2013 m. spalio 19 d., šeštadienis

Prof. Audrius Beinorius: „Joks save gerbiantis indas nebėgs paskui autobusą“


Pokalbis su profesoriumi, filosofu, indologu, Vilniaus Universiteto Orientalistikos centro direktoriumi būtinai pakryps apie Rytus. Todėl iškart klausiu: sakykite, kur prasideda Rytai?

Klausimas nelengvas. Žvelgiant iš mūsų URM pozicijų, atrodo, kad Rytai – viskas, kas yra į rytus nuo Lietuvos: Baltarusija, Rusija... Sąvoka „Orientas“ apibrėžia Rytus ne kaip geografinį, o kaip kultūrinį pasaulį, kitonišką nuo europinės krikščioniškos civilizacijos. Į ją patenka Rytų ir Pietų Azijos šalys, islamo valstybės, Afrika. Prieš 20 – 30 metų net kilo mada pervadinti orientalistikos institutus Azijos ir Afrikos studijų centrais. Taigi, Rytai man yra kultūrinė sąvoka.

Koks gi yra esminis kultūrinis skirtumas, brėžiantis  ribą tarp Rytų ir Vakarų?

Prašau neįsižeisti, bet šitaip formuluojamas klausimas byloja apie XVIII – XIX a. sampratą, kai Rytai buvo suvokiami kaip vieningas darinys. Buvo kalbama apie Vakarus ir Rytus. Tai pasenęs požiūris, nes rytietiškos kultūros yra labai įvairios. Tai milžiniški skirtingi pasauliai. Palyginkime Japoniją ir Šri lanką arba Saudo Arabiją ir Indoneziją.

Palyginkime. Japonijoje, pavyzdžiui, labai vertinamas ilgųjų nuotolių bėgimas. Japonai rengia masinius maratonus, garsėja ultra distancijų varžybomis, jų stajeriai puikiai pasirodo Olimpinėse žaidynėse ir Pasaulio čempionatuose. Šri Lankos atstovas Londono maratone šiemet atbėgo 14-as, tačiau apskritai jos lengvaatlečiai tarptautinėje arenoje nėra pastebimi, beje, milijardinės Indijos – taip pat. Kodėl?

Japoniją modernizavo Meiji revoliucija XIX a. viduryje. Po jos šalis vesternizavosi, ten paplito sporto rungtys ir žaidimai iš Vakarų. Pietų Azijoje to nebuvo. Reikia vertinti ir tenykštį klimatą. Pats gyvendamas Kalkutoje išeidavau pabėgioti saulei tekant. Po to tris valandas trukdavo atsigauti nuo ten tvyrančio smogo. 

Pietų Azijoje niekada neegzistavo raumenų kultūra. Fizinis veiksmas ten nevertinamas, visas dėmesys skiriamas mentaliniam darbui, jogai, meditacijai. Užtat Indija, Šri Lanka garsėja aukščiausio lygio šachmatininkais.

Prisimenu, kai Kalkutoje parke susiradau sporto aikštelę su skersiniais ir lygiagretėmis, atbėgdavau į ją pasimankštinti. Saulei tekant ten pasirodydavo keli indai. Jie medituodavo, sugiedodavo mantras. Po to aikštelėje, kur kiti treniruodavo raumenis, jie pasikabindavo Hanumano atvaizdą. Hanumanas – tai mitinis beždžionių kariaunos valdovas, personažas, simbolizuojantis ištikimybę, narsą. Taigi tie vyrukai puldavo melstis prieš raumeningo lyg Švarcnegeris beždžionžmogio paveikslą. Negalėjau suprasti, kodėl būtent čia, sporto aikštyne. Atsakymas mane sužavėjo: „Mes  su juo bendraujame mintimis, siekdami tapti tokiais kaip jis. Mes tapatinamės su juo ir taip tampame tokiais pat.“  Žodžiu, jie tiki, kad mentalinis darbas, vizualizacija, tantrinė praktika atneš tokius pat rezultatus, kokių kiti pasiekia fizinėmis pratybomis.

„Mens sana in corpore sano“ (lot. – „Sveika siela sveikame kūne“) tuose kraštuose nėra maksima?

Nei budistiniame, nei hinduistiniame pasaulyje apskritai nėra takoskyros tarp kūno ir proto. Protas ten priskiriamas ne „dvasios“, o materijos, kūniškumo sferai. Jis tėra viena iš juslių.

Kūnas ten suvokiamas kaip laikinybė, todėl stengiamasi energiją investuoti ne į tai, kuo apsivelkama ir nusivelkama kaskart reinkarnuojantis, o į tikrąją savo esmę, kurios arčiausia yra sąmonė. Svarbesnės už fizinį lavinimąsi tampa sąmonės disciplinos, meditacinės praktikos ir t.t.

O kaip gi joga?

Taip žinoma, jogos tradicija kūniškam lavinimuisi – savitvardai, saviugdai, kvėpavimo technikoms skiria nemažai dėmesio. Bet ši pakraipa nevyrauja. Aš juokauju, kad Europoje jogų yra daugiau negu pačioje Indijoje. Ten dominuoja devocionalus aspektas: pasišventimas, garbinimas. O budistiniame pasaulyje, milžiniškame regione, kūniškumas yra visai nureikšmintas, iš esmės nėra jokių kūnui skirtų praktikų.

Egzistuoja dar tam tikri kultūriniai dalykai, nusakantys žmogaus statusą. Pietų Azijoje kuo aukštesniam luomui visuomenėje atstovauja individas, tuo labiau, sąmoningai ar nesąmoningai, jis demonstruoja lėtumą. Ne tik brahmanas, bet ir joks save gerbiantis indas niekada nebėgs paskui kokį autobusą ar traukinį. Ir apskritai tai pažeistų tradicinę indų orumo, solidumo sampratą, jų santykį su laiku, kuris yra ne fizikinė dimensija, o sąmonės būvis.

Prieš tai kalbintas pašnekovas priminė, kad XIX a. Vienoje policija bausdavo už mėginimą pabėgėti gatve. Dėl tos pačios priežasties – tai neoru. Po pusantro šimto metų austrai masiškai bėgioja savo malonumui kur tik panorėję. Kodėl ši mada neturėtų apimti ir Indijos?

Olimpinės žaidynės ir daugelis kitų sporto rungčių yra gimusios antikiniame pasaulyje, atspindi jo mentalitetą ir kultūrines, dvasines bei fizines vertybes. Sporto populiarinimas tėra vienas iš Vakarų mėginimų dominuoti pasaulyje, primetant savo kultūrą. Kodėl ji būtinai turi būti perkelta į Orientą, universalizuojama? Juk mes neįsivaizduojame, kad Europoje būtų rengiami joginių sugebėjimų čempionatai arba matuojami budistinės atjautos parametrai.

Tačiau argi tokie Antikos išradimai kaip sportas ar demokratija nėra bendražmogiškos pažangos simboliai?

Aš labai bijau to žodžio „bendražmogiška“. Man tokios vertybės kvepia eurocentriškumu.

Dėl demokratijos atsakysiu taip pat kaip ir dėl sporto: mes reikalaujame, kad, pavyzdžiui Kinijoje, egzistuotų europinė prancūziškos revoliucijos atnešta vadinamoji plius minus demokratija. Tačiau ten egzistuojančios komunistų partijos (su jos liberalizacija po Den Siao-pino ir bandymais įvesti kontroliuojamą rinkos ekonomiką) veiksmai liudija klasikinę konfucionistinę valstybės valdymo politiką.

Apskritai aš nematau esminio valdymo modelio skirtumo, lygindamas šiuolaikinę komunistinę Kiniją su senąja Kinijos imperija. Tiesiog vietoje imperatoriaus su patarėjais yra sprendžiamąjį balsą turintis partijos Centro komitetas. Europietiškas demokratinis valdymo modelis, ko gero, greitai sugriautų Kiniją, paversdamas ją tiesiog pigios darbo jėgos baze.

Spėju, pritariate nuomonėms, kad Kinija, nepaisant jos totalitarinio režimo ribotumo, po kurio laiko dominuos pasaulyje, ekonomine galia nustelbdama JAV ir Vakarų Europą?

Kinai plėtoja ekonomiką labai racionaliai, pragmatiškai. Tai ne V.Putino bandymai sugrąžinti Rusijoje carinį patvaldystės modelį, remiantis resursų išpardavimo strategija. Kinai investuoja Afrikoje, veržiasi į Sibirą, visa Pietryčių Azija jau tapo ekonomine Kinijos provincija.

Kinijos stiprybė remiasi nebe ideologija, ne ištikimybe Raudonajai Mao knygelei, o ekonomine logika.
Nesu joks autoritarizmo gerbėjas, bet noriu pasakyti, kad demokratija, jeigu ji konstruojama tik remiantis antikinio laikotarpio patirtimis, negali būti universaliai taikoma visam pasauliui. Daugelis intelektualų Rytus tapatina su totalitarizmu, nors Indija ir yra didžiausia pasaulyje demokratiškai valdoma valstybė. Išėjus britams, ji nesugriuvo, adaptavosi ir taiko demokratinio valdymo mechanizmus. Tačiau ekonomiškai Indija atsilieka nuo Kinijos, kurioje valdžios kontrolė žymiai stipresnė.

Nemažai šiuolaikinių intelektualų abejoja, ar valstybės valdymui tinka verslo vadybos principai, ir ar iš pažiūros efektyvūs autoritariniai metodai gali tvariai pranokti pamatinius demokratijos teikiamus pranašumus. Sovietų sąjunga taip pat kurį laiką didžiavosi įtaka, finansuodama Afrikos ir Lotynų Amerikos režimus, siųsdama žmones į kosmosą, bet netrukus anas modelis žlugo.

Laisvė, lygybė, demokratija dažnai tėra amerikietiškojo imperializmo vartojami lozungai. Kai amerikiečiai klausia, kodėl Kinijoje nėra demokratijos, kinai galėtų klausti, kodėl vakarietiškame pasaulyje nėra sūnaus atsidavimo, nuolankumo tėvui politikos. O tai – viena pamatinių konfucionizmo etinių kategorijų. Indai galėtų teirautis, kodėl Vakaruose netaikomas fundamentalus neprievartos etikos principas – ahimsa.

Demokratijos sklaida yra puikus politinės įtakos instrumentas. Po ideologinėmis nuostatomis slypi geopolitiniai siekiai. Prisiminkime, kaip šacho laikais Irane elgėsi amerikiečiai.

Kinijos raida kol kas lenkia visas konkurentes, ypač Amerikos krizės, Rusijos balagano fone. Kiekviena didžioji civilizacija turėtų išnaudoti savo kultūroje tūkstančius metų glūdėjusius mąstymo, vertybių, socialinės elgsenos mechanizmus.

Ačiū už įdomų pokalbį.

3 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Įdomus, netradicinis pokalbis.

Anonimiškas rašė...

"...fundamentalus neprievartos etikos principas – ahimsa". O kaip su tais, kurie nebėga paskui autobusą, bet panaudoja prievartą autobuse? Paskui išmeta iš autobuso. Vaikus - mergaites prievartauja. Kur ta neprievarta? Gražu žavėtis, tačiau būtina žinoti, kad ne principuose esmė. Krikščionybė yra puiki jei asmenybė laikosi jo principų. Panašu būtų su indais, kinais, arabais ir kt.

Giedrius Vaiciulis rašė...

Nereiketu vertinti gerbiamo Audriaus pozicijos is siuolaikines sociologijos ir politikos poziciju. Tai auksciausio indu kulturos aspekto tyrinetojo pozicija.
Giedrius