvarkos,
tai dėsiu pastangų ir sutvarkysiu aplinką, nekreipdamas dėmesio į tai, kad
Visatai tai kainuos entropijos padidėjimą.
Norėdamas tyrinėti
bet kurią sritį, pirmiausia turi pasirūpinti, kad pats būtum
gyvas. Jeigu
sergi ar šiaip nerimauji, negalėsi galvoti apie mokslą. Pirmiausia lįs mintys,
kaip susitvarkyti sveikatą. Į kampą įspraustas kūnas galvoja ne apie globalias problemas,
o kaip iš to kampo ištrūkti. Todėl, jeigu netvarkingas kambarys man trukdytų, aš
jį tvarkyčiau.
Suprasdamas, kad šitas jūsų užmojis susitvarkyti...
Sukels žalos.
Žalos?
Tam tikros žalos.
Žmogus, gyvendamas Žemėje, ją teršia. Įvairiai teršia: elektromagnetinėmis bangomis,
šiukšlėmis... Nesvarbu kuo, bet teršia. To negalime išvengti, toks yra gamtos dėsnis.
Visi gyvūnai teršia Žemę. Kitaip negalėtų gyventi. Toks dėsnis, fizikai tą
supranta.
O ne fizikai to nesupranta ir giriasi gerinantys pasaulį.
Taip, politikai
paskelbia įvairiausių tezių, jų visai nevykdo, ir nieko – pasaulis nuo to
nenustoja suktis. Visi įprato. Piktinasi tik po rinkimų.
Ne tik politikai – įvairūs veikėjai ir eiliniai
mirtingieji kalba apie tai pernelyg nesusimąstydami. Žmonės ramina sąžinę
rūšiuodami atliekas, nevalgydami mėsos, važinėdami elektromobiliais.
Taip, tokiais būdais
mes mažiname taršą. Kiekvienas pilietis turėtų rūšiuoti
šiukšles, važinėti
lėčiau, išmesti į aplinką kuo mažiau dujų. Bet pasitaiko ir perlenkimų. Tas žaliųjų
judėjimas prieš šiltnamio dujas nėra visai sąžiningas. Jeigu aš išjungsiu kokią
nors gamyklą, tai negaliu visuomenei skelbti, kad reikšmingai sumažinsiu šiltnamio
dujų. Taip yra todėl, kad visa žmogaus veikla, pats jo gyvenimas gamina tas šiltnamio
dujas, bet ir tai sudaro tik daugiausia 6 procentus šiltnamio dujų kiekio, kurį
pasigamina pati gamta. Kai kalbama, kad kas nors sumažins šiltnamio dujų išskyrimą
kažkiek procentų, tai turima galvoje nuo tų 6 procentų, kuriuos gamina žmogus.
Jeigu mes visi sodintume medžius ir nekirstume miškų, būtų daug daugiau naudos
nei iš visų tų moralizuojančių kalbų.
Medžiai sukausto tas dujas.
Medis augdamas
paima CO2 molekulę, iš anglies pasistato kamieną, išleidžia lapus, o deguonį
paleidžia į aplinką.
Kalbu apie tai,
kad deklaracijos skiriasi nuo tikrųjų veiksmų. Taip yra dėl nežinojimo, bet
taip pat ir dėl biznio ar politikos. Žmonės galvoja, kaip daugiau užsidirbti. Arba
žmogus atrodė normalus, jo nuomonė sutapo su pilietiška pozicija, o kai tik jį
išrenka į Seimą, jis pasidaro keistas. Nebesupranti, ką jis kalba.
Man labai patiko
filmas, nebeatsimenu jo pavadinimo, apie planetą, kuri iškrypo iš savo orbitos
ir artėja, žada susidurti su Žeme.
Larso von Triero „Melancholija“?
Taip, „Melancholija“.
Tikrai taip. Man jis labai patiko. Užkabino, galėčiau papasakoti jo detales.
Vykusiai perteiktas toks beatodairiškas požiūris: net visiškai suvokus, kad jau
pabaiga, vis tiek norima tikėti, kad rytojus išauš, reikia siekti pelno, kažką
reikia smaugti, elgtis blogai. Iš vidaus taip diktuoja žmogaus pasaulis. Ir tu
sakai: „Ai, rytoj pradėsiu gražiai gyventi, o kol kas bus gerai ir taip“. Jeigu
kiekvienas pažiūrėtume tą filmą, turbūt taptume geresni.
Taip, tai filmas apie žmones.
(Abu juokiamės) Ten daug yra... Apie žmogišką baimę. Kaip stiprūs žmonės
kenčia baimę, o atrodantys silpni yra drąsesni. Ne jėga yra proporcinga drąsai.
Daug gerų dalykų ten nepasako tiesiai, bet tu juos pamatai.
Menininko metodas.
Tai yra kalba,
kurią išmokęs žengi į visiškai kitą pasaulio pusę.
Noriu pasakyti,
kad pasaulis, kurį mes matome, nebūtinai toks yra. Jis turi
labai daug spalvų,
o mes matome tik dalį. Fundamentiniai mokslai padeda susigaudyti, kad tu matai
tik dalį informacijos. Iš tikrųjų jos yra labai daug, bet tu negali visko
pamatyti, nes nemoki tos kalbos. Nesupranti žodžių, kuriuos tau sako ta svetima
kalba. Taip ir žmogų mes pažįstame tik iš dalies, neturime laiko suvalgyti su
juo vagono druskos, kad pažintume visapusiškai. Kiekvieną žmogų įstačius į
tinkamą terpę, jis taps genijus, jausis puikiai kaip žuvis vandenyje. Tik reikia
tokią terpę jam surasti.
Žmonės nepastebi
daugelio dalykų. Fiziko žvilgsniu aš eidamas gatve pastebiu daug daugiau
visokiausių dalykų, nors man sunku lyginti, nes aš nežinau, ką jūs pastebite,
eidamas gatve. Negaliu palyginti. Tik žmogus, įpratęs analizuoti, kitaip mato
aplinką, kitaip vertina visokius įvykius. Kas nors užveda ant minties, kuri jam
padeda išspręsti kasdienius klausimus.
Gal esate galvojęs apie tai, kaip gimsta mintis?
Taip, čia įdomi
tema. Esu skaitęs tokį fantastinį romaną, kuris man neduoda ramybės, kuria mano
pasaulėžiūrą, padeda modeliuoti pasaulį. Toje knygoje aprašyta idėja, kad
reikia žmogui ant galvos uždėti šalmą, generuojantį tam tikro dažnio
elektromagnetines bangas. Taip galima jo smegenyse sužadinti gabumus, kurių jis
net nežinojo turįs. Pataikius į tam tikrą centrą tam tikru dažniu, turėtų įvykti
rezonansas, padidėti amplitudė.
Ypač tai gali
padėti sužadinti gabumus, kurių žmogus neišnaudoja. Jie guli
kažkur sandėliuke,
o čia atsiranda ranka, kuri juos iš to sandėliuko ištraukia. Ta informacija
perkeliama į operatyvinę atmintį, visai prie pat to sandėliuko durų. Ir tada aš
jau tą gebėjimą matau.
Kas tas „aš“?
Tos informacijos
gavėjas.
Gerai. Taip galima reikalingą informaciją truktelėti
arčiau sandėliuko durų. Tos durys lyg stiklinės, ir „aš“, tų sandėliukų
šeimininkas, vaikšto sau koridoriumi ir apžiūrinėja, kokių vertybių turįs. Bet
kas gi tas šeimininkas?
Aš galvoju, kad šeimininkas
yra operatyvinė atmintis. Tai ta atmintis, kuri yra
čia ir dabar.
Mes dabar ja operuojame. Bet jeigu jūs paklausite ko nors – aš pagalvoju: „Aaaa,
esu kažką girdėjęs“, – ir imu raustis kitoje, ilgalaikėje, atmintyje, apdulkėjusiose
tų sandėliukų lentynose. Pavyzdžiui, paprastus žodžius aš moku, man nereikia jų
ieškoti, bet jei paminėsite kokį nors retą tarptautinį žodį, aš jau eisiu jo ieškoti
savo sandėliuke. Matyt, dėdamas pastangas, aš skleidžiu kažkokias bangas,
kurios priverčia tą sandėliuko lentyną virpėti, kyla rezonansas, ir aš atsimenu,
kas tenai yra.
O kas čia yra mintis?
Mintis yra
jungtis, sujungianti du sandėliuke laikomus informacijos segmentus
vieną su kitu:
arba tų segmentų loginis ryšys, arba jų naudingumas vienas kitam. Aš turiu
patirties, esu išbandęs įvairius tokių jungčių variantus, jungdamas skirtingus
dalykus į vieną visumą. Derindamas tą visumą aš kuriu mintis. Mintis yra konkrečios
jungties parinkimas iš visų įmanomų variantų. Vienos jungtelės parinkimas – ne
vieno ar kito informacijos bito, o jungtelės tarp jų, leidžiančios patirti
loginį ryšį ar kažkaip juos susieti.
Gražu. Bet kas tuomet yra mąstytojas?
Mąstytojas yra
jungčių parinkėjas. Žmogus turi sugalvoti, kaip atskiri jo patirties ar
atminties segmentai gali sąveikauti tarpusavyje. Aptikęs ryšį aš galvoju, kaip
jį pritaikyti sprendžiant kokią nors problemą.
Tai mintis yra mąstytojo veiksmas sukuriant jungtį tarp
dviejų informacijos gabalų. Ar jis tik pastebi jau egzistuojančią jungtį?
Aš tik jungdamas
smegenyse tuos du bitukus pastebiu, kad išeina naudinga
jungtis. Man ji
tinka konkrečioje situacijoje.
Šiaip jie tarpusavyje nesąveikauja, tik jūs stebėdamas
iškart ir sujungiate juos.
Taip. Tik
operatyvinėje atmintyje jau tie segmentukai visi sudėti ir sujungti yra.
Todėl, norint
sukurti paprastą sakinį, man nereikia sustoti ir pagalvoti. Kalbu ir
tiek. O jei manęs
paklausiate ko nors sudėtingesnio, man jau reikia lįsti į palėpę, tai čia ir...
Ir gimsta mintis...
Bet čia aš kalbu
tik apie savo versiją.
Suprantama.
Esu sau susikūręs
kažkokį pasaulį arba tam tikrą filosofiją, kuri man leidžia paaiškinti pačiam
sau, kaip pasaulis yra sudarytas. Bet tai nebūtinai yra tiesa.
Žinote, aš taip pat siekiu nusipiešti savą pasaulio
vaizdinį. Kartais atrodo,
kad pavyksta, kartais – menkiau...
Ar jūsų pasaulyje Visata yra ribota ar atvira?
(Galvoja) Padarysiu įvadą prieš atsakydamas.
Gerai.
Mūsų kūnus
sudaro atomai. Aš liečiu stalą, bet jeigu pažiūrėčiau pro labai labai labai
labai labai labai gerą mikroskopą, pavyzdžiui, skenuojantį elektroninį arba atominės
jėgos mikroskopą, tai pamatyčiau, kad mano kūno atomai jokiu būdu neliečia
stalo atomų. Jie yra be galo toli. Man atrodo, kad aš liečiu, bet taip nėra. Ir
visas mano kūnas sudarytas iš atomų, kurie neliečia vienas kito.
Ir mūsų Visata
sudaryta iš atomų, kurie neliečia vienas kito. Ar tai negali būti
tam tikras gyvas
organizmas, sudarytas, na, iš atomų sekos, sudėtos tam tikra tvarka? Juk mūsų
Visata yra tam tikros tvarkos. Kodėl? Mes kol kas nežinome.
Dabar jūs
klausiate, ar egzistuoja Visatos ribos. Sunku pasakyti. Jeigu įsivaizduojame, kad
pasaulis yra plokščias, tuomet kyla poreikis ieškoti jo krašto. Bet jeigu žinome,
kad jis apvalus, krašto nepasigendame.
Tačiau atomų skaičius yra ribotas. Ar ne?
Atomų? Ar atomų
skaičius ribotas yra? Chmm. Manyčiau, kad tam tikru laiko
momentu greičiausiai
taip. Jeigu sustabdyčiau laiką ir suskaičiuočiau juos. Bet tikimybė nėra nulinė,
kad atomai nuolat gimsta. Energija virsta medžiaga. Kažkas tą medžiagą pumpuoja
į erdvę, kurioje ji išnyksta. Vienur medžiaga išnyksta, kitur – atsiranda.
Visatoje?
Taip, taip.
Netgi ne Visatoje, o visatose. Jų yra milijardai. Gal milijardai – tai tik ką aš
galiu įsivaizduoti, bet nėra jokio poreikio įvesti ribų.
Tuomet tarp mūsų Visatos ir tų kitų gali egzistuoti
ryšiai, vykti medžiagos ar energijos mainai.
Taip. Toks pat
ryšys egzistuoja tarp mano rankos ir stalo. Aš jaučiu, kad stalas yra šaltas.
Jūsų pavyzdys su tarpais tarp atomų priminė man kito
fizikos profesoriaus Aleksandro Vilenkino teiginį, kad tikimybė žmogui pereiti
kiaurai sieną yra didesnė už nulį.
Taip, sutinku. Žmogus
turi banginę funkciją. Jį galima įsivaizduoti kaip bangą.
Galima ir taip. Aš supratau paprasčiau: sienoje yra
tarpai tarp atomų, kaip ir žmoguje. Jeigu visi žmogaus atomai pateks į tarpus
sienoje, jis pereis kiaurai.
Turbūt ne. Kai aš
prispaudžiu ranką prie stalo, nesvarbu, kad jame yra tarpai. Ten labai aukšto
slėgio sritis. Ranka nebetilps.
Gal jums tiesiog nepasisekė pataikyti į tarpus? Jei
mėgintumėte daug kartų...
(Abu juokiamės) Gal taip sunkiau būtų realizuoti. Yra kitas geresnis būdas
– masės virsmas į energiją. Einsteinas jau yra pasiūlęs tokį modelį. Reikia visą
masę vienoje sienos pusėje paversti energija: šiluma arba kitais spinduliais,
kuriems siena yra laidi. Tai energijai perėjus kiaurai sieną, vėl reikia ją
konvertuoti į masę.
Žmogui toks metodas gali pakenkti.
Kodėl? Tereikia
kompiuteriu užrašyti visą informaciją, kaip buvo išsidėstę atomai. Kai energija
pavirs atgal į masę, tą seką teliks atkartoti. Kūną išardžius į atomus, jokiu
mikroskopu nepamatyčiau gyvybės. Jos nėra. Atomai negyvi. Bet jeigu juos vėl
atgal sustumdyčiau į ląsteles, tas ląsteles vėl sujungčiau tais pačiais ryšiais,
kurie egzistavo prieš suardant, vėl atsiras gyvybė. Gyvybė yra atomų rinkinys, sudėtas
tam tikra tvarka.
Ir viskas?
Ir viskas. Dėl sąveikos
tarp atomų atsiranda kokia nors forma. Ar ji gyva, ar mirusi, ar, kaip mes
vadiname, organinė, ar neorganinė – tėra atomų tvarkos rezultatas. Tokių
anglies ir vandenilio junginių gamtoje yra daugiau, bet jų mes nevadinam
gyvais.
Man išties simpatiška mintis apie organinių ir
neorganinių junginių bendrystę. Tuomet didžiuotis, jog mes čia visi tokie
vertingi, nes esame organiniai, nėra visai etiška?
Tikrai taip,
sutinku. Pasirašau.
Tačiau redukuoti gyvybę ar juolab sąmonę iki atomų
išsidėstymo sekos,
man regis, pernelyg agresyvu. Taip galvojant išties kiltų
pagunda užsišaldyti po mirties. Amerikoje gi teikiama ši paslauga: žmogus
sumoka įnašą ir jo kūną užšaldo, laiko, kol bus išrasti vaistai nuo mirtį
sukėlusios ligos, o gal ir apskritai atrastas jaunystės eliksyras. Kaip jums
toks pasiūlymas?
(Galvoja) Nežinau. Sunku daryti išvadas apie kitų eksperimentus.
Nesu toje srityje pasikaustęs. Bet čia tikrai yra mintis, nes meškos miega žiemos
miegu, ir jų organizmus valdantys procesai smarkiai sulėtėja. Skrandžiai pilni
maisto, bet jis nesugenda. Nieko neatsitinka, vyksta medžiagų apykaita, tik ji
labai sulėtėja. Gamtoje daug pavyzdžių, kaip galima sulėtinti biologinius
procesus. Nebūtinai šaldant. Šaldymas, aš įsivaizduoju, reikalingas, kad sumažintų
atomų kinetinę energiją. Jų sąveika išlieka, bet sulėtėja, nes patys atomai
tampa lėtesni.
Taigi, fizikai
toks sumanymas neprieštarauja. Tik fizika kalba apie skirtingos
cheminės sudėties
kūnų skirtingus šiluminio plėtimosi koeficientus. Jeigu ant
metalo užpiltas
vanduo sušals į ledą, o aš toliau tą metalą šaldysiu, greičiausiai ledas atšoks.
Jis atšoks, nes vanduo turi savybę plėstis tiek šildomas, tiek šaldomas. Pats
tankiausias jis yra maždaug 4 laipsnių Celsijaus, o nukrypus temperatūrai tiek į
vieną, tiek į kitą pusę, vanduo plečiasi. Žmogaus kūną sudaro įvairios medžiagos,
todėl jį šaldant vienos plečiasi, kitos traukiasi. Ar nenutrūks svarbūs ryšiai?
Ten žada užšaldyti staigiai, o paskui palaikyti pastovią
žemą temperatūrą.
Taip, tačiau
vanduo plečiasi labai greitai. Nesvarbu, ar jį sušaldys lėtai, ar greitai, –
jis vis viena turi virsti ledu. Paskui tas palaikymas jau greičiausiai bus lyg mirusiajam
kompresas. Reiktų kažkaip iš kūno pašalinti vandenį. Be jo nevyksta rūgimas,
puvimas – tiems procesams reikia vandens.
Net skysto azoto šaltyje puvimas ir rūgimas nepranyksta?
Ne, tik labai
sulėtėja.
Kažkada esu
eksperimentavęs – galvojau, kaip čia padarius, kad žiemą turėčiau sliekų. Esu žvejys,
mėgstu žvejoti.
Labai įdomu.
Štai ir padarėme
laboratorijoje eksperimentą: ar galima užšaldyti skystu azotu
slieką? Užšaldyti
tai, aišku, galima, bet paskui atšildžius – ar jis atsigaus? Pamačiau to
eksperimento rezultatą – sliekas virsta, kaip čia pasakius, tokiu vandeniu. Atšilęs
jis – nebe sliekas, nebeturi slieko formos. Jis gal galėtų išlikti slieku,
jeigu būtų šaldomas vakuume. Taip daro paukščių iškamšas: užšaldo gyvūną ir
laiko vakuume. Ledas sublimuoja. Šeimininkės džiausto skalbinius žiemą – jie
suledėja, atrodo, galėtum sulaužyti, bet po kurio laiko išdžiūsta. Taip pat
sniego pusnys gatvėje mažėja ne todėl, kad ištirpsta, o todėl, kad išgaruoja.
Ko jūs labiausia nesuprantate fizikoje?
(Ilgai galvoja) Taip, čia labai gudrus klausimas. Neaiškių klausimų yra
be galo
daug. Visi
klausimai yra neaiškūs ta prasme, kad išsiaiškinęs vieną dalį tu lyg
atsidarai dar
vieną langą ir pamatai, kiek dar daug klausimų kyla.
Jeigu mes
daugiau sužinotume apie atomą, apie jo sandarą, apie tai, kaip sudaryta kiekviena
dalelė, kurią mes laikome elementariąja, tai gal geriau suvoktume ir Visatą, ir
kokią funkciją joje atliekame mes. Kokia mūsų paskirtis? Ką mes čia veikiame? Ką
mes turime nuveikti? Pastatyti kokius nors stulpus? Sukurti dar dvylika naujų
Pasaulio stebuklų? Kad kita civilizacija jų rastų dvigubai ar trigubai daugiau.
Yra tikimybė,
kad kokiais nors mokslo tyrimais pagrįstas atradimas padarytųperversmą mūsų
visuomenėje, mūsų mąstyme, mūsų filosofijoje. Galėtų pasikeisti mūsų požiūris į
savo kaimynus, į pačius save. Mokslas galėtų būti raktas į suvokimą, kad pati
didžiausia mūsų vertybė yra bendravimas. Ne turtas, ne garbė, ne pareigos, ne
tai, ko mes visą laiką vaikomės, varžydamiesi tarpusavyje. O juk svarbiausia,
kad mes turim vieni kitus, nes laikas išrašė mums talonėlį gyventi čia ir
dabar. Po šimto metų to nebegalėsime, ir prieš šimtą metų to negalėjome. Ir mes
to visai nesuvokiame, leidžiame laiką visai kitur.
Nuostabu.
Man regis, tik fizikas galėjo šitaip paaiškinti. Paklausiau jūsų, ko dar nesate
supratęs fizikoje, o jūs ne tik atsakėte į klausimą, bet ir pasidalinote tuo,
ką svarbiausia esate suvokęs. Įtikinote, kad fizikos išmanymas jums padeda
gyventi, o mums jis padėjo įdomiai ir maloniai pasikalbėti. Labai ačiū!
Interviu parengtas iš dviejų pokalbių – 2017 m. filmuojant
„Trejetą“ ir 2018 m. vasario mėnesį profesoriaus darbo vietoje Vilnius Tech.