2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Kuo būti?


JI:  - Apie ką galvoji?

JIS:- Galvoju, kuo būti.

JI:  - Tik susimildamas, nebūk gangsteriu.

JIS:- Aš ne toks kvailas. Visi pinigai jau sužymėti.

JI:  - Verčiau būk bankininkas.

JIS:- Taigi tas pats.

JI:  - Tikrai, tas pats. Tai gal būk šiaip verslininkas.

JIS:- Smulkus ir vidutinis?

JI:  - Ne, neverta... Nežinau net.

JIS:- Gal būsiu kariškis.

JI:  - O prasmė?

JIS:- Tėvynę ginsiu.

JI:  - Dabar tėvynę gina Afganistane, Irake arba Ukrainoje.

JIS:- Tai gal gerai.

JI:  - Neleisiu. Būk gydytojas.

JIS:- Lavonus pjaustyt? Negaliu.

JI:  - Daryt lavonus galėtum, o pjaustyt tai jau ne?

JIS:- Nu rimtai, negaliu.

JI:  - Būk tada teisininkas. Arba vadybininkas.

JIS:- Dabar visi teisininkai. Arba vadybininkai.

JI:  - Ne, nebūk kaip visi... Būk architektas.

JIS:- Ten piešti reikia. Nepriims.

JI:  - Tai būk rašytojas ar koks žurnalistas. Rašyti gi moki.

JIS:- Niekas nebeskaito dabar.

JI:  - Tai kino režisierius būk.

JIS:- Holivude?

JI:  - Dar ko?! Neleisiu.

JIS:- Taip ir maniau.

JI:  - Galvokim toliau. Kas tau patinka?

JIS:- Su kompu viską veikt. Jaučiu, kompiuterininkas galėčiau būt.

JI:  - To dar betrūko. Pažiūrėk, kaip jie visi atrodo. Vampyrai akiniuoti.

JIS:- Tai nieks tau netinka.

JI:  - Būk mokslininkas. Stebėk žvaigždes, tyrinėk visatos paslaptis.

JIS:- Vėlu, nieko ten nebeištirsi. Daugiamatė erdvė, stygos susipynę...

JI:  - Tai muzikantas būk.

JIS:- Toks, kur vestuvėse groja?

JI:  - Ne, taip galutinai prasipilsi... Neleisiu. Tai ką, visai nebėra, kuo būti?

JIS:- Nebėra. Gal tik žemdirbiu ar miškininku kokiu ekologišku.

JI:  - Kaime gyvent? Va, kur nusiritom... 

JIS:- Ar tai čia aš vienas toks? O pati – ką?!

JI:  - Nieko. Aš tau nervų negadinu.

JIS:- Sistemą būtina keist.  

JI:  - Teisingai! Eik į politiką. Ten sugalvosim ką nors.

JIS:- Nu gal tikrai. Abu einam.

2016 m. gruodžio 6 d., antradienis

Guoda Azguridienė: „Intelektualui turėtų rūpėti, kaip čia yra, jog žmonės laimingi vien todėl, kad jų kaimynai neturi daugiau"


Esi matematikė, tačiau savo knygą „Auksinės žuvelės ilgesys“ pradėjai teigdama, kad skaičiai visuomenės moksluose nieko neišmatuoja, tik iliustruoja. Kaip gi taip?

Abejoju, ar koks matematikas iki kaulo smegenų manytų kitaip. Jeigu jis – matematikas teoretikas, ne taikomasis. Skaičiai yra abstrakti filosofinė kategorija. Jeigu nagrinėjame kokias nors lygtis ar dėsnius, visuomet yra krūvelė sąlygų: pvz., x priklauso vienų skaičių aibei, y priklauso kitų skaičių aibei. Aš puikiai tai atsimenu. Jei nagrinėji matematikos teoremą ar nesvarbu ką, visuomet yra apribojimų, kokiems argumentams tas dėsnis galioja.

Darydami matematinius modelius, mes atliekame dvi transformacijas: pirmiausia imame dėsnį, galiojantį abstrakčiai, ir suprojektuojame jį į mūsų realybę, kuri turi visai kitokias savybes, ir tie x-ai ir y-ai mums yra žmonės su savo laisva valia ir motyvacija, o ne kokie abstraktūs... Taip sutransformuojame dėsnį į tas realybes. Ir kita – kaip mes parenkame tuos skaičius... 

Kai dėsčiau politikos mokslininkams, labai dažnai tekdavo matyt per gynimus, jog jie lengva ranka parenka kintamuosius. Tyrinėja imigraciją arba vaikų nepažangumą mokyklose, ir kokie išoriniai rodikliai tuos reiškinius lemia, o kokie – ne. Tai realiai jie parenka rodiklius iš tų, kokius turi. Net neatliekama analizė, kurie veiksniai galėtų būti reikšmingi, nes kai kurie neturi skaitinio pavidalo...

Tai galima laikyti broku arba chaltūra.

Chaltūra, bet noriu pasakyti, kad tai ne tik studentų lygmeny... Dabar turiu daug reikalų su mityba. Yra labai daug mokslinių tyrimų, ir vienas iš paradoksų – jie pateikia skirtingus rezultatus apie tą patį: pernai burokėlius valgyti buvo sveika, šiemet – nebe, riebalų – tai per daug, tai per mažai... Ir tai kinta cikliškai. Ir paremta solidžiais tyrimais. Solidžiais, profesionalų atliktais!

Suprantu, tačiau skeptikas sakytų, kad taip nutinka dėl tyrimų ydų. Gal žmonės buvo subjektyvūs ar papirkti, gal nemokėjo tirti, parinko prastus duomenis. Esu kalbėjęsis su ekonomistais, kurie sako, kad visokios emocijos yra niekai, o viskas yra statistika ir tikimybė. Viską būtina išmatuoti, ir tik tuomet – ginčytis.

Statistika skiriasi nuo matematinio modeliavimo. Aišku, tie dalykai susiję, nes matematinis modeliavimas naudoja statistikos eilutes. Tik mes visuomet turime duomenų problemą. Visuomet. Duomenų kokybė, savalaikiškumas... Juk duomenis suveda tik praėjusių metų, pats puikiai žinai. Ir tai nėra verslo duomenys. Tie duomenys tiesiog atitinka buhalterinę apskaitą, kuri jau savaime yra iškreipta. Koks nors pirkimas metų sandūroje gali viską iškreipti...

Statistika yra naudinga, bet ji labai siaura. Vėl grįžtame prie tos aibės, kurioje x ar y privalo būti, kad dėsnis galiotų. Tik labai retai mes turime dideles pasikartojančių reiškinių skaičių eilutes. Tikimybės pritaikymas akcijų biržai yra vienoks, o žemės ūkio produkcijos analizei – visiškai kitoks. Nes yra kitas ciklas. Mes turime imti vienareikšmius vienarūšius reiškinius.

Net savo įmonėje mes negalime normaliai naudoti skaičių, nes prisimename: o, tais metais turėjome viena parduotuve daugiau. O anuomet ji buvo uždaryta. O tada atėjo išorės veiksnys... Ypač kai turime reikalų su žmonių elgesiu: pirkimu - nepirkimu, svorio priaugimu - numetimu, sirgimu - nesirgimu... X-as juda, o mes jį traktuojame lyg nejudamą. Plius mes pritaikome dėsnį, kuris šioje skaičių erdvėje gal apskritai neveikia. Ir plius turime išmušančius išorės veiksnius, kuriuos Talebas vadina juodosiomis gulbėmis. Todėl net jei mes teisingai sudėliojame kreivę, kažkur gali atsirasti trūkio taškai. O politikoje ir ekonomikoje būtent trūkio taškai ir yra įdomiausi.

Visa tai užliūliuoja, ir tu tikiesi, kad bus taip, kaip numatei, pamiršęs, kad padarei daugybę prielaidų. Tarkim – tas, tarkim – anas, atmeskim tą, atmeskim kita. Neseniai klausiausi vieno verslininko, kuris sakė, kad nebebiudžetuoja pajamų, tik išlaidas. Aš, aišku, sunkiai suprantu, kaip tada jie suveda... Bet jo mintis aiški: na, ką aš žinau, kokios bus tos pajamos? 

Taip galima toli nueiti. Neseniai perskaičiau tokio švedų kilmės amerikiečio Maxo Tegmarko knygą „Our Mathematical Universe“. Ten jis toli nueina priešinga kryptimi, įrodinėdamas, kad matematika ne tik aprašo visatą, bet visata ir tėra matematika.

Taip. Tai ir sakau, kad čia matematika yra abstrakti filosofinė kategorija. Visa esmė: kokioje aibėje mes ją taikome. Galime taikyti labai mažoje imty, kur daug pasikartojančių reiškinių, pavyzdžiui, jeigu imsime pardavimo duomenis iš daugelio parduotuvių. Mes matysime kreives kažkokias. Ir lygiai taip pat – jeigu paimsime viską, visą visatą. Aibė turi būti tam tikra, ir matematikoje tai yra parašyta. Bet transformuodami socialinius reiškinius mes patys tą pjūvį susigalvojam: ai, pritaikysim normalinę kreivę ar dar ką nors... Nes apie visatą mums nereikia duomenų susirinkti statistiniu metodu, jie kitaip yra renkami.

O medicina šiuo požiūriu yra labiau visuomenės ar gamtos mokslas?

Aš tiesą pasakius manau, kad... Na, dabar jau visai, sakysi, toli nuėjom – aš nemanau, kad yra tokia didelė skirtis. Aš manau, kad šitie metodai netinka ne tik socialiniams mokslams, bet ir gamtos mokslams. Ir medicina yra socialinis mokslas ta prasme, kad žmogus yra gyvas, sąmoningas. Ir nereikia čia man daug burnos aušinti: placebo efektas... Vis daugiau yra įrodymų, kad ligonis turi dalyvauti sveikimo procese. Per placebą, per nusiteikimą, per kažką, nes jis nėra objektas, jis yra subjektas.

Atskirtas nuo žmogaus metodas gali visiškai neveikti. Kuo toliau, tuo labiau neveikia: algoritmai, vienareikšmiai vaistai, gydymai. Skalė yra tokia didelė. Kai žmogus pasijunta blogai, tarkim, dėl rimtos lėtinės ligos, tai vienam reikia paguodos – kad seselė ateitų ir jam paskaitytų ką nors, o kitam būtinai reikia aparatūros, nes jis tik ja tiki. Turi pataikyti konkrečiam žmogui.

Taigi ta skirtis, kaip dabar diskutuojama, kad socialiniams mokslams netinka gamtamoksliniai tyrimo metodai... Aš dar klausčiau: kiek jie tinka pačiai gamtai ir ypač – žmogui?

Pasikalbėkime dar apie žmones. Tu teigi, kad intelektualai socializmą veikiau myli, nei mano esant tiesa. Akivaizdu, kad jie ypač myli švediškąjį arba skandinaviškąjį socializmą. Kodėl?  

Daug priežasčių. Pagrindinė, turbūt, bjauriai šnekant, yra proto puikybė. Intelektualai labai daug investuoja į savo intelektą ir tikrai labai daug žino. Ir dažnai to jų žinojimo niekas nenori pirkti. O jie nori spręsti už kitus...

Socialistines intelektualų paskatas aš suprantu. Meilė, žinoma, nėra racionali, tai gal galėtum atverti jiems akis? Kodėl įsimylėtas būtent švediškas modelis?

Na, keli dalykai...  Vienas – todėl, kad ne fasonas kokį nors kitą socializmą imti pavyzdžiu. Na, nėra kitų pavyzdžių, kurie galėtų būti laikomi korektiškais demokratinėje visuomenėje. Nesakys – Venesuelos, kažkaip nepadoru. Apie bolševizmą jie negali kalbėti...

Dabar – kuo jis patrauklus... Jis patrauklus išoriniu darnumu ir efektyviu viešuoju sektoriumi. Ką viešasis sektorius gali efektyviai padaryti, Švedija tą yra pasiekusi. Norvegiją mažiau pažįstu, bet Danija ir Švedija turi tokio efektyvumo apraiškų.

Bet kas ten slypi? Aš nelabai tikiu tuo jų parodomuoju laimingumu. Yra duomenų, knygų, ir mano pačios patirtis – esu gyvenusi ir Švedijoje, ir Danijoje – tai visuomenė, kurioje niekad nenorėčiau gyventi. Nors jaunystėje tai buvo mano svajonė, matyt, iš tų išorinių klišių: kaip ten viskas ramu, visi atsipūtę, saugūs, nėra įtampos... Tai čia empirika, bet tikrai yra duomenų apie jų visuomenės psichinę būklę, apie jų prarastą gyvenimo variklį: verslumo kritimą, motyvacijos mažėjimą. Kiekviena šalis savaip: kur – alkoholis, kur – narkotikai, kitos žmogiškos nelaimės... Tik jie labai neišsiduoda laikydami pijarą, per visus reitingus deklaruodami, kokie jie laimingi, bet kas su jais pabendrauja, tas suabejoja.

Kalbama apie laimės ekonomiką, kuri man atrodo absurdų absurdas, ir dar siekiama ją pamatuoti... Nes ekonomika su laime truputį skirtingi dalykai. Pristatomas Skandinavijos pavyzdys – kad ten žmonės yra laimingi. Tada aš klausiu: kas juos daro laimingais?

Mano patirtis, ko gero, menkesnė, bet dirbdamas Švedijoje, nepastebėjau, kad biuruose ar kavinėse žmonės atrodytų laimingesni, nei Lietuvoje. Priešingai, ten kartais apima jausmas, kad viskas ritasi ne į gera, kad yla tuoj išlįs iš maišo. Tačiau mūsų intelektualai ir analitikai to neįžvelgia.

Jie gal neturi asmeninių patirčių. Žiūri į skaičius ir mano, kad jie pasako viską. Jeigu mes imame statistiką, bet praleidžiame kokią nors labai specifinę jos dalį, tik matuojame visuomenės laimę pagal atskirties mažumą ir panašius dalykus, tai taip ir atrodo.

Doras intelektualas turėtų dėl to abejoti, kelti klausimus. Tuo jis skirtųsi nuo to chaltūrinio intelektualo. Jis turėtų klausti: palauk, palauk, kaip čia yra? Intelektualui turėtų rūpėti, kodėl žmonės laimingi vien dėl to, kad jų kaimynas neturi daugiau.

Gal tai kažkoks redukuotas žmogus? Kaip rūšis kinta... Sako: nereikia mums tų visų draivų, gilesnių užmojų, mes migruojam robotų link. Tik visada bus tokių, kurie nenori pavirsti robotais. Jei pažiūrėtume iš principo: kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė arba tikslas? Patenkinti bazinius poreikius? Tai grynas marksizmas, neva žmogus iš esmės jau yra laimingas patenkinęs bazinius poreikius. Manau, kad taip supaprastinti žmogaus siekius yra intelektualinė chaltūra. Juk visa literatūra, visi menai, filmai, visi žmonijos kūriniai ne tik sako, jie rėkia, kad yra priešingai.

Dar pažiūrėkime į aplinkybes, kuriomis skandinavai tokiais tapo. Jie nekariavo, jų netrėmė, jie neturėjo sovietmečio.  Kaip gi jie galėjo nepasiekti savo ekonominių laimėjimų? Kai tokia Vokietija turėjo iš pelenų pasistatyti... Sugniuždyta, paneigta, vokiečiai išgyvenę visokius baisius jausmus. Ir dabar šitaip atsigavo. Tai man atrodo, Vokietija yra vertas analizės fenomenas.

Tikri intelektualai skiriasi nuo chaltūrinių dar ir tuo, kad netingi ir nebijo verslauti. Pati parodei pavyzdį. Padirbėjusi akademinėje sferoje, prieš kurį laiką ėmei kurti verslą. Kokia tai patirtis?

Tikrai niekad nemaniau, kad darysiu verslą. Iš tikrųjų nelabai ir noriu jį daryti. Neturiu aš tam gabumų. Reikia tam tikrų charakterio savybių. Bet man tai atrodo, tiek to laiko, tiek šiandieninėje visuomenėje, sąžiningiausia pozicija. Būti verslininku.

Dėl to, kad imiesi atsakomybės?

Ne. Dėl to, kad tu neimi svetimų pinigų. Nes jei tu esi akademikas... Deja, mes neturime privačių aukštųjų mokyklų. Aš labai norėčiau daryti akademinę karjerą, gal net gi lektorės labiau, negu kokią nors mokslinę, jeigu tai nebūtų finansuojama iš valstybės pinigų. Man atrodo, kai tu esi finansuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų, tai net nežinau, kieno užsakymą turėtum vykdyti. Kaip suvesti, kam tada tu dirbi? Visuomet yra pagunda galvoti, kad dirbi sau. Nes intelektualai nori kurti tai, ką jie nori kurti, ir nesvarbu, kad tai niekam neįdomu. Ir aš, aišku – „už“, bet kas tai turi finansuoti? Jeigu randi, kas tave finansuoja, tai kurk tu ką nori.

O dabar tai – mokesčių mokėtojų pinigai, ir tu reikalauji, tu kažkodėl vadini save geresniu už juos. Įkūniji jų sąžinę, kaip pas mus įprasta. Aišku, daug to sovietmečio palikimo, kad inteligentas tai jau yra pats pats pats. Todėl jų tarpusavio santykiai yra absoliučiai nesveiki, ta konkurencija... Sako; o, verslas – džiunglių įstatymai. Tai džiunglių įstatymai yra labai aiškūs. Versle konkurenciniai įstatymai aiškūs: aš, pavyzdžiui, parduodu produktą, kuris tikrai pralaimi konkurencinėje kovoje, nes jis yra specifinis. Galėčiau pykti: „Kokie kvaili žmonės! Kodėl valdžia mūsų neremia?“ Bet tai būtų juokinga, aš esu pastatyta prieš faktą: jeigu man susiveda galas su galu, aš darau. Esi laisvas. Gal nereikia tavo paslaugos? Gal tu klysti? Gal esi per daug pažangus? Gal tavęs reikėjo prieš dešimt metų? Bet versle tu negali daryti prieš dešimt metų, turi daryti tada, kada reikia. Mene tie santykiai irgi labai iškreipti. Tarpusavio konkurencijos labai nesveikos. Man tas absoliučiai nepriimtina.

Kodėl aš išėjau iš analitikų? Nemačiau prasmės. Su kiekvienu nauju seimu politikai vis mažiau gilinosi į reikalus. Jie turėjo savo tikslus, savo supratimą, ir jiems buvo visiškai vienodai: kas yra, ką kas mano, ką prognozuoja dirbantys žmonės. Mačiau, kad niekam to nereikia. Turėjau rasti kitokios motyvacijos. Aš išėjau į verslą vien dėl to, kad man tai atrodė sąžininga pozicija, nors labai bijojau. Ir dabar nėra lengva. Man lengviau dėl to, kad mano pažiūrų tai visai nepakeitė. Tai, ką aš Laisvosios rinkos institute sakydavau iš teorinės pusės, dvigubai ar trigubai galiu patvirtinti dabar, būdama verslo viduje. Kas veikia, kas lemia. Kad tam tikri reguliavimai iškreipia motyvacijas. Nieko nebesakau, nes tai yra visiškai akivaizdu.

Tavo tekstuose radau iškeltų klausimų, kuriuos palikai neatsakytus. Noriu porą tokių užduoti, kad į juos dabar atsakytum. Pirmasis: kuo žmogus skiriasi nuo bebro?

Kad šis klausimas vertas dėmesio, manau iki šiol. Na, man turbūt priimtina vedantinė pozicija, kad sąmonė yra persmelkusi visą kūriniją, tik skirtingais laipsniais atsiskleidžia. Fantastika. Vedos užrašytos keturi tūkstančiai metų prieš Kristų. Nieks nežino, kiek laiko iki tol jos nebuvo tiesiog užrašytos. Ir man absoliučiai taip ir atrodo.

Žmogus daugiausia tą sąmonę išreiškia. Dėl to mes ir sakome, kad žmogus yra panašiausias į Dievą. Todėl, kad jis sąmonę labiausia atskleidžia. Turi ir galių, ir įrankių. Tik koks jo santykis su kitais? Man yra vienas žodis – „pagarbus“. Nes ta perskyra, kad yra laukinė gamta, ir mes tiek esam žmonės, kiek iš gamtos atsikovojome, teisinga buvo gal kažkuriais amžiais. Bet dabar yra atvirkščiai: ką čia reikia saugoti? Tikrai ne žmogų. Suvokusi, kad sąmonės yra visur, truputį atsakingiau žiūriu į savo galias.

Gražu. Prie sąmonės mes dar grįšime, o dabar užduosiu kitą tavo pačios iškeltą klausimą: kur dėsis žmogaus noras rizikuoti ir nemotyvuotos agresijos protrūkiai? Ar į tokią agresiją transformuojasi žygdarbių ir nuotykių troškulys, noras ką nors atrasti, pasiekti, užkariauti?

Tai tikrai gali transformuotis į nemotyvuotą agresiją. Man taip atrodo ne iš makro, o iš mikro pavyzdžių, kad ir su vaikais. Visi kraupsta, kai Amerikoje vaikas atsineša ginklą ir iššaudo pusę klasės. Aš tai tiesiogiai sieju su auklėjimo metodais, kai vaikui neleidžiama nė kiek konfliktuoti. 

Mano supratimu vaikams reikia leisti, šiurkščiai tariant, muštis. Nes jie to turi išmokti, ypač berniukai. Aišku, dabar jau sunku pasakyti, kaip tos lytys konverguoja, bet iš principo drįsčiau teigti, kad jų skirtis dar yra ir dar ilgai bus.

Vaikas net gal nesijaučia piktas, bet įgėlė kokia nors musė ir... Jis pats net neįsivaizduoja, kokia bomba jame slypi. Yra labai ydingų auklėjimų metodikų, nors net Lietuvoje kai kas moko kitaip. Jeigu suprastume, kad vaikams galima leisti, reikia leisti pyktis, purvintis ir kartais negražiai šnekėti... Nes politinis korektiškumas ir sterilizuota gerovės visuomenė tikrai generuoja tokią agresiją.  

Matyt yra ir kitų priežasčių, bet aš manau, kad labai praktiškai per švietimo metodikas galima tai keisti.

Viena žmogaus vystymosi kryptis gali būti dirbtinis intelektas, dirbtinis žmogus. Rašydama apie žinių ekonomiką, tu teigi, kad net tokioje ekonomikoje svarbiausia – žmogus. Ar jis galėtų būti dirbtinis?

Aha... Man čia iškart ta knyga... Kaip jo pavardė?

Tomas Venclova? „Golemas arba dirbtinis žmogus“?

Ne... (Juokiasi) Ketvirtajame dešimtmetyje kur parašyta... Huxley!

Huxley. “Brave New World”.

Na, nežinau. Kai mokiausi matematikoje, mano dėstytojas, kuris mokė dirbtinio intelekto, sakė: jis visada bus toks... aproksimacija.

Dabar neseniai čia su tokiu draugu, kuris Australijoje gyvena, diskutuojam, jis tuo dalyku domisi ir sako, kad dabar tiek pasiekta dirbtinio intelekto srity, kad yra šuolis. Bet aš turbūt per mažai žinau, nesuvokiu naujausių tų įvykių. Aš vis dar manau, kad tai tokia intelekto aproksimacija, kuri gali būti panaudota tik specifiniams uždaviniams spręsti. Bet tai nėra žmogus, jis nėra gyvybė, jis yra labai labai geras robotas. Gal tas pavadinimas „dirbtinis intelektas“ klaidina?

Išties, kartais patogi telefono programėlė pavadinama intelektu.

Na dar apie šachmatus kalbama...

Apie šachmatus, pavyzdžiui. 

Ir sąmonės jis neturi. Nebent tikėtume tais mokslininkais, kurie teigia, kad sąmonė kyla iš intelekto.

Labai supaprastinus, kiek suprantu, dabar egzistuoja dvi dirbtinio intelekto kūrimo strategijos. Pirma – mėginimas programiškai sukurti žmogų. Visapusiškai. Tai yra algoritminis sąmonės kūrimas. Ir antra – emuliacija, kai siekiama tiksliai, po ląstelę, nukopijuoti visą smegenų struktūrą, tuomet manoma paleisti per ją srovę, ir štai – veikiantis žmogus.

Tai pirmuoju atveju vis tiek kuriamas robotas kažkokiems uždaviniams spręsti.

Visiems uždaviniams.

Nes klausimas, kokie tie uždaviniai. Jeigu šachmatai, taigi tik žaidimas...

Ne, tai galbūt bus kompiliacija. Sukurs robotą šachmatams, paskui – dirbtinę akį automobiliui, tuomet – dar ką nors. Ir visa tai sudėjus neva išeis žmogus, kuris mokės viską.

Bet mokėjimas nereiškia sąmonės. O kaip su psichologija? Kur asmenybės formavimasis, archetipai...? Kaip „Šuns širdy“: ką paims prototipu?

Prototipas svarbesnis antrajai krypčiai, sprendžiant, kieno smegenis emuliuoti. O pirmuoju atveju gal tas intelektas dar sugebės ir mokytis. Iš savo klaidų.

Taip...

Tuomet jis užsikūręs galėtų savarankiškai veikti.

Tai kam jis mums reikalingas? Jis už mus gyvens?

Pavyzdžiui.

O mes ką veiksim?

Turbūt, išnyksim.

Tai va.

Bet tai nesvarbu, nes jeigu jis už mus geresnis...

Kieno atžvilgiu jis bus geresnis? Mūsų? Tai jeigu mes nebegyvensim, mums nebesvarbu niekas. Nes čia lyg koks kūrybinis iššūkis. Pacituosiu vieną Rytų išminčių, kurio paprašė išmokyti levituoti, ir jis atsakė: „Gerai, išmokysiu, jeigu paaiškinsi, kam tau to reikia“. Tai kam mums tokio dirbtinio intelekto reikia?

Iš smalsumo.

Va, būtent iš smalsumo.

Bet toks motyvas gali būti.

Sutinku, gali.

Esu skaitęs rimtų žmonių nuomonių, kad visatos tikslas yra įdomumas. Kad būtų kuo įdomiau.

Na taip. Nobelis išrado sprogmenis dėl įdomumo.

Turbūt.

Turbūt.

Daugelis atradimų padaryti iš smalsumo.

Bet pažiūrėkim, kaip jis po to jautėsi. Dėl ko tą premiją įkūrė?

Žmogus dažnai pasijunta...

Prastai po savo įdomumų.

...arba kai užneša adrenalinas. Deja. O dabar paklausiu, ką manytum apie savo smegenų emuliaciją, nes yra toks verslas – užšaldyti smegenis ir laikyti šaltai tol, kol kad kada nors jas emuliavus bus įmanoma perkelti į kokį nors diską ir vėl paleisti veikti – ar svarstytum tokią galimybę?  

Ne, aš tikrai nesvarstyčiau. Visų pirma, nemanau, kad smegenys – tai mano asmenybė.

O kur gi ji tuomet yra?

Na, manau – visur. Gal kiekvienoje ląstelėje. Man iš matematikos likę... Man iš tikrųjų labai patinka matematika. Man labai patinka dvi jos sąvokos: begalybė ir daugiamatė erdvė. Ir tą daugiamatę erdvę aš kažkaip labai apčiuopiamai jaučiu. Man atrodo, kad sąmonė yra kitas matavimas mūsų kūno, ir dėl to bet kurią kūno dalį imdami mes nerasim ten jos, nes mes dirbame šitame matavime, o ji yra kitas. 

Gal truputį mistiškai, bet man taip dėliojasi, aš taip matau. Reikėtų sugriebti ir užšaldyti kitą matavimą, bet ten yra kiti dėsniai. Aš manau, žmogus tiesiogiai prie to prieiti negali. Gal transe koks medituotojas tikrai gali, bet ne mums įprastas mokslas.

Pradėjome ir baigėme matematika. Man patiko.

Man irgi.

2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Esu griežtos nuomonės


Turiu sugavęs dievą,
Kažkokį Poseidoną.
Tridantis žaibas žėri
Supančiotas neuronų.

Laikau sutramdęs žvėrį,
Šukuoju kailį juodą.
Išromytas, nustėręs
Jis leteną paduoda.

Iš tuštumos mus stebi
Pasąmonės karaliai,
Kas toks čia viską lemia, 
Suprasti jie negali

Sargyba nusivarius
Ieškikliais semia sniegą,
Į kito ryto žarą
Manasis ego bėga.

2016 m. lapkričio 8 d., antradienis

Miltiadas: „Šiandien valdžios versti neičiau“


Sutinkate būti kalbinamas tik per savo gimtadienį, Ar galėtumėte nekoketuodamas prisipažinti, kiek jums suėjo metų?

Koks klausimas – toks atsakymas: manęs nėra.

Na taip, esu girdėjęs. Bet kas gi balsavo rinkimuose su jūsų pasu?

Nukėblino toks Lietuvos pilietis, kurio atvaizdas tame pase įklijuotas, ir nubalsavo.

Už ką?

Už liberalus. Lyg tostas nuskambėjo... (Užsivertęs ištuština stikliuką)

Už kuriuos?

Koks tau skirtumas? Už tuos, kurių pavadinime tas žodis parašytas.

Nustebino rezultatai?

Nė kiek. Negali laimėti partija, kurios pavadinime yra žodis „krikščionys“.

Kodėl?

Todėl, kad ir pas mus jau dvidešimt pirmas amžius. Prieš šimtą metų Mustafa Kemalis suvokė, kad liaudis nerinks pasaulio valdyti nei musulmonų - socialistų, nei krikščionių - demokratų, nei budistų - liberalų.

O socialdemokratų?

Tuos, jeigu jie tikri socialdemokratai, o ne kokie stabmeldžiai - darbininkai, gal išrinktų. Tik kad mūsiškiai vis liepia perkantiems degtinę išsivadavimo veteranams pasus rodyti. Pameni, Brazauskas irgi buvo tokią tvarką įvedęs. Porai savaičių.

Pamenu, kaip tik anuomet vadovavau vienam prekybos tinklui. Iš tiesų nurodėme pardavėjoms tikrinti visų alkoholio pirkėjų pasus, nes už vieną nepilnamečiui parduotą butelį – nesvarbu: darbuotojui suklydus, ar sąmoningai pakenkus – buvo pagrasinta mirties bausme visai įmonei. Didesni tinklai tuomet griebėsi vienodai saugotis, o Algirdas Brazauskas greitai sureagavo ir sutvarkė.

Jis sutvarkymams turėjo talentą. Už Brazauską! (Išgeria) Tuoj aš tau parodysiu vieną knygą. (Keliasi, apžiūrinėja lentynas, ištraukęs deda ant stalo didelę knygą „Lietuvos prezidentai“) Štai, skaityk čia. (Atverčia priešlapį)

Dedikacija? (Skaito) „Mielai Julei, Kaip ten bebuvo, bet vis tiek pragyvenom kartu jau 37-erius metus. Algis 1995.03.11” 

Štai taip.

Čia autentiškas įrašas?      

Šimtu procentų autentiškas! Užsuka Prezidentas per Kovo vienuoliktąją pas žmoną su knygele dovanų ir sutvarko padėtį. Pavyzdys.

Pribloškiantis egzempliorius... Aš – apie knygą... 

Matai, dar sugebu nustebinti. Už nuostabą! (Išgeria)

Tai kas dabar valdžioje darysis?

Visaip gali nutikti. Kartą valstiečiai liaudininkai jau turėjo valdžios.

1926-aisiais?

Aha. Aš tuomet žąsis ganyti jau galėjau, bet perversmo daryti – dar ne.

Būtumėt ėjęs?

Ką ten žinai. Steponas Darius ėjo, kiti valstybininkai...

O šiandien?

Klausimas tinkamas. Atsakau: šiandien, ar juolab rytoj, neičiau.

Kodėl?

Na, šiandien mes, matau, pasikalbėsim... (Linkteli ir išgeria) Gerai, atsakysiu taip: šiuolaikiniam žmogui būtina turėti, iš ko rinktis. Kitaip jis nerimsta, neužmiega ir nusigaluoja. Jam reikia, kad būtų šešios rūšys kiaušinių, septynios talpos degtinės ir bent penkios partijos. Nesvarbu, kad jis perka tą pačią duoną, tepa tą patį sviestą ir balsuoja už tą patį partijos pavadinimą, užtat žino, kad sublūdijęs bet kada gali pavaryti į kitą šoną. Pati demokratinio pasirinkimo iliuzija jį gelbsti, ramina. Diktatūra nebeveiktų.  

Na, ir nereikia. Ką įdomaus neseniai perskaitėte?

O, per vasarą perskaičiau tris puikias knygas. Ką ten tris? Keturias. Keturias nuostabias knygas perskaičiau. 

Labai smalsu. Apžvelkite, gerai?

Voilà! Pirmosios dvi – istoriniai romanai: Filosofo žmona ir Glesum. Moteriški, tokie būna patys rimčiausi. Taip viskas visuomet vyko. Vyrai savo žaidimus žaidžia: politika, karai, kortos, birža... O moteriškės gyvenimą gyvena ir pasaulį verpia.

Senekos našlė visą mirusio vyro raštų sklaidą sustygavo, net jo vardu dramą sueiliavo. Aisčių vado žmonos, kad ir kokias intrigas įsukę, viena kitos nenugalabijo.  Ir abiejų pasakojimų istorinis dugnas pasiutusiai tiksliai nupieštas. Ne kaip Silvoje.

Šlovė – Dilytei ir Aškinytei. Į judviejų sveikatą!

Mielai. (Abu susidaužia stiklais ir išgeria iki dugno.) Kas tada?

Nuo tada Ugnies šeimininkė buvo Mergaitė. Citata iš Glesum...

Tada – Aleksandras Moisejevičius...

Nuostabu, turbūt „Vieno skersgatvio filosofija“?

Eik jau. Manai, užrašei „Perskaitykite šią knygą“, tai iškart pulsiu vykdyti komandos... Tą romaną aš rusiškai skaičiau dar tuomet, kai tu kėsindavaisi degtinės neparduoti, jei nusipelnęs valstybei aksakalas paso neparodys.

Gilus, girdžiu, jūsų užantis.  

Nesiskundžiu. Tai štai, vasarą išnagrinėjau fundamentalų Piatigorskio veikalą Мышление и наблюдение.

Oho. Ir kaip?

Gerai. Dabar jaučiuosi visiškai pasirengęs būti išjungtas. Supranti, ten jis neva dėlioja mąstymo teorijos pagrindus, tačiau iš tikro nemenkai užkabina sąmonės teoriją, kuri, anot paties Piatigorskio, nėra įmanoma. Klasikinis triukas: skaitytojas negali nustoti galvojęs apie rožinį dramblį, kol susikuria savo individualios sąmonės teorijos apmatus. Mat kaip. Taigi, dabar turiu naują, dar geresnę nuosavą sąmonės sampratą.

Pasidalinkite.

Sąmonė – tai lyg tamsioji medžiaga, kurioje blykčioja aktyvumo taškeliai, stebintys mūsų psichikos generuojamus impulsus.

Tai sąmonė yra aukščiau psichikos?

Aukščiau, toliau, stipriau. Ji nemiršta su smegenimis, ji yra bendra, joje veikia karmos dėsniai. Visata, nesvarbu – styginė ar multi  –  yra sąmonės turinys. Už sąmonę! (Išgeria)

Nebėra ko pridurti. Itin knieti sužinoti, kokia gi ta ketvirtoji jūsų puikiai įvertinta knyga.

Aaaa, ketvirtoji knyga tikrai puiki. Mister Nice, vadinasi. Howardo Markso autobiografija.

Markso? Kas jis toks?

Jis miręs. Šiaip kietas vyrukas, velsietis. Šantaramo pirmtakas. Personažas, mėginęs pakeisti šiuolaikinio pasaulio kognityvinę paradigmą. Galima sakyti, marihuanos legalizavimo ideologas. Prieš trisdešimt metų vertėsi psichoaktyviųjų žolių kontrabanda ir pinigų plovimu. Stambiu mastu. Atpylė, berods, septynetą metų Amerikos daboklėje. Oksfordo lygio galva, ten studijavo.

Už Howardą Marksą! (Išgeria) Tyriausios sielos žmogus buvo, galėtų jį mūsų žalieji valstiečiai kanonizuoti ar bent paminklą suręsti.

Menkai tikėtina.

Sutinku, menkai. Nei Vakarų demokratijos, nei Rytų monarchijos neleidžia svaigintis, netoleruoja net atsargių eksperimentų mokslo vardan. Pirmosios – dėl nučiulpto politinio korektiškumo, antrosios – iš savisaugos. O mes balansuojame tarp abiejų, persisunkę romumu ir baime...

Klausyk, išjunk tu savo mikrofoną ir prisėsk kaip žmogus greta. Dar porą knygų parodysiu... 

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Romualdas Mačiulis: „Už mano buhalteriją tegu sumoka klientai“


Senokai kalbinau tikrą verslininką. Tu juk esi verslininkas, ar sutinki?

Sutinku.

Kuo gi vertiesi?

Visos įmonės, kurias vystau, arba teikia paslaugas, arba parduoda kažkokią intelektinę nuosavybę. Jokių prekių, tik paslaugos, kažkas neapčiuopiama. Tai paslaugos vidutiniam verslui: buhalterinė tarnyba, rinkodaros ir aktyvių pardavimų įmonė, finansų planavimo konsultacijos – įmonių reorganizavimas, pardavimas, kai reikia sutvarkyti įmonę, nes ne į tą pusę viskas eina, arba akcininkai nusprendžia ją parduoti. Ir jau daugelį metų turime programavimo verslą – optimizavimo ir automatizavimo programų kūrimą vidutinio dydžio bendrovėms.

Koks tavo vaidmuo tuose versluose?

Mano vaidmuo dabar yra pasyviai aktyvus. Daug kur esu, bent jau faktiškai, direktorius, bet visose tose srityse radau po atsakingą žmogų, kuris ateina ir vadovauja de facto diena iš dienos.

Matyt, dabar esu pereinamajame laikotarpyje iš vadovo į valdytoją. Didžiausią darbą, turbūt, su savim darau, kai turiu atsitraukt ir leist jiems arba trenktis į sieną, arba pereiti į kitą etapą. Nes nu negaliu būti visose srityse tuo kasdieniu vadovu, galiu būti valdytoju, galbūt, strategu. Užvesti, pajausti tinkamą kryptį ir užvesti, o tada duoti žmonėms dirbti. Blogiausiu atveju visada galiu įsikišti, pakoreguoti, net labai staigiai.

Dabar nuolatos žiūriu, su kokiais žmonėm mes turim atsisveikint ir kokių naujų žmonių turim surast. Nes taip išeina, kad kiekviename etape mums reikia kitokių žmonių.

Tai kiek šiuo metu turi tiesioginių pavaldinių?

Tiesioginių, ačiū Dievui, nebelabai daug, tikriausiai bus apie šešis. Šešis - septynis. Nors kai kuriose įmonėse bendrauju su visais žmonėm.

O kiek įmonių yra grupėje?

Juridinių asmenų yra kiek daugiau, negu realių veiklų. Pavyzdžiui, įmonė Lietuvoje gali turėti dukterinę bendrovę užsienyje. Tai verslų yra penki, pagrindiniai, o juridinių asmenų yra koks dvidešimt.

Penki verslai, apie dvidešimt įmonių, traukiesi iš vykdomojo į valdymo lygmenį – skamba įdomiai. Kaip pasiekei šią padėtį?

Visų pirma, nematau, kad tai didelis pasiekimas. Ta struktūra yra labai kukli.

Pats pagrindinis verslas, apie kurį viskas vystėsi, buvo informacinės technologijos ir jų diegimas finansų įstaigose. Programavimas, pavyzdžiui, bankams. Iš to buvo labai lengva pereiti prie finansų planavimo konsultacijų. Tuomet, pamačius, kokia yra buhalterinės apskaitos būklė Lietuvos įmonėse, ir kokia yra buhalterines paslaugas teikiančių įmonių darbo kokybė, buvo labai lengva suprast, kad Lietuvoje reikia tokios tarnybos.

Buhalterinė tarnyba visų pirma turi aptarnauti visas mūsų grupės įmones ir padaryti tarsi geležinę sieną: ne vien sėdėt ir suvest faktūras, bet padaryt mokestinę praktiką, kad jeigu reikėtų su mokesčių administratoriais ginčytis, galėtų išaiškinti, kad jie yra neteisūs. Aš už savo buhalteriją mokėt nesiruošiu, tegu moka klientai. Reikia parduot tas paslaugas į išorę, nes mes esam labai reiklūs, bus gera paslauga. Marketingo tarnyba, vėlgi – mūsų pačių visas įmones aptarnauti, nes nė vienoje nėra atskiros pardavimų funkcijos...

Kad nenukryptume į tų įmonių paslaugų atpasakojimą, geriau daugiau papasakok apie save. Kokie buvo svarbiausi momentai tavo verslininko gyvenime, kol pasiekei status quo?

Visų pirma, aš nelabai skirius tokius dalykus: jūs verslu užsiimat, ar dirbat. Nors nežinau, teisus aš, ar ne. Užduotį reikia padaryt, ir nesvarbu, ar ją tau kažkas iškėlė, ar pats išsikėlei.

Viskas prasidėjo mokykloje...

Stabtelkim čia, gerai? Aš esu kitos nuomonės dėl skirtumo tarp verslininko ir darbuotojo, siekiančio karjeros.

Yra labai daug žmogaus savybių, kurias pritaikęs, tiek versle tu išvystysi kažką, tiek dirbdamas pas ką nors tu labai sėkmingai darysi karjerą. Tu greičiausiai tapsi vadovu, pradėsi pats kurti struktūras.

Man buvo keletas tokių atvejų, kai pradėjau pas kažką dirbti, po to įsigijau vieną procentą akcijų, po to – penkis, po to – dešimt, po to – viską.

Štai! Tai nėra tipiška karjera. Nebuvo taip, kad tu džiaugeisi, kopdamas karjeros laiptais.

Taip, nes aš vis žiūrėjau, kaip sukurti įmonei daugiau vertės. Prisiėmiau daugiau atsakomybės, negu iš manęs prašė.

Toks verslininko mąstymas. Tuo tarpu tam kitam verslininkui, kuris pradžioje buvo tavo darbdavys, nemanau, kad patiko tavo ambicijos perimti jo verslą ir tokia įvykių raida.

Tai, aš manau tam žmogui konkrečiai... (Juokiasi) tai buvo geriausias variantas, kadangi tam bizniui vystyti jis buvo per silpnas. Kaip žmogus tiesiog per silpnas. Ir aš, manau, kad išsprendžiau jam didžiulę problemą. Jis dabar nebeturi to verslo ir nebeturi tų problemų.

Tai gal jis pas tave dabar dirba?

Jis tikrai po to dirbo pas mane, viskas apsivertė.

(Abu juokiasi) Cha cha cha...

Nu bet juokas juokais, jo žmona man dėkoja... Vos ne rankas bučiavo ir... Jis kaip verslininkas sužlugo, aš dar jam ir padėjau, ir padovanojau pinigų jam, ir ....

Kadangi jis pokalbyje nedalyvauja, gal nesiplėskim. Taigi dabar pasakyk: kai pats samdaisi darbuotoją, ar pagalvoji, kokių verslininko ambicijų jis gali turėti?

Taip, labai žiūriu, ypač samdydamas žmones su patirtim. Advokatai pasikelia visas jų istorijas, tikrina, ar turėjo juridinių asmenų. Nes tas pasakymas, kad darbuotojų reikia verslių, man visada buvo keistas.

Tie verslumai yra dvejopi. Viena, kai žmogus generuoja idėjas, kurios gali atnešti naudos įmonei, o kitas, toks lietuviškas verslumas, kai su tavo darbuotojais jis varo pro šalį projektus, pinigai eina ne ten, kur reikia. Bet jeigu taip kam nors atsitinka, tai reikia kaltinti pačiam save.

Grįžkime prie tavo verslo istorijos. Kokios buvo esminės kryžkelės, kuriose pasukai viena, o ne kita kryptimi?

Visų pirma, aš daug atsiplėšiau nuo savo bendraamžių, mokyklos draugų todėl, kad tiesiog pradėjau anksčiau dirbti. Tol, kol jie mokėsi universitetuose, gėrė alų, laisvai leido laiką... Aš kokiais penkeriais metais atsiplėšiau. Taip ir nepasivijo jie manęs. Pas mane dirbo, šaunūs žmonės, gabūs žmonės, bet tas atotrūkis nuo pradžių davė didelį skirtumą.

O pradėjau aš, kaip sakiau, mokykloje. Pradėjau dirbti. Teko nevaikščioti į pamokas. Aš nevaikščiojau, nes važiavau į darbą ir pardavinėjau kompus. Kai nieks jų nepirko, tais laikais. Ir man nieks neaiškino, ką daryt. Sakė: „Tavo problema tuos kompus parduot“. Aš kompuose gaudžiausi, bet galvojau: na, reiks pakonsultuot, kai žmogus ateis. O nieks neateina...

Kokie tai buvo laikai ir kompai?

Tai buvo, kai kompas kainavo kokius penkis tūkstančius litų, o atlyginimas tada buvo, minimumas, apie keturis šimtus ant popieriaus. Aš tada buvau dvyliktoj klasėj. Kosmosas. Aš gyvenau Jonišky, ten Šiaulių įmonė turėjo filialą, kuriame aš įsidarbinau. Įtikinau juos, kad netrukdys man mokykla, jokių problemų. Jie sako: „Tau reikės parduot tuos kompus“. O nieks neperka. Tai aš atsisėdau, pasiėmiau įmonių katalogą, pradėjau skambint. Pats pasigaminau skrajutes, nešiau į parduotuvę ir prašiau, kad sukištų į laikraščius. Nes už reklamą ten mokėt... Man reikėjo, kad žmonės bent ateitų. Draugui sumokėjau, kad pavežiotų, nes pats nevairavau, mėčiau skrajutes.

Bet kartais, jeigu kompą parduodavau, tai dar būdavo chaltūra: suinstaliuot programas. Nes nusiperka žmogus, po to jam – šokas: kur programos? Programas reikia įrašyt, jos neatsiranda pačios. Tai prašydavo, gal galėčiau ateiti vakare įrašyti programų. (Juokiasi) Bet tai aš iš tų chaltūrų pinigus investavau atgal į verslą, į įmonę, nors ji buvo ne mano. Pats spausdinausi skrajutes, pats mokėjau draugui už benziną... Kad vėl ateitų žmonės į parduotuvę.  

Ir tada supratau, kad bardakas ten buvo. Ten buvau aš ir dvi moterys, ir nė vienas iš mūsų nebuvo atsakingas už tą filialą. Lengvas bardakas toks: jos darė, kaip jos norėjo, aš – kaip aš norėjau. Nuvažiavau į Šiaulius ir sakau: „Taip yra blogai, reikia kažkam vadovaut.“ O jie: „Ką siūlai?“ (Juokiasi) Sakau: „Aš suvadovausiu!” Jie sako: “Bet kaip – moterys gi daug vyresnės?“ Sakau: „Žinau tiksliai, ką čia reik daryt. SIM kortelės prasidėjo, galima jas pardavinėt. Viskas bus gerai.“

Na ką, atėjo faksas, tada dar buvo faksai: „Toks, toks paskiriamas filialo vadovu“. Tos panos – ant nervų, aišku, kaip čia ką... „Tu gi dar nieko nebaigęs, mokykloj dar! Tu čia mum nevadovausi...“ O aš visada turėjau tokią gerą madą: jeigu nežinai, kaip reikia daryt – pasikonsultuok su kuo nors. Mano draugo mama buvo parduotuvės vedėja. Nuėjau pasitart pas ją, ką daryt su personalo moterimis. Ji mane pamokė: arba jos turi gerbti, arba – bijoti. Sako: „Akivaizdu, kad negerbia, na tai – viena išeitis: turi tavęs bijot“. Tai grįžau aš į savo filialą ir sakau: „Žiūrėkit, panos, Jonišky gero darbo jūs lengvai nesusirasit...“ Po savaitės jau dirbom, viskas gerai, o kai aš išėjau, tai – ašaros, ašaros...

Tokia buvo pirma pamoka.

O antra?

O antra... Vis dėlto supratau, kad reikia varyt į sostinę. Siūlė man Šiauliuose filialui vadovaut, bet baigęs mokyklą aš papuoliau į Vilnių.

Pradėjau dirbti mažoje, gal dešimties žmonių, įmonėje, kuri pardavinėjo kompiuterius iš užsienio. Atstovavo vienam gamintojui. Ten įsivėliau su viešaisiais pirkimais į visą tą cirką su specifikacijų ruošimu. Ignalinos atominė buvo klientas, tuo metu dar aukštumoj laikėsi.

Ir ten gavau antrąją pamoką: mūsų bendrovę pradėjo pirkti kita, dabar didžiausia Baltijos šalių kompiuterinė įmonė Atea, tada Sonex ji dar vadinosi. Aš toks žingeidus buvau, pradėjau žiūrėti, kaip tas pirkimas vyksta. Kišausi ne į savo reikalus, kaip visuomet. Pamačiau tą akcijų pirkimo sutartį ir apakau: už tokią mažą kainą! Nors aš ten nei uždirbdavau daug, nei ką... Bet vis tiek: šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų! Man atrodė, kad tai – kapeikos, už tokį verslą.  

Ir integravosi ta įmonė į didelę struktūrą. Atkrito daug kolektyvo, nes daug nedirbančių jų ten buvo. Pamačiau, kaip būna, kai nuperka verslą: pasiima tai, ko reikia, visa nereikalinga atkrenta. Yra nauda. Mane tai kažkaip sudomino.

Likau dirbti didelėje struktūroje ir užsivedžiau, kad reikia man pardavinėti kažką tokio paties brangiausio. Tuomet atsirado toks dalykas – duomenų saugyklos. Susiradau gamintoją, pasikviečiau į svečius, mano vadovybė palaikė, ir pradėjau pardavinėti. Metus vargau. Vis buvau ant išmetimo ribos, man sakė: „Pardavinėk ką nors kita, tai, ko anksčiau daug esi pardavęs, arba...“ Visą laiką ant ribos buvau, bet ne, man reikėjo parduoti saugyklą už milijonus. Niekas netikėjo, gal šimtas žmonių sakė: „Baik, nieks nepirks, per brangu...“ Mane tai dar labiau paskatino.    

Ir pardaviau. Pardaviau iškart dvi: vieną – Lietuvoje, kitą – Latvijoje. Atėjo faksu užsakymas. Ten pasiderėjo prieš galą dar, du procentus nuleidau aš jiems... Įmonė sustabdė darbą: šampanas!

Ir taip sutapo, kad tuomet man jau niežtėjo pačiam kažką daryti. Ir išėjau. Geriausia, viršūnėj kol esi, tada pasitraukt. Galvoju: „Reikia daryt biznį. Parduot moku...“ Aš tada galvojau, kad svarbiausia – parduot, nežinojau, kad yra kiti dalykai.

Nusprendžiau: reikia nupirkti įmonę. Pasižiūrėjau, Lietuvos ryte parašyta: „Parduodama įmonė“. Paskambinau, sakau: „Laba diena, noriu pirkt.“ Atvažiavau – kažkokia direktorė ten, kažkoks ofisas: du stalai, du kompai. Buitinę chemiją iš Amerikos veža.

Kokia tai buvo chemija, kam skirta?

Buitinė chemija, kilimams valyti, orkaitėms plauti. Išpurški orkaitę – ryte švaru! Na, galvoju – perku: koks skirtumas, kokia ta įmonė, nuo kažko reik pradėt. Tik viena bėda – neturėjau tiek pinigų susitaupęs. Tai susitariau, kad perku, ir sakau, kad atsiskaitymui reikia poros savaičių, kol čia viskas susireguliuos...

Na vat. Sumušiau rankom ir galvoju, iš kur pinigų rast. Nes reikia pirkt. Pradėjau galvot, kas čia turi tų pinigų. Atsiminiau vieną žmogų, jis mane pavežė kažkada iš Šiaulių į Vilnių. Subaliavoję ten buvom prieš tai. Paskambinau jam, sakau: „Na vat, yra biznis, reikia pirkt ir vystyt.“ Susitikom, papietavom, pasakiau, kiek pinigų reikia. O ten akcininkai keturi buvo, na, sako: „Atvažiuok, pristatyk verslo planą.“ Prisikalbinau dar vieną kolegą viską mest, ir nuvažiavom dviese. Verslo planą buvau paruošęs iš dviejų puslapių: pirmame – pavadinimas, antrame – rodyklė į viršų. Papasakojau, sakau: „Nieko baisaus, kad nauja sritis, pasirašysim sutartis su visais prekybos tinklais, parduosim.“  „Tai gerai“, - sako jie: „Duosim tų pinigų“. Tik aš jiems siūliau penkiasdešimt procentų akcijų, o jie sakė: „Ne, šešiasdešimt bus mūsų, keturiasdešimt – jūsų, o tada, kai pasieksit kažkokį ten tašką...“. Na, gerai, galvoju, nes mes gi savo pinigų išvis nedėjom.

Įmonė nieko neturėjo, tik atstovavimo tam gamintojui sutartį ir vieną klientą – Maximą. Pradėjau dirbti su tuo, kas buvo: viena Maximos devinto lygio parduotuvė Akropolyje. Na ką, galvoju, reikia leist žemyn, norėjau, kad daugiau būtų tų parduotuvių. Tai Maxima išmokė dirbt, visada sakau. Visų pirma, jie mokėjo laiku. Tas buvo labai svarbu, nors ir sąlygas kėlė: jeigu reikia atvežt trečią valandą tokį kiekį, tai ir turi būti trečią valandą toks kiekis.

Pradėjom dirbti, pasirašėm su Rimi, su Norfa, su dar kažkokiais smulkesniais tinklais. Ir tada – viena problema: pasirodo, parduot neužtenka, reikia ir nupirkt... (Juokiasi) O nupirkt užtrunka septynis mėnesius: kol laivas, atplaukia, kol parduodi, ir kol sumoka. Tai šito momento aš buvau neapskaičiavęs. Suskaičiavau tada, kiek pinigų trūksta – milijono, net jeigu būčiau užstatęs likučius ir gautinas sumas. Apvaikščiojau visur, fondai, mezaninai... Sako: „Dar jūs per maži.“  

Pradėjau staigiai ieškot įmonei pirkėjo, nes nu ką daryt... Ir vienas iš tų mažų tinkliukų, kur kosmetiką pardavinėja, ten penkios - šešios parduotuvės, sutiko nupirkt. Kosmoso ten nebuvo: prekių kaina plius kiek yra išrašyta sąskaitų, dar kažkiek už know how... Pardaviau, ir baigėsi pirmas biznis, jokio milijono negavau, bet patirtis gera. Gavau pamoką, skaudžiai, bet... Nuo tada pasakiau: viskas, daugiau prekėmis nebeužsiimsiu.

Grįžau dirbti IT srityje, nors nesinorėjo, galvojau: „Kaip čia? Juk aš jau lyg ir prasimušiau į žmones.“ Bet nieko, grįžau į darbą kuriam laikui. Bet vieną kartą pabandęs, koks jausmas yra, kai pats sprendi... Nebegalėjau kitaip.

Kaip paaiškintumei savo svarbiausios įmonės pavadinimą?

Šeši - trys group? Tai įmonė, į kurią sueina visos kitos. Steigiau šitą investicinę įmonę kartu su kolegomis iš Norvegijos, kadangi reikėjo kapitalo, ir vėliau išpirkau tas akcijas iš jų. Tą dieną, kai mes sumušėm rankom, buvo tarptautinė Žirgo diena.

Žirgo?

Taip. Kaip yra tokia tarptautinė Daktarų diena, taip yra tarptautinė Žirgo diena.

Ir aš supratau, kad ta įmonė turi būti labai ilgam, turi visą laiką vadovautis logika. Ir ta Žirgo diena buvo... Be to, šachmatais aš žaidžiu, ten žirgai yra labai svarbios figūros. Ir aš tada suradau istoriniuose šaltiniuose, koks žirgas yra ilgiausiai pasaulyje pragyvenęs. Suradau, kad ilgiausiai istorijoje gyveno toks žirgas Morengas, kuris priklausė Napoleonui Bonapartui. Ir pagal tuos istorinius šaltinius jisai pragyveno šešiasdešimt trejus metus.

Užtat pavadinimas tapo 63 group. Vėliau, po pusantrų metų, aš išsiaiškinau, kad negyveno tas konkretus žirgas tiek (Juokiasi)... bet jau buvo viskas. Visų pagrindinių grupės įmonių pavadinimuose yra 63, o kituose nėra. Tokį kokybės ženklą reikia užsitarnaut.

Aišku. Esi paskelbęs, kad rašai patarimų knygą. Kaip sekasi?

Sekasi gerai. Galvojau, kad didžiausia problema bus parašyt daug teksto, o pasirodo – sunkiausia bus nuspręst, ką išmest, ko nedėt. Iš pradžių atrodė, kad neturiu daug ką papasakoti, bet vien tik aprašant istorijas iš savo patirties ir bandant jas paverst kažkokiu patarimu... nes knyga bus tikriausia konkrečių patarimų forma: ne bla bla bla, o ką daryt. Žmonės gi nori sužinoti, ką daryt. Tai bus iš mano patirties: kas man, pavyzdžiui, pavyko, ko verta bijot, kas nutiks blogo ir kaip padaryt, kad to blogo nenutiktų.

Reikės pagalbos, gal kažkokio redaktoriaus ar ko, bet... Dabar yra du šešioliktieji, tai du septynioliktųjų gale ta knyga, galbūt, jau galėtų atsirast.

Linkiu, kad taip ir atsitiktų.