Dalia Staponkutė: „Paradoksai ryškūs, plaukiant prieš bangas“

 

Kuo gera gyventi Kipre?

Manęs dažnai paklausia, kuriuo metu Kipre gyvenimas buvo „geriausias“. Čia gyvenu jau 33 metus, daugiau nei pusė gyvenimo. Kai atvažiavau, 1989-aisiais, pataikiau į dar tradicinės kultūros visuomenę, turiu galvoje socialinę užsieniečių moterų padėtį. Išsiskyriau išvaizda, rasiškai, stebindavau, vietiniai net pasigręždavo, atėjus įsidarbinti kur nors į ofisą. Nors ekonomine prasme tada Kipre buvo gana lengva ir paprasta, aukštas pragyvenimo lygis (savotiškas Rytų Viduržemio bankas), mažiau biurokratijos. Man, užsienietei, buvo nesunku rasti valandinį darbą, pradėjau nuo vertimų. Po Kipro įstojimo į ES (kartu su Lietuva, tik skirtingomis sąlygomis), ten kaip ir kitur viskas tapo struktūrizuota, standartizuota, sudėtingesnė pasidarė ir įsidarbinimo procedūra. Mano akimis žvelgiant, ieškoti darbo užsieniečiams dabar gerokai sudėtingiau, reikalavimai tiesiog pakito. Jeigu pati nebūčiau siekusi akademinės karjeros, tai ir man būtų sudėtinga dirbti visokius part-time darbus. Nemažai kipriečių po įstojimo į ES turėjo pakeisti verslą, kai kurie bankrutavo. Smulkus verslas, tavernos, suvenyrų ar lengvosios pramonės dirbinių parduotuvėlės neišlaikė konkurencijos su europietiškomis firmomis ir užsidarė, jeigu neturėjo plano „B“. Smulkiam Kipro verslui, kuris kadais taip klestėjo, apskritai dabar ne kas, ir tai jaučiasi visai šalies ekonomikai ir nuotaikai. Ir vartoti kipriečiai, žinoma, jau neišgalėjo taip „be ribų“, kiek vartojo iki įstojimo į ES. Na, o paskutiniais metais ir migrantų, pabėgėlių iš Afrikos daug – kone kas dešimtas šalies gyventojas. Tokiam mažam Kiprui tai – ne tik socialinis, bet ir demografinis virsmas...

Bet palyginus su tuo, kas dedasi aname krante, gal čia ne taip ir blogai?

Šiaurės Kipre?

Ne, iš Pietų Kipro žvelgdamas į jūrą galvoju, kad aname krante – Sirija, Libanas.

Ten – karai, kurie, deja, turi ne tik vietines priežastis. Kai persikėliau į Kiprą, netrukus prasidėjo Persijos įlankos karas. Jautėsi didžiulė įtampa ir Kipre, juk geografiškai labai arti. Iš karo veiksmų zonos visi bėgo į artimiausią tašką: Kipras tapo savotiška pabėgėlių stotele, artimiausias ramus „uostas“. Pabėgėliai dažniausiai apsistodavo trumpam, 2–3 metams, kai kurie investuodavo, gal ir nedaug, bet salai tai jausdavosi. Paskui jie išvykdavo į savo šalį, kai kurie vėl grįždavo į Kiprą, arba keliaudavo toliau, daugiausia į Prancūziją, į didesnę šalį, niekas saloje ilgai neužsibūdavo, tačiau, kaip sakiau, palikdavo savo pėdsaką. Mano pirmasis darbas irgi buvo karo pabėgėlių palestiniečių kompanijoje, kuri sugalvojo organizuoti verslo ir marketingo seminarus emigrantams iš Rusijos ir visos SSRS. O per Kiprą (į Izraelį) emigruodavo daugiausia žydai. Tai, kad jie „mokėsi“ pas palestiniečius, didelis paradoksas.

Nesuvokiama – palestiniečių arabai organizuoja seminarus žydams.

Tai yra paradoksas, kuris gali atsitikti turbūt tik saloje. Čia susibūrę palestiniečiai ir izraeliečiai, atrodo, net gali dirbti ir mokytis kartu... Emigruojantys iš SSRS atvykdavo ne po vieną, o grupėmis. Tuo pačiu, „nusipirkdavo“ seminarą, kad sužinotų, nuo ko pradėti verslą laisvoje rinkoje. Palestiniečiai dėstė angliškai. Aš versdavau į rusų. Jie tikrai buvo profesionalūs, anglakalbių šalių, britų universitetų absolventai. Seminaruose diskutuodavo ir apie tai, kodėl įvyko toks lūžis pasaulyje, kodėl žlugo Sovietų Sąjunga, kokios šito priežastys. Aišku, aš buvau tik vertėja, visiškai ne mano reikalas kištis į politiką, bet man vis dėlto atrodė paradoksalu, kad šioj saloj Rusijos žydai štai dirba kartu su palestiniečiais. Buvo į naudą pamatyti, kad galimi tokie paradoksai. Tai padarė įtaką ir tolesnei mano pasaulėjautai. Pasitraukę iš konflikto zonos, net ir skirtingų pažiūrų ar religijų žmonės, gali dirbti kartu ir rasti ko pasimokyti vienas iš kito.

Žmonės visuomenėje privalo bendradarbiauti.

Ir jeigu lietuviai su rusais išsikeltų į visai kitą geografinę plokštumą, galbūt puikiai darbuotųsi bendram labui?

Man tai ir yra įdomiausia. Knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“ aprašėte daug istorijų, žaviai papasakojote, užkabindama. Noriu pasikalbėti ne apie konkretybes, gal nebūtinai apie Kiprą, bet apie jūsų patirtį. Jus visada traukė suprasti, suvokti, filosofuoti. Esate dirbusi su Alphonso Lingiu. Ką su juo nuveikėte?

Aš nagrinėjau jo darbus, rašiau apie jį daktarinę disertaciją kultūrologijos srityje – iš jo filosofijos, jo kalbos ir kultūrinės įvairovės suvokimo, nes jis daug keliavo ir labai subtiliai perteikdavo savo kelionės patirtis, apmąstydamas kultūrų skirtumus ir perleisdamas juos per save. Rašydama apie jį, ne kartą su juo susitikau, lankiausi jo namuose Amerikoje, Baltimorėje, ten nemažai filmavau, ėmiau interviu. Žodžiu, aš gana nuosekliai ištyriau jo veiklą ir perskaičiau visus jo darbus.

Bet tai – jo darbai. O jūs?

Tam ir esu universitete, kad tirčiau kitą, o ne save. Tai yra vienas iš mano veiklos aspektų, o Lingio filosofija – mano disertacijos skyrius apie vertimą tarp kultūrų.

Gražus aspektas ir sąsaja. Jūs pati nemažai keliavote. Kai kurie filosofai labai sureikšmina vietą: „Vieta, iš kurios aš mąstau“. Regis, mąstymas būnant vienoje arba kitoje vietoje, skiriasi. O gal tai susiję su laiku? Jūs gražiai rašote apie intelekto tėvynę, kuri yra laikinė. Intelektas virsta mąstymu, todėl man įdomu, kaip jūs mąstote iš Kipro. Kuo skiriasi jūsų mąstymas Kipre nuo būsenų, kurias patiriate kitur?

Nuo buvimo kitoje vietoje? Kita aplinka, kultūra veikia žmogų, jo mintį, tai taip. Bet dabar jau nebegalėčiau vadinti Kipro „kita“ kultūra, ji tapo mano gyvenimo dalimi. Atėjo laikas, kai galiu sau prisipažinti, kad neretai dvejinuosi. Matyt, kažkuriuo metu įvyko tas lūžis – tiksliau ne lūžis, o suvokimas... Vadinti save tik lietuve (kultūrine prasme) dabar jau būtų ne visai tikslu. Ar aš tikrai mąstau kaip lietuvė, ar galiu suprasti kasdienes Lietuvos problemas, ar galiu žvelgti į pasaulį vien lietuvės akimis – jau būtų per sudėtinga man pasakyti. Juk esu sudėliota iš įvairiausių kitos kultūros patirčių ir mano matymo kampas pakito.

Gal atsimenate, kaip nutiko ši transformacija ar šuolis?

Jis įvyko ne iš karto, o per daug metų, gludinant savo santykį su Kipru. Dabar, retrospektyviai žvelgiant, mane turėtų sukrėsti klausimas, ar įmanoma gerai jaustis saloje, kurioje apturėjau masę problemų: profesinių, socialinių, šeimos, kalbos. Kiekvienas išvykęs svetur žmogus susiduria su panašiomis problemomis, kurias arba sureikšmina, arba nesureikšmina. Aš kiekvieną iš jų tikrai sureikšmindavau, ir man buvo svarbu gilintis į tai: kodėl, sakykim, man sekasi ne taip gerai kaip mano kolegai kipriečiui; kodėl jis turi geresnius visuomeninius ryšius, nors mano bendravimo įgūdžiai ne blogesni; kodėl mano vaikų padėtis ir savijauta skiriasi nuo kipriečių šeimos vaikų? Ir kitiems keldavau tokius klausimus, ir pati siekiau į juos gilintis.

Bet jie ir yra svarbūs klausimai.

Dabar suprantu, kad kartais gal per daug sureikšmindavau kokią nors vietinės reikšmės problemą arba ją  pernelyg „išpūsdavau“. Net suriesdavo mane tas skausmingas reagavimas ir dažnai sugrąžindavo ar versdavo dairytis į gimtą Lietuvą. Lietuva man atstodavo tikruosius, saugius namus, kur atvažiuodavau semtis jėgų. Anksčiau net nepagalvodavau, kad ateis laikas, kai Kipre irgi pasijusiu kaip namie. Tai atsitiko per labai daug metų... Mes plačiai kalbame apie lietuvių emigracijos dramą, apie tai, kaip skauda netekti savo šaknų (nes tikrai skauda), bet retai svarstome, kad emigracija yra neatskiriama nuo mūsų ir ateina diena, kai joje jaučiamės gerai. Nors aš iki šiol vadinu savo gyvenimą emigracija, galiu pasakyti, kad Kipre pagaliau jaučiuosi kaip vietinė. Gal tai mano amžius, gal visa kita?..  Bet šis jausmas manyje atsirado ir pradėjo stiprėti daugmaž po dvidešimties metų gyvenimo svetur. Vis dėlto, kiek daug laiko reikia...

O kas jums dabar yra įdomiausia? Jūs neatrodote panirusi į buitį. Rašote plačiai, mąstote plačiai, jaučiate. Kas dabar jums, jau pasijutusiai gerai, yra įdomiausia?

Aš pradėjau suprasti, ką reiškia „pasijusti gerai“ (vadinasi, anksčiau šito jausmo tikrai nebuvo)... Pasijusti gerai – tai pirmiausia suprasti ir žvelgti plačiau, pažinti save supančius žmones ir aplinką, jiems atleisti ir padėti arba bent jau netrukdyti. Atleidžiu, nebepykstu ir nebesiginčiju, kaip visą ankstesnį gyvenimą. Ar tai rezignacija? Nesu tikra. Tai, matyt, ateina ne tik su patirtimi, tai gal vidinė būsena ar nusistatymas? Atleidžiu sau, kitiems ir jaučiuosi kipriečių tikrovės dalis. Tiesa, mes turime čia ir lietuvių bendruomenę, bet savo tiesiogine, kasdiene ir artimiausia bendruomene laikau kipriečius kolegas ir bičiulius. Suprantama, man artimesnė profesinė problematika, dialogai, pokalbiai. Kas man įdomiausia? Įdomiausia stebėti, kaip kartu su mano emigracija pasikeitė ir mano emigracijos šalis, tarsi būčiau ją pati pakeitusi... Tikriausiai taip ir yra... Pradėjau jausti „savo svorį“ kaip pilietė.

Kaip pilietė?

Matote, labai nepaprasta suvokti savo emigraciją kaip visumą. Tai neįmanoma ir būtų per paprasta. Ją reikia suvokti laikotarpiais. Dabar, žmogaus brandos etape, taip, galima kalbėti apie savo pilietiškumą svetur. O jis įmanomas, tik aiškiai žinant savo gyvenimo kryptis, veiklos sritis ir turint platesnę gyvenimo viziją. Emigracijoje jas išryškinti užtrunka laiko, viskas gi vėluoja, todėl visai nenuostabu, kad apie tai susimąstau dabar, nors ir atrodo, kad kalbu apie elementarius dalykus ar pareigas. Dar tikiu Platono teiginiu, kad žmogus bręsta labai lėtai, o pilnai pilietiškai subręsta ir gali vadovauti kitiems tik po penkiasdešimties. Aš gi daug metų gyvenau tik grįžimo į Lietuvą mintimi: „Vieną dieną... Kai vaikai užaugs... Mano namai – ten...“. Ir taip toliau. Su tokia nuostata mano gyvenimas Kipre nuolatos prasidėdavo iš naujo. Metai eina, o gyvenimas Kipre tik prasideda. Keistas jausmas, užtat verčia galvoti apie pilietines pareigas. Tarsi būtų kažkoks antras kvėpavimas atsivėręs, antras gyvenimas. Va tai yra įdomu savyje pastebėti. Mane išties jaudina ir politinė Kipro problema, padalinta sala. Kipriečiai tai giliai išgyvena. Tai paliečia ir Kipre užaugusias mano dukras. Rūpi mane supanti Kipro dabartis. Ji, ko gero, man artimiausia. Bet kadangi savy nešioju ir brangią „lietuvišką istoriją“, tai pradėjau domėtis tuo, kuo niekada gyvenime nesidomėjau – istorija ir sąsajomis tarp Europos pakraščių, kuriuose subrendau, kuriems išdalinu savo gyvenimą ir jausmus. Klausiu savęs: ar man, kaip kūrybingam, kaip akademiniam žmogui, įmanoma atrasti kokią nors įdomesnę, prasmingesnę ir gilesnę sąsają tarp Kipro ir Lietuvos, išskyrus turizmą, tautiečius migrantus ir savo pačios istoriją?

Čia Jungtinėse Tautose dirbanti lietuvė Jurga sako, kad vienintelė sąsaja tarp Kipro ir Lietuvos yra tokia, kad mes vienu metu įstojom į Europos Sąjungą. Daugiau ji neranda sąsajų. (Abu juokiamės.)

Aš irgi kol kas neradau. Jos tikriausiai nėra. Šie „pakraščiai“ gyvena labai skirtingu ritmu, skirtingame klimate, gerai, kad bent laiko juosta ta pati. Bet aš noriu tokią sąsają bent jau sukurti ir pademonstruoti savo naujame istoriniame romane, kuriame pasiūlau herojų, keliaujantį iš Kipro per Graikiją, Italiją, Lenkiją į Lietuvą ir tampantį Barboros Radvilaitės gyvenimo liudininku.

Oho!

Norėjau pasižiūrėti į savo istoriją graikų akimis, juk jų kultūra man tapo artima, tačiau man nepavyko rasti tokio šiuolaikinio personažo. Toks personažas galėjo gyventi tik Viduramžiais, kai žmonės iškeliaudavo iš namų dėl tam tikros priežasties – o Viduramžiais žmonės daug keliaudavo ir buvo ne mažiau globalūs nei dabar – ir gyvendavo kitose vietose ilgai, iš esmės, iškeliaudavo ir nebesugrįždavo, iš kur išvykę. Man reikėjo Viduramžių personažo, apjuosiančio ryškiausias Europos kultūros ir istorijos sankirtas. Pradedant nuo ištakų, nuo Antikos filosofijos, juk Viduramžiai dar nebuvo taip nutolę nuo Antikos kaip mūsų laikai. Antika, mitai tada dar buvo ryškūs kultūroje. Žodžiu, aš sugalvojau tokį grand projektą – pažvelgti (per savo herojų) į man svarbių Europos regionų istoriją iš jos ištakų. Kryptimi – iš Rytų į Vakarus ir šiauriau į Rytus. Sudėtinga. Į romaną turėjau sudėti visą savo vertybinę filosofiją: tikėjimo, kelionės, meilės, kovos, meno suvokimą ir visa, ką kelionėje sutinki. Tai įpyniau į herojų dialogus, atsispirdama nuo lėto Bizantijos žlugimo epochos ir Kipro salos. Mano herojus lėtai keliauja iš Kipro į Lietuvą. Ten jis tampa Barboros Radvilaitės gyvenimo ir mirties liudininku. Ją pergyvena, ten lieka ir niekur nebesugrįžta. Tuo užsiveria ir stebėjoto istorija... Istorija kaip ir emigracija gali būti suvokiama tik tarpsniais, na, prilygstančiais vieno žmogaus gyvenimo tarpsniui.

O jis – ne turkas?

Oi, nereikia... Žinote, yra tokia atėnietiška saviironija: graikas – tai turkas, manantis, kad yra italas... Ne, jis graikas. Tiksliau, mišrios kilmės: graikas-italas, gimęs Kipre. Tiesiog man buvo įdomu plaukti prieš savo istorijos bangas. Apskritai įdomiausia yra plaukti prieš bangas, jei gali. Tyčia atsisakai populiarios linijos ir stebi, kas nutinka. Pastebi daug paradoksų. O juk tikrovė sudaryta tik iš paradoksų.

Įdomus metodas, vertas pagarbos.

Šiandien mes Europoje orientuojamės į Vakarus kone visomis prasmėmis... Bet iš tikro vyksta šviesos ir tamsos žaidimas, kur daug kas tiesiog pilka. Žvaneckis sakydavo, maždaug черное и белое – это серое, kažką tokio yra išvyniojęs. Na, mane dabar domina paradoksai. Daug jų esu ir pati išgyvenusi. Ypač istorinių. Tai žiūrėsim.

Čia, Kipre, visur paradoksai. Perskaičiau Hitchenso knygą „Istorijos įkaitas“, kurioje apžvelgta Kipro istorija, ypač XX amžiaus antrosios pusės. Vien paradoksai.

Rašant istorinį tekstą gal reiktų atsitraukti nuo konkrečios vietos, per daug neužsižaisti konkretybėmis apie, tarkim, Kipro (ar Lietuvos) istoriją. Reikia tiesiog paleisti mintį, kad ji plauktų transnacionaliai, tada gal įdomiau (ir objektyviau)?

O ką pati supratote, sekdama savo personažą tokia keista trajektorija? Kokia išvada?

Pirmiausia, nepaverčiau aš to personažo tragišku ar komišku. Jis išėjo man kaip stebėtojas. Stebėjo kitų gyvenimą, užtektinai tragišką, kaip Venecijos riterių, kaip Barboros Radvilaitės. Ir sunkiausia, aišku, daryti iš viso to istorines išvadas. Jos aiškiai justi tarp eilučių.

Gal ir nebūtina kitaip.

Išvada ta, kad stebėtojas išnyksta svetimoje, iki galo nesuvoktoje žemėje. Oikumenos – žmonių gyvenamos žemės – judėjimas bloškia jį ten, iš kur jis niekur nebegali sugrįžti. Vienas Kipro poetas rašė: „Kur žemė – ten kapas“. Toks santykio su žeme paradoksas. Nežinau, dar neužvėriau savo romano. Mano herojus liko tarp Vilniaus ir Krokuvos, vienišas, palaidojęs savo kelionės bendražygius ir nebesugrįžęs ten, kur svajojo. Savo namų jis niekada neturėjo...Tas išnykimo momentas man svarbus. Kelionė į niekur. Atrodo, kuri kažkokią savo „imperiją“ (imperija nebūtinai materiali, ji gali būti idėjinė), ir kas iš to lieka? Istorijoje visa kaip dulkės išsisklaido.

Taip ir yra, tikrai, bet mes ir atsirandame iš niekur. Tai tame personaže nemaža jūsų pačios?

Gal ne tiek manęs pačios, anaiptol. Nors visada daug rašytojo kiekviename jo kūriny. Įdėmiai pažvelgus, manęs daug gali būti ir Barboros Radvilaitės istorijoj, ir kitos romano herojės, karalienės Kotrynos Kornaro, kuri anuomet valdė Kiprą. Bet kodėl aš tą romaną pradėjau? Pradėjau, stebėdama kaip keičiasi šalis, kurioje auga mano vaikai. Iš pradžių jaučiau pakilimo bangą, ir staiga toks ekonominis nuosmukis – pabėgėlių srautai ir mažos europinės periferijos negalėjimas nuspręsti savo likimo. Matyti, jog jį sprendžia galingesnės jėgos. Kad ir ką darytų, pavyzdžiui, graikai kipriečiai, tarp kurių gyvenu ir dirbu, ta bendruomenė, kuri mane šiandien supa, negali pakreipti globalių procesų, nes per maža, ne tokia reikšminga. Tada norisi „patikrinti“, ar visada taip buvo, kas buvo praeity? (Sunkiausia žmogui susitaikyti su pralaimėjimu...).

 Kartais ir Lietuva jaučiasi panašiai: prie ko šlietis, prie ko glaustis? Rusai, vokiečiai, lenkai, amerikiečiai tarpusavy konfrontuoja. Vieni klausia: „Išstosite su mumis lauk iš Europos Sąjungos, ar ne?“ Kiti sako: „Junkitės prie mūsų, tie Vakarai supuvę.“ Dar kiti sako: „Mes esame pagrindiniai jūsų partneriai ir globėjai.“ Ir turime pasirinkti. Kipriečiams lengviau, jie pasirinko Graikiją. Šiandien Kipras pilnas Graikijos vėliavų.

Nieko bendro neturi, visiškai nieko, šičia jūs labai klystat. Tos graikų vėliavos visiškai nesusijusios su kipriečių tapatinimusi su Graikija, visiškai. Ir jos, jei gerai pažiūrėsite, dažniausiai yra dvi – graikiška šalia baltos ir ne tokios ryškios kiprietiškos vėliavos.

O ką daugiau gali reikšti, kai žmogus prie namų kelia ne Kipro, o Graikijos vėliavą?

Yra tokių, kurie kelia, žinau. Bet tai anaiptol ne dauguma: juk kai kas nori pabrėžti, kad yra graikiškos kilmės (Kipre gyvena 47 bendruomenės), kai kas solidarizuojasi su „motina“ Graikija kaip helenizmo tėvyne, kai kas yra tiesiog nacionalistas „žinokite, jog esu Graikas!“. Taip, vėliava dažnai skaido, o ne jungia.

Gal ir ne dauguma.

Yra čia nusiteikusių (kaip ir Lietuvoje): va, laikysiu išsikėlęs savo vėliavą, savo identitetą... 

Prieš dešimt metų šitiek Graikijos vėliavų čia nebuvo, nepastebėjau Kipre važinėdamas. 

Cha, jų čia tikrai ne daugiau nei Šiaurės Kipre Turkijos vėliavų. Juk tas vėliavų vajus ir prasidėjo po Turkijos okupacijos 1974 m. Anksčiau visus vienijo viena Kipro vėliava ir tiek, o dabar Kipro graikas ar turkas va pabrėžia, kokios jis tautybės! Tai yra tam tikras atsakas į tai, kad įtampa tarp dviejų salos dalių didėja. Įtampa auga, žmonės radikalėja. Maždaug, jūs keliat vėliavą, ir mes išsikelsim savo. Gal jūs teisus, gal tiek daug nebuvo prieš dešimt metų... Dabar jų daugėja. Tai ir rodo, kad įtampa auga. Ir tai nėra Kipro problemos sprendimas. Šiaurės Kipre apskritai ištatuiravo kalną, išliejo betoninę Turkijos vėliavą – du kilometrai iš keturių, ant tokio kalno, kur matyti visam Kiprui. Tipo, mūsų nepaimsi... Kerštas per simbolius neveda link dialogo. Jei atvirai, aš nė nepastebėjau, kaip tų vėliavų ėmė daugėti. Nes nuolat čia gyvenu. Na, išsikeldavo per šventes, bet tikrai, dabar jos nuolat iškeltos kaip Amerikoje... Manau, paskutiniu metu jų vis dėlto padaugėjo dėl didėjančios įtampos. Ačiū, kad pastebėjote...

Prieš dešimtį metų išties buvo mažiau įtampos. Mes gi kalbėjomės apie mažos tautos, mažos valstybės identitetą ir pasirinkimą. Tokia maža bendruomenė dažnai jaučiasi bejėgė, kaip jūs sakote, nes nieko negali viena nuspręsti. Kipro graikams natūraliau tapatintis su didžiąja Graikija. O su kuo Lietuvai tapatintis? Su Lenkija, kaip Barboros Radvilaitės laikais?

Matot, čia yra didelis skirtumas, vis dėlto Kipras yra seno heleniškojo pasaulio dalis. Čia graikai gyvena nuo neatmenamų laikų, šneka graikiškai, jų istorija dar prieš Kristų užrašyta graikiškai. Graikų bendruomenė saloje gausiausia. Palikusi čia daugiausia metraščių. Europoje yra kitų pavyzdžių – Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje kalbama ir rašoma vokiškai, nors tai ir skirtingos valstybės. Jos sudaro germaniškos Europos kultūros pasaulį. Panašiai ir čia. Sirijoje, Egipto Aleksandrijoje irgi kadaise buvo didžiulės graikų bendruomenės, dovanojo pasauliui poetą Konstantiną Kavafį. Vėliau jos pamažu asimiliavosi, išsisklaidė, išnyko, o Kipre per stebuklą liko. Natūralu ir svarbu, jog tai senos heleniškos kultūros palikimas. Graikijos vėliavos vaidmuo čia ne pagrindinis.

Gerai, aš jus ne laiku pertraukiau, atsiprašau. Jūs pradėjote pasakoti, kad mintis parašyti istorinį romaną kilo stebint ekonominį nuosmukį Kipre ir bejėgystę dėl savo likimo, nes tai yra pernelyg smulki valstybėlė, lyginant su didžiaisiais kaimynais.

Man nepatinka tas žodis „ekonominis“. Aišku, aš jį pavartojau spontaniškai, o ir graikiškai jis reiškia „namų tvarką“ (oikos/nomos), bet nenaudočiau jo literatūriniam tekste...

Tai tas nuosmukis visapusiškas?

Ir netikslu „nuosmukis“... O liūdesys, melancholija. Kai esi toks palaužtas. Kažkas sudavė tau per stuburą ir tu susikreivinai.

Įdomu. Nėra pasididžiavimo.

Ne tai, kad nėra. Kipre patriotiniai jausmai turi kitokią vietą vertybių skalėje. Pirmiausia jie nedemonstruojami ir nusėdę giliai viduje. Kaip santykis su savo senu partneriu. Kai kiprietis sako „Nėra gražesnės šalies už Kiprą“, jis taria tai su gilia nostalgija, tarsi jau būtų iš jos išvykęs... Lietuvoj jie kunkuliuoja, jie išraiškingi. Išeina, kovoja visi už „lietuvių idėją“. Bet čia tikrai kas kita.

Na, Lietuva yra neseniai laimėjusi karą. Šiaip ar taip dabar vis labiau suvokiama, kad Sausio 13-oji buvo pergalė. Lietuva iškovojo pergalę.

Tai naujesnė istorija, dar gyva viskas.

Naujesnė. O kipriečiai pralaimėjo paskutinį karą ir po to jiems labai sunku patirti tautinę euforiją.

Pralaimėjo, teisingai. Tikslus žodis. Buvo pralaimėta. Okupuota ilgam, greit jau bus 50 metų. Okupacija labai pažeidė pasididžiavimo jausmus ir ateities viziją. Visi tiesiog pradėjo gyventi šia diena: o gal Turkija viską okupuos? Sužalota tautinė savimonė... Aš esu linkusi „kaltinti“ ir tarptautines organizacijas. Dažnai sakau, jos nepajėgios. Juk skaudu... Mat, jos nemato nieko iš arti, o aš matau vietinių negandas. Mano Kipro giminėj yra pabėgėlių iš okupuotos teritorijos, neturtingų. Turėjo porą alyvmedžių, tai buvo jų duona ir to neteko. Matote, pabėgėlis visam lieka pabėgėlio psichologijos, nuo šito išsivaduoja tik antroji karta. Melancholija, nostalgija ir negalėjimas suvokti savęs kaip nepriklausomo labai žlugdo žmogų, tautas ir jų kultūras. Jos pasiduoda globaliai srovei. Visus ta globali srovė nusineš. Toks jausmas.

O kiek čia lemia salos ypatumai? Mane gal veikia neseniai perskaitytas Claudelio „Šuns archipelagas“. Ten ryškus personažas atvyksta į salą ir  niekinamai pasako negalįs ilgai joje išbūti. Jis sako, kad žmonės neturi gyventi salose. O dabar prisiminiau kitą salą, Islandiją. Jos vadovas kadaise beveik buvo susitaręs su JAV prezidentu, kad šis atsiųs laivyną ir išsiveš visus islandus į Valstijas. Ten jų nebedaug buvo likę po eilinio ugnikalnio išsiveržimo, tai nutiko turbūt XIX amžiuje. Ir tiktai dėl to, kad abu vyrai išgėrė butelį viskio, nepabaigė derybų, o kitą dieną užklupo kiti darbai. Liko legenda, kad butelis viskio išgelbėjo Islandiją. Ir ta sala vis dar gyvuoja.

Čia, tarp kitko, įdomus momentas. Aš prisiminiau, kaip XIX amžiaus pabaigoj britų ministras pirmininkas Disraeli buvo sugalvojęs atiduoti Kipro salą kaip pažadėtąją žemę žydams. Bet iškilo ta pati problema – ką daryti su vietiniais gyventojais? Jie irgi svarstė, kad graikus reiktų iškraustyti į Graikiją, bet nesiryžo, nors planas toks buvo. Taigi, yra salos specifikos.

Dažniau kyla užmojų iš salos kraustytis kitur. Bet štai Islandija, patyrusi tokių nuosmukių, kai ant lavos lieka tik saujelė žmonių nugairintoje vėjų saloje, po kurio laiko vėl atsitiesė, sustiprėjo, išsiugdė demokratiją, tapo pavyzdžiu ir gana sėkmingai klesti, nors kartais ir patirdama ekonomikos nuosmukių: neseniai jų valiuta nuvertėjo, bankai bankrutavo, dar kas nors. Bet vis tiek gyvuoja stipri valstybė, kurioje kas antras poetas, o kas trečias – dramaturgas.

Manęs tokie palyginimai neveža... Esu linkusi ieškoti tiesos ne sėkmės istorijoje, o būtent dramoje. Gal kipriečiai išgirdę mane sakytų: „Ką tu čia dramatizuoji? Viskas juk geriau. Kaip tik dabar šansas kažką naujo susikurti.“ Na, iš pradžių į viską Kipre žiūrėjau užsienietės akimis, dabar vietinės akimis, pasiremdama savo išgyvenimais. Aišku, mano žvilgsny yra ir mano kartos matymo. Atstovauju tam tikrai žmonių kartai vis dėlto. Mano žvilgsnyje susipina daug kas: kartos ir mano gimtos šalies likimas, nemaža gyvenimo patirtis, užsienietės-vietinės jausmai. Žodžiu, čia nėra visai objektyvu, ne. Nors Lietuva ir Kipras yra skirtinguose geopolitinių įtampų taškuose, vis tiek jie susiję, vis tiek tarsi kažkokia paralelė yra. Tarp kitko, aš savo romaną pavadinau paralelinių istorijų romanu. Nežinau, kaip tai suskambės, bet jis taip ir vadinsis – paralelinių istorijų romanas. Plutarchas mėgo užrašyti paralelines istorijas. Palygindavo romėnus ir graikus, sakykime, Cezarį su Aleksandru Makedoniečiu. Nors šie gyveno skirtingose epochose, jis – per paraleles – surasdavo panašių bruožų. Tai ir aš, Plutarcho idėjos įkvėpta, bandau surasti ryšį tarp vieno ir kito, kad sujungčiau tai ir savyje, ir kituose. O salos specifika niekur nedingsta. Sala – kaip laivas visad.

Bet nepriplaukia prie žemyno.

Visi norėtų lynais nusitempti ją į vieną ar kitą pusę, nes sala tikrai graži.

O gebėjimą stebėti jūs išsiugdėte čia, ar jau anksčiau?

Aš manau, kad čia. Atsiribojimas – neišvengiamas saliečio įprotis. Tenka daug vienišų valandų praleisti. Einu, stebiu, mažai kalbu arba man neįdomu kalbėti. Tyla ir atstumas tikrai išugdo stebėtoją. Tai juk nuo pirmų emigracijos metų, kai kalbos nesupratau, tiesiog sėdėjau, stebėjau, klausiausi. Man atrodo, kiekvienas svetimoje aplinkoje, ypač ilgiau ten pagyvenęs, išsiugdo tokį bruožą. O saloje ir gyvenimo tempas lėtas, ir gyvenimas gana uždaras. Ideali situacija stebėjimui. Čiagi stoikų mokykla buvo, Larnakoj, neužsukot?

Nesutikau Larnakoje jokių stoikų...

...tai buvo V amžiuje prieš Kristų, bet senojo stoikų miesto griuvėsiai liudija apie Zenoną Kitijietį...

Tai jis sukūrė paradoksą, kad greitakojis Achilas negali aplenkti vėžlio?

Tas pats. Jis įkūrė stoikų mokyklą Kipre, po to laivu nukeliavo į Atėnus, ten ir baigė savo gyvenimą ir veiklą. Bet Larnaka garsėja kaip stoikų ištakos, savo kitijiečių mokykla. Kaip sakiau, saliečio užsiėmimas – stebėti. Ir apie kipriečių stoicizmą daug pasako jų neišjudinamas užsispyrimas. Tiesiog asilo užsispyrimas (labiau gerąja prasme). Būti lėtu, niekur neskubėti. Ir gyvenimo būdas čia lėtas, nes taip nori vietiniai žmonės, nelinkę nieko greitinti. Dėl to čia nebus antra Estija, nedominuos technologijos. Veiksmas vyksta lauke, atvirame ore.

Dar man būtų įdomu išgirsti apie jūsų patirtį su kalbomis. Jūs daug vertėte ir šiaip kalba jums akivaizdžiai svarbus dalykas. Ką esate patyrusi ar supratusi apie kalbas?

Na, pirmiausia, aišku, graikų kalba daug paaiškina apie pasaulį. Kai ją įvaldai, atrodo, kad viską supranti apie pasaulio sandarą, visas kalbas pradedi staiga suprasti per žodžių etimologiją. Iš pradžių apima keista aiškumo euforija: „O, aš beveik viską suprantu – kas iš ko kilęs, kas nuo ko prasidėjo.“ Ta patirtis man buvo nuostabi, įsiminė. Negaliu pasakyti, kad esu poliglotė, bet išmokus labai skirtingą nuo kitų kalbą, lengviau ateina ir kitos. Giliai jas išmokti, aišku, reikia kasdienės pastangos. Kalbos papildo viena kitą. Jeigu nebūčiau nuolat vertusi iš kitų kalbų, tai mano gimtoji kalba irgi būtų nukentėjusi. Gal net būčiau ją primiršusi, nes nevartojami žodžiai pasislepia. Labai daug žmonių, net ir mokslininkų, tiesiog nustoja kalbėti gimtąja kalba užsienyje, sunkiai sakinį surikiuoja ir panašiai. Man padeda, kad esu humanitarė. Tai semiuosi stiprybės iš savo mokslo. Ir nuolat verčiu. Būna, kad skaitau tekstą graikiškai, ir staiga jis išnyra man lietuviškai. Tiesa, mano lietuvių kalba liūdi gramatiškai, gal net skursta, nes negyvenu jos aplinkoje, kasdienybėje vartoju kitas kalbas. Užtat ji, man atrodo, praturtėja kitaip: kartais lietuviškai galiu išreikšti tai, ko žmogus, gyvendamas Lietuvoje, nesugalvotų, nes aplink visai kitokie simboliai ir metaforos. Nesu tikra... Kipre šia prasme įdomu, daug kultūrinės simbolikos: ir Artimųjų Rytų, ir senųjų kultūrų, ir graikų, ir persų. Kai pavyksta tuos simbolius išversti į gimtąją kalbą, jie taip ir spinduliuoja tarp eilučių. Kaip sakė Walter‘is Benjamin‘as (šiaip jo mažai išversta į lietuvių kalbą, jis buvo vienas iš mano filosofinių ir lingvistinių guru, įkvepiančių kalbos filosofų), egzistuoja „universali kalba“, jungianti visas kalbas. Tik šito dėka įmanomas ir vertimas. Mes šito nė nesuvokiam, ji veikia per mūsų pasąmonę. Jis turėjo omeny vienos kalbos „daugiakalbystę“, kuri įteka į didžiąją kalbinę upę lyg intakas. Tai ne technologijų ir ne esperanto ar šiuolaikinė anglų kalba, o nuolatinis vertimas tarp kalbų kaip raktas į susikalbėjimą. Kasdienis kelių kalbų vartojimas padeda plačiau suvokti pasaulį ir jam atsiverti. Sakyčiau, toks pacifistinis momentas toje Benjamin‘o filosofijoje.

Jūs lengvai peršokate iš vienos kalbos į kitą?

Taip, taip, bet tos kalbos konkuruoja tarpusavyje, nėra taip paprasta. Atrodo, moku penkias kalbas ir galiu manipuliuoti. Ne, vis tiek nevartoju tolygiai tų kalbų, ir būna taip, kad gerai šneku graikiškai, o staiga perėjusi į lietuvių – užsikertu, nors žinau, ką noriu pasakyti. O būna, kad staiga ateina rusų kalba ir dėl kažkokios priežasties stringa anglų. Dėl to, kad tikriausiai mūsų smegenų talpa yra ribota ir mes nepajėgiame išsaugoti vienodo kalbų intensyvumo, balansuoti tarp kalbų.

Ar juntama anglų kalbos skvarba į graikų?

Ne, ne. Graikai turi savo žodyną. „Kompiuteriui“ jie turi savo žodį ir taip toliau.

O kasdienėje lietuvių kalboje jau labai daug angliškų žodžių.

Vis tiek ne tiek daug, kiek rusų kalboj. Rusų kalboj jau beveik kas ketvirtas žodis yra angliškas. Aš nustebusi, jie labai lengvai perima, оптом. Gal „didžiosios“ kalbos neturi dėl to problemų.

Drąsiau perima. Lenkai irgi labai noriai perima.

Taip, labai. Vietoj доброволец, rusai, žiūriu, jau rašo волонтёр. Net literatūroje. Perskaičiau Pelevino romaną „Transhumanism Inc.“, kur jis įdomiai ir gana tragiškai vaizduoja postpandeminį pasaulį. Pilna angliškų žodžių. Rusiškai parašytas angliškas žodis, nelabai ir suprasi. Graikai santūresni (be to, ir jų abėcėlė į nieką nepanaši). Na, o Kipras – buvusi britų kolonija ir kasdienėje kalboje jie dažnai miksuoja. Daug kipriečių mokėsi Britanijoj, Amerikoj, kas trečias, jie miksuoja graikų ir anglų kalbas, ypač verslo srities žmonės, advokatai, auditoriai. Vienam sakiny gali būti trys graikiški, penki angliški žodžiai, lengvai. Ir šneka jie greitai ta miksuota kalba, kaip sava. Laisvai pereina į anglų ir vėl grįžta į tą pačią mikso kalbą. Kipro salos tarmė skiriasi nuo bendrinės graikų kalbos, kaip mūsų žemaičių. O iš Kipro kalnų žmogus kai pradeda šnekėti – ne kiekvienam sostinėj Nikosijoj aišku, ką jis sako. Kita intonacija. Kipro tarmė artima homeriškai graikų, ir tai lingvistinis faktas. Šito specialiai dar netyriau.

Man patiko jūsų knygos sakinys: „Mintys neklausia, ar turime joms laiko.“ Ten, aišku, kitoks kontekstas, bet sakinys gražus. Mintys išties nieko neklausia, tik ar jos turi kalbą?

Jos turi kalbą. Tarp kitko, mintys yra ne sakiniai. Jos neturi pabaigos. Nei taško, nei kablelio. Minčių „kalba“ nerišli, todėl mintyse įmanoma daugiakalbystė. Bet dažniausiai mąstau ta kalba, kuria rašau. Gal kalba ateina ir per akių tinklainę? Kažką tokio savy esu pastebėjusi. Kipro universitete dirbu su kelių tautybių žmonėmis. Jie irgi klausinėja vienas kito: kokia kalba jūs sapnuojate, kokia kalba galvojate? Atsakymai įvairūs. Mes nemokame šito valdyti. Minčių srauto mes negalime kontroliuoti.

Taip, tai mįslingas reiškinys.

Stebiuosi, kai galvą lygina su kompiuteriu. Galvoje įmanomos tik nuojautos. Žmogaus galva – kitoks „mechanizmas“: daugiau nuojautų nei išorės įtakų, nors išorė kovoja už savo persvarą. Kompiuteris – uždara erdvė, o galva beribė.  Joje – nuojautų ir emocijų pašnekesys. Mūsų smegenys labai emocingos. Net išskaičiuodami, esam emocingi. Kai emocijas slopiname, būname nesavi. Dar – emocijos chaotiškos. Paversti jas vien tik laimingomis (chemijos ir kitų mokslų pagalba) beviltiška. Prilygsta išprotėjimui. Dabar tokia laimės kulto epocha, nepastebėjot?

Laimės kultas, taip.

Kultas. Būkite pozityvūs. Tas žodis „pozityvus“... Negatyve gal daugiau tiesos ir tikrumo? Kaip fotonegatyve, kiek ten daug visko. Mokslas dabar irgi bando išspręsti problemą, ar galima žmogaus mintis pasukti tokia linkme, kad jis nuolat jaustųsi laimingas. Visi išvien ta linkme dirba... Netikiu, kad galima pakeisti minčių kalbą.

Kai kas stengiasi apskritai sustabdyti mintis. Sakoma, jeigu žmogus atsikratytų minčių, nors kurį laiką, tai patirtų savo tikrąjį aš. Bet gal pakaktų neįžodinti minčių? Kaip sakėte, jeigu lieka tik nuojautos, tik pojūčiai, vaizdiniai, kuriuose nėra kalbos, jeigu tai galima pasiekti per meditaciją ar pavartojus kokių nors žolelių, tai gal tuomet kokie nors gilesni klodai atsiveria.

Bet tai kam jas atjungti? Nematau prasmės. Meditacija, pavyzdžiui, galėtų būti skirta jas suintensyvinti arba suteikti joms energijos, kad ir verbalioje situacijoje, nes žmogui labai sunku pilnai išreikšti savo vidų, kažkoks užtvaras ten yra. Aš, tarkim, dabar sėdžiu ir ne viską sakau taip, kaip norėčiau pasakyti, nes negaliu, nemoku, nes visa tai kažkaip neautomatiškai susaistyta. Meditacija kaip tik galėtų padėti suintensyvinti mintis ir palengvinti kalbos ir minties ryšį. Toks visiškas atsijungimas, manyčiau, kaip tik atitraukia nuo to, kad mes esam be galo žmogiški būtent savo kalboje. Tai nesutikčiau, kad reiktų meditaciją naudoti tik „atsijungimui“. Taip galvoju. Esu bandžiusi medituoti ir man visai nepatikdavo ta atsijungimo situacija. Aš būdavau visai laiminga, grįžusi į mintis, kurios man patinka.

Gebėjimas išmąstyti savo galva yra vertybė.

Dabar daug kur skatinama išmokti „atsijungti“ ir tiesiog išmokti „būti“. Tipo, pasaulis sudėtingas. Santykis su skaitymu irgi keičiasi. Aš stebiu mūsų jauną Kipro lietuvių bendruomenę, ten žmonės apie 30, jaunesni nei 30. Parašau jiems laišką, o jie man neatsako. Būna, ir nervas paima, kaip čia dabar neatsako. Pasirodo, jų kalbėjimas yra kitoks. Plius jie ne filologai, dirba įvairius darbus ir dažnam neįprasta, neįmanoma skaityti ilgus, taisyklingai parašytus sakinius elektroniniame laiške. Tai ne tik dėl laiko stokos...

Kai kurie žmonės nelinkę kalbėtis, jiems lengviau parašyti žinutę. Kiti nemėgsta rašyti, jiems lengviau pasikalbėti. O kai kas gavęs ilgą taisyklingą tekstą, pasijunta įpareigotas taip pat atsakyti, todėl įsitempia ir visai neatsako.

Taip, kartais, ypač skaitmeninėje erdvėje, tai netgi suvokiama kaip agresija. Kalba, rašytinė kalba, laiškas suvokiamas kaip puolimas. Aš daug galvoju apie tai, galvoju, kad tiesiog pasikeitė epocha, kalbos reikalavimai, atsirado atskirtis tarp kartų. Ji kalbinė. Kas prie ko turi taikytis: mes ar jie, jie ar mes, ar abi pusės?

Čia amžinas reiškinys. Visais laikais vyresniesiems atrodydavo, kad jaunimas eina šunkeliais ir viskas ritasi velniop.

Absoliučiai taip. Tik tiek, kad kiekvienai kartai tai tenka stebėti čia ir dabar. Viskas, pasirodo, kartojasi. Mūsų komunikacija dabar gana mišri. Į kalbą veržiasi daug konkurentų: vaizdai, simboliai, technologijos. Niekada tiek nebuvo turbūt. Kaip humanitarei, norisi priešintis tai technologijų invazijai. Bet sykiu negali. Tai yra lyg pasidavimas. Galėčiau atsisakyti telefono... Tarp kitko, nesinaudoju mobiliuoju, naudojuosi tik kompiuteriu, bet ir mano darbas toks, kad aš neturiu būti visą laiką „prisijungusi“, galiu atsakinėti studentams pasirinktu laiku.

Apsisprendėte apsieiti be mobiliojo? O ką patyrėte nesinaudodama, ką jums tai padovanojo?

Apsisprendžiau paprastai: tiesiog mano aifonas paseno ir aš galvojau, pirkti naują ar ne. Užėjo pandemija, karantinai ir supratau, kad man jo nereikia. Turiu gerą kompiuterį, prie kurio nuolat sėdžiu. Pandeminė tikrovė pastūmėjo link technologijų atnaujinimo ir many užvirė pasipriešinimas: noras pabandyti, ar galiu apsieiti be šito. Ilgainiui tai turbūt neįmanoma, bet kol kas pavyksta. Visus kodus, laiškus, savo darbo medžiagą, viską nešiojuosi lengvame kompiuteryje.

O taksi kaip išsikviečiate? Dabar jau be programėlės Lietuvoje vargiai išsikviestumėte.

Kipre pakanka ranką gatvėje pakelti... Be to, čia taksi nesinaudoju. Pagaliau, turiu laidinį telefoną. Lietuvoj jau visiškai kitokia tikrovė, o čia dar galima verstis su tokiu. Nebeilgai turbūt, vis tiek privers mane rinktis. O būti nuolat prisijungus atima iš tikrojo gyvenimo labai daug laiko...

Taip, juk visą laiką būnate su visais susijungusi. O ką jūs patiriate, kol gyvenimas dar neprivertė įsigyti naujo aifono modelio?

Ką patiriu? Daugiau minčių laisvės. Einu ir nebūnu prisijungusi. Ir nieko neprarandu. Lieka daugiau asmeninio laiko. Ir pagalvoju: kam tas mobilusis? Turiu džiaugtis galimybe nuo to nepriklausyti. Kai manęs ieško, atsakau kompiuteriu, o jei neatsakau, tai esu nepasiekiama. Tiesiog nėra manęs. Keistas dalykas – „manęs nėra“. Kolegas, draugus, bičiulius tai, tarp kitko, truputį veikia. Visi yra įpratę gauti atsakymą čia ir dabar, ir staiga negauna, arba gauna kitą dieną. Ir nors elektroniniame pašte, aišku, laiškų visad pilna, bet visokie čatai tiesiog išsivalė, neliko klausimų, kuriuos gaudavau kas dieną.

Nes žmonės neištveria pauzių. Jie nori čia pat bendrauti.

O kam?

O jums bendravimo nepritrūksta?

Nepritrūksta. Kai „manęs nėra“ ir kitam žmogui palieku daugiau laiko: na, atsakysi man rytoj, ar kada galėsi. Niekas iš esmės nuo to nepasikeis. Greitis – tik iliuzija, pastebėjau. Darbe su studentais taip pat: na, gerai, atsiųsk man darbą rytoj, poryt. Jeigu yra dedlainas, tvarkoj, turim jo paisyti, o visa kita... Na, aišku, jeigu būčiau žurnalistė ar dirbčiau rinkodaroje, bet ir tai – kiek kalbos energijos išeina veltui: tą-patį-per-tą-patį žmonės dažnai šneka, kartoja keliskart, pamiršta nuolat. Manau, kad darau sau paslaugą, bet žinau, kad tai, ko gero, laikina. Tik nors ir laikina, vis tiek galiu pasidžiaugti pertrauka.

Saldi laikina laisvė.

O jeigu žmonės nebeišgalės įsigyti naujausių technologijų? Visuomenė jau skilo į tuos, kurie viską turi, ir tuos, kurie nieko neturi. Neseniai ėmiau interviu iš Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkės Dalios Henke. Teiravausi, kokiu ritmu gyveno lietuvių bendruomenės per pandemiją. Apskritai domiuosi lietuvių gyvenimu užsienyje, tai juk mano tema. Ji pasakojo, kad nemažai lietuvių pasaulyje per pandemiją pasitraukė iš bendruomenių – nebeišgali jose dalyvauti, kai kur pandemija paveikė jų pajamas, reikia kovoti už išgyvenimą, kurti viską iš naujo. Tad pakito net bendruomenių gyvenimas. Tai procesas ne tik lokalus, jis globalus.

Jeigu jau Vokietijoje tai juntama, tai galbūt išties lietuviai, ypač paskutiniosios bangos, jaučiasi labiau pažeidžiami, dar nespėję įsitvirtinti ir susikurti saugumo, kurį suteiktų kelių kartų pagrindas.

Nemanau, kad kuo ilgiau gyveni užsienyje, tuo stabilesnė tavo padėtis. Nebe tie laikai. Tokie kaip aš, kurie išvažiavo 1989-ais, dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą, per 30 ir daugiau metų gal ir spėjo geriau įsitvirtinti. Bet nebūtinai. O išvykę prieš 15 metų gyvena kaip ir emigrantai iš visų kitų šalių. Žiaurioje konkurencijoje. Tarsi būtų „užimtos“ visos erdvės. Nebent išvyksti su konkrečia sutartimi kišenėje, o tokių sutarčių firmos beveik nebesiūlo. Dabar geriau ir neemigruoti. Dar vienas paradoksas. Atsivėręs pasaulis vėl užsiveria...

Mažiau ir emigruoja, netgi grįžta.

Kalbate apie Lietuvą... Labai norėtųsi, kad sugrįžimo procesas būtų kuo paprastesnis, bet lietuviai būna ir negailestingi vienas kitam – visokių etikečių prikabinėja, etikečių specialistai, kyla vertybiniai ir politiniai barniai. Sugrįžti žmogui turėtų būti ne sunku, o paprasta ir tai turėtų jaustis partijų ir vyriausybės politikoje, mene, darbo vietose. Tas sugrįžimo momentas mane paliečia. Nors Kipre, kaip sakiau, dabar jaučiuosi gerai, Lietuvoje gyvena tėvai, ir man ne tik reikia, bet aš ir noriu sugrįžti trumpesniam ar ilgesniam laikui, pabūti su jais, juk visą gyvenimą buvau toli. Gal ir tikrai teks likti Lietuvoje ilgesnį laiką? O paskui niekas nežino, kur visa tai mane nuves...

Bet dar nesate suplanavusi?

Nesu suplanavusi, bet, ko gero, tai įvyks artimoj ateity. Niekas manęs nevaržo. Vaikai užaugo, patys pradeda įsitvirtinti. Motinystė moteriai duota visam, tačiau kai vaikai išeina iš namų, jos vaidmuo keičiasi. Iš praktinio perauga į diplomatinį... Būna labai neilgi etapai moters gyvenime, kai ji gali pabūti laisvesnė ar laisviau rinktis. Be to, tai yra kažkoks gyvenimo ratas – būti ir su tėvais, šalia kurių manęs tiek ilgai nebuvo.

Tai jūsų laukia gal visai smagus etapas. Ir tiems lietuviams, kurie likę Lietuvoje, galite praversti.

Praversti?

Be abejo. Parašysite, papasakosite. Grįžusi į Lietuvą su tokia patirtimi ir tokia energija, būsite vertingas lobis.

Grįžimas panašus į emigraciją tuo, kad, apsisprendus šiam žingsniui, apie tai ilgą laiką nesinori nei rašyti, nei pasakoti... O filosofiškai sugrįžti išvis neįmanoma (kaip to mano romano herojui)...

O kur jūs grįžtumėte, jeigu ką?

Aš iš Šiaulių esu kilusi, bet man visiškai nesvarbu, iš tikrųjų. Anksčiau būdavo svarbu, bet dabar nebesvarbu, kokia vieta Lietuvoj.

Iš čia žiūrint, visos Lietuvos vietos vienodos.

Leiskite pastebėti, kad sostinės gyvenimas nuo, pavyzdžiui, Žemaitijos vis dėlto skiriasi... Kuo toliau, tuo labiau. Tenka vasaromis pakeliauti, juk mano giminės iš Žemaitijos. Važinėjau po mažus miestelius, kaimus ir pandemijos, karantino sąlygomis, atotrūkis nuo „centro“ jaučiasi: mentaliteto ir pasaulėjautos prasme. Tarsi dvi šalys vienoje. Tokio atotrūkio Kipre nepajutau, Lietuvoje jis ryškesnis. Tam irgi yra priežastys.

Vieta keičia mintis ir mentalitetą. Ačiū, Dalia, lauksiu jūsų Lietuvoje, gal pratęsime pokalbius.

 

Kalbėjomės Nikosijoje, lauko kavinėje, 2021 m. spalio 26 d.

Knygose "Gyvenimas jų žodžiais" ir "Pasaulis jų akimis" rasite po 23 atrinktus, papildytus, pataisytus ir net niekur kitur neskelbtus Igno Staškevičiaus pokalbius iš esmės. Tiesiai iš leidyklos.