Samanta Schweblin: „Siekiu pergalės asmeniniame mūšyje su kalba“

Labai smalsu išgirsti, kaip tapdama rašytoja įveikėte baimę nesusikalbėti.

„Raštas – tai mano valdos“, - pasigrobčiau šį savo mylimos Clarice Lispector posakį. Laikas rašte ir kalboje liejasi skirtingai. Tarpe tarp dviejų rašytinių žodžių galiu užtrukti visą mėnesį – apmąstyti, ką ir kaip tiksliai noriu parašyti, o kalbėdamasi tokios prabangos neturiu.

Būdama trylikametė pasijutau pakliuvusi į kalbos spąstus. Patyriau, kaip kalbėdama aplinkui sukeliu triukšmo ir rūpesčių, kurių žodžiai nebepajėgia išspręsti.

Rūpesčiai kildavo iš jūsų kalbėjimo?

Taip. Taip. Didžiuma – iš mano. Slėgė visas kalbos keliamas triukšmas, tačiau labiausiai – didžiulis atotrūkis tarp to, ką noriu pasakyti, ir to, ką galiausia pasakau.

Labai įdomu.

Taigi. (Juokiasi) Ir tada aš nustojau kalbėjusi.

Visiškai?

Taip. Ištiko krizė. Kokius trejus metus nesikalbėjau, vos tik išeidavau iš namų. Namie pasišnekėdavau, bet mokykloje – visiškai ne. Tikra egzistencinė krizė. Mokytojai ir bendraklasiai turėjo vargo. Direktorius liepė mamai per vasarą nusiųsti mane pas psichiatrą patikrinti, ar pajėgiu išmokti pamokas, kad perkeltų į aukštesnę klasę.

Kai kas pasirenka karjeros kryptį, nes turi gabumų, pavyzdžiui, žaisti futbolą, o aš nėriau į kalbos pasaulį, nors žinojau esanti jam beviltiškai netikusi. Žodžiai man atrodė absoliučiai nepavaldūs. Kol pasiekiau įprastą lygį, sugaišau marias laiko lavindama kalbos įgūdžius. O tapti rašytoja... Pirmiau turėjau pasijusti normaliu žmogumi. (Juokiasi)

Tai dabar esate dvigubai normali. (Abu juokiamės) Gal net trigubai.

Žinote, jau aštuonerius metus gyvenu Vokietijoje, bet vokiškai dar kalbu sunkokai. Nesu gabi.

Nuolat atidžiai stebiu savo kalbą. Visą laiką suvokiu, ką sakau. Kalba man – lyg didžiulė pabaisa, kurios niekada nepajėgsiu sutramdyti. Toks atsakymas į pirmą jūsų klausimą: ne, kalbos baimė vis dar mane vargina. (Juokiasi)

Vis dar. Nejaugi tai – vis dar baimė likti nesuprastai? Jūs gi prozininkė. Beje, gal esate parašiusi negrožinių knygų?

Ne. Nebent kokių niekniekių.

Tačiau sukūrėte nuostabių romanų ir apsakymų. Nejaugi grožinės literatūros rašytoja trokšta būti šimtaprocentiškai tiksliai suprasta?

Ir taip, ir ne. Čia suktas klausimas. Tai itin asmeniška.

Skaitydama kitų apsakymus ar romanus džiaugiuosi man palikta erdve interpretuoti tuos kūrinius. Rašytojas knygos puslapiuose išlieja gausybę turinio, kuris persipina su mano mintimis, jausmais, žodžiais. Aš mėgaujuosi lyg šokdama su autoriumi. Tai svarbu, tas šokis būtinas. Tekstas kuriasi ir rašytojo, ir skaitytojos pastangomis. (Atsidūsta)

Tačiau pati rašydama stengiuosi, nors kartais tai visiškai neįtikėtina, nukreipti skaitytoją tiksliai ten, kur noriu. Trokštu, kad jis jaustų kaip tik tai, o ne kita.

Ir tikite, kad pavyksta?

Žinote, mane siutindavo žurnalistų klausimai apie tai, kas dėjosi toliau tuose apsakymuose, kurie nutrūksta neaprašius, kas įvyko pabaigoje. Atšaudavau: „O kaip jums patiems atrodo? Kas gi ten nutiko?“ Jie atsakydavo, ir tie tęsiniai skambėdavo lygiai taip, kaip norėdavau. Neparašyta pabaiga yra konkreti, ji egzistuoja, nepalieku jos skaitytojui sugalvoti.

Verta suteikti šiek tiek erdvės skaitytojo žingsneliams, tačiau nevalia jo paleisti į tyrus. Gal aš klystu vildamasi, kad pajėgiu suvaldyti skaitančiojo minčių srautą, tačiau man patinka to siekti. (Juokiasi)

Gražu, kad prisipažįstate. Išties, numanomos jūsų apsakymų pabaigos smarkiai užkabina, tačiau „Prieraišumo laisvėje“ erdvės skaitytojui palikote sočiai.

Sutinku. Iš to pasakojimo išeitų trys ar keturios skirtingos knygos, bet juk visas jas rašydama laikiau galvoje.  

Trys ar keturios – tai ne begalybė. (Abu juokiamės) Dar šiek tiek – dėl nesusikalbėjimo. Mudu čia taip pat rizikuojame nesusikalbėti, tačiau nuo to tik įdomiau. Juk nuobodu skaityti interviu, kuriame pokalbininkai tobulai susišneka.

Suprantu. Tačiau pokalbį kuriame dviese, taigi tinka jame palikti šiek tiek miglos, o apsakymą rašau aš, todėl turiu tiksliai nukreipti skaitytoją.  

Nors pati mėgstate mistikus ir siurrealistus. Kas drįstų teigti 100 procentų pagavęs, ką siekė perteikti Borgesas ar Cortázaras?

Taip, nesiginčiju.

Ir dar – žmogus iš prieškario Argentinos suprato bet kurį jų apsakymą visiškai kitaip, nei skaitytojas pokario Rusijoje. Tačiau tai – skaitytojų reikalai, o aš, net suvokdama, kad nevisiškai pajėgsiu suvaldyti jų protus, noriu bent pasistengti. Siekiu likti kuo tiksliau suprasta, idant patirčiau pergalę dar viename asmeniniame mūšyje su kalba. (Juokiasi)

Ši jūsų ambicija tikrai žavi. Dar mane jūsų prozoje žavi temų įvairovė. Drąsiai griebiatės ir pačių esminių klausimų, ir madingų aktualijų. Kam teikiate pirmenybę?

Hmm... (Ilgokai tylime) Ko gero, labiausia mėgstu netikrumo būseną. Stumiu skaitytoją svarbiausių klausimų link, bet dažnai ne jie man rūpi. Noriu jus sutrikdyti, įstumti į netikrumą.

Kuriems galams?

Todėl, kad mes visi gyvendami nepakenčiame netikrumo. Sumokame bet kokią kainą, kad į jį neįkliūtume. Sprendžiame meilės, santykių, ekonominius ar bet kokius kitus klausimus, kad tik išvengtume netikrumo.  

Nors tik jame slypi galimybės.

Taip, netikrumas žavesnis ir už realizmą, ir už visiškus pramanus. Skaitydamas detektyvą jaučiatės saugus, žinote, koks čia lošimas, įžvelgiate priežastingumą. Jei susitinkate pabaisą, ją iškart įklijuojate į pabaisų katalogą, nes taisyklės jums aiškios: čia fantastinė ar siaubo literatūra. Realizmo žanre jūs gal staiga išvysite ne pabaisą, o nuogą savo mamą, pasirodžiusią miegamajame. Situacija kebli, bet įmanoma, tad sugebėsite iš jos išsisukti.

Taigi, literatūroje teka realizmo ir magijos srovės, tačiau lieka ir mano mylima erdvė tarp jų. Ji kupina netikrumo. Nusiprausiate duše, apsivyniojate rankšluosčiu, išeinate iš vonios, leidžiatės laiptais kairėn ir savo namų prieškambaryje išvystate milžinišką... nuostabų... baltą... žirgą! O dievai, už ką?!

Štai tokios akimirkos man žaviausios. Iškart susimąstome: ar tai tikra? Galėtų taip nutikti, ar ne? Situacijose su pabaisa ar nuoga mama mikliai atsakau į tokius klausimus, o čia pakimbu netikrume. Kybojimas netikrume man šventas. Sagro, suprantate?

Suprantu.

Skaitytojas trokšta išsiaiškinti, nes padėtis visiškai neapibrėžta, nesusiduria galai: „Atsakyk, paaiškink, kas dedasi, prašau, padėk man!“

Štai, ką aš dievinu. Klausėte, kuri tema man svarbiausia, tačiau man rūpi ne tema, o kaip kuo greičiau pasiekti netikrumo būseną. Kaskart pradėdama apsakymą žinau šį tikslą. Noriu tučtuojau ten pakliūti! Kartais įprasta pasakojimo linija atvestų į netikrumą tik pabaigoje, tas didžiulis baltas žirgas prieškambaryje pasirodytų tik paskutiniuoju akimirksniu, tačiau aš sakau: „Ne, ne, ne, ne.“ Surandu, kaip panirti į netikrumą anksčiau – kuo greičiau, tuo geriau. (Juokiasi)

Atsakėte kaip menininkė, ne kaip propagandininkė. O juk jūsų prozoje lengva įžvelgti visuomenišką autorės poziciją, nes stumiate skaitytoją iš jaukaus kampo į tamsumas, kuriose smurtaujama, žeminamos moterys, žudomi gyvūnai. Sakote, jog taip elgiatės iš meninių, ne ideologinių paskatų?

Girdžiu, ko klausiate. Matote, visuomenės gerovei tai irgi į naudą. Svarbiausia, išjudinti skaitytoją, sužadinti jo jausmus.  

Puiku. Milžiniškas baltas žirgas prieškambaryje pasirodo ne tuščiai. (Abu juokiamės) Dar papasakokite, kaip laikui bėgant keitėsi jūsų pasaulėvaizdis.

Ką turite galvoje?

Na, esate gyvenusi Argentinoje ir Vokietijoje, taigi žvelgusi į pasaulį iš Buenos Airių ir Berlyno. Gal pastebėjote ką nors įdomaus?

Atsakymas glūdi mano knygose.

Apsakymų rinktinę „Pilna burna paukščių“ parašiau Argentinoje. Visi ją gyrė, lia-lia-lia ir panašiai, bet argentiniečiams ta knyga pasirodė perdėm kosmopolitiška. Neva tos istorijos galėjusios nutikti bet kur: Jungtinėse Valstijose, Rusijoje, Lietuvoje, - kur tik sugalvotumėte. Tada ją išvertė į keletą kalbų, nors šiaip nežinomų rašytojų apsakymų rinkiniai nėra mielai verčiami, ir tuomet užsienio skaitytojai ėmė aptarinėti: „O, kokia argentinietiška knyga.“ (Juokiasi)

Taip ir likau nesupratusi, kas ten atrodo argentinietiška, o kas ne. Pati susimąstau, kodėl rašau nenurodydama vietovardžių, iškabų, daiktų etikečių. Veiksmas vyksta tarsi teatre. Tiesiog man taip išeina.

Persikrausčiusi į Berlyną parašiau „Prieraišumo laisvę“. Gyvenau čia jau antrus metus, bet mintimis nuolat grįždavau į Argentiną. Jaučiausi nė kiek neatitrūkusi: argentinietiškų laikraščių ir Lotynų Amerikos literatūros skaičiau daugiau nei kada nors anksčiau. Pirmąsyk gyvenime apsistojusi toli nuo gimtinės, visą dėmesį nukreipiau į Buenos Aires. Matyt, žvilgsnis per atstumą atskleidė iki tol nepastebėtų dalykų, todėl Berlyne parašiau pirmąją grynai argentinietišką knygą: veikėjai Buenos Airėse geria matę ir elgiasi kaip tikri vietiniai.

O praleidusi Vokietijoje šešerius metus, sukūriau „Stiklo akis“. Per tiek laiko pasinėriau į europietišką tikrovę. Romano veiksmą paskleidžiau gal dvidešimtyje pasaulio vietų, taip pat ir Argentinoje. Nurodžiau daugybę smulkmenų: ką žmonės valgo, kur vaikštinėja, ką perka.  

Vienas veikėjas gyvena Erfurte, o tai – pirmasis miestas už Sovietų Sąjungos ribų, kuriame apsilankiau. Buvau šešiolikos, mus nuvežė į Erfurtą per moksleivių mainų programą. Ir žinote, jau anuomet ten žaidė futbolo komanda, vilkinti raudonai baltais marškinėliais. Visai kaip jūsų romane.

O, tikrai? (Juokiasi) Nuostabu.

Taip. Taigi, Erfurtas gal nėra toks garsus kaip Dresdenas...

Aišku, beveik niekas jo nežino.

Tačiau kai kas knygoje atpažįsta tikslias smulkmenas.

Įdomu. Taigi, mano kūryboje pasaulėvaizdis kito nuo abstraktaus link konkretaus, tačiau paradoksalu, kad knygos dėl to tapo tik universalesnės. 

Puiku. Argentinoje esu lankęsis tik kartą...

Kuriais metais?

2008-aisiais. Su keletu draugų įkopėme į Akonkagvą, pasivažinėjome dviračiais aplink Mendozą. Neužsukau į Buenos Aires ir nespėjau geriau pažinti krašto, tačiau mano vaizduotėje Argentina yra šalis, kurioje įmanoma pasikeisti tapatybę. Juk esate girdėjusi, kad Elvis Preslis ne numirė, o tik išskrido į Argentiną su padirbtu pasu?

A, taip, taip. Kaip ir Hitleris. (Juokiasi) Tiesa.

Jūs – argentinietė. Paaiškinkite, kas skatina žmones laikyti Argentiną tokia vieta.

Jūs pats žinote. (Juokiasi) Turbūt tai, kad esame pasaulio užkampyje. Neįmanoma patikrinti, kas ten nutinka.

Be to, Argentina iš visos Lotynų Amerikos architektoniškai yra arčiausiai Europos. Mano protėviai atvyko iš Europos, kaip ir daugumos argentiniečių. Aišku, esame visiški lotynų amerikiečiai, tikrai ne europiečiai, tačiau mano kartos argentiniečių seneliai daugiausia atsikraustė iš Italijos, Ispanijos, Vokietijos. Buenos Airėse pasijustumėte truputėlį arčiau namų, lyg siauroje Paryžiaus, Romos ar Madrido gatvelėje. Vietiniai rengiasi, valgo ir gestikuliuoja šiek tiek panašiai kaip italai. 

Kitų valstybių istorijos labiau siejamos su autochtonų indėnų tradicija ir ispanų užkariavimu, ištikusiu daug seniau. Taigi, europiečiui lengviau pasijusti savam Argentinoje.  

Pasikalbėkime apie lytis. Jūsų veikėjai vyrai tokie natūralūs, skaitant kyla nuostaba, jog knygą parašė moteris. Ar jums tikrai jokio skirtumo, kuriai lyčiai patikėti svarbiausią vaidmenį?

Taip. Juk rašau ne apie tai, kaip yra, bet apie tai, kaip galėtų būti. Kurdama savaitgalinio žudiko personažą ne dėstau, kaip jis tai sugeba, o labiau svarstau, kaip sugebėtų. (Juokiasi)

Mane domina abi lytys, nors nemanau, kad atsainiai renkuosi veikėjų lytiškumą. Dažniausia jį padiktuoja platesnis sumanymo kontekstas. Protagonisto lytis iškyla iš kitų aplinkybių, nesijaučiu ją dirbtinai parenkanti.  

Veikėjo lytį užkoduoja jo paskirtis.

Taip.

Tačiau aprašydama vyrų ir moterų santykius, turite įlįsti į vyro galvą ir kliautis jo emocijomis.

Na, taip. Toks rašytojo darbas. „Prieraišumo laisvės“ skaitytojai labai stebėjosi, kad neturiu vaikų. Žmonėms atrodė, kad taip pasakoti gali tik vaikelio netektį patyrusi motina.

Mano pareiga įsijausti į skirtingus veikėjus ir papasakoti kad ir kasnakt nardančiojo ežere istoriją, nors pati taip nesielgčiau. Tiesa, kartais sunku paaiškinti, iš kur tai randasi. Pavyzdžiui, apsakyme „Maras“ aprašiau miestelį, kuriame visi lyg ir mirę, tačiau dedasi keistų dalykų. Šiaurės Argentinoje, atvykęs į per popietės siestą ištuštėjusį miesteliūkštį, pasijustumėte panašiai. Staiga ima skalyti šunys. Manęs ne kartą klausinėjo: „Iš kur žinote, kad lygiai taip ir nutinka?“ Aišku, ten atvaizdavau ne psichologiją, o gyvenimo būdą, tačiau principas toks pat – stabteliu ir įsigilinu įsivaizduodama, kaip viskas natūraliausiai klostytųsi.  

Esu ypač pastabi. Pernelyg, labiau nei derėtų. Draugai net priekaištauja, kad spoksau į žmones prie kitų staliukų. (Juokiasi)

Ypatingas pastabumas paaiškintų gebėjimą įsijausti į išmirusio miestelio atmosferą, tačiau kiaurai permatyti vyro sielą – kitoks talentas. Skaitydamas, kaip žvelgiate į santykius vyriškomis akimis, ne sykį pagalvojau: „Oho. Ši moteris grėsmingai įžvalgi.“ (Abu juokiamės) Gal esate permačiusi ir gyvenimo slėpinį?

Ar toks yra?

Be abejo, yra. Nesutikau nė vieno, aiškiai žinančio, kokia gyvybės prigimtis ir kas čia dedasi. Žmonės tik kelia hipotezes. Gal ir jūs turite savąją?

Įdomu. Man labiau rūpi ne kokia jos prigimtis, o kaip mes gyvename šiandien, dabar pat, artimiausią valandą.

Aišku.

Dar mane žavi įkvėpimo būsena. Kalbu ne apie rašymą, galiu jaustis įkvėpta kad ir skalbdama drabužius. Įkvėpimas veda prie tikslo, kurį pati išsikeliu ir kurio siekiu.

Pastebėjau, kad visi laimingi žmonės šiuo požiūriu panašūs: jie mėgaujasi veikla. Vos atvykusi į Berlyną ėmiau lankytis kaimynystės restorane. Jame aptarnavo padavėjas, tiesiog įžūliai spinduliuojantis meile savo darbui. Tas žmogus buvo išsikėlęs įvairiausių teorijų ir galėjo smulkiai paaiškinti, kaip tinkamai padengti stalą, kaip pateikti patiekalus. Pajutau troškimą pati tapti padavėja.

Svarstymai, kaip priimti gyvenimą, atveda mane prie siekio patirti įkvėpimo būseną, kupiną pilnatvės, o tai nėra paprasta. Nemoku jokio triuko, nežinau, kaip ten pakliūti. Kartais užtrunku ištisus mėnesius, kol suprantu, kad nesu įkvėpimo pilnatvėje, nors atrodė, kad ją patiriu.

Taip, jūsų karalystėje taip pat tenka rinktis: rašyti scenarijų filmui ar apsakymą. Kaip atskiriate, kuris įkvėpimas vertingesnis?

Ne, dėl to neįsitempiu. Per šiuos trejus metus parašiau ne vieną scenarijų. Pradėjus dirbti tampa aišku, kad išeis scenarijus, o ne romanas ar apsakymas.

Apsisprendžiate jau pradėjusi rašyti?

Nuoširdžiai sakant, laikau save apsakymų kūrėja. Sugavusi pirmapradę idėją, imu rašyti apsakymą. Šis žanras – mano arkliukas, mano džiaugsmas, nes leidžia tučtuojau panirti į netikrumo būseną, kuria taip mėgaujuosi. Pati labai vertinu apsakymų rašytojus.

Tačiau kartais idėja apsakymui netinka. Supratusi, kad apsakymas neišeis, pradedu kurti romaną arba scenarijų. Iš šių dviejų išsirinkti paprasta.

Ir „Prieraišumo laisvę“, ir „Stiklo akis“ pradėjau kaip apsakymus, o kai susimoviau... (Juokiasi) Nusprendžiau parašyti po romaną.

O kuo pasijutote susimovusi? Pernelyg išsiplėtėte?

Stengiuosi kuo greičiau pasiekti staigų siužeto vingį, bet paskubėti negaliu: jis turi būti pagrįstas.

Vienas „Prieraišumo laisvės“ veikėjas kalba iš anapusybės ir turi tiek daug papasakoti, o dar pats veiksmas neša milžinišką krūvį. „Stiklo akyse“ norėjau nupiešti pasaulio dydžio paveikslą, todėl atsirado įvairiausių veikėjų gal dvidešimtyje miestų. Nei vieno, nei kito sumanymo nepajėgiau sukišti į dešimtį puslapių.

Pati įtariai žiūriu į storas knygas. Kai kas nors rekomenduoja 1400 puslapių „plytą“, suabejoju: ką, rimtai? O paskui dažnai lieku sužavėta. Jūs kalbinote Davidą Grossmaną?

Taip, esu kalbinęs.

Puikus pavyzdys. Jo gal 900 puslapių romane nerasčiau nė vieno žodžio, kurį tiktų išbraukti. Tikras meno kūrinys. Bet vis tiek labai mėgstu apsakymus.

Žinote Antonui Čechovui priskiriamą sentenciją: „Glaustumas – talento brolis“?

Taip. Geriausi pasakotojai: George‘as Orwellas, Hemingvėjus, Cortázaras, Čechovas, - rašė apsakymus.

Pati mokau kūrybinio rašymo ir pastebėjau, kad dažnai tuo užsiima kaip tik apsakymų kūrėjai. Jie yra gal 95 % knygų šia tema autoriai.

Kaip paaiškinate tokį jų uolumą mokant kitus?

Matote, apsakymo neįmanoma parašyti atsipūtus, plaukiant pasroviui. Tenka sąmoningai parinkti kiekvieną žodį. Įsivaizduokite, kad visus baldus iš aštuonių kambarių prireikė gražiai sustatyti viename iš jų. Tik apsakymų rašytojas deramai susidorotų su šia užduotimi.

Be to, kiekvienas vykęs apsakymas – meno kūrinys, todėl trumposios prozos kūrėjai sparčiau įgyja vertingos praktikos. Romanų tiek neprikeptumėte. Ši patirtis, sukaupta tiekiant skaitytojams apsakymus, suteikia pasitikėjimo savimi.

Tiesa. Sėkmingas romanistas patiria tikrą kūrėjo kelionę gal keturiskart gyvenime, o apsakymų kūrėjas keturiose knygose surenka šimtą tokių nuotykių.

Ačiū, Samanta. Linkiu jums dar daugybės nuostabių literatūrinių nuotykių.

 

Kalbėjomės angliškai, susitikome rašytojos bute, Berlyne, 2021 m. liepos 7 d.

Knygose "Gyvenimas jų žodžiais" ir "Pasaulis jų akimis" rasite dar po 23 atrinktus, papildytus, pataisytus ir net niekur kitur neskelbtus Igno Staškevičiaus pokalbius iš esmės. Tiesiai iš leidyklos.