Giedrė Kilčiauskienė: „Mano galioje yra, kiek mano meilė trunka“

 

Noriu su jumis pasikalbėti apie kūrybą. Jūs gi esate kūrėja, ne tik atlikėja.

Man atrodo, kad mano stiprioji pusė ir yra tai, kad aš pati kuriu, o ne tai, kaip aš nuostabiai kažką atlieku. Atlieku aš normaliai.

Dėstau Vilniaus kolegijoje ir studentus vis stengiuosi užvesti ant kelio, kad mokėjimas sukurti yra stipresnis garantas išlikti savimi. Dabar kompozitorių popmuzikoje lyg ir nebeliko, yra tiktai dainų autoriai, prodiuseriai. Atlikėjų yra labai daug, tai irgi labai gerai, bet supersėkmingo pavyzdžio Lietuvos popmuzikoje nebėra: kad dainininkas nuostabiai dainuotų kitų sukurtą muziką. Nežinau nė vieno tokio. Jie pasirodo labai trumpam, po televizijų šou...

Na, Stasys Povilaitis ateina į galvą, jis gal buvo vienas ryškiausiųjų.

Tai nebėra. Kalbu apie tai, kad šitas žanras tiesiog jau nunyko. O iš dabartinių – nesurandu. Jie puikūs atlikėjai, bet tokie lyg surogatiniai, grubiai tariant: prodiuseris sugalvoja, kad po kokio nors „X faktoriaus“ ar „Lietuvos balso“ padarys žvaigždę – tas žmogus turi nuostabų balsą, jam kiti prodiuseriai kuria dainas, susuka klipus. Jis pasirodo – na ir kas? Prabėga kaip šešėlis, ir viskas.

Gerai, panagrinėkime dar šitą temą, jūs ją daug geriau už mane suprantate, todėl labai įdomu. Man sunku įsivaizduoti, kad operos solistas dar ir kurtų kokias nors natas.

Čia visiškai kitas žanras.

Bet balsas ir jam parašyto kūrinio atlikimas daro stebuklus: pakeri auditoriją, užburia, įspūdis lieka amžiams. Arba klausydamiesi įrašų mes prisimename, kaip girdėjome tą balsą gyvai. Tuomet atrodo visai nesvarbu, kas kūrė žodžius ir muziką.

Na, taip. Arba jeigu prisimintume Leonardą Coheną, kuris išvis neturėjo balso, na ir kas? Arba Freddis Mercuris, bet jis ir kūrė pats. Gerai, Beyoncé, tarkim – tai ten yra olimpiada, sportas ir iš to žavesys, mes žavimės ta puse. Bet jeigu paimtume, tarkim, Aliną Orlovą, tai kalbėtume ne apie obertonus ir diapazoną, ji neša ypatingą energetiką. Ir čia nėra geriau ar blogiau.

O jeigu visa tai susijungia... Pasitaiko, kad susijungia, bet vis tiek neįvyksta stebuklas. Būna kūrėjų, turinčių nuostabius fizinius duomenis, bet tik fortūna lemia, ar žmonės tave pamils, ar tu mokėsi atiduoti, ištransliuoti visa tai – čia kažkokie metafiziniai dalykai, nepaaiškinami.

Taip, nereikia racionaliai visko aiškinti, bet mes vis tiek dar pasikalbėkime. Giedre, o kas kuria jūsų dainas?

Aha... Čia plačiai galima prieiti. Visų pirma, jeigu taip nuo pat pradžios, tai kažkas kadaise, tikriausiai mama, kai aš buvau vaikas, o gal – mano mokytojai davė ženklą: važiuok, viskas gerai, gražu. Pagyrė ir suteikė man pasitikėjimo, kad aš galiu.

Ir kiekvienoje jūsų dainoje glūdi tas pradas?

Kitaip aš nepradėčiau. Prieš kelias minutes sakiau: savo kūryba pasitikiu labiau negu savo balsu. Aš pakankamai tvirtai jaučiuosi ir galiu save nekukliai pagirti už kūrybą. Štai kas kuria, pirmiausiai. O paskui absoliučiai visi prisideda. Jūs irgi šiandien prisidedat prie mano kūrybos, tik aš nežinau, kada tai iššaus. Gali būti, kad pasakysit kokį sakinį, aš jį nešiosiuosi, o kai mes išsiskirsim, greitai užsirašysiu į telefoną – „O, gera frazė!“ Ir man jinai iššaus po pusmečio. Arba neiššaus.

Na, kad čia iš manęs jūs ką nors tokio išgirsite, menkai tikėtina, bet mintį suprantu. Jūs gražiai ir kukliai šiuo klausimu mąstote.

Vyras irgi kuria mano dainas. Jis, jaučiu, daugiausiai prikūręs. Aš tokį paruoštuką turiu publikai: Kilčiauskui į akis ne viską išsakau, kaupiu, kaupiu, kaupiu, bet po to išsakau visai Lietuvai.

Tada ir jis išgirsta. Bet jis lieka nepaminėtas prie dainos autorių.

Ne, nepaminėtas. Tačiau mes mano LATGA’os atlyginimą dalinamės. (Juokiasi)

Žavu. Tačiau kai kurie žmonės ant albumų viršelių įrašomi.

Taip, instrumentalistai. Pavyzdžiui, kartais aprašyme mane pavadina kompozitore. Ne, aš jokiu būdu nesu kompozitorė. Angliškas fainas žodis yra – songwriter, viskas sutelpa į tą žodį, „dainų autorė“. Aš atsisėdu prie pianino, sukuriu minimalią harmoniją, melodiją ir tekstą, bet jeigu aš vėliau nesikreipčiau į kitus žmones, tai ir likčiau prie tokios bardo stilistikos. Tačiau paskui jau, žiūrint, kokie žmonės prie manęs prisijungia, išeina tam tikras stilius: pop, elektronika ar džiazas. Priklauso nuo to, kokios krypties instrumentalistai.

Ir jūs tada jau pasiduodate srovei?

Pasiduodu. Aš imu, imu daug. Nėra taip, kad aš pasiduodu ir man tik daro įtaką. Mes mainomės, ten tokie kūlvirsčiai...

Tai ir įdomu, kiek jūs toliau kontroliuojate? Nes pirminė melodija yra jūsų, idėja ar jausmas yra jūsų, o staiga kas nors pakreipia instrumentuotę į pop ar į džiazą.

Turbūt daugiau pasitikiu negu kontroliuoju. Turbūt daugiau pasitikiu. Jeigu pasižiūrėčiau į visą savo muzikinį kelią iki šiol: su kuo esu dainavusi, su kokiais muzikantais, - nu brač, tikrai su geriausiais, tikrai jie savo srities profai yra absoliutūs. Jie padaro dalykus, kurių aš nemoku, tai aš negaliu jiems aiškinti... Ir man gražu, man patinka, aš priimu.

Taip, visiems gražu. Bet vis tiek tai lieka jūsų daina?

Ne. Jeigu labai labai sąžiningai... Pavyzdžiui, dabar kartu kuriame jau antrą albumą, baigiau įrašyti, su tokiu jaunu prodiuseriu Faustu Venckumi, 26-eri metai jam, be galo gabus, be galo talentingas. Ir, kaip sakiau, aš atnešu medžiagą – akordai kažkokie, harmonija, melodija ir tekstas, o jisai vėliau... Mano požiūriu, mes esam bendraautoriai. Kitas mano vietoj žinot, kaip užrašytų? Kad jis tėra aranžuotojas ir kad aš autorė šimtaprocentinė. Ir pinigai jau būtų visiškai kitaip skirstomi. Bet aš negaliu žiūrėti taip, man atrodo, kad mes tolygiai dirbome, ir mes dalijamės 50:50.

Tai jūs dar ir dosni.

Man atrodo, kad teisinga.

Tikriausiai. Jeigu jūs nusprendėte, tai teisinga. Ir gražu.

Tai norėjau pasakyti, kad ne aš viena esu autorė.

Taip dar įdomiau. 50:50 autorystė. Nedaug tokių pavyzdžių, Ilfas ir Petrovas man ateina į galvą. O kaip tai veikia? Dar papasakokite, kaip jūs jaučiatės. Vis tiek pradas yra jūsų, jūsų pradžia, jūs atnešate akordus ir tekstą, tai didžiulis indėlis į naują kūrinį. Tada kas nors aranžuoja, harmonizuoja, jūs išgirstate tarsi iš šalies tą naują daiktą ir sakote: „O, bus gerai!“ Ar kaip?

Visaip būna, žiūrint, kokia daina, kaip eina. Na, kaip su rūbais, pavyzdžiui, nutinka: aš žinau, kad man patinka kelnės, aš perku kelnes, bet yra, tarkim, ketverios, kurios man labai tinka, o vienerios – šiaip sau, ir aš jų nenešioju, nors kainavo jos tiek pat. Taip ir su dainomis: jau visos sukurtos iki galo, bet viena tiesiog tokia... nei man jinai labai patinka, nei publika labai priima. Bet aš vėlgi nežinau, dėl ko taip atsitinka.

Gerai, gerai, mes prie to dar gal prieisime. Man dabar įdomus tas bendradarbiavimo ir 50:50 ypatumas. Kitaip paklausiu: jūs kuriate ir akordus, ir melodiją, ir žodžius. O kas ten kuria? Ta pati Giedrė?

Kur „ten“?

Nežinau, kur. Bet ar ta pati Giedrė kuria žodžius ir akordus? Melodija ir tekstas – juk tai visiškai skirtingos sferos.

Ai, taip! Ta pati. Manęs yra prašę, kad kitiems muzikantams sukurčiau tekstus, sako: „Va, yra jau melodija sukurta, tau tiktai pagal tą ritmiką reikėtų sueiliuoti.“ Ir šito aš nemoku. Taip aš nemoku. Aš kurdama melodiją kartu kuriu ir tekstą, vienu metu tai vyksta.

Štai. Ir atvirkščiai, ko gero, siūlyti jums tekstą, kad melodiją sukurtumėte, irgi nelabai perspektyvu?

Aš tik vaikystėj esu bandžiusi taip daryti. O dabar, ko gero, gal ir įmanoma, bet, jaučiu, rasčiau prie ko... gal ne prisiknisti, bet kas nors netiktų mano muzikinėje ritmikoje.

Taip, natūralu, melodija gimsta su tekstu, ritmika persipina su žodžiais. Žavu. Na, gerai, giliau lįskime: o kas ten dar už to? Atskleiskit kaip nors, nuo ko prasideda. Kas yra pirmiausia – jausmas koks nors?

Jausmas dažniausiai. Nors kartais būna terminai ir užduotis: „Giedre, žiūrėk, čia reikia iki tos ir tos dienos.“

Labai įdomu, papasakokite. Jūs gaunate užsakymą, kada turite atnešti kūrinį?

Taip. Tarkim, aš turiu pabaigti įrašyti albumą iki tam tikros datos, ir man trūksta dar dviejų kūrinių, o aš visiškai tuščia. Ką man daryti?

Ir tada?

Tada tiesiog eiliuoju. Tarkim, čia turiu visokių paruoštukų, kaip ir sakiau, atsidarau savo telefoną ir žiūriu, kas ten likę, kokie dar likučiai. Ir išlenda koks nors sakinys iš seniau, tarkim, prieš metus parašytas, aš prisimenu: „Ai, taigi aš jo nepanaudojau, čia genialu!“ Ir paimu. Bet čia irgi vis dėlto sugrįžtam prie to, kad yra jausmas, tas sakinys man jausmą sukelia.

Toks metodas: jus spaudžia terminas, išsitraukiate paruoštuką, susirandate sakinį, prisimenate kažkokį jausmą ir tada jau važiuojate.

Taip. O jeigu be paruoštuko, tie tokie fainiausi, tai pirmiausia – jausmas. Yra tokia neįrašyta daina, aš ją padainuoju kam nors iš savo bičiulių, jie sako: „Tu tik eik, rašyk!“ Sakau: „Čia per žiauru, čia jau yra visiškai per žiauru.“ Bet ji kilo iš labai natūralaus jausmo ir dėl to turbūt jiems patinka. Ko gero, ir publikai patiktų.

Kas gi tai?

Tada užkniso kažkaip mane buitiniai reikalai, atsisėdau prie pianino, Dominyko nebuvo namuose, ir taip išėjo: „Trečia para tavęs nėra,/ tiktai lakonišką žinutę gaunu: „Gyvas.“/ Vandens ryte ir vakare/ paduosiu tau, bet ne todėl, kad aš gera./ Tiesiog aš po savaitės plauksiu ta pačia vaga,/ o tu lakonišką žinutę gausi nuo manęs: „Gyva.“

Super.

O per žiauru, nes tai yra taip asmeniška. Bet vėlgi, mano bičiuliai sako: „Čia visiškai ne asmeniška, čia man, čia man!“ O man atrodo, kad tiktai mano istorija tokia buitinė, bet kuo jinai buitiškesnė, tuo šitam žanre patrauklesnė publikai, nes tai ir apie juos.

Šitas pavyzdys labai gražus, nes labai nuoširdus, bet man atrodo, kad taip veikia bet kuri kūryba, taip susikūrė Visata. Žinote, yra visokių nuomonių, vieni sako, kad pradžioje buvo Žodis, kiti teigia, – man patinka ši versija, – kad pradžioje kilo įkarštis. Ir jūs kartais pradedate nuo jausmo, o kartais – nuo žodžio, nuo paruoštuko, kuriame laikote užsirašiusi ne melodijas, o sakinius, žodžius.

Taip. Man tekstas muzikoje labai labai svarbus. Tarkim, jeigu anglų kalba klausausi dainos, tai dažniausiai aš ją girdžiu kaip muziką, nes nespėju pagauti, apie ką ten, nebent tai būtų tokia nišinė kūryba. Pavyzdžiui, vokalistė Jill Scott, aš dar gerokai jaunesnė būdama skaitydavau jos tekstus, nes jinai eiliuodavo, o ne tik „forever together“.

Taip. Man irgi patinka skaityti dainų tekstus, ypač angliškai arba rusiškai, nes tada kitaip atsiveria kūrinys. Šiaip klausydamasis visų žodžių neišgirstu, nesuprantu prasmių, nes jas užgožia muzika.

Taip. Arba būna tiesiog toks paviršinis tekstas, kad ten nelabai yra ką išgirsti.

Tada nėra ką kalbėti. O jums yra buvę priešingai?

Kad pirma melodija? Neatsiminsiu.

Štai, pradžioje – žodis.

Taip. Nes svarbu, apie ką. Arba aš turiu ką pasakyti, arba neturiu.

Na, gerai, dabar – apie tai, ką jūs turite pasakyti.

Oi, kuo toliau, tuo dažniau mane tokia panika ištinka: viskas, nieko nebesukursiu, nebeturiu, apie viską jau padainavau.

Kaip įdomu! Neįtarčiau.

Taip, taip, taip. Ir paskui, kai vis dėlto ištinka nauja daina, galvoju: „Uf, ačiū Dievui.“ Labai dažnėja tokie periodai: anksčiau retkarčiais, o dabar vis atrodo, kad ir apie tą dainavau, ir apie tą, ir apie tą... Tada pasiklausau kitų – ai, ir jie dainuoja apie tai, ką aš apdainavau, ai, ir mano sakinių struktūra... Na, galvoju, OK. Išgirdusi jaunų žmonių dainose tas pačias sakinių struktūras, kurias esu naudojusi savo dainose, anksčiau labai labai dėl to ardydavausi. O dabar galvoju: „Ai, vadinasi, viskas OK. Aš dabar turiu dar kitaip pagalvoti, dar kitaip pagalvoti, dar kitaip pagalvoti.“ Na, tokia lyg ir dovana, krypties parodymas man, kad neužsistovėčiau su tokiu rimavimu. Bet tai sunku, sunku... Žodžiu, atrodo, turėtų darytis vis lengviau ir lengviau, sukaupus daugiau patirties, bet yra vis sunkiau ir sunkiau.

O aš, klausydamasis jūsų dainų, susidariau įspūdį, kad visai neblogai tvarkotės su kismu.

Su kuo tokiu?

Kismu.

Aš nežinau, kas tai yra. Ai, kitimu?

Kitimu, kai viskas kinta. Galų gale – laikas bėga, jūs gi nebe mergaitė. Kai kurie nesusitvarko ir vis stengiasi dainuoti kaip jaunystėje, arba nustoja kurti, nes nebegali. O jūs vis randate, ką pasakyti, ir tik įdomiau. Na, bet pasiaiškinkime: jeigu reiktų trumpai apibendrinti, apie ką jūsų dainos?

Na, tokia sueiliuota buitis, daugiausia.

Tai čia paviršius, pirmas sluoksnis, kurį iškart visi girdi. Bet žmonės gi daugiau išgirsta. Aš galiu savo versijų pateikti, bet jūs pirma pasakykite.

Brač, man pačiai apie savo muziką yra gana sunku taip...

Sunku? Nesate kokia nors iš anksto atsakymus paruošusi apskaičiuotoja. Gerai, tuomet nereikia, aš paspėliosiu. Man atrodo, kad jūsų dainos yra apie meilę ir apie tiesą.

Fainai, aha, sutinku.

Sutinkate? Tai gerai, nes jeigu nesutiktumėt, tektų kažkaip suktis. Ir meilė, ir tiesa yra sferos, kuriose galima toli nerti ir daug atrasti. Ką jūs esate atradusi?

Irgi sunku atsakyti, nes aš nieko tenai ir neieškojau. Nieko neieškojau.

Tai gal jums aktyviai neieškant, pats gyvenimas padovanojo atradimų?

Brač, koks tuščias popieriaus lapas dabar... Taip pūkšt...

Ne, tai čia tikrai neturite nieko dirbtinai kurti. Pradėkime nuo tiesos: kas šauna į galvą?

Dainų pavadinimai ir motyvai šia tema. Dabar taip greitai neatsiminsiu, kurioje dainoje apie sukryžiuotus pirštus už nugaros esu dainavusi. „Ar mes dar laikom pirštus sukryžiavę už nugaros.“ Jeigu žvelgtume labai tiesiogiai, tai vienas paskutinių mano singlų –  „Tiesa ar drąsa?“: „Tiesa ar drąsa/ Jeigu reikėtų rinktis...“ Su „Empti“ dainuoju „4 milimetruose“: „Ar jau sugebėsiu/ Pasakyt tiesą tiesiai į akis?“

OK, tai dėl ko aš taip? Nepagalvojau dėl ko, tiesą sakant... Tiesą sakant, visaip gali būti. Vis tiek tai eina iš mano vidaus ir gali būti, kad aš daug kur kažkuo kitu nepasitikiu, arba pati esu nemažai prilaikiusi sukryžiuotų pirštų už nugaros.

Arba. Taip, girdžiu. Tik pridursiu, kad daugeliui tai, kas yra tiesa, atrodo labai aišku ir paprasta, o jūsų dainos atskleidžia, kad ne visada taip yra. Kas yra tiesa, tikrovė, realybė? Kaip aš matau ir kaip kitas mato, kaip jaučia, kaip mes susikalbame? Gali būti dvi visiškai skirtingos tiesos, ir tada vienam tai – melas, o kitam – tiesa. Įdomus laukas. Jūs tikrai paliekate ir klausytojams apsispręsti...

Prisiminiau, kad ir toje pačioje dainoje „Tiesa ar drąsa?“ ir rašau, ir gyvenu eilute: „Ar mums dar reikia įrodyt, kad esam/ Bet kokiu atveju teisūs?“ Tarkim, turiu vieną bičiulį, kuris mane vadina konformiste, tokia iš blogosios pusės. O aš tiesiog nepakenčiu ginčų ir nepakenčiu įrodinėti savo tiesos, ir sutariu su daugeliu žmonių.

O čia gal tiktų paaiškinti: kokiu aspektu jis laiko jus konformiste?

Maždaug, kad nepasakau savo nuomonės, lyg ir pataikauju, nežinau... Jeigu taip labai plokščiai pasakyčiau, buvo animacinis filmas apie Leopoldą, kartojusį: „Vaikai, gyvenkime draugiškai“, - tai jaučiu, aš šiek tiek esu tas Leopoldas.

Na, nekonformizmas taip pat būna ydingas. Vėliau gali išaiškėti, kad tai, kam priešintasi, yra tiesa, o tai, už ką kovota – visiškai netiesa. O gal yra tiesų, kurios jums nekito?

Kažkaip pasisuko dabar mintis: man yra tiesa tai, kad aš neturiu savo tiesos įrodinėti. 

Gražu.

Štai čia tikrai tikra tiesa.

Neliko, ką pridurti. Liuks, tai dabar galime pasikalbėti apie meilę.

Mhm. (Juokiasi)

„Gera mylėtis“, aišku, jau yra reiškinys.

Aha... Man buvo devyniolika metų, kai tą tekstą kūriau. Atrodo, išėjo kažkoks interviu su Andriumi Mamontovu, kuriame jis užsiminė, kad mylisi tamsoje ar panašiai, aš dabar labai plokščiai sakau. Ir man pasirodė – kokia nesąmonė! Nes aš tokia labai krūta gi jaučiausi. Na, aš ir dabar krūta, bet tada labai išreikšdavau viską, tokia aštri buvau.

Ekspresyvi jūs.

Taip, taip, taip. Ir paprovokuojanti. Tekstuose ir dabar mėgstu paprovokuoti aštresnius kampus, bet tuo metu – ypač. Ir kurdama tą tekstą atėjau iki priedainio eilučių: „O, vau, aš parodysiu! Dar niekas Lietuvoj taip nedainavo!“ Čia iš devyniolikmetės pozicijos viskas.

Graži istorija, graži daina. Ir jau šitiek laiko gyvena.

Esu labai dėkinga tam kūrybiniam periodui, kuriame įvyko pamatiniai dalykai, ant kurių, jeigu man kas nors ir nepasisektų, tai žinau, kad galiu padreifuoti, biškį pailsėti. (Juokiasi)

Smagu, bet jūs pati to nusipelnėte, niekas neatnešė tų pamatų ant lėkštutės. Gerai, o kiek laiko trunka meilė?

Tai kiek ją laikai, kiek nepaleidi, kiek nori, kad ji truktų, tiek ir trunka.

Vadinasi, tai mūsų galiose?

Taip, mano galioje yra, kiek mano meilė trunka.

Gražu. Skirtingai nuo to, kiek trunka dainos gyvenimas.

O va čia – stebuklas. Čia stebuklas. Ir visiškai nuo manęs nepriklauso.

Galima būtų samprotauti apie publikos meilę jums.

Ir aš to nežinau, šito dalyko negaliu paaiškinti. Tarkim, kaip man su savo vyru susitvarkyti, aš žinau receptą.

Šitą žinote?

Šitą žinau. Bet kaip su publika, tai... Ten nepamanipuliuosi.

Pradėtume nuo to turbūt, kad jūs gi publiką irgi mylite.

Tai kitoks jausmas. Čia yra labiau toks dėkingumo jausmas.

Aišku, kitoks. Gerai, dėkingumo jausmas, o prieš dėkingumą? Negi jūs dovanojate dainas jau iš anksto dėkinga?

Kai jie ateina į mano koncertą, aišku, dar neprasižiojusi aš jau dėkinga.

Ne, ne, jūs dar prieš tai gi sukuriate dainą ir žinote, kad ją dovanojate. Jūs gi ne sau ją rašote, dovanojate ją pasauliui, žmonėms, publikai.

Negalvoju niekada apie tai, kad aš čia pasauliui sukūriau... Tarkim, dabar jau gerokai rečiau, bet anksčiau aš nemažai piešdavau, nupiešdavau – padėdavau, nupiešdavau – paslėpdavau, nupiešdavau – parodydavau kam nors. Ir jausdavau, kad piešdavau ne tam, kad parodyčiau. O kai mane pagirdavo, jausdavausi dėkinga.

Oi, kaip aš fainai dabar sau paprieštarausiu ir studentams paskui papasakosiu! Nes aš savo studentams dažnai kartoju: „Suprantat, jūs negalit kurti tiktai sau. Tai yra scenos menas. Jūs turite ir apie publiką galvoti.“

Pedagogams leistina truputį pagudrauti.

Na, taip.

Negali pedagogas transliuoti iš širdies nefiltruodamas, tai jau bus labai nepedagogiška. (Juokiamės) Taigi, sulaukusi dėkingumo iš publikos jūs esate dėkinga už jos dėkingumą, už klausytojų emocijas, taip užsimezga ryšys ir trunka ilgai.

Ir dar žinot, kas faina? Kad ta publika, kuri mano muzikos klausosi... brač, atrodysiu pasikėlusi dabar...

Neatrodysite, nes nesate pasikėlusi.

Ta publika yra labai faina, ji yra mano chebra, mano žmonės. Nežinau, ar įmanoma tokių surinkti pilną Vingio parko pievą, ar yra tiek fainų žmonių.

Iš tiesų jūsų koncertuose renkasi auditorija, kokios kitur vienoje vietoje nepamatysi. Jeigu norėtumėte plėsti apimtį, neišvengiamai joje atsiras kitokių žmonių, negu dabar ateina. Bet gal tai ir nebūtų blogai?

Aišku, nebūtų blogai. Man faina, kokie dabar ateina žmonės, bet  nenorėčiau skirstyti, kad kiti kokie nors man per prasti.

Giedre, čia kalbame apie tą patį: jus ir jūsų publiką sieja ryšys, kurį galime vadinti meilė ar ištikimybe. Jeigu pretenduotumėte surinkti pilną stadioną, gal turėtumėte šiek tiek išduoti savo ištikimiausius gerbėjus. Turbūt, aš nusikalbu dabar, bet gal nebūtinai.

Nebūtinai.

Na, šiek tiek. Juk geriausi kūrėjai, koks nors Stingas, išlieka savimi net ir minios akivaizdoje.

Taip, net į užsienį nereikia žiūrėti. Tarkim, Mamontovas...

Aš labai myliu Mamontovą, bet pamatęs, kas susirenka į jo koncertus, manau, kad Andrius siauresnei auditorijai galėtų duoti daugiau. Miniai nereikia daugiau, jai užtenka paviršinio sluoksnio.

Taip, kai sueina daug daug publikos, arenoje, jau yra kitoks žanras negu kamerinėje salėje. Kitokia energetika. Kai aš dainuoju „Oldman“ parke, Palangoje, tai vis pasigaunu žvilgsnius, ir išeina toks... mažesnis voratinklis. O dainuodama M.A.M.A. apdovanojimuose „Žalgirio“ arenoje aš nematau akių niekur, nes ten apšvietimas kitoks, ir viskas kitaip – kitas žanras.

O šiaip koncerte jūs netgi užmezgate akių kontaktą?

Taip. 

Pavojinga. Juk ir grįžtamasis ryšys čia pat veikia. Jūs žiūrite į konkretų žmogų, kuris atėjo tą dieną su savo energetika, su savo istorija ir per koncertą atsiliepia į tai, ką ir kaip jūs dainuojate. Ar neatsitinka taip, kad akių kontaktas pakeistų jūsų nuotaiką?

Pasitaiko, būna, kad pakeičia. Ypač jeigu... Palaukit, čia dabar Lukiškių kalėjime vyko koncertas ir stovėjo pora žmonių, kurie visą laiką į mane pražiūrėjo, tiesiai visą laiką spoksojo, va taip, nejudėdami visą koncertą. Eik tu sau, galvoju, ko tu čia atėjai, eik iš čia. (Juokiasi) Ir aš dar pabandžiau paflirtuoti, galvoju, gal jų tokia kūno kalba. Bet ta pora pasirodė visiškai kitokie žmonės ir mane ištaškė akimirkai. Paskui aš, aišku, jau į juos nebežiūrėjau.

Na, sprendžiant iš veido išraiškos galima ir apsigauti. Kai kurie personažai gyvendami užsiaugina itin keistų minų.

Tai ir mano pačios veido išraiška... Net „Pieno lazeriai“ bijojo man skambinti, nes galvojo, kad esu labai pasikėlusi, arogantiška. O dabar jau su metais minkštėju, gludinasi kampai. Jaunystėje būdavau tokia labiau, ką aš žinau, berniukiška... Scenoje mano kūno kalba demonstravo kažkokius aštrius kampus.

Ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi: „Ai, tai tu tokia – minkštas, pūkuotas kačiukas, o ne gili ir paslaptinga.“ Kai kam, matyt, atrodžiau gili ir įdomi, bet kai stebiu save naujose draugystėse, tai dažnai biškiuką padraugauju – ai, tai čia nieko įdomaus, viskas paprasta. Ir draugystės labai greit pasibaigia. Aiškiai pasakiau?

Gal ir aiškiai, bet noriu pasitikslinti: tai jus pačią taip nauji draugai vertina?..

Aš galvoju, kad žmonėms susidaro pirmas įspūdis...

Jog jūs – filosofė.

Taip, taip, taip. O paskui trupučiuką pabendrauja – ai, čia viskas paprastai. Tai grįžtu prie to, kad įvaizdis, įspūdis, kūno kalba ir taip toliau – nebūtinai tiesa.

Taip, nebūtinai tiesa. Man regis, ir jūsų dainos veikia panašiai. Galima tiesiog šokti, niūniuoti ir nesigilinti, apie ką ten Giedrė sueiliavo, tačiau tai nepaneigia gelmės. Ir vieną kartą pasirodo, kad čia oho, Giedrė užgriebė esmę, o kitą kartą atrodo, kad tiesiog pašoksime ir pasilinksminsime. Ir nėra prieštaros.

Kitaip ir neįmanoma. Tarkim, šimtą metų kartu gyvena du žmonės tame pačiame kambary, bet viena jų diena būna įdomi, kita – beprotiškai įdomi, trečia – visiškai nyki, penkias dienas jie iš viso pamiršo...

Vienas eilėraštis labiau vykęs būna, kitas – paviršiukais. Jeigu Giedrė vieną dainą apie esmę sukūrė, tai nereiškia, kad ji visas tokias privalo kurti. Nežinau, rožė vienais metais duoda daug žiedų, kitais metais – penkis. Ir čia all good. Oras rugpjūčio 30-ą vidutiniškai maždaug vienodas, bet vis tiek truputį skirtingas.

Šiemet rugpjūčio 30-oji itin vėsi, bet ištversime. Dar kartelį – apie pastovumą ir kismą. Ką jūs esate atradusi ar supratusi kurdama?

Viskas nuolat keičiasi, ane?

Na, ar viskas, nežinau...

Viskas, viskas. Nesikeičia, tik tas dalykas, kad viskas keičiasi. Realiai visada viskas keičiasi.

Tęskite.

Ne vieną sykį esu apie tai kalbėjusi, kad išdainavau visas stilistikas, išskyrus akademinę muziką. Tai irgi rodo, kad neužsistoviu.

Bet esu nemažai sau dėl to ir koją pakišusi, nes, tarkim, žmonės ateina į mano koncertą džiazo paklausyti, o staiga gauna pop-elektroniką. „Ai, tai palauk, aš galvojau, kad jinai džiazą plėšia...“

Bet jie ėjo pas Giedrę ir gavo Giedrę...

Tegu skaito plakatus, ane?

Plakate ne viskas parašyta, bet su jūsų vardu sulipę kažin kas pastovaus: kūrybingumas, talentas, stilius... Gal tai materija, iš kurios jūs nulipdyta, o gal pamokos, kurias mama ir gerieji mokytojai vaikystėje dovanojo? Kas yra pirmiau: materija ar sąmonė, Giedre?

O Jėzau, aš tokio roko taip giliai nekrapštau. (Juokiasi)

Jums nebaisu, kad genai viską reguliuoja? Jūsų genai nori išlikti, pasidauginti ir toliau reguliuoti.

Na, taip, tokių genų daug pastebiu: ir labai man padedančių, ir labai erzinančių. O kartais pagalvoju: brač, tai auklėjimo dalykai... Vis dėlto man patinka vieta, kurioje aš dabar esu, taigi, jie man daug gero atnešė.

Turiu iš šeimos atėjusių labai ryškių tokių, maždaug, „nevyk Dievo į medį“, „neišsišok per daug“ ir panašiai. Gal ir gerai, jie mane pastabdo. Tokia aštri, jau gal būčiau nusivariusi kur nors, nusivažiavusi visiškai.

Ačiū, Giedre. Pabaigai dar prisipažinkite, kad „Gera mylėtis“ yra jūsų daina. Ar vis tiek ginčysitės?

Ginčysiuosi, ji yra „Empti“ daina, tikrai ne mano. Šiuo atveju ant harmoninio ir ritminio pagrindo užmetėme melodiją ir tekstą.

Gražu. Dabar „Empti“ nebėra?

Ne. Įvyko šią vasarą koncertas Valdovų rūmuose su orkestru. Po dešimties metų, vienetinis toksai.

Tai išimtis, grupės nebėra. O štai jūs pati esate. Ir daina yra. Tai gal ir „Empti“ yra, nes yra jos daina?

Ai, na taip. Šitaip tai taip. Ir niekur tada ji jau ir nebedings, ar ne?

Taip ir pagalvojau: niekur nebedings, nors kurį laiką. Ačiū, smagiai pasikalbėjome.

 

Susitikome ir prisėdome pasikalbėti Vilniaus lauko kavinėje vėsų 2021 m rugpjūčio 30 d. rytą.  

Knygose "Gyvenimas jų žodžiais" ir "Pasaulis jų akimis" rasite dar po 23 atrinktus, papildytus, pataisytus ir net niekur kitur neskelbtus Igno Staškevičiaus pokalbius iš esmės. Tiesiai iš leidyklos.