Valanda Marijampolėje

Kokį atstumą žmogus nubėga per valandą? Greičiausi afrikiečiai gal nuskuostų apie 22 km, o Tomas Venckūnas šeštadienį Marijampolėje tapo Lietuvos čempionu, įveikęs 18 km 400 m.

“Šviesos kariai“ nebe pirmus metus rengia valandos bėgimo varžybas sporto klubo treniruokliais. Bėgti stadione daug smagiau. Dalyvauti Lietuvos čempionate – dar įdomiau. Be to, pastarosios varžybos yra vienas iš Lietuvos bėgimo taurės etapų. Gal todėl prie starto susirinko kaip niekada daug – 82 vyrai ir moterys.

Bėgdamas ne atstumą, o laiko tarpą, finišo liniją gali pasirinkti pats. Tokiose varžybose nebaigusių distancijos tiesiog negali būti: žengei žingsnį nuo starto ir jau turi savo valandos rezultatą. Dauguma stengiasi iki pat finalinio šūvio. Paskutiniosiomis minutėmis mėgina greitėti, užbaigti dar vieną kitą ratą „Sūduvos“ stadione.

Lyderiams sunkiau – tenka lenkti atsilikusiuosius vienu ar net keliolika ratų. Šitaip jie surenka net po keliasdešimt neįskaitomų metrų, bet tokia jau pirmojo dalia. Mandagesni mėgėjai, dar komentatoriaus per garsiakalbį paraginti, traukiasi dešinėn, atlaisvindami pirmąjį takelį, bet taip sukuria tik dar didesnę sumaištį. Tvarkos būtų daugiau, jei visi laikytųsi arčiau žaliosios vejos ir paskubėtų sugrįžti ten kaskart aplenkę varžovą.

Viena iš ąžuolinių mūsų klubo tradicijų – grupinė nuotrauka Marijampolės stadiono drabužinėje. Tik vienintelis drabužis, leidžiamas toje fotografijoje – varžybų numeris. Metai po metų fiksuojame formas ir nuotaikas.

Skaičiau, kad po kovo Žemės drebėjimo, cunamiais nusiaubusio Japoniją, planeta ėmė suktis sparčiau, sutrumpėjo para. Valanda Marijampolėje liko tokia pat. Norėtųsi, kad ilgam.

Kurorto pusmaratonis kaupia jėgas

Druskininkų pusmaratonis per metus išliko sveikas, sustiprėjo ir išaugo. Šiemet pavieniui ar estafečių porose startavo beveik trys šimtai bėgikų. Dar ko ne šimtas apibėgo penkių kilometrų ratą. Stebėdamas „miniuko“ nugalėtojo finišą ne vienas pusmaratoniui apšilinėjantis sportininkas stvėrėsi už galvos: kelios dešimtys stajerių būtų galėję lengvai aplenkti Egidijų Markūną iš Elektrėnų ir skuosti savo distanciją su 5 km nugalėtojo taure rankose. Deja, šaukštai popiet – Olimpinės dienos pavyzdžiu, kai apšilimui prieš pagrindinį nuotolį bėgama mylia, čia niekas nepasekė.

Antrą kartą surengtos varžybos pretenduoja pavadinime prisikabinti žodį „tarptautinis“. Pernai lietuviams nosis nušluostė pasipinigauti atskubėjęs baltarusis. Šįkart labai stiprių varžovų iš užsienio nei vyrams, nei moterims nepasirodė, Aliaksejus Chamadanovas iš Gudijos tenkinose antra vieta. Mūsiškių mėgėjų minion panūdę integruotis lenkai turėjo ieškotis vertėjų: jokių komandų ar paaiškinimų užsienio kalbomis nesigirdėjo. Vis dėlto pasiklydusiųjų nepastebėjau – susiorientavo ir išdidūs kaimynai, ir Nyderlandų Karalystės ambasadorius Lietuvoje Joepas Wijnandsas su sūnumi, ir kiti svečiai.

Druskininkų pušynai būtų ideali vieta bėgimo varžyboms jei ne duobėmis ištrupėję dviračių takai. Pastarieji rinkimai turbūt sutrukdė jų atnaujinimą sezono pradžiai. Trasoje klupinėjo visi, o tiesiai iš dvylikos valandų ultra bėgimo Lenkijoje į gydyklų miestą atvažiavęs Piotras Silkinas net nusibrozdino ranką. Ultrininkams, įgudusiems žingsniais skusti tako paviršių, šitokia danga ypač pavojinga.

Tik atsitiktinai nugirdau, kad šiųmetinis maršrutas apaugo bulvarinėmis intrigomis. Pasirodo, rengėjai buvo suderinę su savivaldybės klerkais kitokią trasą su starto finišo zona miesto centre. Tačiau dėl asmeninių rietenų paskutinėmis dienomis planus teko keisti, grįžtant prie pernykštės vietos. Dalyviai dėl to per daug nenukentėjo: centrinė gatvė gal išgelbėtų nuo grūsties siaurokame starto take, tačiau didžioji trasos dalis turbūt būtų likusi ta pati. Gaila tik Stano – jis būtų sulaukęs gausesnio gerbėjų būrio.

Daina apie besisukančius debesis pragiedrijo dangų, ir finišuojant termometras jau rodė 22 laipsnius. Man pačiam tai - vėlyvas plentinių varžybų sezono atidarymas. Per žiemą pasunkėjęs keturiais kilogramais atbėgau keturiomis minutėmis lėčiau negu pernykštėje pekloje. Tačiau nuotaika superinė – priešaky vasara!

Renginys neabejotinai pavyko. Šitiek dalyvių nesitikėjo ne tik pikčiurnos komunalininkai, bet ir patys organizatoriai, pritrūkę dovaninių marškinėlių. Bėgančiuosius ragino būgnus mušantys jaunuoliai, visi finišavusieji gavo tikrus medalius. Gretimo lietuviškų patiekalų restorano merginos vos spėjo suktis. Prisišliejęs prie Vilniaus maratono Druskininkų pusmaratonis kitąmet gali nudžiuginti išties tarptautinio lygio svetingumu.

Amica Živilė sed magis amica veritas

Perfrazuota moteriška gimine Aristotelio sentencija[1] skamba dar sklandžiau.

Nuvainikuotoji čempionė paskelbė niekada nevartojusi dopingo ir kovosianti Tarptautiniame Sporto arbitraže. Nežinau, kaip pats elgčiausi atsidūręs jos rogėse, bet labai linkėčiau, kad šitiek ištvėrusi bėgikė nepabūgtų kad ir skausmingo, bet garbingo pasirinkimo.

Taip, užsispyrusi viską neigti ji išsaugotų būrelį gerbėjų, kurie bent jau į akis žarstys liaupses. Internete akimirksniu susikūrė judėjimas „Aš palaikau Živilę Balčiūnaitę – Lietuvos sporto deimantą!“ Pats pasirašau po šiuo šūkiu, nes palaikau žmogų, kuriam labai sunku. Tik atsisakau aklai bėgti nuo tikrovės ir nesutinku, kad didžius tikslus pateisina bet kokie poelgiai.

Po gėdingų pasirodymų Atėnuose diskvalifikuotiems R.Fazekašui bei A.Annusui sirgaliai surengė antrąją apdovanojimų ceremoniją ir įteikė savo lėšomis pagamintas olimpinių aukso medalių kopijas. Živilė nusipelnė didesnės laimės: prisiimti atsakomybę už praeities klaidas ir iškovoti tikrą maratono auksą kitame Europos čempionate Ciuriche 2014-aisiais su švariais mėginiais. Svarbiausia, kad ji tai gali.


[1] “Amicus Plato sed magis amica veritas” (lot.) – Platonas draugas, bet tiesa dar didesnė draugė