2013 m. gruodžio 26 d., ketvirtadienis

Metų knygos rinkimai


Tyliai išsirinkęs Metų žmogų, Metų moterį, Metų automobilį ir Metų sportininką, perėjau prie savo Metų knygos.   

Štai čia yra, dėl ko pasukti galvą. Pirmiausia išbraukiau iš šiemet perskaitytųjų sąrašo negrožinius veikalus. Negi lyginsi Kšyštofo Buchowskio „Litvomanus ir polonizuotojus“ ar Virginijaus Savukyno  „Istoriją ir mitologijas“ su Dž.Selindžerio biografija, o Giedriaus Drukteinio „Lyderius: 50 sėkmės istorijų“ su Džė Conkapos „Nušvitimo kelio etapais“?

Tuomet lengva ranka iš konkurso išmečiau visą poeziją. Pernelyg intymu.

Negailestingai taršydamas likusią sąraše prozą, su atsitiktiniais skaitalais išdorojau Boriso Akunino „Šnipų romaną“, kritikų liaupsinamą Michael Chabon su „Telegraph Avenue“ ir net Paul Bowles su „Na ir tegul“ bei Julian Barnes su „The Sense of an Ending“. Patrick White su „Riders in the Chariot“, Harold Pinter su „Gnomais“ ir Mario Vargas Llosa su „Tetule Chulija ir rašeiva“ taipogi nepateko tarp prizininkų. Ten vieno nobelisto per akis.

10. Dešimtoje vietoje - Sebastian Barry „Pažadėtoji žemė“. Netikėtai atradau talentingai papasakotą vienos moters, emigravusios iš Airijos į JAV, gyvenimo, o tuo pačiu ir XX-ojo amžiaus istoriją. Šiaip neskubėčiau atsiversti knygos su tokia anotacija, tačiau ši nenuvylė. Puikiai tinka visoms valdžioje esančioms ir į ją taikančioms damoms. Herojė Lilė nesutinka su manančiaisiais, kad dirbti kasininke parduotuvėje  – sunkiausias prakeiksmas: „Niekas taip nevargina, nesekina, kaip mažylis, niekas. Visada užjaučiu vyrus, pačioje vasaros dagoje kasančius pakelėje žemę, eidama pro šalį, visada pasisveikinu, nes kasti griovį yra beveik sunkiausias darbas pasaulyje. Pats sunkiausias – vaiko auginimas. Net jei esi jauna.“ 
  
9. Marina Achmedova – drąsi rusų žurnalistė, pirmojoje savo knygoje aprašiusi karą Čečėnijoje, o straipsniais iš narkomanų gyvenimo užsitraukusi cenzūros nemalonę. Jos „Mirtininkės dienoraštis“, užpernai išverstas ir išleistas lietuviškai, o šiemet Rusijoje ir Lietuvoje išėjo naujas romanas „Šedevras“. Autorės tėvynėje tiražas ištirpo akimirksniu, kūrinį nominavo svarbiausiai rusų literatūros premijai. Savitas pasakojimas, nemaža dalis veiksmo vyksta veidrodyje. Knyga moterims ir vyrams, nesibaidantiems asmenybinių gelmių su užkaboriais.

8. Smagu, kad Viktoras Pelevinas po įspūdingojo „T“ nemažina apsukų. „Snuff“ – pasaulio ateities paveikslas. Vilties išvengti monitorių valdomos perspektyvos turime nedaug, nes argi jau šiandien visi mielai nežiūrėtume tiesioginės kokio Bin Ladeno medžioklės transliacijos? Gerai, kad meilė su trupučiu ironijos – panacėja nuo visų bėdų. 

7. Matt Haig – britiško humoro, o jis juk visuomet šiek tiek tamsokas, meistras. „Mirusių tėvų klube“ pakišęs Hamleto dramą šiuolaikinio paauglio akimis, rašytojas toliau kepa savo stiliaus knygas suaugusiesiems. „Radliai“ – kita šekspyriška drama vampyrų šeimoje. Pasinaudojau proga susipažinti su kultiniais jaunimo personažais, neiškrypdamas iš įprastos literatūros lauko.  

6. Mark Haddon ir namie, ir pas mus spėjo pagarsėti kur kas plačiau už savo bičiulį M.Haig‘ą nuostabiu „Keistu nutikimu šuniui naktį“. Kitas jo veikalas „Dėmė“ gal iki pirmtako netraukia originalumu, bet maloniai įsuka ir nepaleidžia iki pat galo, kuriame iš tolo matyti šviesa.

5. Richard Mason „Malonumų ieškotojas“ – elegantiškas atkirtis pilkšviems atspalviams. „ – Elkitės su ja drąsiau, su mano pute!“, - ištaria aukštuomenės dama jaunajam malonumų ieškotojui. Jausmingas, erotiškas pasakojimas nukelia į pačią praeito amžiaus pradžią, leidžia pauostyti tuometinio Amsterdamo, Niujorko ir Keiptauno dvasios. Personažai čia keisti, bet įtikinantys ir simpatiški, todėl įdomūs.

4. Bernhard Schlink „The Reader“ - perskaičiau anglišką vertimą, nors kažkada yra išleistas ir lietuviškas. Vokietės esesininkės Holokausto patirtis ir žmogiška budelės drama. Štai kas įvyksta, kai visuotinė tamsa persikloja su asmenine. Stipru.  

3. Antano Škėmos „Baltą drobulę“ turėjau perskaityti bent prieš dešimtį metų, tačiau pradėti lavintis gi niekad nevėlu. Skaitydamas didžiavausi lietuvis esąs. Dabar žinosiu, kad tarp Vaižganto ir K.Sabaliauskaitės buvo ne tik V.Mykolaitis - Putinas, bet ir A.Škėma.

2. Graham Greene „Galybė ir garbė“ – šiemet pirmąsyk lietuviškai išspausdintas turbūt geriausias rašytojo romanas, nors kur kas plačiau žinomas jo „Tykusis amerikietis“. Porevoliucinėje Meksikoje uždrausta religija, uolus karininkas išniekintų altorių šešėliuose medžioja paskutinį kunigą. Tiesiog būtina perskaityti.

1. John Maxwell Coetzee „The Childhood of Jesus“ – man pasirodė šviesesnė už „Barbarų belaukiant“ ar „The Master of Petersburg“, bet sukėlė daugiau įvairių įspūdžių nei „Lėtas žmogus“. Ji tokia neįprasta, kad pelno ir taip mėgstamiausiam autoriui pirmąją vietą. Lauksiu malonumo darsyk perskaityti savo 2013 – ųjų Metų knygą, kai tik pasirodys lietuviškas jos vertimas.

2013 m. gruodžio 21 d., šeštadienis

„Maxima“ išgirdo Jericho trimitus


Praėjus mėnesiui po tragiškos stogo griūties Rygoje, nežinome atsakymo į svarbiausią klausimą: „kodėl?“ Kodėl įgriuvo prieš porą metų suręstas parduotuvės pastatas? Kodėl žuvo 54 žmonės? Nuo ko prasidėjo krizė, sukėlusi viešąją sumaištį, nuvertusi Latvijos Vyriausybę ir sukrėtusi kiekvieną, išdrįsusį pažvelgti pro tiesą saugančias užtvaras.

Tos užtvaros – tai ne tik ligi šiol pašalinių asmenų į tragedijos vietą turinti neįleisti tvora, bet ir visiems mums skirtos suinteresuotų veikėjų skleidžiamos dūmų uždangos, išvirstančios gandų klišėmis ir straipsnių antraštėmis.

Suprantu, kad tragediją Zolitudėje, kaip ir kiekvieną gyvenimo reiškinį ar įvykį, sąlygojo dvejopi veiksniai: dvasiniai ir techniniai. Kuriuos laikyti svarbesniais, kiekvienas tesprendžia pats, remdamasis asmeninėmis religinėmis ar filosofinėmis nuostatomis.

Materija posovietinėje erdvėje prarado pirmenybę prieš sąmonę, tad tiesos apie nelaimę paiešką lengviausia pradėti ir baigti vertybių sferoje. Nesunku susitarti, kad dėl visko kaltas Godulys. Aiškinant lemties vingius, dažnas liežuvis pats vartosi suokdamas, jog „Maxima“ pakliuvo nemalonėn už tai, kad jos savininkai kažkada pasinaudojo mokesčių lengvata, Latvijos statybų flagmanas „Re&Re“, kadangi šitam koncernui įtartinai sekėsi laimėti viešosios rangos konkursus ir galiausia – Ryga, nes joje važinėja kakavos spalvos „Mersedesas“ valstybiniu numeriu „CCCP“.

Paklausa kuria pasiūlą. Kol sutrikę prekybininkai tylėjo, eteryje liejosi „liudijimai“: „Mergina pasakoja, kad ji bėga iš parduotuvės, tamsu, žmonės klykia, žmonės verkia, miršta, o pardavėjos mėsos skyriuje ramiai dengia mėsą plastikine plėvele, kad jai nieko neatsitiktų. Šį sakinį nė kiek netaisydamas nukopijavau iš straipsnio pagrindiniame lietuviškame interneto tinklapyje, kuris pacitavo per privačią televiziją kalbėjusią latvių žurnalistę I.Pukę.

Siūlau nepatingėti perskaityti anos citatos dar sykį ir ramiai pasvarstyti, ar ji įtikina. Daugeliui recenzentų abejonių nekilo. Jie toliau dalijosi „žiniomis“, kaip godūs architektai samdė studentus braižyti projektams, godūs statybininkai vogė cementą ir prakišo pigesnius stogo varžtus, godūs valdininkai ėmė kyšius, o godžiausi prekybininkai, kaukiant pavojaus signalams, laikė uždarę žmones griūvančioje parduotuvėje, kol inkasatoriai išsiveš pinigus. Po kita publikacija, iliustruota prikandusio lūpą šių eilučių autoriaus portretu, anonimas „pakomentavo“ tiesiai šviesiai: „Įsidėmėkite, tai – žudiko snukis!“

Toks publikos paviršutiniškumas parankus ciniškiems nuomonių formuotojams, kurių viešasis bendravimas nuolat persipina su pramogų ir paskalų erdvėmis. Politinių ambicijų neslepiantys visuomenės advokatai žino, kad siaubą ir smurtą masės suvirškins net be sekso padažų. Plačiajai auditorijai greičiau įtiksi, gąsdindamas kraupiais vaizdiniais, reikalaudamas žiaurių bausmių nusidėjėliams ir nepamiršdamas prieš kamerą išspausti ašaros. Perėmę estafetę iš pirkėjų, liejusių nuoskaudas socialiniuose tinkluose ir balsavusių prieš „Maxima“ kojomis, šaltakraujai veikėjai viena ranka užsakinėja tūkstančius skrajučių, agituojančių boikotuoti lietuvišką tinklą, kita – rašo pinigines pretenzijas tai pačiai bendrovei.

Perfrazuosiu žavųjį Riką iš filmo „Kasablanka“: „Ponai, jūsų verslas – politika, mano – krautuvė.“ Zolitudės tragedija išties apnuogino „Maxima“ tinklo ydas ir privertė savininkus bei vadovus rimtai apie viską pagalvoti ir apsispręsti, ar jie nori pakilti į kitą mažmenos lygmenį su atnaujinta bendrovės versija, ar pageidauja rizikuoti, kad po dar vienos krizės iššoks žinutė „Žaidimas baigtas“.

Godulys nuteistas, bet ar tapo aiškiau, kodėl įgriuvo stogas? Kol tyrėjai dirba, ekspertai skelbia savas versijas. Jas taipogi formuoja visuomenės paklausa: duokite ką nors paprasto, aiškiai beskite pirštu į kaltininkus. Atrodo, reikalai gresia ypač nepalankiai pakrypti projektuotojams. Tuntai kritikų staiga ėmė piktintis neva akivaizdžiomis klaidomis brėžiniuose, nors anksčiau jų niekas nepastebėjo, o kažkas net paskyrė tam projektui Architektūros premiją.

Pasidalijęs abejonėmis su pažįstamu, bet visiškai nesuinteresuotu inžinieriumi, išgirdau įdomią nuomonę. Stogo griūties priežasčių, anot jo, derėtų ieškoti ant paties stogo. Tik ne apsunkęs nuo juodžemio ar skaldos jis įgriuvo, o nuo pernelyg uolių pastangų suplūkti žiemos sodo dangą. Galingos žemių trombavimo technikos skleidžiamų virpesių rezonansas galėjo sutrupinti betoną taip, kaip izraelitų trimitų gausmas suskaldė biblinio Jericho miesto mūrus. Tuomet armatūra nebeatlaikė ir parduotuvės pastatas susmuko lyg kortų namelis. Ne veltui kareivių būriams lig šiol draudžiama žygiuoti iš pažiūros tvirčiausiais viadukais, o Vilniaus maratono organizatoriai turės pakeisti varžybų trasą, vengdami pėsčiųjų tilto Žvėryne.

Latvijoje teko bendrauti su žurnalistais, kurių profesionalumas aukštai iškelia kartelę kolegoms. Inga Springe sėkmingai infiltravo į „Maxima“ kolektyvą reporterę, vėliau parašiusią kritiškų, bet objektyvių straipsnių apie parduotuvės vidaus klimatą. Lato Lapsa savo knygomis supliekė ne tik stambiuosius vietos verslininkus, bet ir aukščiausius šalies pareigūnus bei specialiųjų tarnybų vadus. Tokie žmonės sukūrė drąsių ir mąstančių piliečių auditoriją. Jos dėmesys neleis nuslysti paviršiumi nuo tiesos, tiriant ir vertinant nelaimės Zolitudėje priežastis.

Jericho trimitai Rygoje prieš mėnesį gaudė visiems.

2013 m. lapkričio 21 d., ketvirtadienis

Gešė Tinlėjus: „Priešas yra ne žmogus, o jo pyktis“


Gešė Tinlėjus (g.1962), kilęs iš tibetiečių pabėgėlių Indijoje šeimos, tapo budizmo filosofijos daktaru ir Dalai Lamos XIV-ojo mokiniu. Šiemet jis ketvirtą kartą lankėsi Lietuvoje, skaitydamas nemokamas paskaitas apie proto apvalymo ir dvasinių pratybų prasmę.

Į Vilnių atvykote kaip budizmo filosofijos mokytojas, tačiau kadaise esate buvęs budistų vienuoliu. Kur baigiasi filosofija ir prasideda religija?

Nebuvau ruoštas įšventinimui nuo vaikystės. Baigiau pasaulietines filosofijos studijas, spėjau pažinti gyvenimą. Sulaukęs dvidešimt penkerių metų, panorau patirti vienuolio dalią. Laikiausi įžadų dvidešimt metų, ir man tai buvo labai naudinga. Būdamas keturiasdešimt penkerių nusprendžiau tapti pasauliečiu - tokiu, kaip dauguma mano mokinių.

Budizmas yra metamokslas, gyvenimo būdas. Šią filosofiją lengva pritaikyti pasaulietiškoje kasdienybėje. Praktikuoti galima tiek būnant vienuoliu, tiek pasauliečiu.

Dauguma religijų remiasi Dievo-kūrėjo doktrina. Jų išpažinėjai tiki, kad melsdamiesi, lankydamiesi šventyklose, atlikdami ritualus jie pamalonins Dievą ir pelnys dangaus malonę. Ir atvirkščiai – papiktinę Dievą, keliaus pragaran. Tokiame tikėjime nėra gilios filosofijos, žmonės skatinami ne mąstyti, o klausyti nurodymų, laikytis tradicijų.

Budizmas neturi Dievo-kūrėjo, jis teigia, kad vien melstis šventykloje nepakanka. Siekdamas pelnyti laimę, turi pats susikurti jos priežastis. Jei nenori kentėti, turi pats pašalinti kančios priežastis. Dievas tavo problemų neišspręs.

Kita vertus, budizmas neneigia Dievo egzistavimo. Teigiama, Dievas yra tam, kad nušviestų kelią, bet žengti tuo keliu turime patys. Dievas čia labiau mokytojas. Garbinti profesorių nėra blogai, bet to nepakanka, reikia mokytis, semtis jo žinių ir taikyti jas praktikoje.

Budizmo filosofijos pagrindas – savitarpiai priklausomo kūrimosi teorija. Ji paaiškina mūsų būties evoliuciją. Iš jos išplaukia karmos dėsnis, pagrindžiantis kančios ir laimės apraiškas. Iš jos kyla Keturios kilniosios tiesos, atskleidžiančios kelius į tikrąją laimę. Aukščiausias budizmo filosofijos lygmuo – mokymas apie tuštumą, iš kurio paaiškėja, kad neįmanoma jokia nepriklausoma, savaiminė egzistencija, visi reiškiniai prasideda ir baigiasi tuštumoje. Tai suvokęs žmogus įsisąmonina, kad nėra jokio nedalomo „aš“. Atsikračius tokio klaidingo suvokimo, nelieka egoizmo, protas ima sveikti.

Dauguma religinių tradicijų propaguoja panašias vertybes, tačiau taiko skirtingus draudimus kasdieniame gyvenime: neleidžiama valgyti kiaulienos arba jautienos, gerti alkoholio, vartoti kontraceptikų ir pan. Ką draudžia budizmas?

Budizmas draudžia sąmoningai kenkti kitoms gyvosioms būtybėms. Tai yra svarbiausia.

Atsisakyti mėsos yra gerai. Tačiau, jei žmogus ne pats skerdžia gyvulį, neliepia jo užmušti, o tik nusiperka mėsos turguje, tai nėra taip reikšminga.

Jei aklai laikytumėmės principo nepakenkti net ir netiesiogiai, negalėtume nei vaikščioti, nei kvėpuoti, nes netyčia nužudome daugybę smulkių vabzdžių ir kitų gyvių. Taip mąstydami, turbūt apskritai negalėtume nieko valgyti. Svarbiausia – ketinimas nekenkti.

Atrodo, Jus labai sunku nors kiek išvesti iš kantrybės. Kodėl?

Kuo daugiau įgyji patirties, tuo geriau supranti, kad pykti nėra prasmės jokiomis aplinkybėmis. Pyktis neišspręs sunkumų, tik juos pagilins.

Jei koks nors asmuo jus nervina ar net kenkia jums, turėtumėt jausti jam užuojautą, o ne pyktį. Juk jis akivaizdžiai yra nelaimingas, jis – savo pykčio auka. Kodėl ir jūs turėtumėte tapti antrąja auka? Priešas yra ne žmogus, o jo pyktis, jo neigiama emocija. Asmuo yra vertas tik meilės ir užuojautos.

Sakoma, kad joks filosofas negali ignoruoti danties skausmo. Ar Jūsų dvasios ramybei svarbi kūno sveikata?

Smarkus skausmas visada sutrikdo protą, neįmanoma to paneigti. Tačiau skausmas turi vieną gerą savybę – jis leidžia giliau pajusti užuojautą kitoms kenčiančioms būtybėms. Kai man skauda, mąstau, kad yra daugybė dar labiau kenčiančių žmonių.

Atjauta sustiprina dvasią ir veikia kaip analgetikas. Jei patirdamas skausmą gailėsi savęs, dvasia palūš, o skausmas taps nepakeliamas. Jei mąstysi tik kaip greičiau atsikratyti skausmo, laikas prailgs. Tačiau, kai pasitelksi užuojautą, ji sustiprins dvasią. Skausmas nedings, bet ne taip vargins, gal jo net nebejausi. Pažvelkite į žaidžiančius vaikus ar kovojančius sportininkus: kai protą užvaldę aukštesni siekiai, net susižeidę jie tęsia savo žaidimus, nepaisydami skausmo.

Šiuolaikiniai žmonės nuolat skundžiasi laiko stoka. Kas svarbiau: kasdien pusvalandį mankštintis ar 30 minučių melstis?

Dvasios stiprinimui nebūtina skirti pernelyg daug laiko. Kokia bebūtų jūsų profesija, galite siekti tapti geresnis, padėti žmonėms. Jei galvosite ne vien apie save, tai bus labai gera pradžia.

Jei rasite laiko intensyvesnėms pratyboms, bus puiku. Jūs galite tobulėti ir neskirdamas konkrečios valandėlės  dvasios pratyboms, o tiesiog daugiau galvodami apie kitus kasdien, bet tai – tik pradžia. Juk ir mankštinti kūną galite vien vaikščiodami kasdieniais reikalais, tačiau jei norėsite pasiekti daugiau, turėsite iškirpti laiko rimtesnei treniruotei.

Jūs nuolat keliaujate. Nesate universiteto profesorius, negaunate nuolatinio atlyginimo, nesate apsidraudęs, negalėsite tikėtis valstybės pensijos. Ar jaučiatės saugus dėl ateities?

Niekada nesu apie tai susimąstęs. Juk nemirsiu badu. Iš bado nenustimpa net benamiai šunys, o aš sugebu kur kas daugiau už šunį. Kalbant apie ateitį, man labiau rūpi ne tai, kas gali nutikti po keleto metų čia, o tai, kas laukia kitame gyvenime. Negaliu būti tikras, kad sulauksiu pensijinio amžiaus, tačiau tvirtai žinau, kad vieną dieną teks persikūnyti. Tad argi nėra svarbiau tinkamai tam pasiruošti?

Ačiū už pamoką.

2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Mokykimės manipuliuoti!


Internetas ir dienraščiai užpila naujienomis. Žinios brukamos su vertinančiomis antraštėmis, kad nekiltų pagunda knistis giliau. Ir taip aišku: juoda – balta, gėris – blogis, tiesa – melas ir t.t. Kas kita - kultūrinė spauda: naujienas čia atstoja nuomonės. Jų reiškėjai dėsto daugiausia apie girdėtus dalykus ir formuluoja vienodai – su rafinuota pagieža. Pamėginsiu ir aš šitaip.

Nuolatinė „Kultūros barų“ bendradarbė Liudvika Pociūnienė 10-ąjį šių metų numerį apdovanojo straipsniu „Apie manipuliacijas ir savigyną“, kuriame rašo:

Štai kad ir Vilniaus maratonas. Sunku būtų rasti šio renginio fotografiją arba reportažą, kur nešmėžuotų Danske banko logotipas. Kiek ši reklama kainavo bankui? Palyginti su milijoniniais TV biudžetais, beveik nieko – 25 tūkstančiai litų pagrindiniam prizui, keli tūkstančiai registracijos numeriams su banko emblemomis atspausdinti (tokius ant krūtinės ir nugaros turėjo visi maratono dalyviai), gal dar nedideli honorarai atlikėjams linksmintojams.

Ar tie dešimt tūkstančių bėgimo entuziastų tikrai norėjo už ačiū reklamuoti komercinį banką? Tikriausiai daugumos atsakymas būtų ne. Jų motyvai kitokie – atkreipti visuomenės dėmesį į sportavimo naudą sveikatai, pasidalyti gera nuotaika, išgyventi susitelkimo akimirkas... Manipuliacijų specialistai šiais gražiais motyvais tik pasinaudojo.

Bėda. Nesugeba maratono rengėjai ir rėmėjai dorai manipuliuoti, akylesnis kultūrininkas nė neužsukęs į renginį demaskuoja. Sponsoriai užknisa, nes daug turi ir mažai duoda, organizatoriai – kad parodo, kaip be biudžeto subsidijų ir europinių paramų išsiversti.

O štai „Sveikatingumo metai“ – subtilesnis projektas. Kas netingi, visai apčiuopiamas lėšas įsisavina. Net projektinių tinklalapių, pasirodo, prikurta. O ką? Parašai paraišką, pasamdai viešųjų ryšių agentūrą, jos praktikantai pakalbina keletą naivuolių gyvenimo būdo temomis, ir prašom – sveiksta Lietuva beregint! Pats neseniai porai tokių manipuliacijų neatsispyriau: vieni atskleidė, kaip daug suvalgau vaisių ir riešutų, kiti – kaip kasdien nubėgu dešimt kilometrų. Profesionalu ir suprantama, čia jums - ne mėgėjiški tinklaraštininkų išvedžiojimai.

Kitąmet bus madingas K.Donelaitis.

2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Miltiadas: "Gyvenimas yra tai, kas vyksta tarp minčių"


Pastebėjęs, kad mūsų tinklaraštis panėšėja ne į šviesos ir tiesos šaltinį, o į pokalbių klubą, pamėginsiu prisitaikyti prie naujų vėjų ir papūsiu į tą pačią dūdelę, pašnekindamas „Maratono lauko“ patriarchą Miltiadą. Juolab garbingos sukakties proga. Ar atskleisite, kiek Jums rudeninė gegutė iškukavo?

Jaunuoli, negi manai, kad man dar yra ko sarmatytis? Nesiafišuoju ne iš pasipūtimo, o vien kategoriškai neigdamas bulvariškumą kaip primityviausią slydimo paviršium formą. Bet jeigu tiki, kad praskleisdamas tunikos skverną nudžiuginsiu Lauko lankytojus, tebūnie – esu vyresnis už abu mūsų Prezidentus.

Nepaisant Jūsų kuklumo, esate garbinamas ekspertas, kaskart pribloškiantis nežabota erudicija ir beribe patirtimi. Kur sėmėtės mokslo žinių?

Baigiau klasikinę smetonišką gimnaziją. Ką tai reiškia? Kad anksti pasiklojau filosofijos, teologijos ir medicinos pamatus, kad nuo mažens moku vokiškai, prancūziškai ir lotyniškai, laisvai skaitau angliškai, rusiškai ir lenkiškai. Paskiau - gyvenimo universitetai, kurie išmokė svarbiausio dalyko - mąstyti. Jo neatstos jokie harvardai.

Bet mąstymas būdingas kiekvienam žmogui...

Kiekvienam žmogui būdingas ne mąstymas, o banalus centrinės nervų sistemos reagavimas į įvairius dirgiklius. Pavieniams individams dar būdingas mechaniškas proto smaukymas, siekiant pseudokūrybinio pasitenkinimo... Kad galėtum iš tikro mąstyti, turi leisti viską – visus klausimus, kreipinius, reginius, laiškus, veidus, užpakalius, kvapus, skonius – viską, įsiklausyk, leisti pro šalį, nė kiek už nieko nesikabindamas.

Meditacija?

Nežinau. Man „meditacija“ - tai tik dar vienas nesuprantamas brandas. Gal. Žodžiu, privalai pats, nekreipdamas jokio dėmesio į pasaulio triukšmą, išsikelti klausimą ir tuomet gali mąstyti.

O tai jau tiesiog šiaip gyvendamas mąstyti negaliu?  

Aišku, kad ne. Mintis yra ne tik materiali, bet ir baigtinė. Miegodamas gi negali mąstyt. Lygiai taip negali mąstyt šiaip gyvendamas. Gyvenimas yra tai, kas vyksta tarp minčių.

Atrodo, Jums nelabai patinka gyventi.

O kam mano kailyje patiktų? Todėl baigęs mąstyti aš paprastai susiverčiu du šimtus mililitrų stipraus alkoholio ir palaikau jo koncentraciją kraujyje iki kitos minties.

Visi, kas Jus pažįsta, nerimauja, kad šitaip žalojate sveikatą.
                               
Papasakok jiems apie Semį Vandžiru.

Apie Pekino olimpiados maratono čempioną Samuelį Wanjiru? Jis gi nusižudė, būdamas neblaivus!

Semis nenusižudė. Jis girtas iššoko iš savo miegamojo balkono antrame aukšte, kai pirmoji žmona (o jis legaliai turėjo dvi) pričiupo in fragrante delicto su padavėja iš naktinio klubo. Tai va, nušokęs iš keturių metrų aukščio jis nusileido ant kojų, bet paslydo ir trenkėsi pakaušiu į plyteles. Iš pradžių policija paskelbė apie savižudybę, paskui pripažino nelaimingą atsitikimą. Tiesa, Semio motina apkaltino žmonelę žmogžudyste...

Tai kas čia gražaus?

Čia – nieko. Gražus buvo pats Semis. Kaip jis bėgdavo! Dukart gerino pusmaratonio pasaulio rekordą. 58 min. 33 sek.! Pekino smoge nurėžė olimpinį maratono rekordą beveik trimis minutėmis. Bet gražiausia – kad jis spėjo tapti girtuokliu. Semis lakdavo su draugeliais kiaurą naktį, o rytą treniruotėje galėdavo bėgti 5000 m intervalus po 14 min…

Jūs tuo tikite?

Aš tuo tikiu. Semis laimėjo 2009 m. Londono ir Čikagos maratonus, nors jau metus prieš tai viešai girtuokliavo, neprižiūrimas jokio trenerio. Timas Nouksas, didžiausias sporto medicinos guru, pasakė JAV spaudai: „Kad nubėgtum maratoną per 2 val. 6 min., turėtum jaustis puikiai. Tenka pripažinti, kad Vandžiru neslopino toksinis alkoholio poveikis. Jo medžiagų apykaitą, ko gero, valdė mums nežinomi dėsniai.“

Gal Jums vertėtų išsitirti bent kepenis?

Aš ir išsitiriu. Periodiškai. Matai, turiu aistrą vaikščioti. Pabrėžiu: ne risnoti, ne bastytis! Vaikščioti. Kol be vargo apeinu savo valdų perimetrą, viskas tvarkoje.

Ar tiesa, kad jau penkiasdešimt metų nesate važiavęs jokia transporto priemone?

Ne, kas tau suskėlė tokį absurdą?.. Supranti, paprastais reikalais, na, tarkime, atsiimti honoraro, aš galiu kad ir lėktuvu skristi. Bet egzistuoja klausimai, dėl kurių tiesiog negalima judėti kitaip nei pėsčiomis. Pavyzdžiui, kadaise aš pamilau vieną damą ir nusprendžiau ją vesti. Atsitiko taip, kad tuo metu buvau Maskvoje, o ji – Šiauliuose. Suprantama, negalėjau jai pirštis telefonu, siųsti telegramos ar laiško. Juolab būtų buvę nesuvokiama keliauti pas savo būsimąją traukiniu ar autobusu. Žinoma, ji tikriausiai vis tiek būtų sutikusi tekėti, bet man tai buvo nepriimtina. Ir nesvarbu, ar atstumas - tūkstantis du šimtai, ar tūkstantis trys šimtai kilometrų...

Aišku. Žinote, mane kankina paskutinis klausimas: nejaugi kol mes kalbėjomės, Jūs nė karto nesusimąstėte?

Užtat pagyvenau!

Ačiū! Visų Lauko lankytojų vardu linkiu daugybės minčių ir ilgų gyvenimo metų tarp jų.

2013 m. spalio 19 d., šeštadienis

Prof. Audrius Beinorius: „Joks save gerbiantis indas nebėgs paskui autobusą“


Pokalbis su profesoriumi, filosofu, indologu, Vilniaus Universiteto Orientalistikos centro direktoriumi būtinai pakryps apie Rytus. Todėl iškart klausiu: sakykite, kur prasideda Rytai?

Klausimas nelengvas. Žvelgiant iš mūsų URM pozicijų, atrodo, kad Rytai – viskas, kas yra į rytus nuo Lietuvos: Baltarusija, Rusija... Sąvoka „Orientas“ apibrėžia Rytus ne kaip geografinį, o kaip kultūrinį pasaulį, kitonišką nuo europinės krikščioniškos civilizacijos. Į ją patenka Rytų ir Pietų Azijos šalys, islamo valstybės, Afrika. Prieš 20 – 30 metų net kilo mada pervadinti orientalistikos institutus Azijos ir Afrikos studijų centrais. Taigi, Rytai man yra kultūrinė sąvoka.

Koks gi yra esminis kultūrinis skirtumas, brėžiantis  ribą tarp Rytų ir Vakarų?

Prašau neįsižeisti, bet šitaip formuluojamas klausimas byloja apie XVIII – XIX a. sampratą, kai Rytai buvo suvokiami kaip vieningas darinys. Buvo kalbama apie Vakarus ir Rytus. Tai pasenęs požiūris, nes rytietiškos kultūros yra labai įvairios. Tai milžiniški skirtingi pasauliai. Palyginkime Japoniją ir Šri lanką arba Saudo Arabiją ir Indoneziją.

Palyginkime. Japonijoje, pavyzdžiui, labai vertinamas ilgųjų nuotolių bėgimas. Japonai rengia masinius maratonus, garsėja ultra distancijų varžybomis, jų stajeriai puikiai pasirodo Olimpinėse žaidynėse ir Pasaulio čempionatuose. Šri Lankos atstovas Londono maratone šiemet atbėgo 14-as, tačiau apskritai jos lengvaatlečiai tarptautinėje arenoje nėra pastebimi, beje, milijardinės Indijos – taip pat. Kodėl?

Japoniją modernizavo Meiji revoliucija XIX a. viduryje. Po jos šalis vesternizavosi, ten paplito sporto rungtys ir žaidimai iš Vakarų. Pietų Azijoje to nebuvo. Reikia vertinti ir tenykštį klimatą. Pats gyvendamas Kalkutoje išeidavau pabėgioti saulei tekant. Po to tris valandas trukdavo atsigauti nuo ten tvyrančio smogo. 

Pietų Azijoje niekada neegzistavo raumenų kultūra. Fizinis veiksmas ten nevertinamas, visas dėmesys skiriamas mentaliniam darbui, jogai, meditacijai. Užtat Indija, Šri Lanka garsėja aukščiausio lygio šachmatininkais.

Prisimenu, kai Kalkutoje parke susiradau sporto aikštelę su skersiniais ir lygiagretėmis, atbėgdavau į ją pasimankštinti. Saulei tekant ten pasirodydavo keli indai. Jie medituodavo, sugiedodavo mantras. Po to aikštelėje, kur kiti treniruodavo raumenis, jie pasikabindavo Hanumano atvaizdą. Hanumanas – tai mitinis beždžionių kariaunos valdovas, personažas, simbolizuojantis ištikimybę, narsą. Taigi tie vyrukai puldavo melstis prieš raumeningo lyg Švarcnegeris beždžionžmogio paveikslą. Negalėjau suprasti, kodėl būtent čia, sporto aikštyne. Atsakymas mane sužavėjo: „Mes  su juo bendraujame mintimis, siekdami tapti tokiais kaip jis. Mes tapatinamės su juo ir taip tampame tokiais pat.“  Žodžiu, jie tiki, kad mentalinis darbas, vizualizacija, tantrinė praktika atneš tokius pat rezultatus, kokių kiti pasiekia fizinėmis pratybomis.

„Mens sana in corpore sano“ (lot. – „Sveika siela sveikame kūne“) tuose kraštuose nėra maksima?

Nei budistiniame, nei hinduistiniame pasaulyje apskritai nėra takoskyros tarp kūno ir proto. Protas ten priskiriamas ne „dvasios“, o materijos, kūniškumo sferai. Jis tėra viena iš juslių.

Kūnas ten suvokiamas kaip laikinybė, todėl stengiamasi energiją investuoti ne į tai, kuo apsivelkama ir nusivelkama kaskart reinkarnuojantis, o į tikrąją savo esmę, kurios arčiausia yra sąmonė. Svarbesnės už fizinį lavinimąsi tampa sąmonės disciplinos, meditacinės praktikos ir t.t.

O kaip gi joga?

Taip žinoma, jogos tradicija kūniškam lavinimuisi – savitvardai, saviugdai, kvėpavimo technikoms skiria nemažai dėmesio. Bet ši pakraipa nevyrauja. Aš juokauju, kad Europoje jogų yra daugiau negu pačioje Indijoje. Ten dominuoja devocionalus aspektas: pasišventimas, garbinimas. O budistiniame pasaulyje, milžiniškame regione, kūniškumas yra visai nureikšmintas, iš esmės nėra jokių kūnui skirtų praktikų.

Egzistuoja dar tam tikri kultūriniai dalykai, nusakantys žmogaus statusą. Pietų Azijoje kuo aukštesniam luomui visuomenėje atstovauja individas, tuo labiau, sąmoningai ar nesąmoningai, jis demonstruoja lėtumą. Ne tik brahmanas, bet ir joks save gerbiantis indas niekada nebėgs paskui kokį autobusą ar traukinį. Ir apskritai tai pažeistų tradicinę indų orumo, solidumo sampratą, jų santykį su laiku, kuris yra ne fizikinė dimensija, o sąmonės būvis.

Prieš tai kalbintas pašnekovas priminė, kad XIX a. Vienoje policija bausdavo už mėginimą pabėgėti gatve. Dėl tos pačios priežasties – tai neoru. Po pusantro šimto metų austrai masiškai bėgioja savo malonumui kur tik panorėję. Kodėl ši mada neturėtų apimti ir Indijos?

Olimpinės žaidynės ir daugelis kitų sporto rungčių yra gimusios antikiniame pasaulyje, atspindi jo mentalitetą ir kultūrines, dvasines bei fizines vertybes. Sporto populiarinimas tėra vienas iš Vakarų mėginimų dominuoti pasaulyje, primetant savo kultūrą. Kodėl ji būtinai turi būti perkelta į Orientą, universalizuojama? Juk mes neįsivaizduojame, kad Europoje būtų rengiami joginių sugebėjimų čempionatai arba matuojami budistinės atjautos parametrai.

Tačiau argi tokie Antikos išradimai kaip sportas ar demokratija nėra bendražmogiškos pažangos simboliai?

Aš labai bijau to žodžio „bendražmogiška“. Man tokios vertybės kvepia eurocentriškumu.

Dėl demokratijos atsakysiu taip pat kaip ir dėl sporto: mes reikalaujame, kad, pavyzdžiui Kinijoje, egzistuotų europinė prancūziškos revoliucijos atnešta vadinamoji plius minus demokratija. Tačiau ten egzistuojančios komunistų partijos (su jos liberalizacija po Den Siao-pino ir bandymais įvesti kontroliuojamą rinkos ekonomiką) veiksmai liudija klasikinę konfucionistinę valstybės valdymo politiką.

Apskritai aš nematau esminio valdymo modelio skirtumo, lygindamas šiuolaikinę komunistinę Kiniją su senąja Kinijos imperija. Tiesiog vietoje imperatoriaus su patarėjais yra sprendžiamąjį balsą turintis partijos Centro komitetas. Europietiškas demokratinis valdymo modelis, ko gero, greitai sugriautų Kiniją, paversdamas ją tiesiog pigios darbo jėgos baze.

Spėju, pritariate nuomonėms, kad Kinija, nepaisant jos totalitarinio režimo ribotumo, po kurio laiko dominuos pasaulyje, ekonomine galia nustelbdama JAV ir Vakarų Europą?

Kinai plėtoja ekonomiką labai racionaliai, pragmatiškai. Tai ne V.Putino bandymai sugrąžinti Rusijoje carinį patvaldystės modelį, remiantis resursų išpardavimo strategija. Kinai investuoja Afrikoje, veržiasi į Sibirą, visa Pietryčių Azija jau tapo ekonomine Kinijos provincija.

Kinijos stiprybė remiasi nebe ideologija, ne ištikimybe Raudonajai Mao knygelei, o ekonomine logika.
Nesu joks autoritarizmo gerbėjas, bet noriu pasakyti, kad demokratija, jeigu ji konstruojama tik remiantis antikinio laikotarpio patirtimis, negali būti universaliai taikoma visam pasauliui. Daugelis intelektualų Rytus tapatina su totalitarizmu, nors Indija ir yra didžiausia pasaulyje demokratiškai valdoma valstybė. Išėjus britams, ji nesugriuvo, adaptavosi ir taiko demokratinio valdymo mechanizmus. Tačiau ekonomiškai Indija atsilieka nuo Kinijos, kurioje valdžios kontrolė žymiai stipresnė.

Nemažai šiuolaikinių intelektualų abejoja, ar valstybės valdymui tinka verslo vadybos principai, ir ar iš pažiūros efektyvūs autoritariniai metodai gali tvariai pranokti pamatinius demokratijos teikiamus pranašumus. Sovietų sąjunga taip pat kurį laiką didžiavosi įtaka, finansuodama Afrikos ir Lotynų Amerikos režimus, siųsdama žmones į kosmosą, bet netrukus anas modelis žlugo.

Laisvė, lygybė, demokratija dažnai tėra amerikietiškojo imperializmo vartojami lozungai. Kai amerikiečiai klausia, kodėl Kinijoje nėra demokratijos, kinai galėtų klausti, kodėl vakarietiškame pasaulyje nėra sūnaus atsidavimo, nuolankumo tėvui politikos. O tai – viena pamatinių konfucionizmo etinių kategorijų. Indai galėtų teirautis, kodėl Vakaruose netaikomas fundamentalus neprievartos etikos principas – ahimsa.

Demokratijos sklaida yra puikus politinės įtakos instrumentas. Po ideologinėmis nuostatomis slypi geopolitiniai siekiai. Prisiminkime, kaip šacho laikais Irane elgėsi amerikiečiai.

Kinijos raida kol kas lenkia visas konkurentes, ypač Amerikos krizės, Rusijos balagano fone. Kiekviena didžioji civilizacija turėtų išnaudoti savo kultūroje tūkstančius metų glūdėjusius mąstymo, vertybių, socialinės elgsenos mechanizmus.

Ačiū už įdomų pokalbį.

2013 m. spalio 12 d., šeštadienis

Povilas Rakštikas: "Žmogus turi ko nors siekti"


Esate populiariausias treneris. Ugdote vaikus ir suaugusiuosius, lyderius ir mėgėjus, bėgikus, orientacininkus, triatlonininkus... Kas labiausia džiugina šiame darbe?

Atgalinis ryšys. Dirbdamas su jaunimu atkuntu. Galėčiau bėgioti vienas, bet ne, neįdomu.

Prieš porą metų susidraugavau su Vilniaus maratonu, sukūrėme treniruočių grupes. Dabar turiu šimtą žmonių, suskirstytų į penkis būrius. Vieni bėgioja jau penkerius metus, kiti tik pradeda.

Kodėl bėgikui mėgėjui svarbu bėgti greičiau?

Žmogus turi turėti tikslą, ko nors siekti.

Gamta sukūrė žmogų, kad jis išnaudotų savo potenciją. Kai netobulėji, iš vidaus drasko nerimas. Tas nerimas – tai Dievulio arba gamtos grūmojimas: tu nedarai to, ką privalai daryti.

Štai Amerikoje pirmoji bėgiojimo banga greitai nuslūgo. Iš pradžių ten buvo tik džogingas (jogging angl. – bėgimas ristele – I.S. pastaba) be jokio tikslo, šiaip išeiti pabėgioti sveikatai. Ir nunyko per keletą metų. Bet kai tik išpopuliarėjo maratonas, visi panoro jį nubėgti. Pirmą kartą nubėga, nori antrą kartą nubėgti greičiau. Tokia banga jau ritasi be pabaigos, kaip visas gyvenimas.

Ar kūno tobulėjimas koreliuoja su protiniu?

Jeigu kalbėtume labai rimtai, tai laikau, kad  ši priklausomybė yra tiesioginė.

Protas – vienas pagrindinių mūsų instrumentų, bet taip pat – viena didžiausių nelaimių. Labai svarbu sugebėti tai suprasti. Ir mokytis padaryti, kad protas taptų visiškai valdomas. Rimti žmonės visais laikais taip sakė.

Specialiųjų tarnybų karininkai mokosi kovos menų ir treniruojasi ne tam, kad išdaužytų priešininkus ir pabėgtų. Fizinė parengtis stiprina pasitikėjimą savimi ir palaiko dvasinę pusiausvyrą. Aišku, būtini ir kiti dalykai: dvasinės pratybos, aukštieji menai. Čia labai norėčiau paminėti Trevaniano„Šibumi“. Tos knygos herojus visą gyvenimą elgiasi lyg menininkas. Būdamas nuožmios profesijos atstovas, jis gyvena švelniai, vertina grožį. Bet tuo pat metu landžioja urvais, mokosi įveikti baimę. Tačiau kai kuriose situacijose, vykdydamas įsakymus, veikia negailestingai.

Kiek darbu įmanoma kompensuoti talento stoką?

Talentas ir yra sugebėjimas dirbti.

Jei laikome stajerio talentą genų nulemtu veiksniu, tai pirmiausia kalbame apie deguonies įsisavinimo koeficientą. Jis labai priklauso nuo genetikos. Kitas faktorius - bėgimo ekonomija. Štai čia dirbdamas žmogus gali smarkiai tobulėti ir kompensuoti prigimtinius trūkumus. Ir trečias dalykas – psichologija: gebėjimas dirbti galva, kentėti, paskirstyti jėgas.

Galima daug kalbėti apie talentą, bet gyvenime dažniausia laimi žmonės turintys labai vidutinius genetinius duomenis. Kodėl? Nes įpranta sunkiai dirbti. O labai talentingiems iš pradžių viskas sekasi taip lengvai, kad jie dirbti ir neišmoksta. Ego neleidžia pralaimėti, ir jie išeina.

Mokslininkai vis dažniau kalba, kad genas – tik kontūras. Jį užpildo išorinė informacija iš aplinkos ir iš mūsų vidaus – mąstymas, mintys. Kalbama apie tikėjimo fiziką, tikėjimo biologiją.

Ar tiesa, kad smegenys pavargsta anksčiau už raumenis?

Kuo toliau, tuo labiau manau, kad viską nulemia galva. Orientacininkams viskas aišku: praradai koncentraciją – padarei klaidą. Bet bėgime tai dar svarbiau, nes netekęs dėmesingumo iškart pradedi lėtėti.

Tai ar gali kvailys tapti čempionu?

Aukščiausi rezultatai sporte reikalauja aukščiausio intelekto. Bet aplinkybės gali susiklostyti taip, kad laimėti kam nors pavyksta ir nepasiekus aukščiausio rezultato.

Ačiū. Paieškosime naujų būdų skleisti Jūsų patirčiai ir išminčiai.

2013 m. spalio 7 d., pirmadienis

Aidas Ardzijauskas: „Pradėjau įgyvendinti svajones“


Pirmiausia – ne apie Baltijos jūrą, o šiek tiek anketinių duomenų: amžius, ūgis, svoris…

Keturiasdešimt dveji metai, šimtas septyniasdešimt keturi centimetrai, šešiasdešimt du su puse kilogramo.

Ar tau ką nors tai reiškia?

Pradėjau įgyvendinti svajones.

Tik dabar?

Anksčiau turėjau gal vienintelę rimtesnę svajonę - nubėgti maratoną. Kai ją pasiekiau, tokių didelių kurį laiką nebebuvo. Dabar vėl turiu: apibėgau Baltijos jūrą, svajoju pagerinti dešimties metų senumo Piotro Silkino pasiektą paros bėgimo Lietuvos rekordą, perbėgti Ameriką iš Los Andželo į Niujorką, apibėgti pasaulį...

Vidmantas Urbonas buvo pliekiamas, kad perplaukė ne visą Baltiją. O tu apibėgai visą?

Devyniasdešimt devynis procentus. Važiavau 47 km nuo Vyborgo iki Suomijos sienos, nes neturėjau specialaus leidimo bėgti pasienio zonoje. Dėl tos pačios priežasties nenubėgau poros kilometrų Kuršių Nerijoje. Dar kėliausi keltais iš Turku į Stokholmą, tarp Danijos salų, iš Danijos į Vokietiją, per įlanką Lenkijoje, pervažiavau tiltu iš Švedijos į Daniją.

Jei pabaigęs dienos bėgimą, ieškodavau nakvynės kitur, vietą pasižymėdavau GPS‘e ir rytą grįždavau ten pat bėgti toliau. Galiu sakyti, kad bėgau nepertraukiama trajektorija. Iš viso 3266 km.

Pasienio zonose kas nors gali nušauti, sąsiaurių vandeniu neperbėgsi. Bet kodėl nusprendei apibėgti ne visas įlankas: Suomių - taip, o Botnijos ir Ščecino - ne?

Švedijos šiaurėje, kiek domėjausi, daug kur nėra kelių, žemės negyvenamos. Būtų tekę stovyklauti palapinėje. Be to, būtų prisidėję dar beveik du tūkstančiai kilometrų.

Ką įspūdingo patyrei bėgdamas 45 dienas?

Man asmeniškai nuostabiausia patirtis buvo bėgti du su puse kilometro tiltu tarp dviejų Danijos salų. Tiltas aukštai, vėjas toks, kad sunku apsakyti. Jaučiausi kaip alpinistas kalne. Užėjo lietus, bet kartais jo šuorą vėjas nupūsdavo, rodės - nė nelyja. Gūsiai tampė taip, kad pamaniau: jei nesustosiu, tai žemyne tikrai nebus sudėtinga.

Nesitikėjau, kad Suomijoje tokie statūs kalnai. Prisižiūrėjau ežerų, miškuose knibžda visokiausių smulkių gyvių.

Kaip prisistatai, pirmąkart sutiktojo paklaustas: Aidai, kas tu toks? Ką veiki gyvenime?

Pirmiausia esu ugniagesys gelbėtojas. Paskui – tėvas ir sūnus.

Įdomu. Ar esi išnešęs kūdikį iš degančio namo?

Ne.

O senelį?

Senelių esam išnešę keletą. Bet tai ne vienas, su komanda. Į tokius dalykus žiūriu, kaip į darbą, stengiuosi jų nefiksuoti. Skausmo matau daug, bet nuo to atsiriboju, stengiuosi tvarkytis šaltakraujiškai.

Ar pamainos draugai vertina tavo ištvermę, o gal patys sportuoja?

Vertina įvairiai. Iš aštuonių žmonių, su kuriais budime paromis, trys sportuoja aktyviau, kiti prijaučia. Bet formą palaikyti turi visi, nes tenka vykdyti fizinius ir profesinius normatyvus.

Koks greitas turi būti ugniagesys gelbėtojas?

Kilometrą reikia nubėgti per šešias minutes, tris kilometrus - per šešiolika. Bet dar tenka ir daryti atsispaudimus, prisitraukimus, lipti kopėčiomis, greitai apsirengti specialią aprangą, atlikti užduotis su automobiliais. Viskas vertinama balais, reikia surinkti tam tikrą jų skaičių pagal savo amžių.

Kada – į pensiją?

Kitais metais.

Rimtai?

Taip, būsiu atidirbęs dvidešimt metų, turėsiu teisę į užtarnautą poilsį ir galvoju ja pasinaudoti. Noriu užsiimti verslu, užsidirbti pinigų, nes jų reikia svajonėms.

Po tokios daugiadienės treniruotės gerinsi paros bėgimo rekordą?

Bandysiu lapkričio 24 d. Monake. Ten vyks savaitės varžybos „No finish line“. Kas norės, bėgs savo atstumą, o rėmėjai perves pinigų labdarai už kiekvieną įveiktą kilometrą. Viskas baigsis paros bėgimo turnyru. Krantinė lygi, „Formulės 1“ ja važiuoja, tai tikiuosi pagerinti ne tik Lietuvos (238 km 800 m), bet ir trasos (242 km) rekordus.

Kaip vertini dabartinį mūsų ultrininkų lygį?

Jis aukštas. Gediminas Grinius ir Andrius Ramonas jau laimi pirmas vietas, muša rekordus.

Šimtinėje su jais stumdytis sunkoka, todėl virtualiai lenktyniauji su Piotru Silkinu?

Taip, pirmauti 100 km nuotolyje neužtenka greičio. Pats Piotras savo knygoje man palinkėjo pagerinti jo rekordus, tai ir stengiuosi.

O jei būtų surengtas geriausių Lietuvos ultrininkų turnyras 1000 km bėgimo rungtyje ir už pergalę paskirtas 100 000 litų prizas, ar statytum už save, sumokėdamas 1000 litų starto mokestį?

Taip!

Ačiū už pokalbį, linkiu laimėti Monake ir sėkmingai siekti visų svajonių.