Vladimiras Čekasinas: „Svarbu išmokti greitai skaityti kūną“

Norite sužinoti mano veiklos koncepciją? Pasistengsiu išdėstyti...

Puiku, tik man, kad suprasčiau jūsų koncepciją, prieš tai svarbu šiek tiek geriau pažinti jus patį. Gal galėtume pradėti nuo tokio klausimo: kas jus gyvenime apskritai labiausia domina?

Na, čia toks platus klausimas... Man apskritai viskas įdomu, tik iš humanitarinių sferų, ne tiksliųjų mokslų srities.

O kas jus konkrečiau domina humanitarikoje?

Ne, taip šokinėti nepatogu. Nemėgstu tiesiog šiaip dėstyti savo požiūrio.

Tai ir nereikia „tiesiog šiaip“.

Taigi. Viskas įdomu. Jūs ir pats gi užsiimate įvairiais dalykais. Galėtume pasikalbėti apie tai, kas ir jums įdomu kaip blogeriui ar leidėjui.

Ne, nepainiokime čia leidybos. Man asmeniškai įdomu, kaip jūs priėjote prie savo metodikos. 

Matote, ji man svarbi kad ir statant spektaklius. Sprendžiu scenografijos uždavinius, aiškinu, iš kokių medžiagų gaminti scenos dekoracijas. Studentams nubrėžiu ne tik bendras gaires – sukramtau jiems visą vizijos įgyvendinimo techniką. Taip dirbu statydamas spektaklius.

Kūryboje tai irgi praverčia. Ką nors struktūrizuoju remdamasis vidiniais kūno pojūčiais. Kaip tai pavyksta ir kas iš to išeina – jau kitas klausimas.

Ką nors parodydamas scenoje, iš esmės dirbu su laiku. Apdoroju laiką vaizdais arba garsais. Įrėminu jį ne statiškai, kitaip nei dailininkas, tapantis paveikslą. Nors ir dailės kūrinio ar instaliacijos suvokimas vis tiek užtrunka tam tikrą laiką.

Na, taip.

Veikia žvilgsnis. Žiūrovas iš kažkur žvelgia į ką nors. Procesas prasideda, vystosi, pasibaigia. Kūno vidumi pajuntame atsaką. Iš pradžių jis kyla nesąmoningai: tiesiog patinka arba nepatinka. O paskui galima užčiuopti vidinius impulsus: kokie signalai kaip ir kur juda. Juos taip pat galima stebėti ir tyrinėti.

Suvokimo judesius?

Vidinius kūno judesius.

Suvokiančiojo kūno?

Taip, taip, recipiento. Jo kūnas atsako judesiais, kuriuos galima užfiksuoti ir atvaizduoti grafiškai. Jums ką nors patiriant ar suvokiant, kūne kyla tam tikras judrumas. Pojūtis gimsta vienoje vietoje, pranyksta kitoje. Susikaupęs galėtumėte pastebėti.

Arba įsivaizduoti, kad pastebiu.

Tai objektyvu. Kūno viduje sruvena energija. Šiais dalykais remiasi šiatsu terapija, akupunktūra. Tie metodai turi objektyvų pagrindą, nors veikia ne vien per nervinius laidus. Matote, tarp dviejų laidų visuomet susikuria laukas.

Ir jis veikia subtiliau už paprastus nervinius impulsus?

Taip. Tačiau kalbu apie tai, kad energijos srautai turi objektyvų pagrindą. Randasi elektrocheminiai signalai, susikuria elektromagnetinis potencialas. Nervu sklinda impulsas, aplink juda laukas.

Žodžiu, elektromagnetizmas.

Tai susiję, nes visa mumyse yra elektrocheminiai procesai.

Tuos signalus įmanoma pajusti, tik vieni jaučia ryškiau, kiti – ne. Suvokiant meno kūrinį, formuojasi tam tikra signalų geometrija. Nežinau, ar verta į tai gilintis.

Verta, bent šiek tiek. Ar tai kaip nors susiję su sąmone?  

Taip, esmingai. Sąmonė – tai tvari elektrocheminių procesų visuma.

Jūs taip manote?

Tai objektyvu. Smegenyse susidaro elektrocheminės jungtys...

Smegenyse susijungia daugybė jungčių, tačiau yra skirtingų požiūrių į jų svarbą sąmonės fenomenui. Gal sąmonė neapsiriboja smegenimis, gal ji prasideda ar baigiasi kitur?

Taip, visai gali turėti įtakos ir išorės laukai. Dėl to nesame tikri, nors man asmeniškai teko kai ką šioje srityje patirti. Apie tai nekalbėsiu, mistikos aš nesivaikau, tačiau išoriniai laukai egzistuoja, o pažinti ar tyrinėti juos mums vis dar sudėtinga. Jie nepažinūs, bent kol kas. Gal kada nors labiau išsivysčiusi žmonija tai perpras.

Kol kas tik galime pramokti, kaip šiais dalykais naudotis, pavyzdžiui, geriau struktūrizuoti savo sumanymus. Juk žmonėms, menininkams, sunkokai sekasi išreikšti vidinius užmojus.

Taip, dažnai net žodžiais juos nelengva nusakyti.

Taigi. O struktūra paprasta: pradžia – vidurys – pabaiga. Kaip kūrinys vystosi, kaip jis juntamas, kaip veikia apčiuopiamu lygmeniu: per kūno raumenų energijos srautus.

Subtilieji lygmenys juk neapsieina be apčiuopiamųjų. Visi rytietiški mokymai prasideda nuo kūno lavinimo. Pirmiausia ugdomi gebėjimai pastebėti kūno pojūčius, paskui einama prie subtilesnių sąmonės įgalinimo pratimų: žmogus išmoksta valdyti kraujospūdį, o tada žengia dar toliau.

Pasakėte, kad kurdamas meną jūs apdorojate laiką.

Taip. Visa, kas dedasi, vyksta laike. Mes taip gyvename. Ir tą fiziologinį procesą tenka struktūrizuoti. Emocijos randasi, kaupiasi, kažkur keliauja. Bet kokia viešo pasirodymo struktūra privalo vystytis.

Nebent sėdžiu apsirūkęs ir be galo suku kokį nors vyksmą... Tuomet įprasta energetika sutrinka.

Apsinešus.

Taip, narkotikų poveikis išardo... Taip pat ir tie dalykai (rodo į viršų), geriau jų šiaip sau nejudinti.

Pavartojęs narkotikų žmogus tampa panašus į radijo imtuvą, nustatytą vienai bangai gaudyti. Kol vyksta transliacija, tol ryšys veikia, bet laida greitai nutrūksta, ir kiek besukiotum rankenėlę, visur vien šnypštimas ir burbuliavimas. Struktūra pranyksta. Atsitiktinai taip gal ir įmanoma aptikti ką nors įdomaus, bet sukurti jokios struktūros apsinešus nepavyks.

Tarasovas jums daugiau papasakotų, jis daug dirbęs su vakariečiais...

Bet pats gi jis nieko niekada nevartojo.

Ne, ne, ne, bet jis nemažai grojo su tais free jazz muzikantais, o jie gi visi nuolatos apsirūkę. Jų kūrybos struktūrizuoti tiesiog neįmanoma. Jie tik tariasi esą laisvi.  

Ir nesvarbu, kokia konkreti medžiaga?

Jie rūko žolę. Beveik visi. Man daugiau teko dirbti su teatralais, o Tarasovas su laisvaisiais džiazmenais praleido nemaža laiko. Nors aš irgi spėjau pakankamai prisižiūrėti...

Kad prieitumėte prie tokių išvadų.

Taip, sugriūva bet kokia struktūra. Jokios drausmės. Net jeigu žmogus ištvėrė nerūkęs savaitę, bet anksčiau ilgai vartojo marihuaną, jo natūralūs energijos virsmai jau sudarkyti. Vėl suderinti juos labai sudėtinga: tenka smelktis per keletą audinių, o tai ne visi išmano.

Įdomu, kad prie šios temos staiga nukrypome, vos pradėję kalbėtis apie laiko įrėminimą kūryboje. Ko gero, todėl, kad marihuana iškreipia laiko suvokimą.

Taip, nes ji iškraipo natūralius energijos virsmus ir suardo elektrochemines jungtis, reguliuojančias emocijų srautus.

Blaivus klausytojas, girdintis nuo marihuanos apsvaigusio muzikanto grojimą, pasigenda atlikėjo indėlio į kūrinį. Jis tuščias.

Vargu, ar narkotikai padeda atrasti naujų raiškos būdų. Daugelis ieškojo jų apsvaigę nuo LSD, bet nieko įdomaus neaptiko. Na, tiesa, Sheckley prisipažino, kad rašydamas vartojo LSD.

Robert Sheckley?

Gal esate susipažinęs su jo kūryba?

Taip, jo apsakymai dar paauglystėje man pasirodė nuostabūs, nors nežinojau autoriaus požiūrio į rūgštis.

Taip, jo kūriniai itin gilūs, su Asimovu jiedu padėjo pamatus.

O kaip jūs nusakytumėte savo patirtį rėminant laiką?

Ji susijusi su judesiais kūno viduje. Visą kūrinį jaučiu savo vidumi. Jis ten užkoduotas. Galiu įsivaizduoti jį kaip rutulį, ar kaip visatą. Kai kas juk laiko, kad Visata radosi iš informacijos, iš kažkokios kodų sistemos. O dabar ji vis plečiasi.

Ir kūrinys – panašiai?

Na, taip. Visatos analogas. Tie patys principai.

Gražu.

Ir jūs galite pajusti visą savo vidinę struktūrą, suteikiančią kryptį. Atėjote čia, judėdamas tam tikra kryptimi, kurios gal žodžiais ir nesuformuluotumėte. Jos gal niekaip nepaaiškintumėte logiškai. Kryptį suteikia minėtieji elektrocheminiai pojūčiai. Patys pirminiai stimulai kartais juntami lyg lengvas kutulys kūno viduje.  

Kurioje vietoje?

Nesvarbu. Vis tiek viskas sueina į smegenis. Institutas Vienoje tyrė smegenų elektros potencialus lytinės stimuliacijos metu. Įdomu, kad rezultatui pasiekti nebūtina pati stimuliacija, pakanka suaktyvinti energijos gamybą, o tam tinka ir specialūs kvėpavimo pratimai. Potencialas sustiprėja net dešimtį kartų. Įsivaizduojate, kaip pagerėja smegenų aprūpinimas energija. Tyrimų duomenys paskelbti.

Dėstydamas neaiškinu visos teorijos, nes atlikėjams svarbiausia – praktiniai patarimai. Užtat mano mokiniai scenoje pasirodo ryškiai pripildydami kūrinius savimi. Tai priklauso nuo charizmos.

Ir jūs ją ištreniruojate?

Taip. Jie to gal ir nesuvokia, nes tiesiog nurodau, kaip dirbti. Tai, ką esu aprašęs, tinka bet kokiai kūrybai, kad ir literatūrai. Kūnas visuomet dalyvauja kokybiškai pripildant kūrinį.  

Pavyzdžiui, rašote ne vieną dieną, keičiasi raiška, todėl tekstas tampa netolygus, lyg sudurstytas iš atraižų. Taip nutinka ir muzikoje: klausaisi ir girdi sujungtus skirtingus gabalus. Genialūs kompozitoriai susitvarko intuityviai, bet galima to paties pasiekti įsijaučiant į vakarykštę būseną. Sėsdamas prie stalo turite ne racionaliai, o emociškai pasinerti į tai, ką jautėte rašydamas vakar.

Taip, įdomu. Papasakokite daugiau.

Toliau jau kyla konkretesni klausimai. Jų daug, įvairiausių. Reiktų už ko nors užsikabinti.

Gerai. Kalbėjote apie pojūčių valdymo techniką...

Ne. Ne apie pojūčių valdymo techniką, o apie tai, kaip pastebėti meno kūrinio sukeltus pojūčius recipiento kūne...

Toks jautrumo menui ugdymas?

Ne, kalbu apie gebėjimą pastebėti konkrečius įvairių signalų kūno viduje pojūčius. 

Tai nėra damoms būdingas bendrasis emocinis jautrumas. Kai kas mėgsta vartoti apibendrinančias sąvokas: laisvė, lygybė, brolybė, patriotizmas. Tokia nominalizacija nevertinga, nes paminėti žodžiai kiekvienam reiškia skirtingus dalykus.

Sutinku.

Taip pat ir su emocijomis. Ką reiškia „įkvėpimas“ ar „polėkis“? Niekas nežino. „Pamačiusi tai, patyriau polėkį...“ Šios sąvokos tegali žadinti kitas vaizduotės sąsajas, o pačios nieko nereiškia.

Nominalizacija nepadeda nei ko nors išmokti, nei suvokti savo galimybių.

O kas padeda?

Verta ne nominalizuoti, o tiksliau panagrinėti organizme vykstančius procesus. Kiekvienas tai pajėgtų.

Kokie tai procesai?

Na, tarkime, raumenų įsitempimas tam tikrame kūno ruože. Tai juk paprasta pajusti.

Pajusti, kaip kurie nors raumenys įsitempia žmogui susidūrus su meno kūriniu?

Tai dar svarbiau pačiam kūrėjui. Recipientas gali nagrinėti ir struktūrizuoti savo potyrius, tai – jo reikalas. Tačiau kūrėjui, siekiančiam aukštesnio profesionalumo, naudinga išmokti perkoduoti savo būseną kūrybos procese.

Aha...

Ką nors suvokiant, jūsų būsena nuo to keičiasi. Ir atvirkščiai, keičiant savo būseną kūrybos metu įmanoma pasiekti kitokį kuriamo meno poveikį.

Ką šiuo atveju reiškia „perkoduoti“?

Perkodavimas vyksta, pavyzdžiui, paveikslo vaizdo įspūdį paverčiant garsais.

Taip. Klausytojui tai neaktualu...

Ne, jam neįdomu, klausytojas to net nežinos, o kūrėjas gali pasinaudoti šia technika.

Puiku. Kūrėjas – tai jūs.

Tarkime, gal man reikia sukurti muziką kažkokiems vaizdams.

Kinui.

Gal – kinui. Matau vaizdus, turiu į juos atsiliepti. Kaip man suspėti sureaguoti?

Jūs gi esate ne kartą tai daręs.

Taip. Arba sukurti scenografiją. Turiu pamatyti aktorius, be jų nieko nepajėgsiu. Išvydęs, kaip aktorius juda skaitydamas savo vaidmens tekstą, jau galiu kurti jo sceninius judesius.

Štai, aš kalbėdamas mostaguoju rankomis (mosteli dešine ranka)... ir jūs jau galite pasigriebti mano judesius.

(Ignas mosteli kairiąja ranka)

Taigi, jūs neatkartojote...

Ne, jokiu būdu.

O sukūrėte šį tą savo.

Kita ranka.

Atlikote gestą kita ranka. Tačiau sugavote mano judesio struktūrą ir galite perkelti ją  į scenografiją ar piešinį. Jūs užfiksavote savo pojūtį...

Tačiau nieko neperkodavau. Jūs mostelėjote rankomis, aš atsiliepiau savaip. Nesukūriau iš to garso ar teksto.

Jūs tai atlikote kitaip. Įvyko visos jūsų jausenos perkodavimas. Kalbėdamiesi mes kuriame bendrą jauseną.

Taip.

Jūs vedate šį pašnekesį savaip ir reaguojate savotiškai. Tai atsispindi jūsų judesiuose. Jie organiški. Ir jūs galite šią savo organiką perkoduoti į piešinį, kuriame matysis pokalbio jausenos gabalėlis. Jei nupiešite tai ant A ketvirtuko, ten išryškės ne tai, ką aš jums pasakiau ar primečiau, o tik konkreti jūsų perkoduotos šios mudviejų sukurtos būsenos versija.

Ir tai tęsiasi. Aš visą laiką perkoduoju šią būseną kokiais nors judesiais. (Gestikuliuoja rankomis)

Taip, taip. Štai jums paprasčiausia principo iliustracija. O jei norite sudėtingesnės, tai sutelkite dėmesį į kūno vidų, pajuskite, kur įvyko pirmasis krustelėjimas, kuria kryptimi... Aš gi šito nežinau, tai ne mano reikalas. O jūs ramiausiai galite tai atvaizduoti grafiškai. Išeis kokia nors abstrakcija.    

Galbūt.

Taip pat nutinka su garsais. Matydamas vaizdą, tarkime, aktoriaus vaidybą, jūs galite ne mostelti rankomis, o atsiliepti balsu.

Galiu, bet tai – kažin koks sugedęs telefonas: jūs mostelėjote, aš atsiliepiau kitaip, kas nors kitas, tai matydamas, sureaguotų dar savaip ir taip toliau.

Ne, ne visai taip. Jūsų judesys ranka buvo pripildytas būsenos pojūčio.

Aha.

Aš iškart pastebiu, ar jis pripildytas, ar ne. Pripildymas tampa svarbiausia muzikos atlikėjų ar aktorių problema. Vieno aktoriaus tekstas įtraukia, o kito – ne, nes jis kalba mechaniškai.

Verslininkus kartais per seminarus mokau charizmos technologijos. Eidamas į derybas žmogus dažnai žino, ką pasakyti, bet nežino, kaip. Nemoka įtikinamai perteikti savo minčių pašnekovui. Ir kas tuomet nutinka? Jei derybininko gamta neapdovanojo tokiais gebėjimais, partneriai juo nepatikės.

Jūs, matau, tokių sunkumų nepatiriate, esate išminkęs šitą įgūdį, todėl jums pavyko pripildytas judesys. Jei tiesiog būtumėte pasukiojęs ranką, nesuvokdamas, ką čia vaizduojate ir kodėl, judesys būtų buvęs tuščias. Tai iškart matyti.

Jūs patikėjote.

Trumpiau tariant, Stanislavskio „tikiu-netikiu“ aiškiai perskaitoma iš kūno. Svarbu išmokti greitai skaityti kūną. Man pavyksta pasiekti, kad aktorius ar kitas atlikėjas penkiskart greičiau suvoktų kūrinį. Aktoriams sako: „išgyventa-neišgyventa“. Kol žmogus neišgyvena savo personažo, tol negali jo suvaidinti. O ką reiškia išgyventi? Gyvenimo verpetai palieka pėdsakus kūne, susidaro stabilios elektrocheminės jungtys, kurias jau minėjome. Charakteriai, kultūriniai kodai – tai vis tvarūs elektrocheminių signalų kontūrai.

Tai sudėtinga. Būdamas judrus, jaunuolis gali suvaidinti senį. Protu jis nepatirs pagyvenusiojo būsenos, tačiau kūnu atlikdamas seno žmogaus judesius, sukurs atitinkamas jungtis. Teisingai judėdami raumenys pasiųs tinkamus signalus, lyg senatvė būtų išgyventa.  

Labai įdomu. Jaunuoliui paskirtas senio vaidmuo, ir jūs šitaip padėsite aktoriui penkiskart greičiau jį išmokti.

Na, tai priklauso nuo jo kūno savybių, nuo intelekto, kitų bruožų. Turi reikšmės ir tekstas, intonacijos sudėtingumas.

Paprasčiausiai palpuodamas galiu suaktyvinti reikiamus kūno taškus.

Jūs pats palpuojate repetuojantį aktorių?

Taip. Prašau aktorių ištarti frazę ir spusteliu kažkurią vietą, nugaroje ar kitur. Jis, atradęs tinkamą pozą, pasieks reikiamą intonaciją.

Kartais nurodau pajusti masės centrą tam tikru atstumu už kūno ribų, kad žmogaus eisena taptų tinkama.

Turbūt, net pačiam nėra lengva pajusti kūno masės centrą už kūno ribų, o kaip išmokyti tai patirti kitą žmogų?

Na, aš tik padedu.

Jeigu prie jūsų prisiliesčiau, spustelėčiau, pats įsitikintumėte, kaip skirtingai skamba net ta pati balso intonacija.

Taip, jeigu tvirtai suimtumėte už sprando, mano intonacijos akimirksniu pasikeistų.

Ne, tai visai kas kita.

Reikia išmėginti.

Esu parengęs čakrų psichologijos principais grįstą medžiagą, kurią išnagrinėti užtruktume. Šiaip apie tai šnekučiuotis nėra daug prasmės. Kiek įmanoma balsu papasakoti tokiame interviu, tiek ir kalbu.

Aišku.

Dar šiek tiek grįžčiau kiek atgal, prie perkodavimo.

Gerai.

Jūs kiek anksčiau atlikote ranka gestą, atspindėjusį būseną. Dabar jūsų būsena vėl pasikeitusi. Galėtumėte vėl išreikšti ją kokiu nors judesiu ir dar palydėti atitinkamos intonacijos balsu. Nežinau, kylančios ar besileidžiančios. Pamėginkite dabar pat.  

Puiku.

Manęs klausinėdamas jūs keičiate savo balso intonaciją. Vieną klausimą užduodate vienaip, kitą – kitaip. O dabar pasistenkite užduoti klausimą, apsieidamas be jokio teksto: judesiu, balsu, tačiau be žodžių. Ir taip, kad aš pajusčiau klausimo prasmę. Pakartosiu: be teksto, tačiau su balsu. A-cha-a-ha-aaa-cha...

(Raiškiai kirčiuodamas) Mmm-hm-hm-mmm.

Štai. Geriau būtų su „ha“.

(Kylančia intonacija) Aaaa-ha-ha-aa!

Štai. Pirmą kartą klausimo aš nesupratau, jis būtų skambėjęs geriau, jeigu ten būtų atsiradęs balsis „a“. Antrą kartą jūs jį perkodavote, intonacija tapo kitokia. Raštingas klausytojas galėtų užrašyti šį jūsų klausimą natomis. O kitas perskaitytų: „Aaaa-ha-aa-aaa!“

Išties. (Juokiasi) O kaip man gauti atsakymą į savo klausimą?

Ne, čia mes – ne apie tai. Šitaip lengviau suprasti perkodavimą.

Bendravimas abstrakčiais garsais būtų kitoks.

Aišku. (Juokiasi)

Muzika... Arba abstrakčioji dailė. Žvelgdamas į abstraktų paveikslą visada pajustumėte, ar jis pripildytas, ar dailininkui pavyko perkoduoti savo natūralią būseną į abstrakciją drobėje.

Taip, galiu įsivaizduoti, kad egzistuoja skirtumas tarp meniškos abstrakcijos ir tuščios teplionės.

Taip pat ir netekstualus balsas užrašomas natomis.

Bet tokie dalykai vyksta tarsi nedalyvaujant sąmonei... Kaip bendraudami abstrakčiais kodais galėtume išsiaiškinti konkretybes?

Pavyzdžiui, ką?

Pavyzdžiui, kaip jūs kūrėte muziką filmui, laimėjusiam Kanuose Grand Prix?

Na, tai jau kompozitoriaus darbo technologija, individualus metodas. Kompozitoriai dažniausia išvis nepajėgia apie tai suformuluoti sakinių.

Paprasčiau kalbėti ne apie muziką kinui, o apie savarankiškas melodijas. Jos būna grynos emocinių bangų koduotės, kūno elektrocheminiai procesai perkoduoti į muziką. Vienas menininkas tuos objektyvius vyksmus geba perkoduoti į garsus, kitas – į vaizdinius.

Loginis mąstymas juk taip pat grįstas vaizdinių kompleksais.

Na, taip.

Skaitome matematinę formulę ir į ją atsiliepiame emociškai. Vieną formulę suvokiame vienaip, kitą – kitaip.

Aha, bet tai dar sudėtingiau... Jūs pradėjote pasakoti, kaip gimsta grynoji muzika.

Tai tam tikras perkodavimas. Žmonės kartais sako: „Neturiu įkvėpimo.“ Arba: „Atėjo įkvėpimas, dingo įkvėpimas.“ Kai jis dingsta, nieko nebegali sukurti. Kaip susitelkti? Ogi nagrinėjant vidinius kūno judesius.

Kas pirmiau: judesys ar įkvėpimas? Jūs užčiuopiate kūne judesį ir jį puoselėdamas pasiekiate būseną, kurioje galite kurti, ar pirmiau jus reikia pakylėti emociškai, kad kažkas sujudėtų viduje?

Na, grįžtamojo ryšio principas juk niekur nedingęs. Šiuo požiūriu gali nutikti visiškai bet kas: ir viena, ir kita kryptimi.

Kas yra charizma? Ji veikia per emocinį stumtelėjimą, kuriuo vienas žmogus perteikia kitam savo požiūrį. Vieno klausytis įdomu, kito – ne. Veikia abipusis ryšis.

Bet kurdamas muziką jūs gi dar nejaučiate grįžtamojo ryšio iš tos muzikos klausytojų.

Ne, pirminis emocinis postūmis man gali kilti iš užduoties.

O kas suformuluoja tokią užduotį?

Kartais – aš pats, o kartais gali pasitaikyti elementariausias užsakymas.

Užsakymas?

Paprasčiausias. Prodiuseris sako: „Noriu spektaklio tokia tema.“ Jeigu man įdomu...

Tai pajuntate, kaip kūne kažkas suvirpa...

Įsijaučiu į temą, jeigu ji man artima, imu spręsti užduotį. Štai tuomet ir kyla tie judesiai ir kitokios technologinės kūrybos subtilybės. Jas nelengva nupasakoti.

O kartais išjudina ne užsakymas, bet asmeninis susidomėjimas galimybe išvystyti kokią nors koncepciją.

O kaip kyla asmeninis interesas?

Jis kyla iš aplinkos kontinuumo. Juk mes be perstojo ką nors suvokiame.

Bet tai tik paviršius – einate pro šalį, pastebite grožį...

Nebūtinai taip paviršutiniškai. Juk veikia ir visuomenės procesai...

Vladimirai, suprantu, bet norisi užgriebti dar giliau. O mūza aplanko?

Ne, mūza irgi yra tam tikras visuomeninis procesas, kažkokia bendra sociumo būsena, poelgiai...

Dovanokite, bet kuo čia dėta visuomenė?

Tuo, kad visuomeninė atmosfera turi reikšmės.

Paklausiu kitaip: Vladimirai, ar esate bendravęs su mūza?

Aš nežinau, kas tai yra.

Nežinote?

Ne. Nežinau.

Sunku patikėti.

Ne. Pažinojau moterį vardu Mūza. (Juokiasi) Štai su ja esu bendravęs.

Aišku. (Abu juokiasi)

O šiaip – ne.

Tačiau esate girdėjęs, kad kai kas bendrauja su mūzomis?

Būtent. Tai individualu. Matote, egzistuoja skirtingi psichologiniai tipai. Esu tai aprašęs, galėsite susipažinti nuodugniau.

Mielai, bet gal nusakytumėte esmę?

Na, veikia keturi dėmenys (rodo ant kūno): logika, valia, emocija, fizika. Tai atitinka čakrų psichologiją. Kuris nors gali įsivyrauti.   

Apatinis dėmuo – fizika?

Taip, jis susijęs su energijos gamyba. Ji kyla aukštyn, plinta. Galima su ja dirbti. Tai rytietiškos žinios.

Ir jūs to išmokote Rytuose?

Ne, iš knygų.

Aišku.

Nebūtina trenktis į Rytus. Knygų gausu, ir jose aprašyti dalykai atitinka mano patirtį.

Kai pradėjau koncertuoti solo, seniai, būdamas 21-erių - 22-ejų metų, pastebėjau, kad vieną koncertą groju tolygiai, kitą – ne. Susimąsčiau, nuo ko tai priklauso, ėmiau nagrinėti ir palengva suformulavau savo sistemos pagrindus. Nuo 27-erių ar dar anksčiau koncertuose groju tolygiai.

Toks jaunas.

Taip, maždaug iki 1976-ųjų.

Jau Vilniuje?

Taip, Vilniuje.

Tie patys pratimai tinka viešo kalbėjimo tolygumui ir paveikumui gludinti. Aprūpintos energija smegenys geba dar geriau valdyti sudėtingus kūrybos aktus. Šitaip pats žmogus gali reguliuoti kūrybinio įkvėpimo lygmenis.

Aha.

Ir todėl aš nežinau, kas yra įkvėpimas. Kai man prireikia, tai ir suveikia. Žinoma, jei nesergu. Šiuo metu sveikata šlubuoja, o kai kūnas sveikas...

Ir net kavos nereikia?

Kavos – tik dėl skonio, vos vos – kartumui, šilumai pajusti.

Ne dėl kofeino?

Ne, tik lengvam malonumui. Taip, kaip mes dabar arbatą geriame. Anksčiau labiau gerdavau arbatą, dabar esu pamėgęs kavos skonį.

Žinote, kai kas sako, kad vyną geria tik todėl, kad mėgsta jo skonį.

Taip, bet man tikrai patinka espresso skonis. Galiu jums išspausti. Turiu ne aparatą, o rankinę mašinėlę.

Ne, ačiū, ši arbata labai skani. Taigi, kava jums nėra būtina įkvėpimo būsenai pasiekti.

Ne, ji - tik skanus šiltas gėrimas. Būseną moduliuoja pratimai. Tai labai natūralu. Pavyzdžiui, sutrikęs žmogus pasikaso pakaušį – refleksas, stimuliuojantis energijos moduliaciją.

Per galvą, ne per ranką.

Taip, pamasažavus galvos odos plotelį.

Ir jūs panašiai padedate palpuodamas įvairias kūno vietas?

Taip. Galiu padėti sustiprinti pasitikėjimą.

Arba, tarkime, keldamas labai sunkų daiktą, negaliu to padaryti bet kaip. Privalau atlikti judesius tam tikru būdu... (rodo)

Kaip atletas, stumiantis štangą.

Tai vyksta stambiuoju lygmeniu. Taip veikia objektyvios jėgos.

Vienas žmogus stipresnis už kitą. Kai kas pristinga jėgos išdainuoti aukštą gaidą: aa-aa-aa-aaaaa. Nepakanka. O teisingai išsitiesus: aa-aa-aa-aaaaaaa. Atsiveria. Ir tuomet kitaip jau nebepavyks, nebent tyčia vaidinčiau silpną ar ką nors parodijuočiau: aa-aaaaaa.

Tyliai šaukti neišeina.

Būtent. Taikliai pastebėjote. (Šnabžda) Noriu tyliai šaukti, bet nemoku. Tuomet tenka pa-keis-ti po-zą ir dar kaip rei-kiant spus-te-lė-ti štai čia. (Spaudžia pilvo apačią) Turėtų padėti.

(Įprastu balsu) Toks būdas tinka perteikiant gyvybinę jėgą, o gal – tiesiog dalinantis patirtimi.

O kartais (šaltai) noriu pasakyti ką nors itin kietai.

Taip. Tikiu. (Juokiasi) Pasitaiko.

Arba švelniai.

Malonu. Štai kaip.

(Mėgdžiodamas intonaciją) Štai kaip.

Tai aktualu vokalistams, bet praverčia ir dalykiškai bendraujant.

Dalykiškai bendraujant paprastai nemažai tuščiažodžiaujama.

Na, taip, bet kartais galima įterpti kokią reikšmingą frazę. Žinau iš savo prodiuserio patirties.

Labai ačiū. Tai nepaprastai įdomu, ir man net liko įspūdis, jog šį tą supratau.

 

Kalbėjomės rusiškai 2020 m. vasarą susitikę Vladimiro Čekasino namuose Vilniuje.