Grigorijus Talas: „Fotografijoj būt genijum nereikia“

 

Tai jūs dabar gyvenate Toronto priemiestyje?

Taip, daug metų.

Kur dar esate gyvenęs?

Po išvykimo iš Vilniaus beveik pusantrų metų gyvenom Italijoj, Ancijuje. Tai nedidelis miestelis į pietus nuo Romos. Istoriškai labai žymi vieta, Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečiai, kanadiečiai išsilaipino ten ir, kad pereitų maždaug 45 kilometrus iki Romos, jiems teko du mėnesius kariauti su vokiečiais va toj atkarpoj, Anzio beaches. Kiek žmonių ten žuvo, siaubas. Kas domisi karu, visi žino Ancijų. Tai mes tame miestelyje gyvenom.

Nuo 1989-ųjų?

Taip, 1989 balandžio mėnesį atvykom ten ir 1990 vasarą jau gavom dokumentus į Kanadą. Teko laukti, kol Kanados ambasada viską oficialiai sutvarkys. Buvom aš, mano žmona, du vaikai ir uošvė. Uošvei pavyko anksčiau gauti leidimą į Kanadą, o mes dar pusę metų laukėm. 1990 vasarą jau buvom „kanadiečiai“. Ir viskas, visą laiką gyvenom ten. Iš pradžių devynis mėnesius Toronte, apsipratom, gavom tokį valdišką namuką nebrangiai, dešimt metų pragyvenom ten, vaikai užaugo. O po dešimties metų pasistatėm namą, kuriame gyvenu iki šiol.

Tai jūs kol kas vis tiek Vilniuje dar esate gyvenęs ilgiau negu Kanadoje?

Keturiasdešimt trejus metus gyvenau Vilniuj. Kanadoj mažiau.

Mažiau, dar kol kas. O aš visą gyvenimą gyvenu Vilniuje. Niekada negyvenau niekur kitur, išvykdavau nebent trumpam, kokiam mėnesiui. Todėl įdomu paklausti: ką esate supratęs apie tai, kiek žmogui reiškia vieta?

Dabar labai gerai suprantu. Aš užaugau Vilniuje. Pradėjau profesionaliai fotografuoti beveik nuo septyniolikos metų. Dirbau fotografu „Vaizdo“ spaustuvėj, gal atsimenat, buvo tokia?

Ne, neatsimenu.

Dirbau techniniu fotografu, paveikslų reprodukcijas dariau, spalvų atskyrimą, color separation. Perpratau visą technologinį procesą, visą klasiką: ir kaip optika veikia, ir kaip chemikalai, viskas. Aš pats negaminau ryškalų, tam turėjau specialiai paskirtą inžinierių. Kai užsakymai reikalavo specialaus kontrasto ar dar ko nors, jie man specialius ryškalus gamino, pavyzdžiui, štrichiniams buvo vieni ryškalai, tapybai – kiti. Nežinau gal nė vieno kito fotografo, kuris perėjo visą tą technologinę liniją, kad suprastų, kaip viskas veikia. O aš visa tai perėjau.

Mane paėmė į kariuomenę 1965. 1968 grįžau, prieš pat Čekoslovakijos įvykius. Mane paleido namo, o visi mano draugai išvyko į Prahą. Vilniuj iškart radau darbą LKP CK leidykloj, „Tiesos“ spaustuvė didžiulė buvo tokia. Ten dirbau toj pačioj srity: dariau spausdinimo formas giliaspaudei ir panašiai. Po poros mėnesių atsirado vieta fotografui ofseto skyriuje, jis buvo Komunarų gatvėj, dabartinėj Jakšto, kur veikė laikraščio „Sovetskaja Litva“ redakcija. Aš turėjau fotografuoti visokius plakatus, paveikslus. Ir iš karto pradėjau fotografuoti Vilnių, man buvo įdomu.

Labai buvo sunku sukalt tikrą Vilniaus istoriją.

Oi, tai neįmanoma!

Be to, aš labai domėjausi žydų istorija.

O koks yra jūsų žydiškumo lygis?

99 procentai.

Aišku, abu tėveliai žydai.

Taip. Mama kaunietė, jos tėvai atvyko 1921 metais iš Lenkijos į Lietuvą, o tėvas anykštėnas. Bet žydiškumo nėra 100 procentų, visi turi tą vieną procentą neandertaliečių ar dar ten kažko. Neseniai pasidariau genetinį testą.

Ir sužinojote, kad protėviai - aškenaziai ir neandertaliečiai.

Mano tėvas su mano teta po karo grįžę pamatė, kad nieko nebelikę tarp gyvųjų. Tėvas kariuomenėj tarnavo, kariavo 16-ojoj divizijoj, mama irgi spėjo pasprukti iš Kauno. Ji buvo nėščia, pagimdė vaiką, kuris neišgyveno, ir ji irgi išėjo į kariuomenę. Jai pasisekė, tarnavo Kaukaze, Machačkaloj, moterų ryšių pulke, kažkur kalnuose sėdėjo, priiminėjo pranešimus. Tai ji praleido visą karą ten. 1944 grįžo į Vilnių, nes valdžia pradėjo surinkinėt žmones, kurie liko gyvi, reikėjo čia pakelt viską. Tai va, tokia mano vilnietiška istorija.

Tačiau jūs domėjotės ne tik šeimos istorija?

Ne tik. O kodėl aš pradėjau domėtis? Nes nebuvo jokios informacijos. Tiktai vizualiai arba kažkur tarp eilučių galėjai ištraukti šiokios tokios informacijos. Pradėjau fotografuoti ir tą, ir tą, ir tą, be jokios sistemos, šiaip Vilnių fotografavau, taip sakant, street photoghaphy. Visą dieną būdavau užsiėmęs techniniais darbais ir dėl savęs pradėjau fotografuot. Mano visa darbo istorija, darbo krūvis buvo susijęs su Vilnium, su fotografija. Galvoje nuolat sukdavosi mintis: „Kažką šiandien turiu padaryti, kur nors nueiti. Nesvarbu, ką nors surasiu vis tiek, čiagi gyvenimas.“ Pavyzdžiui, dabar Toronte jau esu praleidęs 33 metus, bet aš ten fotografavau tiktai pagal užsakymus.

Iki šiol nefotografuojate Toronto gatvių?

Fotografuoju, bet nejaučiu tokio malonumo. Fotografuoju ten kokią architektūrą. Torontas neturi išskirtinio, savito veido. Tas pats ir Niujorke, tas pats dar kur nors. Pavyzdžiui, visas Holivudas filmuoja Niujorką Toronte. Žiūriu, gatvėj New York Taxi, vadinasi, vėl filmuoja ką nors. Daug pigiau, o vaizdas beveik tas pats, niekuo nesiskiria. Yra detalių gal, bet tikrai mažai žmonių atpažįsta, kad čia yra Toronte. O kai atvažiuoju į Vilnių, aš turiu eiti fotografuot. Energija visai kita.

Kaip įdomu. Jūs gi nuo pradžių atsidūrėte Vilniuje, gimėte Vilniuje. Mes visi kur nors atsiduriame ir pradedame suvokti vietą, jokios istorijos dar nežinome, tai – tiesiog vieta. Paminėjote energiją, bet vis tiek vietą jūs suvokiate per vaizdą ir dar per objektyvą turbūt.

Nebūtinai per objektyvą.

Na, taip, pirmiau pamatote ne per objektyvą.

Rėmukas, paveikslas, nuotrauka. Kaip jinai padaryta, man nelabai svarbu. Fotografija man buvo artimiausia ir lengviausiai pasiekiama. Aš, pavyzdžiui, būčiau neblogas grafikos dizaineris, tą dabar ir darau, bet fotografijos būdu. Mano visi bičiuliai, baigę akademiją, dabar yra grafikai, scenografai: Jacovskis, Bereznickas – mano vaikystės draugai, užaugom kartu.

Puiku, bet dar grįžkime prie vietos ir energijos. Jūs einate gatve, žvalgotės ne pro objektyvą, kyla noras nufotografuoti, paskui – padailinti ką nors. Ir tuo metu jaučiate energijos skirtumą tarp Vilniaus ir Toronto?

Oi, ne. Aš ir būdamas tenai, kuo toliau, tuo labiau jaučiu tą Vilniaus energiją. Pradedu žiūrėt savo nuotraukas, darytas šešiasdešimt kažkelintais metais, ir vėl iš naujo imu... gal ne redaguot, bet truputį kitaip žiūrėt į jas. Tos senos nuotraukos man vis brangesnės ir brangesnės. Ir ne tik man, sutinku žmonių, kurie nepažinojo manęs anksčiau, jaunesnioji karta, kaip jūsų, tai atsiranda toks ryšys.

Nostalgija?

Čia nelabai nostalgija.

Yra daugiau.

Aš nemėgstu žodžio „nostalgija“. Čia yra... net nežinau, kaip teisingai pasakyt. „Nostalgija“ man per saldus žodis. Sunku paaiškinti.

Na gerai, jūs gyvenate Toronte, atsidarote ekrane seną rinkinį „Vilniaus albumas“, žiūrite nuotraukas ir jaučiate kitokią energiją.

Aš turiu visus negatyvus ir juos peržiūrinėju. Nusipirkau tokį ekraną, kad iškart rodytų pozityvą. Atsimenu beveik kiekvieną kadrą, kurį fotografavau prieš 40 metų ir seniau. „O, šitą atsimenu! Taip, taip!“ Bet jau ne visada. Kai kuriuos žmones sunkiau atsiminti: „Kas čia toks?“ Šiuo požiūriu buvau nelabai praktiškas. Kiti, žinau, užsirašo dieną, kur fotografuota, o aš apytikriai: „OK, kam čia reikia? Niekam neįdomu, tik man pačiam.“ Dabar atsidarau, surandu kažkokių kadrų, žmonių, įdomu, kaip tada viskas buvo. Tai teoriškai dabar vienas pagrindinių mano uždavinių yra sutvarkyti tą savo seną Vilniaus archyvą, jeigu galima taip pavadinti.

Kokio jis dydžio?

Vien tik Vilniaus bus koks šimtas juostų. Kiekvienoj juostoj yra 2–3 nuotraukos, kurios tinka. Tai čia tiktai Vilnius. Bet aš porą temų turėjau. Antroji ir, man rodos, didžiausia tema – džiazas. Aš gi grojau ir fotografavau. Ir visa ta Ganelino trio istorija...

O jūs grodamas jau fotografavote?

Ne save. Važinėdavau į festivalius, bet fotografavau ir buity. Su Slava Ganelinu buvom šeimos draugai, su Tarasovu irgi kaimynystėj gyvenom, vaikai draugavo, tai nuolat juos fotografavau. Be to, Tarasovas buvo aukščiausios kokybės promouteris ir, kai jie pradėjo važinėti į užsienį, visi prašė nuotraukų, tai užsakinėjo per mane. Jų pirmosios plokštelės „Con anima“ kitoj pusėj yra mano nuotrauka, viena geriausių, studijoj fotografavau čia. Nuolat fotografavau, kai kada kas nors paprašydavo, bet daugiausia – šiaip. Fotografavau ir portretus, ir šeimos gyvenimą – viską. Ir man šovė neseniai mintis...

Ai, aš išvažiuodamas palikau beveik visą savo archyvą Vilniuj, į Italiją išvažiavom tiktai su lagaminais, jokio didelio bagažo. Aš tiksliai žinojau, kad reikia kuo mažiau su savim pasiimt, tai pasiėmiau vieną batų dėžutę su negatyvais, tokį minimumą atrinkau, šeimos nuotraukas. Visa kita sumečiau į plastikinį maišą, palikau draugui ir užmiršau. O tas draugas labai organizuotas vyrukas, jisai laikė tuos negatyvus, paskui bandė su televizija padaryt kažkokį filmuką apie Vilniaus džiazo istoriją ir gal ketino panaudot tuos mano negatyvus, bet aš apie tai nieko nežinojau, tai buvo gal 1995 metais, devyniasdešimtųjų laikotarpiu. Ir viskas, užmiršau. 2019 metais lankiausi Vilniuj su šeimyna, su sūnum, anūkais, mes su tuo bičiuliu pradėjom šnekėtis ir aš tarp kitko paklausiau: „Gal atsimeni, kur tie mano negatyvai?“ Jau buvau juos išbraukęs. Jisai sako: „Aš sužinosiu.“ Grįžau namo, jisai man skambina po mėnesio kokio, sako: „Žinai, atsirado tavo negatyvai. Kažkur televizijoj stalčiuj 20 metų gulėjo. Jie taip ir neiškraustė to maišo, niekas neliesta.“ Jis juos atsiėmė ir atsiuntė man.

Tai aš tik prieš dvejus metus atgavau tą maišą su negatyvais ir pradėjau peržiūrinėt. Tada galvoje ėmė suktis mintis, kad reikia kažką padaryt, išleist kokį albumą. Čiagi Ganelino trio! Nesvarbu, kaip jie dabar tarpusavyje nesugyvena, nesinori net kalbėt apie dabartinius jų tarpusavio santykius, bet kas buvo, pavyzdžiui, iki Ganelino išvažiavimo 1987 metais, aš viską turiu. Ir man kilo idėja susirast kokį nors žmogų, nusimanantį apie džiazą, o gal du, tris, keturis skirtingus žmones, ir padaryt tokį meninį, istorinį, literatūrinį albumą, kad būtų tikrai kažkas įdomaus. Nenoriu, kad būtų tik nuotraukos, man neįdomu, nuotraukas aš pats galiu suklijuot ir išleist. Noriu, kad čia būtų dalis Lietuvos džiazo istorijos.

Su Ganelinu mes pradėjom grot 1962 metais. Aš buvau šešiolikos ar septyniolikos, jisai – dvejais metais vyresnis. Ir jisai buvo, galima sakyti, mano mokytojas. Jis labai gerai išmanė muzikos teoriją... na, jūs gi žinot apie Ganeliną viską. Mes su juo vaikščiojom ar sėdėdavom kur nors, ir jis man nuolat aiškino apie muzikos kompoziciją ir taip toliau. Aš visą savo muzikinį išsilavinimą gavau iš jo. Jis vienas geriausių teoretikų, kompozitorius. Ir daug fotografavau.  Dabar žiūriu, teoriškai turiu labai gerą bagažą ir praktiškai turiu tuos visus negatyvus. Tai ir galvoju, kaip čia susiorganizuot, bet profesionaliai, nenoriu saviveiklos. Žmonės išleidžia, pavyzdžiui, tris egzempliorius savo knygos ir viskas. Man tas neįdomu...

Taip, iš to galima nuveikti ką nors reikšminga, ir istoriškai, ir meniškai. Bet nelengva.

Žinau. Reikia gero dizainerio, kartu neskubant idėją apgalvoti. Aišku, reikia gal ir paskubėt, man jau 76 sueis šiemet. Dabar pagalvoju, velnias, atsimenu, kai man buvo 25, man mano penkiasdešimtmečiai draugai jau senukai atrodė.

Šitą mes mokame. Gerai, Grigorijau, man įdomus dar toks dalykas...

Taip, taip, aš mėgstu klausimus.

Tai jūs esate ir insaideris, ir autsaideris.

Aš daugiau insaideris. Nes mėgstu būti vienas. Net kai fotografuoju, man aplinkui žmonių turi nebūti. Nesvarbu, kokie artimi žmonės bebūtų, nors pusvalandį turiu būti vienas, jeigu tikrai noriu ką nors padaryti. Nežinau, kaip čia pavadinti. Bet aš mėgstu bendrauti su žmonėm irgi. Aš mėgstu žmones ir jie mane mėgsta, bet fotografuodamas turiu būti vienas.

O kas jums daugiau džiaugsmo suteikia gyvenime: muzika ar fotografija?

Vaizduojamasis menas. Su muzika turiu kitą ryšį. Pavyzdžiui, nuo 1994 metų turėjau galeriją, dirbau su kitom galerijomis, konsultavau, bet mano galerijoj muzika grojo nonstop, aš išeidamas namo neišjungdavau muzikos. Ir dabar namuose nuo pat ryto turiu gerą muziką užsileisti.

O jūs pats ją parenkate, rinkinius susidarote?

Ne, aš nemėgstu planuoti, jokiu būdu. Štai mano artimiausias bičiulis Jonas Žiburkus, amžiną atilsį, jis rinkdavo: „O, reikia paklausyt to ir to.“ O aš vieną kartą pasiklausiau ir nebenoriu daugiau to girdėti, aš noriu kažko naujo. Dabar turiu tokį Sonos grotuvą, suradau radijo stotį French music jazz ar kažkaip panašiai vadinasi...

Kanadietišką?

Ne, prancūzišką. Jie suka 24 valandas per parą random labai gerą džiazą, nuolat sukasi geros kokybės šiuolaikinis džiazas. Ką aš laikau geru? Tokį, kurio niekas kitas negroja, pavyzdžiui, klasikinis džiazas, bet šiuolaikiškai. Čia yra labai rimta, aš manau. Ne kartotis, pavyzdžiui, bibopą kažkas grojo ir mes tiksliai pakartojom. Ne, ne – šiuolaikiškai. Ir ten rinkiniai iš viso pasaulio – ir arabų, ir afrikiečių, prancūziškos muzikos beveik nėra. Bet labai geros kokybės. Ir man įdomu: pirmą kartą girdžiu, pažįstama muzika, bet visiškai nauja interpretacija. Aš mėgstu va tuos dalykus.

Mene irgi, aš labai mėgstu šiuolaikinį meną, ir abstraktų, ir tokį crazy, bet kai menininkas bent šiek tiek remiasi klasikiniais, istoriniais dalykais. Kai yra koks nors istorinis pagrindas (ir ne tik istorinis), tada supranti, kad jisai ne koks chaltūrščikas. Bet koks vaikas gi gali. Sako: „O, mano vaikas gali taip pat padaryti. Ką čia, milijonas už tokį...“ Ne, jeigu matai, kad tas šiuolaikinis kūrinys turi labai gerą pagrindą, tai yra visai kas kita. Tas pats ir muzikoj, tas pats ir mene. Labai mėgstu grafiką...

Jūs sakėte, iš juostos tinka 2–3 kadrai. 

Kartais daugiau, kartais nieko, bet panašiai, taip.

O kai grodavote, tikdavo 2–3 kūriniai, kuriuos sugrodavote taip, kaip norėdavote?

Visi. Mes grodavom, kaip mes norėjom. Su Ganelinu šnekėdavom, jisai iš anksto duodavo... Pasakysiu taip: mes turėjom dvi  sritis. Viena sritis – mes grodavom savo muziką, bet komerciškai. Pavyzdžiui, grojom „Neringoj“, tai ten gi negrosi avangardo, bet mes grojom labai skoningą komercinę muziką. Net ir Bitlus kai pradėdavom grot, malonumas būdavo, Ganelinas labai gražiai viską padarydavo. Bet kai mes nueidavom į studiją, turėdavome kokią nors idėją, planą plokštelei, pavyzdžiui...

Aš nustojau groti maždaug septyniasdešimtųjų vidury. Kai trio pradėjo gastroliuot, aš su jais nebeturėjau nieko bendro, tiktai teoriškai. Paskui, kokiais 1982-83 metais, kai jau prasidėjo trintis tarp jų, Ganelinas grįžo prie manęs, sako: „Sugalvokim ką nors.“

O jūs vien bosu grojote ar ne tik?

Ne, „Neringoj“ ir būgnais grojau, kai Tarasovas būdavo užimtas. Aš grojau būgnais su daug visokių orkestrų, grojau Profsąjungų rūmų šokių orkestre triskart per savaitę. Tai Ganelinas, prisiklausęs daug muzikos, jau pavažinėjęs po pasaulį, sako: „Žinai, aš turiu idėją, pabandykim. Reikia sugalvot kokių nors naujų instrumentų, naujų garsų.“ Jisai man šiek tiek paaiškino, davė pasiklausyt tam tikros muzikos, man labai patiko. Ir aš užsisakiau tokį elektroninį prietaisą nedidelį ir didelę dėžę, net ne dėžę, tai buvo čemodaniukas nuo šautuvo. Tame čemodane visokios spyruoklės, metaliniai daikteliai, kurie duoda garso. Konkrečioji muzika išgaunama ne muzikos instrumentais, tu negali suvaldyt harmoniškai, tai kaip mušamųjų, kaip kažkokie gamtos garsai. Aš tą pasidariau, pradėjom repetuot, tai jis sako: „Padarom naują projektą!“ Pakvietėm Petrą Vyšniauską, su kuriuo labai susidraugavom, puikus vyrukas, ir padarėm projektą, su kuriuo pradėjom koncertuoti Maskvoj, Leningrade. Išėjo mūsų trio plokštelė Londone, „Leo Records“ darė, jau prieš pat Ganelinui išvažiuojant, čia mūsų paskutinis projektas buvo.

Bet kažkaip Tarasovas, kai pradeda pasakot trio istoriją, nežinau kodėl, visą laiką mane „pamiršta“, tarsi manęs nebuvo. Kai Tarasovas pasirodė Vilniuj, jis neturėjo kur gyvent, neturėjo darbo. Mes suradom jam darbą, palaikėm labai gerus ryšius. Dabar jis net biškį... Mes su juo šnekam, viskas tvarkoj, tikrai, užaugom kartu, bet kur nors oficialiai Tarasovas sako: „Talas buvo fotografas“, o kad mes dirbom, grojom, repetavom, projektus darėm kartu su Tarasovu solo būgnais – užmiršta. Tiek to, man nesvarbu, žiūriu į tai paprastai. Aš manau, kad Ganelinas nebūtų tapęs tuo, kuo tapo, jo vardas nebūtų išlindęs pasauly, jei ne Tarasovas. Jisai toks pushy, kaip angliškai sako: ir ten, ir ten, susirašo su visais festivaliais ir panašiai. Neišleisdavo gi iš Tarybų Sąjungos, o per Tarasovą išleisdavo. Nežinau, kokiais būdais, visko gali būt, bet praktiškai viskas jam veikė. O su Ganelinu mes iki šiol palaikom ryšį, jis man atsiunčia pasiklausyt ko nors. Va tokia grubiai mano muzikinė istorija.

Tačiau jūs pats nustojote groti?

Aš nenoriu grot su bet kuo. Grot dėl grojimo – ne. Tik su Ganelinu, su Vyšniausku. Gal kartu, gal ne visai kartu. Su Čekasinu irgi galėčiau, bet dabar man jis truputį... per daug egzaltuotas, jau čia cirku kvepia. Šiaip jis genialus muzikantas, nieko nepasakysi. O su Vyšniausku tai... Ir Ganelinas sako: „Reikia kada nors pagrot.“ Sakau: „Gerai.“ Mušamaisiais be problemų galiu pagrot, bet jeigu surasčiau savo tą seną instrumentą... Jeigu kokiam projektui, sugalvočiau ką nors naujo. Aš atviras pasiūlymams.

Gražu. Jūs pavartojote žodį „genialus“. Tarasovas šį žodį „genialus“ vartoja dažniausia juokais, jis daug ką gali pavadinti: genialus fotografas, genialus menininkas.

Taip. Jam nieko nekainuoja tas žodis.

Bet jis man aiškino, kad tai turi tam tikrą prasmę. „Genialu“ jis apibūdina tai, ko dar nesupranta. Taip sakant, komplimentas, bet avansu, gal aš dar nesupratau.

Čia tik žodis.

Tik žodis, taip. O jūs į jį daugiau prasmės įdedate?

Aš jį vartoju tikrąja prasme. Aš labai mažai tą žodį vartoju, beveik ne, bet porą žmonių galėčiau pavadint genialiais. Jie pirmieji padaro tai, ko niekas iki šiol nedarė, ir padaro su labai geru teoriniu pagrindimu (aš apie muziką kalbu), giliai žino visą muzikos istoriją ir filosofiją ir padaro kažką naujo kiekvieną kartą. Tai čia ir Ganelinas, ir Petras Vyšniauskas, ir dar pora yra. Na, gal jie ir ne genialūs, Vyšniausko pasekėjai, bet jisai, man rodos, vienas iš pirmųjų lietuvių muzikantų, tikrai perpratusių džiazo prasmę.

Ir Čekasiną pavadinote genialiu.

Čekasinas iš kitos operos, bet vis tiek jis kitoks.

Gerai. O fotografijoje?

Sunku pasakyt. Fotografijoj būt genijum nereikia, reikia gero skonio ir išmanyt fotografijos ir vaizdo meną. Toks man buvo Luckus, mes su juo draugavom. Aš tik turėjau vieną didelę problemą – negalėjau gert, negėriau, o Luckus...

Ką reiškia negalėjote? Nepakeldavote, supykindavo?

Aš išgerdavau gal dvi čierkas ir viskas, negaliu, nepraeina. O ten baliukai būdavo kaip reikiant. Aš vieną kartą atėjau pas Luckų, žinojau, kad iš vakaro buvo balius, atvažiavo iš Maskvos chebra, ateinu maždaug per pietus – durys atidarytos, jo šuo vaikšto po butą ir kokie 6–7 žmonės guli nuo vakar dar, visi miega, kas ant grindų, kas kur. Žiūriu, guli hasselbladas, kamera kažkurio maskviečio, kokius dešimt tūkstančių dolerių kainavo tais laikais. Aš labai negerai jaučiausi, bet, galvoju, istorijai reikia tai nufotografuot. Turėjau juostą, įsidėjau į tą hasselbladą, nufotografavau, išsiėmiau. Jausmas buvo nelabai, žmonės miega, bet reporterio, taip sakant, instinktas – reikia užfiksuot. Išėjau, uždariau duris, nežinau, kur Tatjana buvo tuo metu, jie dar gyveno pirmam aukšte tam pačiam name, paskui persikėlė. Grįžau į savo dirbtuves, pradėjau ryškint tą juostą – beveik nieko nėra, vos vos siluetai kažkokie matosi. Kažkas techniškai buvo blogai toj kameroj, nesuveikė. Išlaikymas turėjo būt, pavyzdžiui, 1/30, o ten automatiškai 1/1000 buvo beveik, nepakankamai eksponuota. Taigi, Dievas mato, nereikėjo fotografuot. (Juokiasi)

Įdomi istorija.

Tai mes su Luckum irgi susitikdavom... Jisai irgi genialus žmogus. Ne dėl to, kaip jis fotografavo, bet jo mąstymo būdas. Ir teoriniai pagrindai, jis gerai išmanė fotografijos pagrindus. Jaunas gi žmogus, iš kur? Jokių universitetų, akademijų nebuvo.

Jūs paminėjote: mąstymo būdas ir teoriniai pagrindai. Teoriniai pagrindai – čia suprantama. O kas tas mąstymo būdas, koks tas mąstymas?

Būti atviram, neturėt nusistatymų: tą mėgstu, to nemėgstu. Ne, prieš pasakydamas, ar aš kažką mėgstu, ar nemėgstu, aš turiu iš pradžių pastudijuot tą dalyką. Aš viską mėgstu, man viskas patinka, jeigu matau, pavyzdžiui, kūrybinį indėlį, kad tikrai ta kūryba iš dūšios eina. Visose srityse, bet kur. Jeigu aš teisingai pasakiau.

Teisinga viskas, čia subtilūs dalykai. Bet jūs labai daug, kaip sakėte, dirbote techniškai, komerciškai, duoną iš to pelnydavotės.

Taip, čia mano pagrindinis užsiėmimas buvo.

O kas skiria tokį darbą nuo kūrybos?

Aš, pavyzdžiui, net jeigu darau komerciškai, manau, kad vis tiek reikia maksimaliai kūrybiškai tą darbą dirbti. Kai darau komercinį darbą, aišku, turiu konkrečias ribas, žinau užsakovą, žinau tų darbų paskirtį, bet vis tiek darau skoningai. Ir, pavyzdžiui, darydamas kokį nors komercinį darbą vis tiek žinau istorinį, pavadinkim, užnugarį. Komerciniai darbai irgi pasikartoja, žinau: „Aha, kažkas darė panašų darbą, jie darė va taip. Pagalvokim, bandom taip arba taip.“ Bet vizualiai aš turiu labai daug... Klausausi daug muzikos, nuolat žiūriu vaizdinę medžiagą. Aš labai mėgstu modernųjį meną: 20-ieji, 30-ieji metai – čia mano. Daugiausia, žinoma, fotografija: Man Ray, visa ta chebra, Josef Sudek, žinote tokį?

Taip, jo Praha.

Tai buvo vienas iš mano pirmųjų atradimų. Luckus mane supažindino su jo kūryba. Paskui nusipirkau albumą, iki šiol jį turiu. XX amžiaus vidurys – estetiškai labai artima man.

Na štai, jau nebe tik vieta, nebe taip svarbu, kur fotografuota, bet svarbu kada.

Taip. Istorinis pagrindas, kur kas užaugo, viskas... Yra labai neblogas straipsnis apie mane 15min. Jie darė publikacijų ciklą apie šimtą fotografų, tai vienas iš jų – aš. Ten labai gražiai surašyta, ir nuotraukų yra, nematėt?

Ne, neatsimenu.

Pirmą kartą man patiko, kaip apie mane parašyta, labai žmoniškai. To žmogaus aš nepažinojau, pašnekėjom per feisbuką ar kur, ir jisai labai gerai perteikė. Ir ten yra koks desėtkas mano nuotraukų iš to senesnio Vilniaus. Labai gerai parašyta. Jisai išmano tai, apie ką rašo. (Skamba varpai) O, šitą nuo vaikystės atsimenu. Biškį kitaip būdavo, bet...

Anuomet mušdavo Gedimino aikštės bokšto laikrodis. Na, gerai, bet iš tų šimto fotografų turbūt dauguma jau yra anapus?

Taip, maždaug pusė.

O jūs dar čia. Dabar gi atsiranda įvairiausių technologinių galimybių. Ar jums jos įdomios?

Labai. Aš nuolat domiuosi, esu joms atviras.

Kai kalbėjomės su Ganelinu, jis pasakojo apie technines galimybes muzikoje, kaip jis vienas gali sukurti viso ansamblio kūrinį, jam nebereikia nieko samdyti, ieškoti gyvų muzikantų, jis semplus sudeda. Pats skirtumą jaučia, bet kitus apgauna.

Aš iš už kilometro galiu tiksliai atskirti, kai kur labai aiškiai. Jis man atsiuntė: „Va, žiūrėk, aš jau klarnetu pradėjau groti!“ Čia gerai, pavyzdžiui, jeigu esi kompozitorius, parašai kūrinį, viską sugrojai klarnetu, o tada duodi klarnetistui, kad jisai sugrotų gyvai. Vis tiek čia ne iki galo, bet gerai, veikia. Žmonėms, kurie nesupranta, negirdi, orkestrą padarai ir labai gerai veikia.

O fotografijoje arba vaizdo mene kas iš tokių galimybių jums imponuoja?

Na, technologija... Man svarbu užbaigtas darbas ant sienos. Kuo jis padarytas, man nesvarbu.

Bet su sena juosta negalėjote padaryti kai kurių dalykų, kuriuos dabar galite.

Galiu.

Klausimas – ar norite?

Galėdavau. Kadaise Vilniuj septynerius metus dirbau fotografu Techninės estetikos institute Vilniaus filiale, fotografavau produktus. Kokybė turėjo būti aukščiausia, nes tas institutas dirbo pagal visokiausių didelių gamyklų užsakymus: staklių, magnetofonų ir panašiai. Išorinis vaizdas būdavo registruojamas užsienyje norint gauti patentą. Ir visas tas patentavimas vyko per nuotraukas. Reikalavimai toms nuotraukoms buvo šimtas procentų, ne tarybinė kokybė turėjo būti. Registruodavo Belgijoj, dar kažkur. Buvo specialūs reikalavimai apšvietimui ir t. t.

Paskui prie miesto vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus atsidarė Vilniaus miesto meninio apipavidalinimo dirbtuvės. Tai buvo kaip Dailės kombinatas, bet Vilniaus miesto mastu turėjome viską daryti, visas miestas buvo mūsų, taip sakant, galerija. Buvo planai: kažką padaryt šen, kažką ten. Pavyzdžiui, va čia netoliese buvo toks stendas „Vilniaus miesto gyvenimas“. Kiekvieną mėnesį aš turėjau padaryti apie 20 nuotraukų, man buvo duota laisvė, bet apytikriai žinojau reikalavimus, turėjo būti politiškai korektiška. Darydavau tas nuotraukas, gaudavau už tai pinigus. Stendas buvo iš betono, po stiklu, viskas kapitaliai. Kitas stendas buvo prospekte, priešais Žemaitę. Ten buvo sporto krautuvė, dar kažkas, ir ant sienos buvo stendas „Vilniaus sportinis gyvenimas“. Nesvarbu, ar aš pats fotografavau, ar skolindavausi iš draugų negatyvus, bet turėjo būti nuotraukos apie Vilniaus sporto gyvenimą. Ir nuolat darydavau gamyklų užsakymus fotografijai ar kokiems stendams. Algos negaudavau, tik honorarus už konkrečius užsakymus, nuotraukas ir t.t. Reikėjo, pavyzdžiui, tekstų šriftų, tai mes ir dailininkus turėjom, ir stalius, padarydavom rėmus, atlikdavom užsakymus pilnai.

Dukart per metus – gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją – vykdavo pagrindiniai paradai, demonstracijos, šalia Konservatorijos būdavo tribūna, kur visa valdžia sueidavo, o fone – politbiuro portretai, du ant trijų metrų. Aštuoniolika ar dvidešimt jų būdavo, per vidurį – Leninas, dar kažkas. Viskas buvo daryta fotografijos būdu, viskas mano rankomis. Aš spausdinau tuos trimetrinius portretus. Technologiškai žinojau, kaip pigiausiai padaryt gerą atspaudą iš nelabai didelio negatyvo. Visokiausius tyrimus dariau. Žinojau, kad kiti naudoja didelius negatyvus, iš gabalų daro, perfotografuoja 3–4 kartus. Ne, ne, ne, aš išbandžiau labai greitai ir man pasakė mano užsakovas, propagandos ir agitacijos skyriaus viršininkas, toks Gerimantas Tarvydas, labai protingas vyrukas, sako: „Tu daryk ką nori, sugalvok ką nori, kad būtų tau paprasčiau, bet kad užbaigtas produktas būtų.“

Na, gerai, o tie portretai kokio kanono turėjo būti?

Jokių kanonų nebuvo. Kad būtų švariai, kad būtų fotografiškai teisingai visi tonai, kad viskas būtų tvarkoj. Iki tol kažkas darydavo, bet problema buvo ta, kad nebuvo pastovaus žmogaus ar studijos, kurie žinotų, ką ir kaip reikia padaryt. Jie tai pas vieną užsakydavo, tai pas kitą, tai pas trečią, kažkas prisigeria, kažkas laiku nepadaro... O aš buvau, kaip sakant, reliable, vieną kartą kai padariau, tai penkiolika metų paskui tą...

Bet reliable tai ne tik techniškai, o ir turiniu.

Dėl turinio aš turėjau labai gerus pavyzdžius. Maskvoj, TAASe buvo pavyzdžiai. Aš gi nefotografavau jų pačių.

Tik spausdindavote?

Taip, aš gi į Maskvą nevažiuosiu.

O Lietuvos politbiurą?

Ne, Lietuva ten neegzistavo.

Aišku, tik Maskva.

Taip, buvo Maskvos patvirtinti fotografai, kurie Kremliui fotografavo, o aš iš jų gaudavau negatyvus. Mano užduotis buvo tiktai techninis išpildymas.

Supratau. O štai Sutkus dabar ketina leisti per Steidlą savo senosios nomenklatūros albumą.

Jisai turėjo priėjimą, žinau visą tą istoriją. O aš turėjau priėjimą prie nomenklatūros ne respublikos, tik miesto mastu. Fotografuodavau, pavyzdžiui, pagal Vilniaus miesto vykdomojo komiteto užsakymą, kai  atvažiuodavo į Vilnių svečiai – iš Afrikos, dar iš kur nors, su vokiečiais labai draugaudavo, – vykdavo priėmimai, pjankės. Kokiu tikslu mane kviesdavo fotografuoti? Ne istorijai, o kad greitai, per dvi valandas, atspausdinčiau nuotraukas ir svečiams atiduočiau. Toks buvo pagrindinis tikslas. Ir būdavo aiškiai nurodyta, kad tų nuotraukų niekas kitas nematytų.

Kaip privataus vakarėlio fotografas.

Ir man atskirai už tai mokėdavo, oficialiai. Miesto užsienio ryšių skyrius buvo mano užsakovai. Sakydavo: „Atvažiuok, bus ekskursija po miestą, su jais pasivaikščiosi, padarysi reportažą.“ Ir paskui tą pačią dieną arba rytoj turi būti nuotraukos. Tai toks vienas iš mano darbų.

O ant Konservatorijos sienos aš praktiškai darydavau iš 6x6 negatyvo tas trimetrines nuotraukas. Visi stebėdavosi, kaip čia gali būt, neįmanoma! Aš galėjau daryt ir iš didelių negatyvų, 9x12, ir kamerą turėjau, bet kai pradedu didint iš tų didelių negatyvų, žiūriu, struktūra kažkokia ne ta, kažkoks „muilas“. Pasirodo, ta plastmasė, kuri naudojama dideliems negatyvams, yra visai kito storio ir kitos technologinės sudėties, dėl to nelabai švariai išeidavo. Jos buvo skirtos tik kontaktiniam spausdinimui, bet ne pro didintuvą. Aš pradėjau eksperimentuot, kai kada ir nuo 35 mm negatyvo spausdinau trimetrines, kitiems tikslams, bet labai gražiai išeidavo. Tai aš padariau tokį kompromisą: 120 juosta, 6x7, man rodos, negatyvai buvo, bet ta juosta yra labai švari, labai skaidri, kai didini, neturi jokių struktūrinių trūkumų, ir iš tų negatyvų spausdindavau bet kokio dydžio. Net mano specializacija tapo: mažiausia nuotrauka – metras ant metro.

Taigi. Grįžtant prie galimybių: ryškumas, kokybė, medžiagiškumas, dydis – visa tai aišku. Bet su šiuolaikine technika jūs galit sukurti nuotrauką čia pat.

Aišku. Žiūrint kokiam tikslui.

O kokiam tikslui apskritai yra kūryba?

Visokiausių yra. Pavyzdžiui, asmeniškai aš užsiimu laisva kūryba, kad tobulėčiau, savęs tobulinimui. Bet vis tiek visada truputį galvoju ir apie komercinį aspektą.

Žmonėms?

Žmonėms. Čiagi vizualusis menas. Ne dėl savęs. Kažkam patinka, aš noriu matyti tai ant sienos, mano darbas ant sienos. Kompiuteris – vienas dalykas, bet vizualusis menas...

O kuo skiriasi menas, kuris skirtas sau tobulinti, nuo to, kuris ant sienos kabo?

Niekuo, čia tas pats. Aš tobulinu savo techninius įgūdžius. Jau beveik trejus metus nesinaudoju kamera.

Telefonu fotografuojate?

Turiu kamerą, bet su telefonu visai kas kita. Man patogu, greita, nufotografuoju ir po dešimties minučių galiu turėti gatavą. Vakar ryte padariau va tokią Totorių gatvėj. (Rodo telefone) Čia originalas, su žmonėmis, paskui pagalvojau, nereikėjo žmonių. Čia ta pati be žmonių. Va tokia grafika.

O žmones nutrynėte ar palaukėte, kol nueis?

Ne, aš darau skirtingus variantus, kad būtų pasirinkimas.

Bet jūs gi galite ir nutrinti, ir pripiešti, ko norite.

Galiu.

Pasitaiko, kad pripiešiate?

Aš ne pripiešiu, aš įkomponuoju nuotrauką arba dalį nuotraukos. Tuoj kokią nors idėją parodysiu. (Ieško telefone nuotraukų) Aš bandau ne pripiešti, bet išnaudoti aplinkybes. Tiktai grafiškai truputį spalvų intensyvumą privedu, bet čia tiesiog nufotografuota. Tuoj, noriu surast vieną, buvau Floridoj vasario mėnesį. Va irgi, čia vaizdas pro langą, bet kitaip. Čia pliaže. Trump Toweryje gyvenau.  

Bet čia režisuota.

Režisuota, bet irgi pagal Man Ray. Labai daug fotografijų dariau plokštelių studijai. Gal penkiasdešimt lietuviškų plokštelių išėjo su mano nuotraukom. Su jais turėjau labai gerus santykius. Sekundėlę... (Ieško nuotraukų telefone) Va čia mano žmona, kurios jau nėra, ir Jonas Žiburkus 2004 metais, mes pirmą kartą į Lietuvą atvažiavom. O čia mes su Tarasovu 1971 metais dar, na ir Ganelinu, čia mūsų trio buvo.

O kai atsirado Čekasinas, trio taip ir užsifiksavo – GTČ.

Man nepatinka tas pavadinimas, bet užsifiksavo. Prasidėjo gastrolės po visokius festivalius, Donecke buvo labai geri festivaliai, mes pirmąkart ten nuvažiavom irgi trise, pirmą pusę mes su Ganelinu grojom duetu, kontrabosas ir fortepijonas, o antrą dalį jisai grojo su Tarasovu, būgnais. 1970 metais nuvažiavom į festivalį į Sverdlovską. Ten irgi tuo pačiu būdu grojom: ir atskirai, ir kartu, kai kuriuos dalykus trise grojom. Ten prie manęs po koncerto prieina jauna moteris ir sako: „Gal gali paprašyt Ganelino, kad pasiklausytų vieno vyruko? Jis labai įdomiai groja, aš noriu, kad jūs susipažintumėt su juo.“ Aš prieinu prie Ganelino su Tarasovu, sakau: „Gal nueikim į karininkų rūmus, ten vienas vyrukas groja.“ Jie man pasako: „Kčiortu, atsikratyk, nenorim niekur eiti.“ Jie dabar to neatsimena. Aš sakau: „Bet labai gražiai prašo.“ Ten buvo Čekasino būsimoji žmona, Larisa, jinai paskui vėl pati priėjo: „Vyrukai, nueinam, čia tik dešimt minučių.“ Gerai, nuėjom. Lauke buvo 42 laipsniai šalčio, vasario mėnuo. Nuėjom, jie kaip tik baigė grot, mes nusileidom į rūsį ir susipažinom su Čekasinu. Jisai pagrojo kažkokia dūdele, Ganelinas sako: „Aha, čia įdomu!“ Ir prasidėjo tas ryšys. Susirašėm, susiskambinom, ir Čekasinas atvažiavo gyvent į Vilnių po to susitikimo.

Jūsų dėka, iš esmės.

Panašiai. Man gaila buvo, žmonės nori, o jie: „Ne, ne...“ Niekas to neatsimena. Aš irgi nedaug kam esu pasakojęs šitą dalyką. Atvažiavo jisai su savo Larisa, jie susituokė čia, jam surado darbą, „Trimite“ grojo, dar kažkur. Jis labai aukštos kokybės klasikinis muzikantas. Kaip ir Petras Vyšniauskas. Jis maždaug tais metais gavo pagrindinį prizą kaip klasikinis klarnetininkas kažkur Čekoslovakijoj, kaip studentas, ten klausimų nekilo. Va taip jis atsirado Vilniuje, grojo įvairiose vietose. Kai kas rašo, kad Ganelino GTČ trio grojo „Neringoj“. Negrojo! Čekasinas niekad „Neringoj“ negrojo, tas trio buvo: aš kontrabosu, Tarasovas būgnais ir Ganelinas. Tas buvo trio, bet ne Čekasinas. Čekasinas ateidavo gal kartą per savaitę šiaip, dėl pramogos. Vat ir viskas. Kodėl mes čia pradėjom? Dėl istorijos?

Nesvarbu dėl ko. Aš vis pagalvoju, kad esate kuklus žmogus. Malonus, kuklus žmogus, niekur nenorite pateikti savęs kaip reikšmingo.

Tai aš nereikšmingas. Aš gyvenau savo gyvenimą taip, kaip man patiko, natūraliai. Toks mano gyvenimo būdas, aš nenoriu būti kitokiu. Dabar, kai pagyvenau kapitalistiniam pasauly, vis tiek aš ne dėl savęs, kaip kai kurie... Žinoma, reikia uždirbt pinigus, šeimą išlaikyt. Mano žmona buvo matematikos mokytoja mokykloje. Kanadoje mokytojai uždirba labai gerai, niekas netiki, bet mokytojai ir policininkai uždirba labai neblogai. Mes neblogai gyvenom, aš turėjau savo galeriją. Labai mėgstu dirbt su medžiu, turėjau ir iki šiol turiu rėmų dirbtuvę.

Pats rėminate?

Profesionaliai išmokau dirbti pagal tarptautinius standartus. Iki šiol turiu viską, uždariau galeriją, įrengimus parsivežiau namo, rūsy viskas yra. Rėminu dailininkams, interjero dizaineriams, dekoratoriams. Ir kai kada daugiau negu 50 proc. uždirbu tiktai iš rėmų. Labai man patinka ši veikla, žmonės sako, kad mano prieš dvidešimt metų parinkti rėmai iki šiol „dirba“.

Na štai, turite akį. Tačiau žiūrėkite, į džiazo elitą istorija jūsų neįtraukė. Ganelino trio yra GTČ.

Bet, pavyzdžiui, yra džiazo enciklopedijoj Ganelino visa diskografija ir aš ten esu.

Tai aišku. Fotografijoje tarp šimto fotografų irgi esate, tačiau panteone karaliauja Sutkus, Luckus ir kiti vardai. O jūs vis tiek atrodote laimingas žmogus. Štai kalbamės, ir jūs patenkintas, laimingas, linksmas, geranoriškas žmogus.

Absoliučiai. Aš ir nenoriu būt tame panteone. Čia ne mano. Man tas panteonas... Užsifiksavę tie 5–7 vardai, ir tiek to, gyvenkit sau, ir aš gyvenu... Aš vilnietis, aš turiu savo Vilniaus aurą ir man to užtenka. Aš turėjau, pavyzdžiui, asmeninę parodą Žydų muziejuje 2018 metais, kaip tik buvo mano parodos atidarymas ir Ganelino su Šenderovu koncertas vienu metu. Toje parodoje buvo mano darbai, susiję su Vilniaus getu,  dingusiu Vilniumi. Aš atrinkau savo nuotraukas iš Vilniaus geto. Mano fotografuota tuose kiemuose. Labai kokybiškai, ne šiaip gerai, padaryta. Ir turiu knygą, kurioje surinkti visi Vilniaus geto dokumentai, prisiminimai. Iš ten išėmiau, pavyzdžiui, Vilniaus geto prezidento parašą, superimpozinau ant savo nuotraukų ir man atspausdino didelio dydžio – puikiai atrodo! Atsiunčiau į fotolaboratoriją failus, man sako: „Oi, labai negeros kokybės, tokios neužtenka.“ Sakau: „Taip ir spausdinkit.“ Kai atspausdino, tikrai matyti, kad autentiškos nuotraukos. Labai gerai buvo, ir Ganelinas dalyvavo, ir Šenderovas, po metų numirė jisai. O aš buvau Šenderovo šeimos fotografu, jo tėvukų.

Labai įdomu. Jūs visur ten buvote.

Aš, pavyzdžiui, per tas plokštelių studijas su visais muzikantais oficialiai susipažinau. Filharmonijos reklamos skyriuj Žibikas toksai dirbo, aš viską fotografavau ten. Vytas Kernagis nuolat pas mane studijoj lankydavosi, mes su juo draugavom, nelabai artimai, bet jis mane gerbė, labai įdomus, protingas žmogus buvo. Ir su visais taip – architektais, menininkais... Kai dirbau Estetikos institute, mano studija buvo Muziejaus 12, dabar Vokiečių 12, kieme. Pats institutas buvo šalia Signatarų namų, o mūsų dirbtuvės – ir staliai, ir mano fotostudija – ten. Tai iš tuometinių Dailės parodų rūmų pas mane ateidavo plakatistai šriftų užsisakinėt, dar ko nors, nuotrauką didesnę pasidaryt plakatams. Aš buvau, taip sakant, centre.

Virtuvėje.

Vienas iš tų. Pavyzdžiui, Sutkus nedarytų šriftų, čia techninis darbas, o aš viską darydavau, ko reikėjo.

Bet Grigorijau, ir jūs esate patyręs kibirkštėlių, kai pavyksta sukurti kažką, tarkime, genialaus.

Na, ne genialaus, bet išskirtinio.

Gerai, išskirtinio ką nors sukurti pavyksta. Dar jūs iš arti matėte ir supratote, kaip mąsto Ganelinas, Sutkus, Luckus.

Sutkus nelabai, Luckus.

Ir man pasakėte, kad svarbus yra mąstymas. Ne tik teorinis pagrindas, ne tik techniniai gebėjimai, bet ir mąstymas. O mąstymas, jūs sakėte, yra atvirumas pasauliui, atviras protas.

Taip, absoliučiai viskam. Čia mane Luckus biškį... Sako: „Net ir nacių ideologija – tau gali nepatikt, bet įsižiūrėk, kažkur galbūt iš pradžių ten buvo sveiko proto, o paskui pasidarė idiotizmas. Tu gali būti 120 procentų prieš tai, bet tu turi žinot.“

Tai čia jau vėl labiau apie teorinį pagrindą. O dėl paties mąstymo – ar jūs galite įsivaizduoti, kad jūsų mąstymas pasiektų tokį lygį kaip Luckaus ar Ganelino?

Sunku man būtų pasiekti Ganelino mąstymą, nes aš nesu muzikos profesionalas, aš neturiu jokio teorinio pagrindo, aš savamokslis. Ganelinas turi muzikinę matematiką kažkur čia (rodo į kaktą), jisai mokėsi tų visų pagrindų, o aš intuityviai.

Tai manote, kad galima išmokti mąstyti?

Ne mąstyti, bet gauti tam tikrus pagrindus ir, jeigu esi kūrybiškai atviras, su tais pagrindais jau gali sukurt kažką aukštesnio.

O kaip tapti kūrybiškai atviru?

Čia jau...

Iš aukščiau?

Tiktai. Kiek daug yra labai išsilavinusių, bet jie nieko negali sukurt. 95 procentai klasikinių muzikantų negali groti be natų, jie neatsimena. O yra tokių, kurie atsisėda prie fortepijono, mintinai žino viską ir savo interpretacijas daro. Čia jau tie, kas turi. Tai tas pats ir kitose srityse.

Gražu. Jūs taip ramiai ir aiškiai svarstote apie tai.

Primityviai.

Paprastai. Man labai gražu, kad jūs, daug pasiekęs, daug nuveikęs, ramiai save priimate be perdėtų ambicijų.

Taip, absoliučiai. Kas man padėjo, gal čia irgi primityvu, man padėjo, kad mano ekonominė padėtis leido man kiekvieną dieną negalvoti, kaip uždirbt kapeiką. Uždirbdavau gerai, gerų užsakymų turėjau, ir mano kūrybinis gyvenimas nebuvo susijęs su pinigais. Tai irgi, man atrodo, duoda laisvę. Sukūriau šeimą, vaikai užaugo, turiu gerus namus, gerą mašiną, o kūryba man buvo visada atskiras dalykas. Nors dabar visai neblogai, kai galiu parduot vieną ar dvi nuotraukas kam nors. Užsakinėja iš mano kūrybinių darbų, kurių anksčiau nepardavinėjau, o dabar šiek tiek ten, šiek tiek ten. Va čia mano viena istorinių nuotraukų, kuri pasauly labai gerai žinoma.

Taip, įspūdinga. O ten koks užrašas?

Čia užrašas žydiškai ir lenkiškai. Ten buvo kepykla, saldumynų gamykla Šv. Stepono 7. Dabar jau ten užstatyta, nieko nėra. Čia fotografavau gal 1985 ar 1986, ir kaip tik va liko... Tai ta nuotrauka publikuota žydų leidiniuose užsienyje, Amerikoj, dabar net išėjo knyga... Buvo toks žurnalistas Aronas Garonas, 40-ųjų pradžios kartos. Karo metu irgi dirbo žurnalistu kariuomenėj, po karo jis buvo žurnalų „Jaunimo gretos“ ir „Švyturys“ redaktorių pavaduotoju, labai aktyvus vyrukas, rašė atsiminimus. Jo dukra Tamara Garonaitė buvo architektė-restauratorė, daug dirbo Vilniuje, dabar jinai Izraelyje su savo broliu surinko medžiagą, viską, kas parašyta apie Vilnių, apie istoriją, na, jisai literatas buvo, žurnalistas, ir išleido jo knygą su atsiminimais apie Vilniaus žydų mokyklą ir taip toliau. Labai gražus albumas, su nuotraukomis, ir ta mano nuotrauka – viršelyje. Taigi, šita nuotrauka nuolat figūruoja kaip Vilniaus žydų gyvenimo herbas.

Nuostabu. Ačiū, Grigorijau, man labai patiko pasikalbėti. 

 

Kalbėjomės 2022 m. birželio 23 d. Vilniaus kavinėje greta Katedros aikštės.

Knygose "Gyvenimas jų žodžiais" ir "Pasaulis jų akimis" rasite po 23 atrinktus, papildytus, pataisytus ir net niekur kitur neskelbtus mano pokalbius iš esmės. Iš "Sofoklio" rinkinius įsigysite leidyklos kainomis.