David Grossman: „Juokas pergali dusulį“

Pradėkime nuo klausimo...

Ar jūsų diktofonas guli ne per toli?

Ne, ačiū, viskas tvarkoj, šį aparatą esu ne kartą taip naudojęs.

Taigi, jūsų knygoje „Užeina kartą arklys į barą“ nesušukuoti pagrindinio veikėjo juokeliai palengva veda publiką į gelmes, atveriančias visiškai naujus klodus. Panašų postūmį patiria ir romano skaitytojai. Įdomu, kokias dar senas žaizdas apnuogintumėte ir užgydytumėte humoru?   

Manau, kad humoro nederėtų varžyti.

Aišku, esama temų, reikalaujančių taktiško požiūrio. Pavyzdžiui, anekdotai apie žydų naikinimą... Mes, žydai, turime teisę juos pasakoti, tačiau kitiems patarčiau mandagiai susilaikyti.  

Juokdamasis tu kvėpuoji. Juokas pergali dusulį. Šviežias alsavimas išvėdina liūdną, net tragišką patirtį jos nesumenkindamas, nesišaipydamas, tik atverdamas naujus langus, pro kuriuos pažvelgiame į skausmą. Tai suteikia žvilgsniui lankstumo, sukuria progą kalbėti apie įvykius kitais žodžiais.

Pajėgdamas iš ko nors juoktis, pastebi, jog nebesi sukaustytas tos temos, nebesijauti auka. Juokdamasis atgyji, išsilaisvini.

Daugelis painioja anekdotų pasakojimą su humoro geismu. Geismu? (Juokiasi) Humoro geismas... Žodžiu, tai nėra tas pats. Esu pasidaręs alergiškas žmonėms, brukantiems man anekdotus. Ypač po šios knygos. Nuostabu, bet vos jai išėjus, kur tik atsiduriu, tuoj prilenda koks nors tipas, trokšdamas pasidalinti savo juokeliu, kurį turėčiau įtraukti į kitą romaną. Gaunu krūvas laiškų, siūlančių anekdotus naujai tos pačios knygos laidai.

Oho!

O juk knygoje kiekvienas juokelis turi prasmę, stumteli pasakojimą pirmyn, tik nebūtinai tiesmukai. Ten nestinga naujų pokštų.

Prieš parašydamas romaną „Užeina kartą arklys į barą“, mokėjau tik du ar tris anekdotus. Mėgstu jų klausytis, bet iškart pamirštu. O dabar jaučiuosi apsiginklavęs gal penkiasdešimčia šviežių anekdotų. Turiu saugotis, kad neimčiau jais švaistytis.

Žavu. Esate girdėjęs, kad bet kuris žmogus mano turįs geresnį nei vidutiniškai humoro jausmą?

Šit kaip.

Yra bent du dalykai, kuriuose visi jaučiamės pranašesni už aplinkinius: humoro jausmas ir vairavimas.

Vairavimas?

Na taip. Kiekvienas automobilininkas yra tikras, kad suvokia humorą ir vairuoja geriau nei populiacijos vidurkis.

Jūs visiškai teisus. Turbūt taip yra dėl to, kad abu šie dalykai atspindi gyvastingumą. Atpažįstu juose gyvasties apraiškas. O juk niekas nenori prisipažinti stokojąs gyvasties ar libido. Gebėjimas prajuokinti paverčia jus savu ir patraukliu. Vairavimas irgi sukuria panašų jausmą. Ypač Izraelyje, kur visi važinėja, lyg būtų ką tik apiplėšę banką. Bet tiek to...

Tiek to. Ar pastebėjote, kokį postūmį jūsų kūryba suteikė Izraelio žydų santykiams su Palestinos arabais?

Ne, nemanau, kad čia yra ką pastebėti.

Politiniai knygos veikėjų pareiškimai leido man pasakyti dalykus, kuriuos šiaip esame linkę nutylėti. Esu itin kritiškas Izraelio vyriausybei okupacijos klausimais. Kritikuoju ir palestiniečius. Rašau straipsnius, bet juose negaliu kalbėti tiesiai iš Id, todėl nepasiekiu žemiausiu klodų. O kurdamas romaną, jausčiausi nusidėjęs, jei nutylėčiau tai, ką man kužda Id. Iš ten pakyla gausybė purvo.

Politiniai konfliktai generuoja mumyse - izraeliečiuose ir palestiniečiuose - krūvas dumblo: prietarų, stereotipų, etikečių. Mano romane komediantas staiga atleidžia publikai visus varžtus, ir susirinkusieji išrėkia viską, ką laikė užspaudę, ko niekada nedrįso ištarti.  

Taip, nors romanas nėra politinis...

Nėra. Tai tik klaidinanti regimybė. Žmonės laiko izraeliečius perdėm politiškais. Esame užteršti politikos, nuolat maudomės joje, ir ji ypač smarkiai persmelkia mūsų gyvenimą. Tačiau kartais juk turime teisę pabūti tiesiog asmeniškai šlykštūs, erzinantys ir užknisantys, be jokios politikos. (Juokiasi)

Ši knyga atskleidžia, kaip viena klaida permeta žmogaus gyvenimą ant kitų bėgių. Tai, kas nutiko linksmintojui Doveliui paauglystėje, pasmerkė jį sukti tam tikru keliu, kuris vedė šalia tikrojo gyvenimo trajektorijos. Tikrasis jo būdas labai skiriasi nuo personažo scenoje. Vaikystėje itin švelnus, jautrus berniukas augo lyg neturėdamas odos, o paskui dėl to, kas įvyko, dėl to, ką jis manė padaręs, nusikalė storiausius šarvus iš šiurkštumo, vulgarybės ir įžūlumo, net žiaurumo. Cinizmas ypač galingai atkerta mus nuo pačių esminių pradų.

Taip tas veikėjas ir gyveno greta tikrojo savęs, kol per pasirodymą Netanijoje susitiko neūžaugą moterį ir sumanė iš jos pasišaipyti. O ji, pažinojusi komediantą vaikystėje, ištarė jam tik tris žodžius: „Buvai geras vaikas.“ Tie žodžiai atvėrė sieloje tarpeklį, iš kurio lyg ugnikalnis išsiveržė galingas srautas, privertęs jį papasakoti tikrąją istoriją.     

Rašydamas romaną mąsčiau, kiek mano pažįstamų gyvena paraleliai savo prigimčiai. Jie egzistuoja greta savasties, jei pritaikyčiau sąvoką iš psichologijos. Man regis, daugelis aplinkui gyvena tarsi dainuodami savo dainą klaidinga gaida. Per centimetrą nukrypę nuo teisingo tono. Visas jų gyvenimas persmelktas kažin kokios savęs neatitikties. Jie neranda sau vietos, tik prisitaiko.

Mes gebame puikiausiai prisitaikyti. Vieni prisitaiko prie ydingų santuokų ir penkiasdešimt metų kankinasi su tuo, kas jiems visai netinka. Kafka būdamas dvidešimt penkerių siaubingai vargo įsidarbinęs draudimo kompanijoje. Kiti kenčia dėl savo lyties, nedrįsdami prisipažinti, kasdien slegiami baisios gėdos, gyvendami sekliai, nuolat sutrikę.

Dauguma mūsų tam tikrais laikotarpiais pasijuntame nutolę nuo tikrojo pašaukimo, todėl svarbu, kad menas ar literatūra dovanoja progą nors vieną dieną išgyventi tai, kuo esame iš tikro. Aptikę tikrąjį „aš“, išlaisviname daugybę nuslopintų jausmų ir savybių, nes egzistuodami greta tikrosios savasties nuolat patiriame skausmo antplūdžius, pykčio priepuolius, net gedėjimą. Juk gyvenant netikrą gyvenimą kažkas viduje liko nužudytas. O literatūra nukelia ten, kur esame savimi. Tai be galo malonu, net jei tas tikrasis „aš“ pasirodo esąs siaubingas. Svarbiausia, kad tuomet ESI („esi“ - didžiosiomis) savimi.   

Tokią palaimą patyręs mano knygos herojus pajėgia prisipažinti ir gedėti dėl „tėvažudystės“, kurią jaučiasi įvykdęs, nors prieš tai daugybę metų nedrįso sau leisti net paliūdėti dėl to. Tik susitapatinus su tikrąja savastimi, jam tai pagaliau pavyksta.

Atvirai sakant, skaitydamas nebuvau sutelkęs dėmesio į šią veikėjo savasties metamorfozę. Skaitytojui labai lengva užimti pasakotojo - teisėjo žiūros tašką ir tuomet...

Bet knygoje viskas raiškiai išdėstyta... paskutiniuosiuose puslapiuose.

Be abejo. Ir vis tiek labai įdomu išgirsti autoriaus paaiškinimą.

Dabar noriu grįžti prie jūsų minties apie iš gilumos sukylantį dumblą. Panašu, kad Lietuvoje mes šiuo metu stebime įsišaknijusios priešpriešos tarp lietuvių ir žydų bendruomenių apraiškas. Žmonės tebėra paralyžiuoti praeities traumų: visi jaučiasi aukomis, net tie, kurių giminės buvo budeliai. Juokauti apie kupiną žudynių, tremčių ir kitokios prievartos laikotarpį, trukusį maždaug nuo sovietų invazijos iki Stalino mirties, nemokame. Gal sutiktumėte atvykti su rašytojo misija ir padėti išvėdinti slogų tvaiką?

Pirmiausia turiu pasakyti, kad man, kaip ir visiems žydams, Lietuva nėra neutrali vieta. Atsiliepdamas į jūsų kvietimą ją aplankyti, turėsiu ne tik atrasti laiko kelionei, bet ir peržengti vidines kliūtis. Jūs pats atrodote malonus žmogus, tačiau iškart neišvengiamai prisimenu visa, kas dėjosi toje šalyje. Man bus nelengva, nors suprantu, kad dabar kiti laikai, kita era, užaugo nauja karta.

Žinome, kad Amosas Ozas nenorėjo vykti į Lietuvą dėl savo šeimos tragedijos.

Bet jūs gi suvokiate, kokia tai žaizda.

Žaizda labai gili, ir lietuvių rašytojų pastangos gydyti ją literatūra kol kas nedavė vaisių. O jūs šiuo romanu parodote pavyzdį, pateikiate receptą, kuris turbūt nėra vienintelis, bet veiksmingas.

Manau, kad su tokiais skauduliais dera tvarkytis bent dviem būdais. Vieno negana.

Taigi, pirmiausia verta taikyti mokslišką istorinį metodą. Tikrinti faktus, skaičius, datas. Aiškintis visus veiksmus, procesus. Nustatyti asmenis: kas ką padarė, kas vadovavo. Tokia istorikų priedermė - kruopščiai moksliškai tirti visą įmanomą medžiagą.

Antrasis būdas, kurį būtina taikyti tuo pat metu, yra meninis. Menas, prisiliesdamas prie praeities žaizdų, geriausiai sutapatina mus su tuo, kas yra įvykę. Tarsi nusikėlę į praeitį svarstytume, kaip patys elgtumėmės būdami ir aukomis, ir skriaudėjais. Čia svarbios abi pusės, vienos nepakanka. Menas įgalina, jis priverčia, nukreipus psichikos gynybos pastangas šalin, nerti į patį traumos židinį. Literatūra verčia klausti savęs: kaip būtum pasielgęs tomis aplinkybėmis?

Ir jeigu kas nors manosi žinąs atsakymą iš anksto, tas atsakymas tikriausiai yra klaidingas.  

Tuomet jis tikrai klaidingas.

Kitas dalykas, kurį lietuviai, man regis, nepakankamai suvokia, yra tas, kad žydai šiandien turi stiprią valstybę, o minėtuoju laikotarpiu ji dar neegzistavo. 

Žiūrėkite... Kuo visuomet būdavo apibūdinamas žydas? Tuo, kad jis niekur nesijautė savas. Net svetingiausiuose kraštuose tvyrojo grėsmė, kad virtę antisemitais vietiniai ims persekioti ir naikinti žydus.

Mes visada jautėme pirmykštį poreikį turėti savo namus, žemę, kurioje pasitikėtume savo jėgomis, kurioje galėtų augti ateities kartos. Mums stigo vietos, kurioje nulaužtume praeities kodus. Dabar galėčiau apsigyventi daug kur, tačiau noriu likti čia, nes jaučiu ryšį su šia vieta, nepaisydamas, kad joje dedasi daugybė blogų dalykų. Čia aš gebu suprasti blogio prigimtį, žinau, iš kur jis kyla, kas verčia žmones šitaip elgtis. Noriu gyventi ten, kur jaučiuosi esąs susijęs, todėl ketinu likti Izraelyje.

Du tūkstantmečius pasaulis nesugebėjo apsaugoti žydų. Turime pakankamai medžiagos tokiai išvadai pagrįsti, todėl manau, kad nusipelnėme vietos savo namams. Izraelis nėra vienintelė tautinė valstybė Žemėje. Taip, esame žydų valstybė, tačiau ji taip pat yra keleto etninių mažumų tėvynė. Musulmonai ir krikščionys čia taip pat privalo naudotis lygiomis teisėmis, kad jaustųsi savi. Jų vaikams priklauso viskas, ką gauna mano anūkės.

Izraelio žydams teks išmokti būti dauguma. Seniau mes dažniausiai gyvenome mažumoje. Dauguma būti nėra taip paprasta, privalai suvokti, kaip elgtis su mažumomis. Tenka ugdytis atlaidumą, dosnumą, smalsumą. Turime išmintingai džiaugtis galėdami pažinti kitokius žmones, leisti jiems gyventi oriai, be baimės. Privalome suteikti jiems sąlygas, kokių patys ilgai neturėjome, nes gyvenome būgštaudami dėl rytdienos.

Tik dar svarbu pridurti, kad būdami dauguma savo valstybėje, mes vis tiek jaučiamės mažuma.

Dėl kaimynystės?

Esame apsupti 300 milijonų arabų musulmonų, kurių daugelis mūsų nekenčia. Tokia tiesa. Moku arabiškai, skaitau jų laikraščius. Artimieji Rytai iki šiol nelaiko, kad Izraelis turi teisę čia egzistuoti. Galiausiai jie tai pripažins, tik užtruks dar netrumpą laiką.

Tokioje priešiškoje aplinkoje privalome elgtis žmoniškai, siekti taikos, skatinti kalbėtis. Negalime pasikliauti vien karine jėga. Tai ne išeitis. Žengdami tuo keliu kur nors susidursime su kariuomene, kuri pasirodys esanti stipresnė, baisesnė, labiau išprotėjusi nei mūsiškė. Ir jie nugalės. Privalome ne tik likti kuo pajėgesni, bet ir taisyti santykius su kaimynais. Ir vėl - nepakanka vieno būdo: netinka vien taikuoliška laikysena, bet grynai kariškas požiūris taip pat negelbės. Reikia abiejų.    

Ar jaučiatės girdimas?

Prieš porą savaičių* ant šios sofos jūsų vietoje sėdėjo Benjaminas Gantzas, naujoji Izraelio viltis.

Užsuko autografo?

Atvažiavo pasikalbėti. Žmogus, perėjęs iš armijos į politiką... Kalbėjomės trejetą valandų, ir aš paklausiau, ką jis ketina nuveikti taikos tarp mūsų ir palestiniečių labui. Gantzas atsakė: „Nesakau, kad pasitikiu palestiniečiais, ir nemanau, kad įmanoma pasiekti taiką tuojau pat. Tačiau kitaip nei ponas Netanyahu aš apversiu kiekvieną akmenį, ieškodamas menkiausios tikimybės susikalbėti ir susitaikyti.“ Šie žodžiai teikia vilties. Matysim, ar ji išsipildys.

Jūsų romano veikėjas nuo scenos pakviečia paploti nemąstymui. Gal racionalus protas išties nėra svarbiausias ramstis, sprendžiant pasaulio problemas?

Pasaulis tampa vis sudėtingesnis, o mąstymo paklausa jame slopsta. Žmonės noriai pasiduoda religiniams, nacionalistiniams, rasistiniams gaivalams. Jiems taip lengviau. Juk lengviausia visus suskirstyti į savus geriečius ir svetimus blogiečius. Šitaip dalindamas pasaulį, imi idealizuoti save patį ir iškart pasijunti geriau. Mano paveldas, mano vertybės yra šventi dalykai, o kitų - nieko verti, demoniški.

Pasikliaudami pirmykščiais instinktais, vaizduojamės esą kovotojai dėl išlikimo. Tuomet renkame riterius primenančius politikus, kurie žada vesti į karą su netikėliais. Jų retorika: „Tik mes arba jie!” Lyg neegzistuotų galimybė sugyventi. Išsirinkę lyderį - riterį, pasmerkiame save kariauti. Tragedija. O karo sąlygomis gyvenantys piliečiai vėl ir vėl renka riterius. Įsisuka ydingas ratas. Izraeliui paskutinius 30 metų vadovauja beveik vien aukštieji generolai. Turėjome tik vieną civilį Ministrą pirmininką. O kariškiai, gebėdami meistriškai kariauti, neišmano, kaip sugyventi taikiai.

Taikos idėja išsikvėpusi. Daug kalbu apie jos svarbą, nors nė dienos negyvenau taikoje. Jūs daug geriau už mane nutuokiate apie tokią laimę, nors Lietuva gal ir nesijaučia visai saugi. Vis tiek galite džiaugtis tuo, ko man nėra tekę patirti: gyventi taikiai, svajojant apie ateitį, nesibaiminant antpuolių.

Taip, turime kuo pasidžiaugti. Savo gyvenime esu patyręs tik vieną karinį išpuolį 1991-aisiais, kai 13 civilių žuvo gindami Vilniaus televizijos bokštą nuo sovietų tankų. Lietuva gyvena taikiai, jei nelaikysime karais kitokių procesų: spaudimo ekonominiais svertais, prekybos ribojimų, nesantaikos kurstymo... Valstybių priešprieša įgyja įmantrias formas. Juk smogti branduoline bomba, ko gero, šiandien nebeatrodo patrauklu net aršiems politikams, nes jie turi kitokių svertų arsenalą.

Taip. Tačiau jūsų minimos priemonės vis tiek neprilygsta žudynėms. Išmanieji konfliktai yra kitokie, o mes čia pliekiamės lyg senoviškos gentys.

Suprantu.

Mes tebekariaujame peiliais ir akmenimis. Izraelio ginkluotė pasiekė itin aukštą lygį, tačiau per šiuos keletą metų dauguma žuvusiųjų čia krito kuo primityviausiai užpulti.

Gal verčiau grįžtume prie literatūros?

Taip, mielai...  Kuo jums skiriasi grožinė ir negrožinė kūryba?

Labiau mėgstu grožinę. Žinoma, esu parašęs negrožinių knygų: „Geltoną vėją“ ir kitų, - tačiau niekas neprilygsta malonumui kurti pasaulį, kuriame visos dalys ir dalelės veikia sutartinai.

Prieš kelias dienas manęs paklausė: „Kaip sužinote, kad knyga jau baigta?“ Atsakiau: „Kai pajuntu norįs tęsti ją be galo.“ Pasakojimas ima tekėti lyg upė, manęs jam nebereikia. Pajuntu, kad galiu nebesikišti, kad knyga rašosi savaime. Tuomet suvokiu, jog metas nutraukti santykius. (Juokiasi)

Neblogai.

Matote, tai ženklas, kad imu žinoti per daug, pernelyg gerai pažįstu veikėjus. Tuomet pradėčiau valgydinti skaitytoją šaukšteliu, o jis to visai nenori.    

Romaną dera rašyti akląja dėme. Žinote, kas tai yra?

Akloji akies dėmė? Vieta, kur išeina regos nervas.

Būtent. Ji geriausias įnagis romanui rašyti. Net jeigu jaučiatės esąs plataus akiračio ir tvirtos nuomonės kūrėjas, pasakojimo šerdis privalo likti jums neperregima. Tegu skaitytojas ją suvokia anksčiau už jus.

Berods Ernestas Hemingway‘us yra sakęs, kad romaną galima rašyti dviem būdais: arba žinai visą pasakojimą iki galo, arba rašai pats nenumanydamas, kas nutiks toliau. Šis kelias pranašesnis tuo, kad rašytojui nenutuokiant, kaip klostysis veikėjų likimai, skaitytojas juolab jų nenuspės.

Ne, nebūtinai.

Rašytojas privalo nežinoti, kodėl jis rašo. Jis turi patirti nuolatinę nuostabą, pasijusti apgaudinėjamas, net išduodamas. Rašoma knyga nuveda mane ten, kur niekada nebūčiau atsidūręs. Pažvelkite į šį gyvenimą tvarkingoje bibliotekoje, saugomoje tvirtų sienų! Mano kūrinys jas sugriauna, nurauna stogą ir nuveda ten, kur šiaip baiminuosi eiti. Knyga iš esmės ištikimesnė už mane patį, nes ji įgalina pažvelgti taip, kaip pats nedrįsčiau.

Klausėte, koks skirtumas rašyti grožinę literatūrą ir publicistiką. Tai skirtinga energetika. Rašydamas romaną aš degu įsijaudrinęs: vargina nemiga, nepajėgiu užsiimti kuo nors dar. Tuo metu nesukurpčiau nieko kita, net menkiausio raštelio, net pirkinių sąrašo. Pasakojimas visiškai įsiurbia.

Rašydamas publicistiką, tik atvaizduoju jau egzistuojančią tikrovę. Ji tokia yra, nebereikia nieko išrasti. Žinoma, aš šiek tiek išgalvoju, rašydamas žodžius, kokių niekas anksčiau nevartojo tam dalykui apibūdinti. Manau, kad rašytojas privalo nelįsti į kitų asmenų kalbos pasaulius. Saugausi klišių, jos tiesiog klaustrofobiškai dusina. Aprašydamas tikrovę, kurią jau atpasakojo kiti, parenku jai naujus žodžius. Švieži žodžiai atgaivina, pabrėždami kitus aspektus. Todėl publicistika irgi yra kūryba.

Kas jus, gebantį kurti naujus pasaulius romanuose, gundo rašyti publicistiką?

Iš pradžių parašiau „Ėriuko šypseną“, pirmąjį romaną apie okupaciją. Jis išėjo 1983-iaisiais, praėjus šešiolikai metų nuo tada, kai Izraelis užėmė tas teritorijas. Užtruko šešiolika metų, kol izraelietis rašytojas pažvelgė į okupaciją grožiniame kūrinyje.

Dvidešimtosioms okupacijoms metinėms vienas laikraštis paprašė manęs, romaną ta tema sukūrusio rašytojo, parengti 4-5 puslapių straipsnį apie padėtį užimtose vietovėse. Sutikau. Praleidau ten devynias savaites ir parašiau visą knygą „Geltonas vėjas“. Tik 1987-aisiais staiga suvokiau, kad nenutuokiu, kas iš tikro ten dedasi. Pasijutau atsidūręs iškraipytoje regimybėje: mes, žydai, tokia dorovinga tauta, tokie reiklūs savo vertybėms, persisunkėme žiaurumu kitataučiams, atėmėme iš jų visa brangiausia ir asmeniška - jų orumą, užgrobėme jų gyvenimą.

Nuvažiuoti ten truko pusvalandį. Apsistojau Dheisheh pabėgėlių stovykloje, vienoje bjauriausiųjų. Atsidūriau daugybės piktų ir įtarių jaunuolių apsuptyje. Jie negalėjo patikėti, ko atsibeldžiau. „Noriu jus išklausyti“, - kartojau. Aišku, jie laikė mane žvalgu iš slaptosios policijos ar saugumo. O aš vaikščiojau marškinėliais trumpomis rankovėmis, kaip čia įprasta. Beginklis - juk nesiveši šautuvo, tikėdamasis išgirsti nuoširdų pasakojimą.

Kelias valandas jie neleido man pajudėti, versdami kepti saulėkaitoje. Šimtai žmonių laikė apsupę glaudžiu žiedu. Staiga artyn prasibrovė senutė, sugriebė už rankos ir pakvietė: „Tueal“. Arabiškai: „Eime.“ Ji nusivedė į savo pastogę, supratusi tai, ko nepajėgė suvokti nuožmieji vyrai. Ta moteris išrėžė: „Norite išgirsti, ko esu netekusi? Tai klausykitės.“ Ji ilgesingai liejo gėlą prisimindama gimtuosius namus Izraelyje, iš kurio buvo priversta bėgti dar vaikystėje per 1948-ųjų karą. Atėjo jos keturiasdešimtmetė marti, dukra, jų vaikai, pasirodė dar daugiau žmonių. Nutiko nuostabus dalykas.

Per dieną prirašiau pilną sąsiuvinį. Ko gero, pirmą kartą per dvidešimt okupacijos metų izraelietis taip kalbėjosi su palestiniečiais. Tas izraelietis jų klausėsi nieko nenurodinėdamas, nespausdamas, neauklėdamas. Jis įsiklausė, ką jie pasakoja apie savo vargus, neteisybes, apie savo klaidas ir ilgesį. Nesiginčijau su jais, tik užsirašinėjau. Ne viskam, ką jie sakė, pritariau, bet vis tiek klausiausi. Atvažiavau jų išklausyti.

Taip prasidėjo devynios savaitės, per kurias atsirado mano knyga.       

Nuvykote ten būdamas ne žurnalistas, o rašytojas. Man regis, tai svarbus skirtumas. Ketinimai galėtų būti lygiai tokie pat, o rezultatas skirtingas, nes menininko metodas veikia, net rašant publicistiką.

Taip. Taip. Tą pačią padėtį aprašiau kitokiais žodžiais. Skaitytojai, staiga susidūrę su pažįstamu reiškiniu, apibūdintu neįprastais žodžiais, jį patiria naujai. Žodžiai pasodrina atspalvius. Kaip tik todėl knyga Izraelyje paliko milžinišką įspūdį. Ji sukėlė audrą, nes dauguma čia nė nenutuokė, ką reiškia gyventi užgrobtose žemėse. Žmonės neturėjo suopročio, kas yra toji okupacija.

Oi, Ignai, turėsiu jus nemandagiai izraelietiškai išprašyti.

Nieko baisaus, buvau įspėtas, kad turėsite man tik valandą.

Už valandos ir penkių minučių privalau pradėti paskaitą, nusigavęs gerokai į pietus nuo namų.

Puikiai suprantu. Labai ačiū už pokalbį.

Gal kitąsyk pasimatysime Lietuvoje.

Būtų nuostabu.

*Kalbėjomės Davido Grossmano namuose 2019 m. spalio 31 d. 

Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt