Pradėkime nuo klausimo...
Ar jūsų
diktofonas guli ne per toli?
Ne, ačiū, viskas
tvarkoj, šį aparatą esu ne kartą taip naudojęs.
Taigi, jūsų
knygoje „Užeina kartą arklys į barą“ nesušukuoti pagrindinio veikėjo juokeliai palengva
veda publiką į gelmes, atveriančias visiškai naujus klodus. Panašų postūmį
patiria ir romano skaitytojai. Įdomu, kokias dar senas žaizdas apnuogintumėte ir
užgydytumėte humoru?
Manau, kad
humoro nederėtų varžyti.
Aišku, esama
temų, reikalaujančių taktiško požiūrio. Pavyzdžiui, anekdotai apie žydų
naikinimą... Mes, žydai, turime teisę juos pasakoti, tačiau kitiems patarčiau
mandagiai susilaikyti.
Juokdamasis tu
kvėpuoji. Juokas pergali dusulį. Šviežias alsavimas išvėdina liūdną, net
tragišką patirtį jos nesumenkindamas, nesišaipydamas, tik atverdamas naujus
langus, pro kuriuos pažvelgiame į skausmą. Tai suteikia žvilgsniui lankstumo,
sukuria progą kalbėti apie įvykius kitais žodžiais.
Pajėgdamas iš
ko nors juoktis, pastebi, jog nebesi sukaustytas tos temos, nebesijauti auka.
Juokdamasis atgyji, išsilaisvini.
Daugelis
painioja anekdotų pasakojimą su humoro geismu. Geismu? (Juokiasi) Humoro
geismas... Žodžiu, tai nėra tas pats. Esu
pasidaręs alergiškas žmonėms, brukantiems man anekdotus. Ypač po šios knygos.
Nuostabu, bet vos jai išėjus, kur tik atsiduriu, tuoj prilenda koks nors tipas,
trokšdamas pasidalinti savo juokeliu, kurį turėčiau įtraukti į kitą romaną.
Gaunu krūvas laiškų, siūlančių anekdotus naujai tos pačios knygos laidai.
Oho!
O juk knygoje kiekvienas juokelis turi prasmę, stumteli pasakojimą pirmyn, tik
nebūtinai tiesmukai. Ten nestinga naujų pokštų.
Prieš
parašydamas romaną „Užeina kartą arklys į barą“, mokėjau tik du ar tris
anekdotus. Mėgstu jų klausytis, bet iškart pamirštu. O dabar jaučiuosi
apsiginklavęs gal penkiasdešimčia šviežių anekdotų. Turiu saugotis, kad
neimčiau jais švaistytis.
Žavu. Esate
girdėjęs, kad bet kuris žmogus mano turįs geresnį nei vidutiniškai humoro
jausmą?
Šit kaip.
Yra bent du
dalykai, kuriuose visi jaučiamės pranašesni už aplinkinius: humoro jausmas ir
vairavimas.
Vairavimas?
Na taip.
Kiekvienas automobilininkas yra tikras, kad suvokia humorą ir vairuoja geriau
nei populiacijos vidurkis.
Jūs visiškai
teisus. Turbūt taip yra dėl to, kad abu šie dalykai atspindi gyvastingumą. Atpažįstu
juose gyvasties apraiškas. O juk niekas nenori prisipažinti stokojąs gyvasties
ar libido. Gebėjimas prajuokinti paverčia jus savu ir patraukliu. Vairavimas
irgi sukuria panašų jausmą. Ypač Izraelyje, kur visi važinėja, lyg būtų ką tik
apiplėšę banką. Bet tiek to...
Tiek to. Ar
pastebėjote, kokį postūmį jūsų kūryba suteikė Izraelio žydų santykiams su Palestinos
arabais?
Ne, nemanau,
kad čia yra ką pastebėti.
Politiniai knygos
veikėjų pareiškimai leido man pasakyti dalykus, kuriuos šiaip esame linkę
nutylėti. Esu itin kritiškas Izraelio vyriausybei okupacijos klausimais. Kritikuoju
ir palestiniečius. Rašau straipsnius, bet juose negaliu kalbėti tiesiai iš Id,
todėl nepasiekiu žemiausiu klodų. O kurdamas romaną, jausčiausi nusidėjęs, jei
nutylėčiau tai, ką man kužda Id. Iš ten pakyla gausybė purvo.
Politiniai
konfliktai generuoja mumyse - izraeliečiuose ir palestiniečiuose - krūvas dumblo:
prietarų, stereotipų, etikečių. Mano romane komediantas staiga atleidžia
publikai visus varžtus, ir susirinkusieji išrėkia viską, ką laikė užspaudę, ko
niekada nedrįso ištarti.
Taip, nors
romanas nėra politinis...
Nėra. Tai tik
klaidinanti regimybė. Žmonės laiko izraeliečius perdėm politiškais. Esame
užteršti politikos, nuolat maudomės joje, ir ji ypač smarkiai persmelkia mūsų
gyvenimą. Tačiau kartais juk turime teisę pabūti tiesiog asmeniškai šlykštūs,
erzinantys ir užknisantys, be jokios politikos. (Juokiasi)
Ši knyga
atskleidžia, kaip viena klaida permeta žmogaus gyvenimą ant kitų bėgių. Tai,
kas nutiko linksmintojui Doveliui paauglystėje, pasmerkė jį sukti tam tikru
keliu, kuris vedė šalia tikrojo gyvenimo trajektorijos. Tikrasis jo būdas labai
skiriasi nuo personažo scenoje. Vaikystėje itin švelnus, jautrus berniukas augo
lyg neturėdamas odos, o paskui dėl to, kas įvyko, dėl to, ką jis manė padaręs, nusikalė
storiausius šarvus iš šiurkštumo, vulgarybės ir įžūlumo, net žiaurumo. Cinizmas
ypač galingai atkerta mus nuo pačių esminių pradų.
Taip tas
veikėjas ir gyveno greta tikrojo savęs, kol per pasirodymą Netanijoje susitiko
neūžaugą moterį ir sumanė iš jos pasišaipyti. O ji, pažinojusi komediantą
vaikystėje, ištarė jam tik tris žodžius: „Buvai geras vaikas.“ Tie žodžiai
atvėrė sieloje tarpeklį, iš kurio lyg ugnikalnis išsiveržė galingas srautas,
privertęs jį papasakoti tikrąją istoriją.
Rašydamas
romaną mąsčiau, kiek mano pažįstamų gyvena paraleliai savo prigimčiai. Jie
egzistuoja greta savasties, jei pritaikyčiau sąvoką iš psichologijos. Man
regis, daugelis aplinkui gyvena tarsi dainuodami savo dainą klaidinga gaida.
Per centimetrą nukrypę nuo teisingo tono. Visas jų gyvenimas persmelktas kažin kokios
savęs neatitikties. Jie neranda sau vietos, tik prisitaiko.
Mes gebame
puikiausiai prisitaikyti. Vieni prisitaiko prie ydingų santuokų ir
penkiasdešimt metų kankinasi su tuo, kas jiems visai netinka. Kafka būdamas dvidešimt
penkerių siaubingai vargo įsidarbinęs draudimo kompanijoje. Kiti kenčia dėl
savo lyties, nedrįsdami prisipažinti, kasdien slegiami baisios gėdos, gyvendami
sekliai, nuolat sutrikę.
Dauguma mūsų
tam tikrais laikotarpiais pasijuntame nutolę nuo tikrojo pašaukimo, todėl
svarbu, kad menas ar literatūra dovanoja progą nors vieną dieną išgyventi tai,
kuo esame iš tikro. Aptikę tikrąjį „aš“, išlaisviname daugybę nuslopintų jausmų
ir savybių, nes egzistuodami greta tikrosios savasties nuolat patiriame skausmo
antplūdžius, pykčio priepuolius, net gedėjimą. Juk gyvenant netikrą gyvenimą kažkas
viduje liko nužudytas. O literatūra nukelia ten, kur esame savimi. Tai be galo
malonu, net jei tas tikrasis „aš“ pasirodo esąs siaubingas. Svarbiausia, kad
tuomet ESI („esi“ - didžiosiomis) savimi.
Tokią palaimą
patyręs mano knygos herojus pajėgia prisipažinti ir gedėti dėl „tėvažudystės“,
kurią jaučiasi įvykdęs, nors prieš tai daugybę metų nedrįso sau leisti net
paliūdėti dėl to. Tik susitapatinus su tikrąja savastimi, jam tai pagaliau pavyksta.
Atvirai sakant,
skaitydamas nebuvau sutelkęs dėmesio į šią veikėjo savasties metamorfozę.
Skaitytojui labai lengva užimti pasakotojo - teisėjo žiūros tašką ir tuomet...
Bet knygoje
viskas raiškiai išdėstyta... paskutiniuosiuose puslapiuose.
Be abejo. Ir
vis tiek labai įdomu išgirsti autoriaus paaiškinimą.
Dabar noriu
grįžti prie jūsų minties apie iš gilumos sukylantį dumblą. Panašu, kad
Lietuvoje mes šiuo metu stebime įsišaknijusios priešpriešos tarp lietuvių ir
žydų bendruomenių apraiškas. Žmonės tebėra paralyžiuoti praeities traumų: visi
jaučiasi aukomis, net tie, kurių giminės buvo budeliai. Juokauti apie kupiną žudynių,
tremčių ir kitokios prievartos laikotarpį, trukusį maždaug nuo sovietų
invazijos iki Stalino mirties, nemokame. Gal sutiktumėte atvykti su rašytojo
misija ir padėti išvėdinti slogų tvaiką?
Pirmiausia
turiu pasakyti, kad man, kaip ir visiems žydams, Lietuva nėra neutrali vieta. Atsiliepdamas
į jūsų kvietimą ją aplankyti, turėsiu ne tik atrasti laiko kelionei, bet ir peržengti
vidines kliūtis. Jūs pats atrodote malonus žmogus, tačiau iškart neišvengiamai prisimenu
visa, kas dėjosi toje šalyje. Man bus nelengva, nors suprantu, kad dabar kiti
laikai, kita era, užaugo nauja karta.
Žinome, kad
Amosas Ozas nenorėjo vykti į Lietuvą dėl savo šeimos tragedijos.
Bet jūs gi
suvokiate, kokia tai žaizda.
Žaizda labai
gili, ir lietuvių rašytojų pastangos gydyti ją literatūra kol kas nedavė
vaisių. O jūs šiuo romanu parodote pavyzdį, pateikiate receptą, kuris turbūt
nėra vienintelis, bet veiksmingas.
Manau, kad su
tokiais skauduliais dera tvarkytis bent dviem būdais. Vieno negana.
Taigi,
pirmiausia verta taikyti mokslišką istorinį metodą. Tikrinti faktus, skaičius,
datas. Aiškintis visus veiksmus, procesus. Nustatyti asmenis: kas ką padarė,
kas vadovavo. Tokia istorikų priedermė - kruopščiai moksliškai tirti visą
įmanomą medžiagą.
Antrasis būdas,
kurį būtina taikyti tuo pat metu, yra meninis. Menas, prisiliesdamas prie
praeities žaizdų, geriausiai sutapatina mus su tuo, kas yra įvykę. Tarsi
nusikėlę į praeitį svarstytume, kaip patys elgtumėmės būdami ir aukomis, ir skriaudėjais.
Čia svarbios abi pusės, vienos nepakanka. Menas įgalina, jis priverčia,
nukreipus psichikos gynybos pastangas šalin, nerti į patį traumos židinį. Literatūra
verčia klausti savęs: kaip būtum pasielgęs tomis aplinkybėmis?
Ir jeigu kas
nors manosi žinąs atsakymą iš anksto, tas atsakymas tikriausiai yra
klaidingas.
Tuomet jis
tikrai klaidingas.
Kitas dalykas,
kurį lietuviai, man regis, nepakankamai suvokia, yra tas, kad žydai šiandien
turi stiprią valstybę, o minėtuoju laikotarpiu ji dar neegzistavo.
Žiūrėkite... Kuo
visuomet būdavo apibūdinamas žydas? Tuo, kad jis niekur nesijautė savas. Net
svetingiausiuose kraštuose tvyrojo grėsmė, kad virtę antisemitais vietiniai ims
persekioti ir naikinti žydus.
Mes visada jautėme
pirmykštį poreikį turėti savo namus, žemę, kurioje pasitikėtume savo jėgomis,
kurioje galėtų augti ateities kartos. Mums stigo vietos, kurioje nulaužtume
praeities kodus. Dabar galėčiau apsigyventi daug kur, tačiau noriu likti čia,
nes jaučiu ryšį su šia vieta, nepaisydamas, kad joje dedasi daugybė blogų
dalykų. Čia aš gebu suprasti blogio prigimtį, žinau, iš kur jis kyla, kas
verčia žmones šitaip elgtis. Noriu gyventi ten, kur jaučiuosi esąs susijęs,
todėl ketinu likti Izraelyje.
Du
tūkstantmečius pasaulis nesugebėjo apsaugoti žydų. Turime pakankamai medžiagos
tokiai išvadai pagrįsti, todėl manau, kad nusipelnėme vietos savo namams.
Izraelis nėra vienintelė tautinė valstybė Žemėje. Taip, esame žydų valstybė,
tačiau ji taip pat yra keleto etninių mažumų tėvynė. Musulmonai ir krikščionys
čia taip pat privalo naudotis lygiomis teisėmis, kad jaustųsi savi. Jų vaikams
priklauso viskas, ką gauna mano anūkės.
Izraelio žydams
teks išmokti būti dauguma. Seniau mes dažniausiai gyvenome mažumoje. Dauguma
būti nėra taip paprasta, privalai suvokti, kaip elgtis su mažumomis. Tenka ugdytis
atlaidumą, dosnumą, smalsumą. Turime išmintingai džiaugtis galėdami pažinti
kitokius žmones, leisti jiems gyventi oriai, be baimės. Privalome suteikti
jiems sąlygas, kokių patys ilgai neturėjome, nes gyvenome būgštaudami dėl
rytdienos.
Tik dar svarbu
pridurti, kad būdami dauguma savo valstybėje, mes vis tiek jaučiamės mažuma.
Dėl kaimynystės?
Esame apsupti
300 milijonų arabų musulmonų, kurių daugelis mūsų nekenčia. Tokia tiesa. Moku
arabiškai, skaitau jų laikraščius. Artimieji Rytai iki šiol nelaiko, kad
Izraelis turi teisę čia egzistuoti. Galiausiai jie tai pripažins, tik užtruks
dar netrumpą laiką.
Tokioje
priešiškoje aplinkoje privalome elgtis žmoniškai, siekti taikos, skatinti
kalbėtis. Negalime pasikliauti vien karine jėga. Tai ne išeitis. Žengdami tuo
keliu kur nors susidursime su kariuomene, kuri pasirodys esanti stipresnė,
baisesnė, labiau išprotėjusi nei mūsiškė. Ir jie nugalės. Privalome ne tik
likti kuo pajėgesni, bet ir taisyti santykius su kaimynais. Ir vėl - nepakanka
vieno būdo: netinka vien taikuoliška laikysena, bet grynai kariškas požiūris
taip pat negelbės. Reikia abiejų.
Ar jaučiatės
girdimas?
Prieš porą
savaičių* ant šios sofos jūsų vietoje sėdėjo Benjaminas Gantzas, naujoji
Izraelio viltis.
Užsuko
autografo?
Atvažiavo
pasikalbėti. Žmogus, perėjęs iš armijos į politiką... Kalbėjomės trejetą
valandų, ir aš paklausiau, ką jis ketina nuveikti taikos tarp mūsų ir
palestiniečių labui. Gantzas atsakė: „Nesakau, kad pasitikiu palestiniečiais,
ir nemanau, kad įmanoma pasiekti taiką tuojau pat. Tačiau kitaip nei ponas Netanyahu
aš apversiu kiekvieną akmenį, ieškodamas menkiausios tikimybės susikalbėti ir
susitaikyti.“ Šie žodžiai teikia vilties. Matysim, ar ji išsipildys.
Jūsų romano
veikėjas nuo scenos pakviečia paploti nemąstymui. Gal racionalus protas išties
nėra svarbiausias ramstis, sprendžiant pasaulio problemas?
Pasaulis tampa
vis sudėtingesnis, o mąstymo paklausa jame slopsta. Žmonės noriai pasiduoda
religiniams, nacionalistiniams, rasistiniams gaivalams. Jiems taip lengviau.
Juk lengviausia visus suskirstyti į savus geriečius ir svetimus blogiečius. Šitaip
dalindamas pasaulį, imi idealizuoti save patį ir iškart pasijunti geriau. Mano
paveldas, mano vertybės yra šventi dalykai, o kitų - nieko verti, demoniški.
Pasikliaudami
pirmykščiais instinktais, vaizduojamės esą kovotojai dėl išlikimo. Tuomet
renkame riterius primenančius politikus, kurie žada vesti į karą su
netikėliais. Jų retorika: „Tik mes arba jie!” Lyg neegzistuotų galimybė sugyventi.
Išsirinkę lyderį - riterį, pasmerkiame save kariauti. Tragedija. O karo
sąlygomis gyvenantys piliečiai vėl ir vėl renka riterius. Įsisuka ydingas
ratas. Izraeliui paskutinius 30 metų vadovauja beveik vien aukštieji generolai.
Turėjome tik vieną civilį Ministrą pirmininką. O kariškiai, gebėdami meistriškai
kariauti, neišmano, kaip sugyventi taikiai.
Taikos idėja išsikvėpusi.
Daug kalbu apie jos svarbą, nors nė dienos negyvenau taikoje. Jūs daug geriau
už mane nutuokiate apie tokią laimę, nors Lietuva gal ir nesijaučia visai saugi.
Vis tiek galite džiaugtis tuo, ko man nėra tekę patirti: gyventi taikiai, svajojant
apie ateitį, nesibaiminant antpuolių.
Taip, turime
kuo pasidžiaugti. Savo gyvenime esu patyręs tik vieną karinį išpuolį
1991-aisiais, kai 13 civilių žuvo gindami Vilniaus televizijos bokštą nuo
sovietų tankų. Lietuva gyvena taikiai, jei nelaikysime karais kitokių procesų:
spaudimo ekonominiais svertais, prekybos ribojimų, nesantaikos kurstymo... Valstybių
priešprieša įgyja įmantrias formas. Juk smogti branduoline bomba, ko gero,
šiandien nebeatrodo patrauklu net aršiems politikams, nes jie turi kitokių
svertų arsenalą.
Taip. Tačiau
jūsų minimos priemonės vis tiek neprilygsta žudynėms. Išmanieji konfliktai yra
kitokie, o mes čia pliekiamės lyg senoviškos gentys.
Suprantu.
Mes
tebekariaujame peiliais ir akmenimis. Izraelio ginkluotė pasiekė itin aukštą
lygį, tačiau per šiuos keletą metų dauguma žuvusiųjų čia krito kuo primityviausiai
užpulti.
Gal verčiau
grįžtume prie literatūros?
Taip, mielai...
Kuo jums skiriasi grožinė ir negrožinė
kūryba?
Labiau mėgstu
grožinę. Žinoma, esu parašęs negrožinių knygų: „Geltoną vėją“ ir kitų, - tačiau
niekas neprilygsta malonumui kurti pasaulį, kuriame visos dalys ir dalelės
veikia sutartinai.
Prieš kelias
dienas manęs paklausė: „Kaip sužinote, kad knyga jau baigta?“ Atsakiau: „Kai
pajuntu norįs tęsti ją be galo.“ Pasakojimas ima tekėti lyg upė, manęs jam
nebereikia. Pajuntu, kad galiu nebesikišti, kad knyga rašosi savaime. Tuomet
suvokiu, jog metas nutraukti santykius. (Juokiasi)
Neblogai.
Matote, tai
ženklas, kad imu žinoti per daug, pernelyg gerai pažįstu veikėjus. Tuomet pradėčiau
valgydinti skaitytoją šaukšteliu, o jis to visai nenori.
Romaną dera
rašyti akląja dėme. Žinote, kas tai yra?
Akloji akies
dėmė? Vieta, kur išeina regos nervas.
Būtent. Ji
geriausias įnagis romanui rašyti. Net jeigu jaučiatės esąs plataus akiračio ir
tvirtos nuomonės kūrėjas, pasakojimo šerdis privalo likti jums neperregima.
Tegu skaitytojas ją suvokia anksčiau už jus.
Berods Ernestas
Hemingway‘us yra sakęs, kad romaną galima rašyti dviem būdais: arba žinai visą
pasakojimą iki galo, arba rašai pats nenumanydamas, kas nutiks toliau. Šis
kelias pranašesnis tuo, kad rašytojui nenutuokiant, kaip klostysis veikėjų
likimai, skaitytojas juolab jų nenuspės.
Ne, nebūtinai.
Rašytojas
privalo nežinoti, kodėl jis rašo. Jis turi patirti nuolatinę nuostabą,
pasijusti apgaudinėjamas, net išduodamas. Rašoma knyga nuveda mane ten, kur
niekada nebūčiau atsidūręs. Pažvelkite į šį gyvenimą tvarkingoje bibliotekoje, saugomoje
tvirtų sienų! Mano kūrinys jas sugriauna, nurauna stogą ir nuveda ten, kur šiaip
baiminuosi eiti. Knyga iš esmės ištikimesnė už mane patį, nes ji įgalina
pažvelgti taip, kaip pats nedrįsčiau.
Klausėte, koks
skirtumas rašyti grožinę literatūrą ir publicistiką. Tai skirtinga energetika.
Rašydamas romaną aš degu įsijaudrinęs: vargina nemiga, nepajėgiu užsiimti kuo
nors dar. Tuo metu nesukurpčiau nieko kita, net menkiausio raštelio, net
pirkinių sąrašo. Pasakojimas visiškai įsiurbia.
Rašydamas publicistiką,
tik atvaizduoju jau egzistuojančią tikrovę. Ji tokia yra, nebereikia nieko
išrasti. Žinoma, aš šiek tiek išgalvoju, rašydamas žodžius, kokių niekas
anksčiau nevartojo tam dalykui apibūdinti. Manau, kad rašytojas privalo nelįsti
į kitų asmenų kalbos pasaulius. Saugausi klišių, jos tiesiog klaustrofobiškai dusina.
Aprašydamas tikrovę, kurią jau atpasakojo kiti, parenku jai naujus žodžius. Švieži
žodžiai atgaivina, pabrėždami kitus aspektus. Todėl publicistika irgi yra kūryba.
Kas jus,
gebantį kurti naujus pasaulius romanuose, gundo rašyti publicistiką?
Iš pradžių
parašiau „Ėriuko šypseną“, pirmąjį romaną apie okupaciją. Jis išėjo
1983-iaisiais, praėjus šešiolikai metų nuo tada, kai Izraelis užėmė tas
teritorijas. Užtruko šešiolika metų, kol izraelietis rašytojas pažvelgė į
okupaciją grožiniame kūrinyje.
Dvidešimtosioms
okupacijoms metinėms vienas laikraštis paprašė manęs, romaną ta tema sukūrusio
rašytojo, parengti 4-5 puslapių straipsnį apie padėtį užimtose vietovėse.
Sutikau. Praleidau ten devynias savaites ir parašiau visą knygą „Geltonas
vėjas“. Tik 1987-aisiais staiga suvokiau, kad nenutuokiu, kas iš tikro ten
dedasi. Pasijutau atsidūręs iškraipytoje regimybėje: mes, žydai, tokia
dorovinga tauta, tokie reiklūs savo vertybėms, persisunkėme žiaurumu
kitataučiams, atėmėme iš jų visa brangiausia ir asmeniška - jų orumą, užgrobėme
jų gyvenimą.
Nuvažiuoti ten
truko pusvalandį. Apsistojau Dheisheh pabėgėlių stovykloje, vienoje
bjauriausiųjų. Atsidūriau daugybės piktų ir įtarių jaunuolių apsuptyje. Jie
negalėjo patikėti, ko atsibeldžiau. „Noriu jus išklausyti“, - kartojau. Aišku,
jie laikė mane žvalgu iš slaptosios policijos ar saugumo. O aš vaikščiojau
marškinėliais trumpomis rankovėmis, kaip čia įprasta. Beginklis - juk nesiveši
šautuvo, tikėdamasis išgirsti nuoširdų pasakojimą.
Kelias valandas
jie neleido man pajudėti, versdami kepti saulėkaitoje. Šimtai žmonių laikė
apsupę glaudžiu žiedu. Staiga artyn prasibrovė senutė, sugriebė už rankos ir pakvietė:
„Tueal“. Arabiškai: „Eime.“ Ji nusivedė į savo pastogę, supratusi tai, ko
nepajėgė suvokti nuožmieji vyrai. Ta moteris išrėžė: „Norite išgirsti, ko esu
netekusi? Tai klausykitės.“ Ji ilgesingai liejo gėlą prisimindama gimtuosius namus
Izraelyje, iš kurio buvo priversta bėgti dar vaikystėje per 1948-ųjų karą. Atėjo
jos keturiasdešimtmetė marti, dukra, jų vaikai, pasirodė dar daugiau žmonių.
Nutiko nuostabus dalykas.
Per dieną
prirašiau pilną sąsiuvinį. Ko gero, pirmą kartą per dvidešimt okupacijos metų
izraelietis taip kalbėjosi su palestiniečiais. Tas izraelietis jų klausėsi
nieko nenurodinėdamas, nespausdamas, neauklėdamas. Jis įsiklausė, ką jie
pasakoja apie savo vargus, neteisybes, apie savo klaidas ir ilgesį.
Nesiginčijau su jais, tik užsirašinėjau. Ne viskam, ką jie sakė, pritariau, bet
vis tiek klausiausi. Atvažiavau jų išklausyti.
Taip prasidėjo
devynios savaitės, per kurias atsirado mano knyga.
Nuvykote ten būdamas
ne žurnalistas, o rašytojas. Man regis, tai svarbus skirtumas. Ketinimai galėtų
būti lygiai tokie pat, o rezultatas skirtingas, nes menininko metodas veikia,
net rašant publicistiką.
Taip. Taip. Tą
pačią padėtį aprašiau kitokiais žodžiais. Skaitytojai, staiga susidūrę su
pažįstamu reiškiniu, apibūdintu neįprastais žodžiais, jį patiria naujai. Žodžiai
pasodrina atspalvius. Kaip tik todėl knyga Izraelyje paliko milžinišką įspūdį.
Ji sukėlė audrą, nes dauguma čia nė nenutuokė, ką reiškia gyventi užgrobtose
žemėse. Žmonės neturėjo suopročio, kas yra toji okupacija.
Oi, Ignai,
turėsiu jus nemandagiai izraelietiškai išprašyti.
Nieko baisaus,
buvau įspėtas, kad turėsite man tik valandą.
Už valandos ir
penkių minučių privalau pradėti paskaitą, nusigavęs gerokai į pietus nuo namų.
Puikiai
suprantu. Labai ačiū už pokalbį.
Gal kitąsyk
pasimatysime Lietuvoje.
Būtų nuostabu.
*Kalbėjomės
Davido Grossmano namuose 2019 m. spalio 31 d.
Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
4 komentarai:
Aciu
Puikus interviu, bravo.
Kad yra "Id"?
" Rašau straipsnius, bet juose negaliu kalbėti tiesiai iš Id, todėl nepasiekiu žemiausiu klodų. O kurdamas romaną, jausčiausi nusidėjęs, jei nutylėčiau tai, ką man kužda Id. Iš ten pakyla gausybė purvo."
"Id" psichoanalizėje vadinama proto sritis, kurioje tarpsta pirmykščiai instinktyvūs impulsai.
Rašyti komentarą