Miltiadas: „Elkis nenuspėjamai“

 

Ar atsitiktinumas – tai prabanga?

Absoliučiai. Šaunusis Bolaño teisingai pastebėjo: žmogus įpranta keltis šeštą ryto, idant kibtų į darbus gelbėdamasis nuo nerimo ir uoliai mojuotų šakėmis, kraudamas vis daugiau kančios į savo kaugę, kol ši nepalieka jo gyvenime erdvės jokiam atsitiktiniam įvykiui. Šakės.

Pažįstu žmonių, linksmai švilpaujančių duše kiekvieną ankstyvą rytą.  

Taip. Daugybė mirtingųjų kenčia kasdienybę niūnuodami linksmas daineles. Laimė, yra vaistų.

Išrašysite receptą?

Galbūt. Tik prieš tai parodysiu, ką išrašė vienas kolega.

(Atsistojęs ilgai ieško lentynose knygos. Ištraukęs atverčia „Visur duona su pluta“) 

1978-ieji. „Kazy, nesirk, nemirk, dažniau išgerk – tai padeda. Vytautas Petkevičius.“

Spėju, dedikuota Ambrasui. Nepadėjo.

O Jūsų receptas?

Elkis neprognozuojamai.

(Pypteli Igno mobilusis, ekrane dega „Ingrida Šimonytė".)

Neatsiliepk.

(Telefonas keliskart suvibruoja, ekranas užgęsta.)

Tik darydamas netikėtus ėjimus jausiesi gyvas.

Štai aš nusipirkau metinę "Mo" narystę.

Pasijutote geriau?

Nė kiek. Tai ne dėl pasitenkinimo. Elgdamasis nenuspėjamai griauni chaosą iš esmės.

Ta proga turiu Jums dovanėlę. (Ištraukia Jano Fabrės dramų rinkinį „Pralaimėjimų imperatorius“, atverčia.) Štai.

„Grožio riteriui Miltiadui nuo pralaimėjimų imperatoriaus. Jan Fabre, 2020-ųjų spalio 6-oji.“

(Ilgai tyli.)

Stipru. Paieškosiu ko nors spintelėje, kad neapsižliumbčiau.

(Ištraukia indą, pilsto gėrimą į taures.) Tiks. O ką Fabre geria?

Itin saikingai. Vilniuje atrado Primitivo. Sakė, anksčiau nebuvo jo įsiminęs.

Taigi. Už grožį.  

Už.

Beje, kaip jauteisi pakliuvęs į padėtį, kurioje, anot kritikės Kaminskaitės, „potencialiai pavojingos darbo sąlygos gali būti laikomos norma“? 

Jis apčiupinėjo man ranką. Dešinę. Prieš tai mandagiai atsiklausęs. Paspaudė bicepsą, paskui paėmė už pliko riešo. Pagyrė: „Jūsų kaulų struktūra puiki, turbūt, nuo maratonų.“

Žinai, pagalvojau, kad Vilniuje šiemet įvyko vienintelis mūsų kraštuose gyvas didmiesčio maratonas – pagaliau pralenkėme Rygą ir Taliną. Ir niekas neužsikrėtė.

Bėgikai gal atsparesni.

Ir sąmoningi, laikėsi atsargiai. Kaip ir Fabre. Narsus vyras.

Gaila, jo „Olimpo kalno“ nebepamatysime. 24 valandas trunkantis spektaklis su kvapais. Būtų ultra.

„Me Too“ nukirto?

Aha. Šokėjos.

Šokiai – velniška sfera. Pamenu, kadaise viename pobūvyje krito į akį vieniša dama. Nesugalvojau nieko geresnio kaip ją pašokdinti. O mano visos skaidulos lėtos, jokios plastikos. Klupinėjau kaip ožys ant ledo, numindžiau kojas. Ji klausia: „Ar esate girdėjęs teoriją, kad vyro gabumai šokti atitinka jo gebėjimus lovoje?“ „Aišku, esu girdėjęs“, - sakau. „Ir ką apie tai pats manote?“ „Matote, nesu mylėjęsis su pakankamu skaičiumi mane šokdinusių vyrų, kad pateikčiau statistiškai patikimą išvadą.“

Sugudravote.

Norėjau, nepavyko. Apsigavau. Na, už gabumus!

Už.

Kur tavo knyga? Filmas?

„Trejetą“ rodo visokie interneto kanalai, „Gyvenimas jų žodžiais“ – spaustuvėje.

Tai kur dabar suki: į režisierius ar rašytojus?

Mergina, paklausta, ko išgers: krūminės ar pilstuko, - atsakė: “Ai, net nežinau, viskas taip skanu.“

O kas vizitinėje parašyta?

Vardas, pavardė, telefono numeris ir elpaštas. Ai, dar „Maratono lauko“ logotipas.

Tai čia „A“ kortelė. O „B“ turi?

Turiu. Be logotipo. Tik jos nebedalinu, nes nutiko juokinga istorija. Skambina man sekmadienio vakarą nepažįstamas Jungtinės Karalystės numeris. Atsiliepiu. Moteriškas balsas lūšies tonacija angliškai teiraujasi, ar kalba su Ignu. „Taip“, - sakau. „Gal galite šiąnakt antrą valandą pasitikti mane Vilniaus oro uoste?“, - klausia dama. „Gal ir galiu“, - sakau. - „Tik pageidaučiau daugiau konteksto.“ „Bet jūs gi teikiate transporto paslaugas?“ – viltingai domisi nepažįstamoji. „Na, stengiuosi būti paslaugus: vežioju vaiką į mokyklą, kartais bičiulius pametėju... O kas paskatino kreiptis į mane?“ „Kolega Tonis davė jūsų kortelę ir patarė paskambinti. Tiesą sakant, kortelėje nenurodyta, kad esate vežėjas, bet ir apskritai nieko daugiau neparašyta: tik jūsų vardas, pavardė ir telefono numeris.“

O kas tas Tonis? Negi Blairas?

Spėju, vieno Londono banko viceprezidentas. Prisirinko Vilniuje kortelių ir lyg koks Amerikos psichopatas atsijojo maniškę prie šiukšlių. Paskui susigriebė surasti uberininką, nes tas iš naktinio klubo parvežė, adreso nesupainiojo ir kišenių neiškraustė. Ištraukė pirmą vizitinę be jokio firmos pavadinimo ir įsivedė telefone: "Vairuotojas Vilniuje." O vėliau rekomendavo mane į Lietuvą susiruošusiai bendradarbei.       

Niekas taip neklaidina, kaip nepagražinta tiesa. Gerbdamas kitus privalai viską pagražinti. 

Ačiū už patarimą. Ir už receptą.

Už.