Dovydas Bluvšteinas: „Kai hobis virsta darbu, tu netenki hobio“

 

Man patinka, geri intervai, gilūs ir faini. Labai keli patiko, su endokrinologu lietuviu buvo intervas...

Ai, su Grigoniu.

Labai diedas įspūdingas. Su tuo jordaniečiu perskaičiau irgi. Pašiurpęs likau šiek tiek, aišku.

Ten kitoks kontekstas, aišku, politika. Visokių pašnekovų likimas atsiunčia, tuo ir džiaugiamės.

Įdomūs pašnekovai.

Na, o su jumis galėtume keletą temų panagrinėti. Viena – apie muziką, nes jums muzika gi artima. Ar dabar jau nutolote?

Ne, ne, vis dar. Aš ir dėstau muzikos inžinieriams, ir radijuje laidą turiu, ir dar išleidžiu kartais plokštelę kokią. Dalyvauju vis dar tame gyvenime.

Tai pasakykite, kiek yra tiesos teiginyje, kad visa muzika jau sukurta, tik dar ne visi pinigai už ją paimti?

Labai daug tiesos ir tai stebime jau daug metų. Atsiranda nauji stiliai, laikas praeina, kanonas susiformuoja, jo galimybės išnaudojamos, ir praktiškai vystymasis sustoja. Tas pats nutiko su džiazu, kuris apie septyniasdešimtus metus visai išsisėmė. Su roku tai atsitiko apie 1995 metus. Elektroninės muzikos vystymasis buvo pagreitėjęs, irgi naujausi, paskutiniai ryškūs stiliai susikūrė daugiau nei prieš dvidešimt metų.

Super smulkūs atsiskyrimai dar atsiranda, bet iš esmės – viskas. Kanonas lieka, su juo dirbama toliau, bet jis eksploatuojamas toks, koks yra. O šiaip, kiek aš stebiu muzikos vystymąsi, tai iš esmės du dalykai stimuliuoja naujovių atsiradimą: kokių nors skirtingų muzikos kultūrų susidūrimas arba technologinės inovacijos. Tik technologijų riba praktiškai jau pasiekta, susintezuojami bet kokie garsai, ir gana kokybiškai, sunku atskirti. Praktiškai ne muzikantas gali viską su kompiuteriu pasidaryti.

Ir muzikantai patenkinti, ir kompozitoriai. Pamenu, su Slava Ganelinu kalbėjomės, jis džiaugėsi.

Praktiškai viską galima sukurti, techninių sunkumų nekyla. Ir nereikia dvidešimt metų mokintis, viskas ganėtinai paprasta. Integracija tarp kultūrų irgi vyksta labai sparčiais tempais ir visos skirtingų dalykų jungimo galimybės jau baigia išsisemti. Dabar tokie egzotiški junginiai kaip Sacharos bliuzas, Etiopijos džiazas ar arabiškas dubstepas egzistuoja, bet akivaizdu, kad tai jau galimybių riba.

Nors yra begalybė visokiausių garsų ir jų derinių.

Taip, taip, bet harmoningų derinių yra šiek tiek mažiau. Ne visi garsai mums patinka.

O nuo ko priklauso, kas mums patinka? Jūs gal iš patirties atradote, kaip muzikinis skonis susiformuoja, kas jį lemia?

Matyt, vaikystė daug lemia: ką žmogus girdi, kokios muzikos klausosi vaikystėje. Na ir, aišku, skonį suformuoja tai, ką girdime gyvenime apskritai. O kas patinka, kas nepatinka... Na, yra tokia auksinė taisyklė: turi būti tam tikra dalis naujo, o tam tikra dalis atpažįstamo. Paprastai naujoje muzikoje, geroje, kuri yra priimtina – 80 procentų naujo, 20 procentų atpažįstamo. Toks atramos taškas supratimui. Į kitą pusę – labai konservatyvi muzika, gera, joje 80 procentų atpažįstamo, 20 procentų naujo. Ir tarp tų 80/20 visas geros, patinkančios muzikos diapazonas maždaug telpa. Jeigu 100 procentų standartas, tai labai nuobodu. Jeigu 100 procentų naujiena, irgi sunku smegenims suvokti. Taigi, tokia pusiausvyra.

Viename poliuje yra 80 procentų naujovių, o kitame poliuje – priešingai?

Taip, 80 procentų senos.

Ir kaip tarp jų žongliruoti?

O tarp jų viskas telpa, visa įdomi muzika tarp jų telpa. Tie kraštutinumai jau sunkiai suvirškinami. Reikia būti arba labai sustabarėjusiom, arba labai nučiuožusiom smegenim, kad priimtum kokį nors radikalų avangardą arba 50 metų klausytumeisi tos pačios plokštelės.

Tai kokių yra būdų pinigams už jau sukurtą muziką pasiimti?

Kokių yra būdų? Linksminti žmones. Tiesioginis kontaktas, tiesioginis grojimas ir, aišku, fono sukūrimas.

Tiesioginis grojimas nekelia problemų, didesnė problema dabar yra su įrašais. Kol jie buvo pririšti prie daiktų, viskas aišku, kaip ir su popierinėmis knygomis. Kai atsikabino nuo materijos, pasidarė neaišku, muzika pasidarė efemeriška. Kai kas sako – svetima, nepačiupinėsi skaitmeninės muzikos. Bet muzikos ir šiaip nepačiupinėsi, oras sudreba ir viskas. Man atrodo, virtuali terpė muzikai visai tinkama, visai priimtina. Bet pardavinėti, gauti pinigus už tuos įrašus, iš tikrųjų pasidarė labai komplikuota.

Apie atlyginimus už muziką turiu minčių.

Na, pasidalinkite.

Ne aš turiu minčių, o toks vienas kiečiausių muzikos vadybininkų sugalvojo šitą idėją prieš daugelį jau metų ir aš esu didelis jos šalininkas. Peter Jenner toks yra veikėjas, nei daugiau, nei mažiau – „Pink Floyd“ pirmasis vadybininkas.

Girdėtas.

Tai jisai ir konferencijose stūmė, kad tie failai, kurių mes klausomės, nėra daiktas. Apmokestinimas už muzikos klausymąsi turėtų vykti ne įsigijimo metu, o naudojimo metu. Turėtų būti tam tikras fiksuotas abonementinis mokestis ir jo paskirstymas pagal tai, ką klausaisi. Tavo pinigai pasiskirsto ne pagal tai, ką tu turi atsisiuntęs į hard diską, o pagal tai, kas realiai prasigroja. Dabartinė technika jau leidžia ir atpažinti dainas, ir markiruoti kaip atpažintas, skaitliukas bet kokiame telefone įtaisytas, suskaičiuoja, ir tavo dešimt eurų, sumokėtų kas mėnesį, gali paskirstyti.

Laisvai.

Tai greičiausiai mes pereisim kada nors prie tokios sistemos. Atrodytų, čia vien autorių teisės problema, bet iš tikrųjų kai pagalvoji, į ką tai gali išvirsti, tai rimtos perturbacijos pasaulyje gali dėl to įvykti. Visą reklamos biznį labai suklibina. Ne tik muzika, ir filmai, ir programos, ir informacinė medija gali būti apmokestinama panašiu principu – kiek žmonės skaito, tiek ir gauna.

Ir muzikos autorystė tampa problema? Net Eurovizijoje nuolat girdime – štai, neoriginali daina, per daug cituoja iš praeities.

Yra, yra, galima atsekti šiek tiek, bet dažnai tai būna ginčytinas dalykas. Nėra taisyklės, kiek turi būti natų iš eilės, kad melodija taptų atpažįstama. Pavyzdžiui, trijų akordų derinys gali būti autorinis ar negali? Nelabai, ko gero. O jau kokių keturių–penkių, rokinis rifas jau, aišku... „Smoke on the Water“ jeigu kas nors pagros, ten penki akordai, tai yra autorinis darbas.

Kombinacijų naujų sukuriama, atsiranda koks nors naujas roko ar džiazo formatas. Instrumentai: elektrinės gitaros, būgnai, bosinė gitara, stiprintuvai, efektai. Ir tie, kas pirmi ateina, jiems yra atviras visas to instrumentarijaus diapazonas. Jie lengvai, kas galvoj – trich, trich, trich, – o! O kiti ateina – tie patys trys akordai jau sugroti. Tie akordai, kurie gerai limpa smegenyse, nes mūsų smegenų klausos struktūros atitinka harmonines muzikos struktūras. Klausos žievės struktūra irgi yra kartotinė, mūsų jutikliai oktava išsidėstę. Ir kai jau keli išnaudoti, ką nors panašaus nelengva sukurti, pavyksta, bet... Tokių roko rifų kaip, pavyzdžiui, ankstyvieji klasikiniai, kurie visiems galvose sėdi – „Smoke on the Water“, „Satisfaction“, – atsiranda, bet jeigu iš pradžių jų atsirasdavo kokie dešimt per penkerius metus, tai dabar per dešimt metų atsiranda vienas toks rifas. Vis vien galimybės ilgainiui išsisemia.

Paminėjote smegenų klausos struktūrą. Tai ji nuolatinė, nekintanti?

Ji kintanti. Ji auga ir formuojasi, jau embrioninėje stadijoje, kai girdi harmoningus ir neharmoningus garsus. Yra harmoninė klausa ir yra absoliutininkai, kurie atskiria natas, jie gali būti nemuzikalūs, jie melodijų gali nesuprasti ir nejausti visiškai, bet, kur si, kur do, jie pasakys vidury nakties pabudinti. Jų puikiai susiderinęs klausos aparatas.

Tai vadinama absoliučia klausa?

Taip, absoliutininkai. Dažniausiai tai žmonės, augantys muzikantų šeimose, kurių mamos pianistės, kur muzika visą laiką skamba ir jie girdi muziką nuo pat klausos susiformavimo vaikystėje.

O jūsų paties kokia klausa?

Mano bloga. Aš nemuzikalus, vaikystė beveik nemuzikali buvo. Keista mano klausa. Aš pakankamai gerai galiu atpažinti melodiją, bet atkurti ką nors, girdėti, ar dera gitara, ar nedera, negaliu. O melodijos panašumą į ką nors kita, jeigu dainoje yra koks nors panašumas į kitą, kartais ne blogiau už muzikantus atskiriu. Atseku, į ką panašu.

Įdomu. Čia kaip pasakojimą atpažinti, ar ne?

Ne, kažkoks kitoks mechanizmas. Biblioteka gal gera, galvoje geras ryšys su biblioteka.

Štai! „Ryšys su biblioteka“ – stipri sąvoka. (Abu juokiamės) O jūs gi esate eksperimentavęs su įvairiais psichodelikais. Kaip jie paveikia klausą ar muzikos suvokimą?

Jautrumą labai padidina. Kaip kurie, aišku, tų medžiagų yra labai daug, bet dažniausiai psichodelikai visus pojūčius pajautrina. Galima sakyti, rezoliuciją pagerina ar gylį. Tarkime, jūs šiaip klausotės mp3 iš kokio nors grotuvėlio ir užeinate į kambarį, kuriame gera brangi aparatūra stovi. Maždaug toks pojūtis. Labai pagerėja ryšys viduje, smegenyse, komutacija pagilėja, bet ir spalvos geriau matosi. Kuriam laikui pagerina stipriai.

Ir turbūt galima apžvelgti, kurios medžiagos istoriškai koreliavo su kuriais muzikos stiliais?

O taip, yra net darbų parašyta nemažai. Nuo džiazo jau ta istorija prasidėjo. Visada, visais amžiais muzika tiko prie pasilinksminimų, ritualų ir visa ko vartojimo. Nes sinergetiški tie dalykai.

Muzika pralinksmina, ir ne tik...

Ne tik. Ji svarbi ritualiniams dalykams, įvedimui į pakitusias sąmonės būsenas. Muzika ir pati gali ten įvesti, binauraliniai garsai ar koks būgnijimas irgi įveda į tam tikrą flow būseną, transo būseną. Tai kartu su medžiagomis, kurios irgi ta linkme veikia, išeina sinergetika ir gerai veikia. Todėl muzika ir visokios psichoaktyvios medžiagos visada eina greta.

Tai peržvelkime: džiazas su marihuana derėjo?..

Taip. Psichodelinis rokas – su LSD. Vieno iš psichodelinių muzikantų devizas buvo: „We take drugs to make music to take drugs.“ Psichodelinės muzikos autoriai net tyčia vartoja preparatus kurdami muziką, kad atitaikytų būseną: klausytojai bus tokios būsenos, tai ir jie patys nori būti tokios pat būsenos. Pankroką stipriai pakūreno amfetaminai su alkoholiu, o elektroninę šokių muziką – daugiausia MDMA, kalbu apie hausinę muziką. Transinė dalis, aišku, vėl su LSD. Tai taip, visada greta ėjo ir tebeina.

Tebeina? Dar kas nors nauja išnyra iš gelmių?

Tai va, priėjome prie situacijos, kai nebelabai kas išnyra jau muzikos erdvėje. Tokia padėtis dabar. O muzikantai ir prodiuseriai rekomenduoja, taip vienoje knygoje esu išskaitęs apie roko, džiazo įrašymą: įrašinėkite blaivūs, bet paklausykite parūkę. Tada giliau išgirsite. Pakeistos sąmonės būsenoje girdisi gerai, bet sutrinka kiti dalykai: koordinacija, atmintis, rega gali plaukioti, tai klaidina šiek tiek. Bet įrašius šitaip pasiklausyti yra labai gerai, nes atsiveria gilesnis girdėjimas.

Tačiau kaip tokį gilesnį girdėjimą panaudoti? Čia kaip anekdote: parūkiusiam žolės žmogui, kildavo genialių minčių, bet išblaivėjęs jis vis gailėdavosi, nes visas jas pamiršdavo. Sugalvojo – reikia užsirašyti. Prisirūkė, vėl užplūsta genialios mintys, jis užsirašo ant lapelio, pasideda šalia, ramus išsijungia. Rytą prabunda, paskaito, o ant lapelio parašyta: „Bananas kreivas“.

Taip, taip, žinau tokių bandymų irgi. Niekada nieko gero neišeina. Bet su įrašais šiek tiek paprasčiau, nes muzikantai patys išgirsta, kurioje vietoje galbūt reikia pataisyti, ir atsimena. Toks praktinis uždavinys. O iš tų „genialių“ minčių, kurios kyla, tai juokinga būna paskui. Nes pati tų patirčių prigimtis yra kitokia, jeigu jau rimtas tripas, rimtos psichoaktyvios medžiagos, stipriai pakitusi sąmonės būsena. Jos neišsiverčia į kalbą, todėl jos ir kitokios. Negali jų užrašyti, iš principo neįmanoma jų užsirašyti, negali papasakoti. Muzika arba poezija jas perduoti bandoma.

Muzika ir poezija – taip, bet irgi netiesiogiai.

Netiesiogiai. Jeigu žmogus yra patyręs tam tikrą būseną, tai muzika gali jį sugrąžinti į tą būseną, jeigu žmogus jautrus.

Dar yra toks reiškinys – sinestezija. Davidas Eaglemanas išrado apyrankę su mikrofonais, kurie gaudo įvairius dažnius ir konvertuoja į vibracijas. Pavaikštai su apyranke tris savaites ir pradedi girdėti daugiau negu ausimis – toks pažadas. Dar neišbandžiau. Kaip jums skamba?

Įdomu. Nežinau, gal kaip nors ir sužadina klausą. Kokio nors teorinio ryšio aš nelabai įsivaizduoju.

Ne, ne, ji klausos nesužadina, tiesiog smegenys priima lytėjimo pojūtį kaip klausą, nes apyrankė nuo garso juda ir dirgina odą.

Ai, sinchronizuoja su lytėjimu, supratau.

Taip, papildo. Dėl ligos ar senatvės, ar šiaip žmogus negirdi kokio nors dažnio, o mikrofonas girdi, apyrankė paverčia garsą lytėjimu, o smegenys susieja.

Tikėtina. Galiu patikėti, kad tai veikia. Gal ne visiems, bet visai įmanoma.

O sinestezija su psichoaktyviomis medžiagomis kaip tik ir juntama. Ką reiškia, kad užmerki akis ir pagal muziką matai vaizdinius? Tai ir yra sinestezijos užuomina. Iš bendros teorijos, aiškinančios, kaip veikia psichodelikai, aišku, kad tiesiogiai ryšys pagerėja – ne per komutatorių signalas eina, ne per dispečerį, o tiesiogiai. Taip sužadinamos skirtingos smegenų dalys. Signalas į klausą ateina, bet kadangi viskas jautru, signalas plinta, tai ir vizualinis korteksas sinchronizuojasi. Tuos pačius signalus smegenyse perduoda bangos ir medžiagos, serotoninerginė signalinė sistema suaktyvinama ir tą ryšį kažkaip pagyvina. Serotonino pagausėja, dėl to ir klausos kortekse signalas yra geriau priimamas, geresnės rezoliucijos.

Tik tiek, kad nuolatos tokiu užturbintu režimu smegenys veikti negali. Tik kartais galima pabandyti jas taip perjungti. 

Pagarbiai. O jūs dar domitės įvairių tautų liaudies muzika?

Nelabai dabar. Nelabai aš muzika išvis domiuosi. Nelabai yra kuo domėtis iš tikrųjų.

Tai kaip gyventi?

Mano gyvenimas labai paprastas: turiu laidą, turiu su muzika susijusių darbų, ir laisvalaikio pasiklausymams beveik nelieka laiko. Man reikia pasiruošti laidai kiekvieną savaitę, turiu perklausyti tiek muzikos, kad man savaitės dozės užtenka.

Bet čia jūsų pasirinkimas, ne vergovė.

Jo, jo, jo, tik žinote, tiesiog tokia liūdna situacija: labai norisi iš savo hobio gyventi, bet kai hobis virsta darbu, tu netenki hobio.

Taip yra.

Tai su muzika irgi tas pats. Sunku išlaikyti entuziazmą ir dirbti tuo pat metu.

Dabar mėgstama pasaulį skirstyti į Rytus ir Vakarus. O muzikai tai galioja?

Šiaurė – Pietūs dar galioja, bet jau baigiasi.

Kuo dabar domėtis? Stebiu procesą, susijusį su pasaulio muzika, labai įdomu. Iš pradžių George’as Harrisonas, bitlas, sitaru grojo, grot nemokėjo, bet grojo, tai buvo naujovė. Pradėjo europiečiai indišką muziką groti. Tada pradėjo kviestis po truputį muzikantus iš Pietų, po vieną kviestis ir su jais ką nors groti. Tada lygis pakilo anų pietiečių muzikantų, prasidėjo kitas etapas – muzikantai iš Pietų groja su egzotiškais instrumentais, o visa tai „aprengia“, viską padaro šiauriečiai: atsiveža į studijas, įrašo, papuošia, parduoda – prodiusuoja šitą dalyką. Bet groja jau jie patys.

O dabar ateina naujas etapas, kai pietiečiai patys turi ir aparatūrą, ir kompiuterius, ir moka dirbti su programomis. Dabar ateina jų muzika. Jeigu iki šiol buvo šiauriečių daryta pietietiška muzika, tai dabar ateina pietiečių muzika, jų pačių daryta. Ir labai stipri. Šiauriečiai turės smarkiai pasispausti ir užleisti vietą mūsų draugams iš Irano, iš arabų pasaulio, iš Afrikos. Tolimieji Rytai nelabai, bet iraniečiai ir indusai ką gali pagroti! Muzikos tradicija didžiulė, ten klodai. Ir muzikos ritmikos kultūra žymiai turtingesnė negu Vakarų Europoje, kur būgnai buvo draudžiami daug metų. Tai iš ten ateina tikrai labai daug dalykų.

Vakar laidoje leidau industrinę muziką iš Angolos, industrinį roką iš Angolos. Iraniečiai puikią muziką groja. Ir šiauriečių pagalbos jau nebereikia.

„Vertėjų“ nereikia.

Taip, jie patys net įdomiau padaro, nes vakariečius šiek tiek slegia išsilavinimas. Juos mokykloje ar kursuose išmokina, kaip elgtis su programa. O ten koks nors vaikigalis gauna programą, pats išmoksta su ja dirbti, ir tie patys dalykai, tie patys instrumentai kokių nors arabų skamba visiškai kitaip negu europiečių. Tai įdomu. Bet kyla jausmas, kad baigiasi jau tas susiliejimas, jau pati pati pabaiga, pabaigos pradžia gal. Koncertai, aišku, lieka. Gyvas atlikimas visada lieka.

Na, ir dar įdomu, kad keičiasi popmuzikos struktūra, proporcija tarp atlikėjų ir klausytojų. Dabar atlikėjų darosi daugiau negu klausytojų. Visą popmuzikos amžių tai buvo profesionalus užsiėmimas, reikėjo jam paskirti gyvenimą, tik vienas iš milijono galėdavo tai daryti. O dabar praktiškai bet kas gali sau leisti groti. Ir išmoksta, ir instrumentų yra, ir įsirašyti gali. Muzikos yra neaprėpiama galybė! Neįsivaizduojami muzikos kiekiai išleidžiami, įrašomi, skelbiami kiekvieną mielą dieną. Vien jutubo upload’ai – po šimtą tūkstančių dainų per dieną.

Technologijos padovanojo šitas galimybes. Ir su filmais taip pat.

Fotografija, pirmiausia fotografija visiškai sugriuvo ir pasikeitė. Bet kažkaip vis vien gerieji fotografai išsiskiria. Muzikoje tokio deficito, kai reikėdavo važiuoti į kitą miestą, kad ko nors pasiklausytum, tokio deficito ir alkio nebėra. Muzikos pasiūla labai didėja ir ji pereina į neformalų lygį. Na, kaip anksčiau būdavo, iki fonografo išradimo – susirenka, pasigroja žmonės sau. Dukra išmokinta groti fortepijonu, ateina svečiai, ji paskambina fortepijonu. Tai dabar vėl linkstama link to, kad susirenka žmonės ir pasigroja tiesiog sau, nes beveik visi moka groti, visi bent jau būgną kokį padaužyti moka. Lieka tik kosminiai, superdideli šou, o vidurinio sluoksnio nelieka. Daugybės grupių muzikantai yra tokie, kaip visi kiti, eiliniai žmonės, turi darbus, kartais padirba ir pagroja. Labai mažai kas vien iš muzikos gali išgyventi Lietuvoje. Dabar šiek tiek geresni laikai, bet dažniausia visi turi kokius nors darbus.

Taip, galima pamąstyti apie tai, kas yra darbas gerovės valstybėje. Bet man įdomus tas pojūtis, kad stovime prie beveik išsemto šulinio, viskas jau aprėpta. Ar tikrai? Pirmą kartą žmonija muzikoje pasiekė tokį laikmetį?

Pirmą, taip. Išvis tokios situacijos nebuvo ir nieks nesitikėjo, nesvajojo, kad taip gali atsitikti. Net komunistai fantazuotojai nesvajojo, kad žmonėms dirbti nebereikės. Komunizmo idealas buvo: „Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“. O šiais laikais nebereikia tavo galimybių, sėdėk ir turėkis jas, taip?

Taip, šiais laikais poreikiai realūs, o galimybės menkėja.

Kad ir turi galimybių, nereikia tavęs. Yra mašinos, jos viską padaro. Nebereikia kiekvieno žmogaus darbo penkias dienas per savaitę nuo aštuonių iki šešių.

Gal tokia transformacija vykusi, nes komunistai taigi melavo.

Siektinas tikslas buvo.

Banditai valdžią užgrobę.

Ne, apie šituos nekalbu. Aš apie tuos idealistus, kurie galvojo apie tobulą visuomenę, kaip turėtų būti gerai. Jie įsivaizdavo, kad visi turi dirbti. Pasirodo, ne, visai kitaip, neturi dirbti. O ką veikti, jei nedirbsi? Groti ir dainuoti. Tai va, groja. Ir vis daugiau groja ir dainuoja. Na, dar vaikų auginimui, aišku, galėtų skirti daugiau dėmesio žmonės, čia irgi tokia niša – atsilaisvinus nuo darbo, galima daug laiko sukišti į vaikų auginimą.

Na, vaikai – labai biologiška, o be muzikos įmanoma išsiversti. Groti ir dainuoti – smagu, tik akordai visi jau atrasti. Bet gal diapazoną dar galima plėsti?

Žmogaus galimybės baigtinės, klausos aparatas yra baigtinis.

O pasaulis baigtinis ar ne?

(Galvoja.) Tas, kuriame mes gyvename, kurį suvokti sugebame – taip. O kaip iš tikrųjų yra – nežinia, apie Visatą kalbant – neaišku.

Tai vis tiek mes gyvename pasaulyje, kuris yra Visatos dalis.

Mūsų baigtinis, aišku. Ir pabaiga jo aiški, maždaug ir laiką galima paskaičiuoti, kiek dar čia viskas egzistuos. Na, išeis Žemė iš šiltos zonos. Netgi ne Saulė užges greičiau, o Žemė anksčiau ar vėliau išeis iš to siauro ruožo, kur vanduo gali laikytis.

Bet ir dabar jūsų protas iškart aprėpia daugiau. Žemės planeta, Saulės sistema, Paukščių Takas – gi tik dalis. Yra daugiau. Taip pat ir žmogaus gyvenimas – aišku, pasibaigs jisai, pasimirš, bet kažkas toliau bus.

Man, tiesą sakant, nėra labai įdomu, kas ten kažkur kitur. Man atrodo, kad svarbiausi įvykiai vyksta čia, pas mus. Gal jums neteko domėtis, bet vertas dėmesio dalykas, net knyga yra parašyta, „Rare Earth“, reta Žemė. Susikurti tokiai situacijai Žemėje visų reikalingų faktorių tikimybė yra palyginama su Visatos žvaigždžių kiekiu, planetų įmanomu kiekiu. Tokios planetos su sudėtingos formos gyvybe atsiradimo tikimybė yra absoliučiai mizerna. Kad tai atsitiktų vieną kartą, reikia va tokios Visatos.

Reta tikimybė, taip. Alanas Lightmanas sako, kad gyvybės atsiradimo tikimybė maždaug prilygsta smiltelei Gobio dykumoje.

Manau, kad dar mažesnė, ko gero.

Bet astrofizikai ir gyvybės mokslininkai pripažįsta, kad gyvybei atsirasti Visatoje yra ne viena vieta. Žemė nėra visiškai unikali, Visata mat baisiai didelė.

Bet tikimybė... Vėlgi labai sudėtingas klausimas, neįmanoma suskaičiuoti nei tikimybės, nei Visatos dydžio. O tikimybės dauginasi, sandauga išeina grėsminga – 10 minus triženkliu laipsniu tikimybė gyvybei atsirasti.

Na, ir ką tai pasako?

Tai pasako, kad čia susidariusi unikali situacija, kad čia yra šiuo metu vienas iš svarbių viso pasaulio, Visatos vystymosi taškų. Bent jau kiek mes aprėpiame, matome ir įsivaizduojame, galime pačiupinėti ir pamatuoti Visatą, niekur tokių sudėtingų formų, tokių sudėtingų struktūrų nėra, nieko panašaus netgi nėra. Drąsiausios spėlionės, kad gal kokie nors virusai kažkur susiformuos mažiukai, o apie kokią nors organinę gyvybę net kalbos nėra. Kažkaip man įdomiau, kas čia vyksta, negu kas kitur gali būti.

Taip, mums aktualiausia ir įdomiausia, kas vyksta čia ir dabar. Tačiau kadangi visa susiję, o mes esame visa ko dalis, tai atsiriboti irgi būtų ne visai protinga, sakant, kad mums neįdomu, kas ten pas juos.

Įdomu, bet jokios praktinės reikšmės neturi visiškai.

Na, teoriniai tyrinėjimai ir vaizduotės vaisiai dažnai išvirsdavo į praktinius išradimus.

Įdomiau, kad galbūt bandymas suprasti, kaip veikia Visata, leis mums suprasti, kaip veikia mūsų smegenys. Mes suprantame, kad mūsų smegenys nesugeba suvokti realybės, jos ne viską supranta, jos supranta ganėtinai siaurą reiškinių diapazoną. Kažkada netgi bandžiau įvertinti mūsų supratimo skalę, tai maždaug 10 minus šeštuoju – 10 plius šeštuoju nuo realių matmenų. Na, metras yra toks mūsų kūniškas matas...

Labai kūniškas, Vilniuje išrastas.

Vilniuje? Ne, Babilone išrastas metras prieš septynis tūkstančius metų.

Na, esu matęs mūsų Valdovų rūmuose paminklą, skirtą ilgio mato metro išradėjui, kuris buvęs vilnietis.

Ne visai. Tai va, metras – ką mes galime realiai įsivaizduoti nuo to metro? Milimetrą, mikrometrą. Miligramą, mikrogramą galime.

Mililitrą.

Ir viskas. Plauko plonumą.

Na, čia dar priklauso nuo to, kas pasakoja. Jeigu pasakotojas labai geras, įsivaizduoti lengviau.

Ne, ne, ką mes galime pamatyti, pačiupinėti ką galime.

Ai, tai čia skirtingi dalykai. Pamatyti ir pačiupinėti galime nedaug, labai nedaug.

O kas ten toliau už to plauko, mes galime tik maždaug įsivaizduoti. Į didumo skalę irgi – kokį atstumą galime įsivaizduoti? Kiek mes skrendame? Na, dešimt tūkstančių kilometrų. Visa Žemė aplinkui – keturiasdešimt tūkstančių. Keturiasdešimt tūkstančių jau mums sunku įsivaizduoti, fiziškai pajausti tą atstumą. Lėktuvu skristi vos ne visą dieną reiktų.

Dar yra toks ilgio matas – šviesmetis.

Na, gerai, šimtas tūkstančių kilometrų, dar galima ekstrapoliuoti iš dešimt iki šimto. O toliau? O kas yra šviesmetis? Mes, mūsų smegenys nepritaikytos įsivaizduoti tokių dalykų, tiesiog nepritaikytos. Jos pritaikytos tam, kad mes išgyventume aplinkoje, o ne tam, kad mes apie šviesmečius galvotume. Tai mūsų suvokimo ribos yra ganėtinai nedidelės ir laike, ir erdvėje. Tas pats su mase, ką mes galime įsivaizduoti – kilogramą, gramą, miligramą, didėjimo pusėje – toną.

Na, gerai, bet galime sugalvoti ir šviesmetį, ir elektroną, ir dar to elektrono sudėtines dalis, ir kvantinį kompiuterį galime sugalvoti.

Taip, bet tai yra jau teoriniai daiktai, kurių atitikmens smegenys neturi. Tas pats elektronas, kad tai ir banga, ir dalelė, mes negalime suvokti šito kartu, kaip vieno objekto. Be abejo, jis egzistuoja realybėje kaip vienas objektas, bet mes jį matome arba taip, arba kitaip. Ko gero, tokia yra mūsų smegenų savybė. Kaip su tuo drambliu – vienas koją, kitas straublį laiko ir skirtingai įsivaizduoja. O objektas yra visiškai kitoks, jis nėra dvilypis.

Taip, bet vaizdinys gražus. Ir dar keičiasi.

Tai to tikro vaizdinio susidaryti neįmanoma.

Jis tikras tiek, kiek mes apie jį kalbamės ir kiek susitariam, kiek jis tinkamas susikalbėjimui. Ir tai yra praktinis dalykas.

Vis vien, kai mes kalbame apie elektroną, galvoje rutuliukas kažkoks yra, kuris sukinėjasi, na, įsivaizduojame taip.

Dėl to, kad mums įkalė. O mūsų palikuonys jau gal vartos kitokį vaizdinį. Mus gi mokė, kad elektra yra kryptingas elektronų judėjimas. O jis nifiga nekryptingas, bet mes tik neseniai sužinojome, tai pasikeisti vaizdinį užtruks. Panašiai turbūt, kaip nuo senos muzikos peršokti ant naujos – užtrunka pajusti, kad ji irgi graži?

Manau, kad iš principo mes negalime. Matematiškai galime aprašyti, logiškai kažkaip išvesti, kad yra toks daiktas, bet įsivaizduoti mes jo negalime.

Na bet, Dovydai, „mes“ – tai irgi labai skambus teiginys. O man teko susitikti žmonių, kurie mąsto kitaip ir sugeba dalykų, kurių aš negaliu. Aš nesugebu, bet tai nereiškia, kad neįmanoma. Klausimas, ar šitas pasaulis baigtinis, ar ne, ir kiek jis kur nors plinta laike ir erdvėje, kam nors neįdomus. O kitiems jis įdomus ir jie apie tai mąsto, kuria vaizdinius, lygtimis aprašinėja. Ir galima, pasirodo, apie tai kalbėtis. Tokios fundamentaliai skirtingos pozicijos. Vieni laiko, kad begalybė tėra matematinė fikcija, ir nieko panašaus niekur nėra, – nors man sunku suprasti, kaip išgalvoti dalyką, kurio niekur nėra, nes jeigu gimė tokia fikcija, tai jau toks daiktas yra, – o kiti žmonės laiko, kad begalybė yra tikrovė, ji yra tiesiog tikrovė, viskas neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Man atrodo, kaip sakoma: viens, du, trys ir po to – daug. Už dešimt šeštuoju mūsų smegenims jau begalybė.

Na, bet dešimt septintuoju yra.

Yra, bet mes tai tik abstrakčiu protu galime suvokti. Įsivaizduoti skirtumo tarp vieno šviesmečio ir šimto šviesmečių mes negalime niekaip. Tarpplanetinio, tarpgalaktinio atstumo mes negalime įsivaizduoti, mes neturime į ką atsiremti. Smegenys privalo turėti kokių nors realių pavyzdžių, biblioteką kažkokią. Jeigu bibliotekoje nieko panašaus nėra – viskas, nėr sąvokos tokios.

O jūs gi turite gerą ryšį su biblioteka. Papasakokite, kas joje yra, ko nėra.

Su muzikos biblioteka gal turiu gerą ryšį, o ne su ta.

O muzikos biblioteka gali būti tokia kaip Borgeso?

Nežinau. Kaip jinai susideda, nežinau. Kaip ten kas veikia, neįsivaizduoju. O Borgeso aš neatsimenu, kokia buvo?..

Borgeso bibliotekoje buvo visos knygos.

Ai, visos knygos. Na, ne, smegenyse netilps visa muzika.

Bet muzika ir neprivalo tilpti vienose smegenyse.

Jeigu apie galvos biblioteką galvojame, prie kitų tai visada...

Yra gūglas.

Čia jau išoriniai... Na, taip, kažkur visada jinai yra.

Tai čia jau kitas klausimas, ar visas protas yra galvoje.

Aš tai manau, kad taip. Ar smegenys išvis... Ar nėra kažkokių ten išorinių... Manau, kad nėra. Aš toks labai materialistinis žmogus šiuo klausimu. Smegenyse viskas yra.

Kai mudu kalbamės, aš pokalbio būdu prisijungiu prie jūsų smegenų, o jūs – prie mano, ir tuomet man atsiveria dalis proto, iki tol neprieinamo, jo nebuvo mano makaulėje, bet štai jūsų protu jau galiu pasinaudoti.

Tai čia informacijos apykaita, kuri informacijos kanalais vyksta. O procesoriai tai skirtingi, vidiniai resursai skirtingi. Ta informacija įsirašo į jūsų atmintį, kažkuri įsirašo, kita neįsirašo.

Mano atmintis menka, bet turėdamas prieigą galiu iš visų pusių pasisemti informacijos.

Su tuo yra kita problema. Dabar informacijos tai galima pasisemti, bet jos kiekiai yra tokie dideli, kad sunku ją atsirinkti ir pasitikrinti. Kokia informacija yra adekvati, kokia teisinga, kokia neteisinga, kaip ją interpretuoti – tai, ko gero, dabar yra viena iš didžiausių problemų, nes informacijos srautai didžiuliai, tiesiog užgožia, įveda smegenis į kažkokį stuporą. Ir tame stupore labai nesunku prakišinėti žmogui tam tikrą informaciją, formuoti sąmonę tam sraute. Labai keista situacija. Anksčiau, tarybiniais laikais, buvo deficitas – informacijos nėra, nieko nežinai ir dėl to nieko nesupranti. Atrodė, na, duokite mums informacijos, mes tuoj viską suprasime. Bet atsirado daugiau ir daugiau – internetas, Wikipedia, visi portalai, – ir tiek tos informacijos, kad vėl viskas neaišku. Ji prieštaringa, jos daug, ir atsirinkti, kuri yra teisinga, kuri neteisinga, pasidarė gana didelė problema. Anksčiau mūsų smegenys buvo puikiai ištreniruotos laikyti informaciją, tai dabar tokio laikymo funkcijos nebereikia.

Nebeatsimename telefono numerių.

Taip, jeigu savo telefoną atsimeni, tai jau neblogai. Nes nebereikia. Tas smegenų resursas išsilaisvino ir dabar reikia priversti jį dirbti informacijos sortiravimui. Ir pastebiu, kad daugeliui tai yra didelė problema. Jie nėra išmokę analizuoti ir tikrinti informacijos, neturi tokių įgūdžių, neturi pagrindų. Mokina mokykloje, atrodytų, paprastų dalykų: fizikos, matematikos, o realybėje bet kokį makaroną galima užkabinti žmogui, baigusiam mokyklą: įteigti, kad kokia nors teorija, prieštaraujanti pagrindiniams termodinamikos dėsniams, yra teisinga. Iš vienos pusės, žmogus mokės termodinamikos dėsnius, iš kitos pusės – tikės nesąmonėmis.

Žmogui labai būdinga tikėti priešingybėmis.

Dvi priešingos nuomonės puikiausiai sugyvena ir nekyla klausimų: ar atitinka kokius nors pagrindus ta informacija, ar visiškai neatitinka? Kadangi srautas didelis, nėra kada tikrinti – aha, šaltinis aiškus, viskas tvarkoj, teisybę sako. Tai mane labai domina, stebiu šio reiškinio pasekmes gyvenime dabar.

O savyje pastebite šitą reiškinį?

Pastebiu. Aišku, pastebiu. Ypač, vėlgi grįžtant prie muzikos, kai su muzika tenka dirbti, kai gaunu 20–30 albumų per savaitę ir reikia juos visus perklausyti, nuo aštunto albumo jau nebesuprantu, kas yra gerai, kas yra nebegerai. Tiesiog pavargsta smegenys ir persijungia. Tai čia toks paprastas pavyzdys.

Tas pats ir rimtesnėje informacinėje erdvėje. Kai tave bombarduoja nuo ryto iki vakaro visokiomis žinutėmis, kai informacijos srautas didelis, tu negali, nespėji jo apdoroti. Taigi, persijungi į antraščių skaitymo režimą, tokį brausinimą, ir prabrausini. O jeigu viešųjų ryšių gerai suformuluota žinutė atitinka rakto skylutę smegenyse – čekšt ir sustojo. Brausini toliau, o ji jau tenai. Na ir problemų, aišku, sukelia žmonėms nemažai, diskomfortą, sutrikimą.

Tai labai žmogiška. Kita vertus, dar labai žmogiška yra šitaip save analizuoti. Biologai sako, kad tik mums būdinga.

Na, taip, sąmonę reikia turėti. Cognitive biases, yra sąrašai, nuo jų verta kiekvienam pradėti – perskaityti pagrindinį cognitive biases sąrašą ir pasitikrinti, kurias klaidas darai, kurių nedarai. Viskas seniai žinoma ir surašyta, bet visi kartoja ir kartoja tas pačias klaidas. Aš randu irgi, kas kartojasi. Nes tos klaidos nėra kažkoks smegenų veiklos sutrikimas, tiesiog smegenys taip veikia. Na, joms paprasčiau taip operuoti, ir kai kuriose vietose atsiranda tokie netikslumai, tu biškį pakraipai vaizdelį. Bet tai pataisoma, tik reikia stengtis. Minties higienos reikia, turi pasitikrinti, ar logiškai galvoji, ar tavęs neneša. Dažniausia klaida – idėjos patvirtinimų selektyvi atranka. Dešimt įvykių įvyksta, vienas patvirtina tavo idėją – va! O kad devyni nepatvirtina, nematai.

Jeigu žmogui patiko mano idėja, tai jis geras žmogus. (Abu juokiamės) Dovydai, jūs mokėtės fizikos, paskui daug muzikos, eksperimentavote su savo ir kitų sąmone. Nejaugi jums nėra kilusi abejonė dėl termodinamikos dėsnių?

Ne. (Juokiasi)

Jums gerai.

Man nekyla. Fizika labai... Kadaise nebuvau apsisprendęs, kur stoti ir ko mokytis, tai fiziką pasirinkau tiesiog dėl to, kad pagalvojau, kad svarbu išmokti racionaliai mąstyti. Mokslinio mąstymo ir mokslinės metodologijos išmokti. Ir būtent fizika, pagalvojau, čia materija, fizikos dėsniai – pagrindas, ant kurio stovi, be jo jokios filosofijos negalioja. Mokslinės metodologijos pagrindus, tikiuosi, man pavyko tam tikrus įgauti. Aišku, dar padėjo ir draugai, ir tėvas mąstymo klaidas taisyti. Ir tai yra toks gyvenimo pagrindas.

Duomenis analizuoti išmokau, kaip yra pateikiami statistikos visokie dalykai, įrodymai. Manau, tai buvo labai naudinga, pritaikoma.

Na, o dabar su orientalistais galite padiskutuoti?

Šiek tiek. Domėjausi, man įdomios tos koncepcijos, ne su visomis sutinku, bet tai labai įdomu, tai yra kitokios pasaulėžiūros. Tie teoriniai samprotavimai gal ne tokie įdomūs, bet jie yra sukūrę labai geras technikas, metodikas. Ir tos meditacinės, pratimų metodikos iš tikrųjų veikia. Tas rytiečių klodas yra labai svarbus ir labai turtingas. Matome, kad ateina ir įsitvirtina kai kurie Rytų dalykai, mes vis dėlto labai daug perimame iš jų.

Perimame dažniausia pritaikomus dalykus, ištraukdami juos iš konteksto.

Taip, nemokšiškai, atgrubnagiškai. Labai kitokie dalykai, labai reikia laužyti visą mąstymą. Na, ir medicinoje jau pralaužė ledus, jau yra sąlyčio taškų su Rytų medicina, su ajurveda, su kinų medicina. Labai faina, labai džiugu. Jų visai kitoks požiūris, labai įdomu palyginti. Pavyzdžiui, ajurveda visai kitaip įsivaizduoja organizmą, ir išvadas pateikia ne iš empirikos, o iš dedukcijos. Ne indukciniai, o dedukciniai jų metodai. Jie susikūrė metafizinę sistemą, jos šviesoje vertina, kaip veikia organizmas, ir kai kurie dalykai tinka puikiausiai. Tas gražu. Mes nuo analizės pradedam, o jie bendrais principais prieina. Tai vienas iš įdomiausių ir fainiausių dalykų. Bet reinkarnacijos idėjos man nelabai, šiaip įdomesnės mūsų religijos, abraominės.

Abraominės jums artimesnės, gerai. Šitaip konceptualiai prieitume ir prie sąmonės teorijos. Rytiečiai laiko, kad sąmonė yra begalinė tąsa ir joje galima nuolat reinkarnuotis. Ir čia prisimenu pripažintus gerus fizikus, pavyzdžiui, Chalmersą arba Lindę, kalbančius apie sąmonės fiziką ir kad sąmonė galėtų būti prilyginta erdvei, laikui ir kitiems pamatiniams reiškiniams. Ir štai – pavyzdys, kai žmogus gali būti ir fizikas, ir metafizikas vienu metu, jam tai puikiai dera vienoje galvoje. Kaip jums tokie dalykai patinka?

Geras teoretikas būtinai turi būti metafizikas, būtinai. Jeigu į metafiziką žiūrėtume kaip į mokslinę discipliną, ne kaip į ezoteriką, ezoterikos sinonimą, tai yra aukštesnio lygio fizika, tai yra bendrų gamtos dėsnių nagrinėjimas išeinant už materijos ribų. Tos pačios struktūros, tie patys dėsniai galioja ne tik daiktinei tikrovei, bet ir kitur, ir gyvuose organizmuose. Bendri principai. Ir jie nė kiek neprieštarauja fizikos principams. Na, toks laukas tarp fizikos ir matematikos gal, matematika jau formalioji logika. Tai privalu mąstyti ir apie sąmonę. Dviejų plyšių eksperimentas iš karto pastato į labai nepatogią poziciją.

Koks tai eksperimentas?

Kai elektronai per du plyšius eina ir matosi interferencinis vaizdas, o jeigu pradedam stebėti, tai tas interferencinis vaizdas prapuola. O sąmonės teorija yra labai įdomi, labai paradoksalios ir įdomios išvados iš jos išplaukia, stebint pasaulį su kompiuterizacija ir internetu. Nes pagal bendrąją informacinės sąmonės teoriją sąmonė atsiranda sudėtingoje informacinėje sistemoje su specializuotais informacijos apdorojimo centrais, kaip smegenyse – klausos korteksas, vizualinis korteksas, kažkoks kontrolinis hub’as, kuris sinchronizuoja, koordinuoja. Tai dabar pasaulyje mes turime daugybę kompiuterių, kurių procesoriai sujungti laidais, prie tų kompiuterių sėdi žmonės su smegenimis, jie projektuoja savo mintis ne tiesiogiai pokalbyje, o per kompiuterį, įėję į internetą. Visa sistema užsipildo ryšiais, specializuoti centrai atsiranda, tik ta sistema yra kitokia negu smegenys, nes smegenyse yra vienalytė, organinė sistema, o čia yra dviejų dalių sistema: organinės mūsų smegenys ir visa ta komutacinė, ryšio įranga. Plius įvairūs jutikliai ir automatika prijungiami prie tos pačios sistemos. Matome filmuose apie hakerius, kaip jie įlenda į kokias nors stakles, stovinčias Santa Monikos ar Kinijos gamykloje, „pataisyti“ programos, kad ji nulaužtų ką nors...

Urano sodrinimo centrifugą Irane, pavyzdžiui.

Pakoreguotų, taip. Taip ryšys plinta, ir pagal tą sąmonės atsiradimo teoriją tokioje sudėtingoje informacinėje sistemoje turėtų ir kokia nors sąmonė atsirasti.

Would that it were so simple...

Turi susidaryti... Ir tie dalykai labai įdomiai siejasi su psichologija. Jungo gi mėgstamiausias arkliukas buvo kolektyvinė pasąmonė, jis kalbėjo apie kolektyvinę pasąmonę, apie vaizdinius, kurie yra bendri visiems. Žmonių bendrybė veikė kadaise labai seniai, kai jie kartu laikėsi, tada tie bendri archetipiniai pasąmonės elementai galėjo rastis. O dabar, kai viskas labai greitai susijungia, labai greiti ryšiai, netgi drįsčiau sakyti, kad palaipsniui formuojasi tam tikra pasaulinė sąmonė. Ne tik pasąmonė, bet ir sąmonė.

Yra gi tokia sąvoka „noosfera“.

Va, būtent. Tai dabar ta noosfera materializuojasi. Visa tai labiausiai nuo komunikacijos kanalų priklauso. Kol buvo tik knygos, sunkiai veikė, bet kai atsirado internetas, labai greitai viskas pajudėjo. Signalai sklinda žaibiškai. Praktiškai per minutę visą pasaulį rimtas signalas apskrieja per visus serverius. Jeigu kažkur, pavyzdžiui, ištinka žemės drebėjimas ar atominė bomba – po minutės visas pasaulis žino, žaibiškai signalas sklinda.

Sąmonė yra mįslingas reiškinys. Ar kompiuterių tinklas ir visa ryšiais pagrįsta dalijimosi sistema galėtų būti prilyginta žmogiškai sąmonei – sunkus klausimas.

Tai išplaukia iš informacinės sąmonės teorijos. Tiesiog formaliai, jeigu ji teisinga, tai ir tos išvados yra teisingos. Na, žiūrim į realybę, ar patvirtinimus randame, ar nerandame. Pavyzdžiui, jeigu lyginsime su psichoanalizės mokykla, bukai perkeldami psichoanalizės modelį ant tos besikuriančios planetinės sąmonės, tai galime rasti analogą: iki interneto atsiradimo – pasąmoninis kūdikystės momentas. Dabar jau, kai smegenys auga, formuojasi, kas talžo dar žmones? Šalinimo problema, lyties identifikacijos problema. Kas tai yra? Tai net ne Jungo, o Sigmundo Freudo vaiko augimo, psichikos formavimosi etapai.

Įdomu.

Jis stengiasi visko paragauti, mokinasi, kaip reikia į tualetą vaikščioti, jis aiškinasi, ką turi tarp kojų ir ką su tuo veikti. Visa tai galima, aš tiesiog matau, projektuoti į pasaulį. Pasaulis žiūri į pimpalą ir galvoja: o kas čia?

Žmonija spokso į tarpkojį ir svarsto?

Žmonija, va dabar. Lyginamasis toks metodas. Tinka, ar ne?

Tinka, galima tokią analogiją įžvelgti.

Yra vilties, kad mes augdami tiesiog pereiname tokias stadijas.

Mes dar neseniai gimėme?

Mes tik ką gimėme, tik ką pradėjome. O dabar dar momentas – į 5G pereinam. Kai daiktai pradės kalbėtis tarpusavyje per daiktų internetą, dauguma daiktų bus prijungti prie interneto, prietaisai bus prijungti, žolės pjovimo mašinėlės. Šitaip įgauna rankas toji sąmonė, gali valdyti visą sistemą. Mane tas momentas labai žavi, tai labai primena vaikišką elgesį iš esmės, žmonijos elgesys yra vaikiškas dabar.

O kaip jūs savo vaidmenį ar vietą suvokiate, kaip jaučiatės?

Stebėtojas, aišku.

Gudriai.

Turi atsirasti savirefleksija kada nors žmonijai. Tai aš esu vienas iš tų, kurie pradeda, vienas iš savireflektuojančių.

Aišku.

Gal aš pats sau reflektuoju, bet ir su daugiau žmonių dalinamės. Čia savaime vykstantis procesas. Kaip Soliaris yra Lemo sukurtas, tai čia Terraris, aš pavadinimą savo turiu – Terraris, nauja noosferos fazė, nauja būsena.

Iš tiesų, jeigu laikytume, kad žmonija per visą savo istoriją pasiekė dabartinį lygį, kuriame pradeda apžiūrinėti savo tarpkojį ir svarstyti, kas ten yra, tai kokio amžiaus vaikui ją prilygintume?

2–3 metukų.

Na, tai jau ne naujagimiui.

Ne. Gimėme kada? Na, čia sunku pasakyti, bet su civilizacijos pradžia baigėme nėštumo periodą. Gimėme su civilizacijos pradžia prieš dešimt tūkstančių metu. Ir iki dabar akivaizdu, kad evoliucija varo mus, tiesiog stumia mus į integraciją. Tie integracijos, globalizacijos procesai vieniems patinka, kitiems nepatinka, bet niekur nuo to nedingsi. Akivaizdu, kad tokia yra evoliucijos kryptis. Tai žiauriai įdomi tema.

Labai įdomi, tikrai.

Mums reikia rasti adekvačią savo vietą šitame naujame pasaulyje.

Tai jūs ir vietą parodėte – aktyvus stebėtojas.

Na, kaip stebėtojas. Aš galvoju, tai yra noosferos dalis. Vis vien tas didelis globalus procesas vystosi. Na ir, aišku, tam kontekste ne taip tragiškai atrodo šis sąmyšis dabar tarp tų valstybių, jų dalybų. Pasidaužys ir praeis. Neatrodo, kad tai esminiai paklydimai, kad žmonija eina ne ten, kur reikia, ir čia tuoj susižlugdys visa – tokių minčių nekyla. Tiesiog brendimas, branda prasideda, paauglystė. (Juokiasi)

Ačiū, Dovydai, bręsime, judėsime toliau su visa žmonija ir sieksime aukštesnio sąmoningėjimo stadijų.

 

Kalbėjomės Vilniuje, MO muziejaus kavinėje, 2023 m. vasario 17 d.

Knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais" rasite atrinktų, papildytų, pataisytų ir naujų, niekur kitur neskelbtų, pokalbių iš esmės. 

Šiuos rinkinius ir kitas knygas įsigysite leidyklos kainomis užsisakydami internetu www.sofoklis.lt