2018 m. vasario 13 d., antradienis

Piotras Kostinas: „Įdomu tokioj magijoj gyvent“


Jūs ne tik pats tapote, bet ir mokote piešti kitus?

Taip.

Gal galite trumpai nusakyti savo mokymo metodiką?

Trumpai? Aš pasistengsiu. Tik ar pavyks?

Pradėjau domėtis renesansine tapyba, dar būdamas pirmakursis Charkovo dailės institute. Tada ten mokė socrealizmo, visai kitokios technikos. Specialistui tai jau yra išsigimusi akademija. O akademinė tapyba yra dar visai kas kita. Tai yra technologijos, mokslo, fizikos dalykai, rimti, sunku juos paprastai paaiškint.

Renesansinės tapybos esmė - daugiasluoksnis vitražas. Iš dažų. Dažai veikia kaip vitražas. Spinduliai pereina kiaurai, atsimuša nuo drobės, grįžta atgal. Iš to atsiranda ta magija, stereoskopija. Aš todėl vėliau ir susidomėjau XVII amžiaus Olandija, nes jos meistrai stengėsi išgaut stereoskopiją. Paveikslą teisingai apšvietus, drobė dingsta, atsiranda trimatė erdvė. Norisi paimti ten esančius daiktus, pasisveikinti su tuo žmogumi. Toks efektas, kurio fotorealizmas negali pasiekt, nes jame lieka plokštė. Dvimatė. O trimatė...

(Skamba telefonas)

Mano telefonas. Negerai, reikėjo išjungt garsą.

Jūs atsiliepkit, jei norite.

Draugas geras skambina. Ot, ne laiku... Viskas.

Gyvenimas. Tai jūs mokote būtent renesansinės tapybos?

Taip. Ir piešimo.

Pusę amžiaus aš savarankiškai domiuosi, nes gerų mokytojų Charkove neturėjau, sovietiniais laikais...

O jūs pats - koks mokytojas?

Aš sugalvojau savo programą. Visiškai. Absoliučiai.

Tai ir įdomiausia. Kokia ji?

Ji labai koncentruota, sutrumpinta. Ko gero, aš pasąmoningai naudoju net... Nenoriu to vadinti hipnoze, bet tai yra tokia bendra meditacija. Kaip koncertuose nutinka - užveda, tarkim, Freddie Mercury žmones, šimtą tūkstančių, ar ne? Ir tai yra bendra meditacija - jie jį maitina energija, o jis grąžina atgal. Kažkas tokio, aš tikiuosi, įvyksta mano pamokose. Aišku, aš - ne Freddie, gink Dieve, su juo lygintis...

Gal dar ką nors pridursite apie tai?

Aš suteikiu žinių, išlukštentų. Palieku grynuolius. Kaip iš aritmetikos pagrindinius dalykus. Nors matematikoje aš nesu stiprus, tik mene, tai ir duodu pagrindinius dalykus: tinkt, tinkt!

Pradedantiesiems nuo nulio.

Taip.

Ateina žmogus nieko nemokėdamas...

Nieko.

Jūs imatės ir išmokote?

Taip. Manau, bet ką galima išmokyti, jeigu tik jis pakankamai sveiko proto yra. Pakankamai, ta prasme, neturi rimtų sindromų.

Bet ryšį juk reikia pajusti?

Taip, jis turi išgirst mane.

Ir jeigu išgirsta...?

Jeigu išgirsta, tai bet kas gali išmokti.

Jūs jo ranką vedžiojate, ar leidžiate pačiam...?

Ne, aš pasakoju. Rodau ir pasakoju. Pats paišau ir pasakoju, kaip turi būti. Tai iš tikrųjų labai paprasta. Labai paprasta. Kad sukurtum tris dimensijas, tereikia erdvinės geometrijos, ir tiek. O paskui - niuansai.

Gal galite atskleisti porą aksiomų iš tokios savo stereometrijos?

Pirmiausia - menama horizonto linija, du taškai. Iš jų išeina kitos linijos, sukuriančios piešinio pagrindą. Kaip lauko grindys iš didelių kvadratinių plytų. Tame lauke mes pastatome daiktą. Ten veikia perspektyvos dėsniai.

Tai čia - piešimas?

Taip.

O toliau?

Svarbiausias dalykas - išryškinti priekyje esantį kubą ar ką nors. Toliau esantys daiktai paskęsta tokiam rūke. Toks antras dėsnis. O trečias dėsnis - šviesa. Kaip ji krenta. Jeigu briauna arčiau, ji pati stipriausia. Kuo arčiau šviesa, tuo stipresnė briauna. Ten ir šešėlis stipriausias. Tokios žaidimo sąlygos, paleisi - veikia. Viskas.

Iš kur ta šviesa?

Na, yra šaltinis, aš jį įsivaizduoju. Viskas įsivaizduojama, aš neleidžiu piešti iš natūros. Taip ir vaizduotė lavinama. Tapyboje veikia tie patys dėsniai, absoliučiai. Toks pagrindas. (Juokiasi) Nesunku, tikrai.

Kas tokioje metodikoje yra originalaus, jūsų paties sugalvota?

Žinokit, nieko čia originalaus gal ir nėra, aš tik išgryninau kai ką. Van Eyckas gyveno prieš šešis šimtus metų, Rembrandtas - vėliau, bet ir jis neturėjo tokių žinių, kurias aš dabar turiu. (Juokiasi) Per internetą. Pagrindai liko tie patys, niekas nepasikeitė. Tas žinias menininkai kaupė tūkstantmečiais. Su muzika tas pats. Dabar rašoma puiki muzika, filmams, bet nieko nauja joje nėra.

O čia, prie upelio, yra kita mokykla. Ten taip pat moko tapyt, ar ne?

VDA?

Taip.

Jie stengiasi. O gal ir nesistengia, aš nežinau. Nemanau, kad jie suteikia daug būtent renesansinių žinių. Dabar tapyba apskritai tokios būklės... Nenoriu kritikuot.

Tai jaučiatės reikalingas?

Ko gero, Lietuvai aš tikrai reikalingas. Apžiūrinėdamas senovinę dailę mūsų paveikslų galerijoje, aš nerandu tokių paveikslų kaip Luvre, Uffizi ar Vatikane. Čia nėra tokio lygio meno. Net technika neprilygsta. Ir svarbiausi XVIII - XIX amžiaus dailininkai buvo lenkai arba vokiečiai, lietuvių ten - viena kita pavardė.

Vilniaus mokykloje?

Ir visos Lietuvos.

Tai kas joje jums patinka?

Man kaip tik nepatinka tai, kad ten labai silpna technika. Net piešimo technika, apie kurią kalbėjau. O juk paskui prasideda niuansai, sukuriantys visą tapybos magiją.

Jūsų etalonas - olandų meistrai?

Labiausia - jie. Nuo van Eycko. Vermeeris, Rembrandtas, Rembrandto mokiniai. Jie patys stipriausi tiek techniškai, tiek idėjomis ir siužetais.

Ar šiuolaikiniame pasaulyje kas nors jiems prilygsta?

Ne. Ne, ne, ne. (Juokiasi) Tokio meno dabar nėra. Jų technika daug kas naudojosi ir tebesinaudoja: Roberto Ferri, aš... Yra norvegas Oddas Nerdrumas, kurį vadina šiuolaikiniu Rembrandtu. Taip, jo technika gera, jis įdomias temas renkasi. Bet ne.

Vis tiek - ne?

Na, ne. Mąstymas kitoks. Jokiu būdu neprilygsta. Tie žmonės kitaip mąstė, kitaip gyveno. Tie laikai nebesugrįš. Va ten - mano paveiksliukas, tas su tiltu, vadinasi „Klajūnas per šimtmečius“. Ten aš sėdžiu ant tilto. Su kardeliu. Tai matot, koks aš sutrikęs. Todėl aš ir dievinu gerus istorinius filmus, kad galiu šiek tiek grįžt į tuos laikus. Ten gyventi nenoriu - antisanitarija, ligos ir visa kita, dabar gyvenam šimtą kartų geriau, buitine prasme. (Juokiasi)

Dėl sanitarijos?

Dėl sanitarijos, žiaurumo... Nors žiaurumas gal toks pat liko... Ne, tada paprasčiau buvo, žmonės mažiau parinosi: nužudyt ar ne. Šiaip, mes čia jeigu kaip du istorikai pradėsim šnekėt...

Ne, nereikia, kalbėkimės kaip du vilniečiai.

Aš nenorėčiau tais laikais gyvent, bet laiko mašiną turėt norėčiau. (Juokiasi) Neoriginalu, ar ne?

Jūs ir dabar gyvenat ne visai kaip visi.

Ko gero, ne. Kažkaip nusibodo man ta buitis, žinokit.

Yra tekę pagyvent kaip visi?

Taip. Turėjau namą, žmoną, kuri pagimdė du fainus vaikus. Jie jau užaugo. Ėmėm paskolą iš banko. Nors man tėtis sakė: „Gink Dieve, tik iš banko neimk paskolos, tu neturi nieko bendro su bizniu.“ Tėtis irgi buvo dailininkas. Mes Antakalny gyvenom, pastatėm trijų aukštų namą ketindami parduoti.Visokie bajeriai. Teismai sustabdė, biznis sprogo, ir mes netekom net savo buto, kad su banku atsiskaitytume.

Dabar viskas tvarkoj, banali istorija. Man tai visai neįdomu, niekad nenorėjau tokio gyvenimo. Nors esu baigęs interjero architektūrą, dariau užsakymus. Bet neįdomu. Įdomu va tokioj magijoj gyvent. 

Magijoj?

Taip. Tas gyvenimas yra kaip stebuklas. Lyg nerealybės truputį. Aš gi žinau, kas yra mūsų realybė. Jeigu pagal visatos stygų teoriją. Visai normali teorija. Ta pirminė energija, galima ją Dievu vadint, vibruoja visokiais dažniais, ir va šita trimatė realybė yra tam tikras dažnis. Mes joje esame, ji dabar labai reali.

Ir jūs, matau, puikiai joje funkcionuojate.

Taip.

O kai bendraujate su kitais žmonėmis, tvarkote reikalus, pasinaudojate kartais ta magija?

Tai be abejo, energetiškai visi tuo naudojasi, nori ar nenori. Santykiuose. Net per atstumą ta energija veikia. Viskas susiję.

Bet jūs gal kitaip juos matote?

Aš jaučiu. Tai nėra regėjimas. Intuityviai taip, žodžių trūksta tokiems dalykams nusakyt. Bet mokslui tai neprieštarauja.

O įkvėpimas iš kur?

Ooo, koks klausimas... (Tyli) Tai - ne įkvėpimas, žinokit, tai - nuolatinė būsena.

Tai jūs nejaučiat įkvėpimo, nes nuolatos...

Aš nuolat tokios būsenos esu.

Nuostabu.

Man nėra taip, kad aš kankinuos, nes neina čia dabar tapyba... Aš nemėgstu tapyti. Žiauriai nemėgstu, žinokit.

Tai gal čia - ne tai?

Ne, čia yra... Čia sunku paaiškint, Ignai. Tikrai sunku.

Nepavargstat nuo to?

Nuo tos būsenos? Tai kad aš kaip personažas nuolatiniam filme. Kaip „The Truman Show“, tik ten jis nežinojo, kad yra personažas. Galima pavadint beprotybės forma, šiaip.

Ne, tai viską galima mėgint supaprastint ir suklasifikuot kaip beprotybę. Mes gi normaliai kalbamės.

Geri labai klausimai, bet atsakyt sunku. Aš jums pasakysiu, kas yra įkvėpimas: kai įeini į būseną, tapai ir nieko nejauti visiškai. Nei laiko, nei šalčio, nieko. Nors tada jau tai - ne įkvėpimas, aš tai pavadinčiau savihipnoze. Žodis „meditacija“ tinka. Tai yra transas, žinokit, tik aš kitaip vadinu.

Aš iš prigimties esu kovotojas. Nuo protėvių. Galiu įkrist į tokį kovinį transą. Esu ne kartą patyręs tokią būseną. Jaunystėj. Kai žmones talžai, daužai, bet viskas sulėtintai vyksta. Keičiasi suvokimas.

Tai jūs kovotojas esat ne metaforiškai?

Taip, taip. Bet tai susiję, tie du menai vienas kitam padeda. Tą savo idiotišką agresyvumą aš sublimuoju į kūrybinę energiją. Tai yra labai gera. Nes kam talžyt žmones? Ypač jeigu turi tokią širdį kaip mano. Pridaužai ką nors, ir tuoj pat pagailsta. Būdavo taip jaunystėj, daug kartų. (Juokiasi) Pridaužai žmogeliuką, paskui plauni jam veidą.

Bet kardą tebelaikote?

Tai va jis ten - stovi ant altoriaus. Bet tikras kardas niekada neturi būti panaudotas. Niekada. Tokia tikro gero kardo prigimtis. Jis yra taikos simbolis. Tai yra geras meno kūrinys, galų gale.

Neabejoju. Kokia jo istorija?

Aš jį pats kaliau. Tokia istorija. Ilgai gaminau, metalas labai senas. Čia ne istorinis originalas, nes tie istoriniai kardai tai išvis yra magija visiška. Domėjausi japonų kardais, knygų turiu. Niekas nežino, kaip tie du garsiausi X amžiaus kardai buvo nukalti. Stebuklų ten nėra, aišku, bet plienas ypatingas, manau, kad gal ir meteoritinis metalas panaudotas.

Turite mūzą?

Taip.

Koks jos vaidmuo jūsų gyvenime?

Labai svarbus, nes aš pats savimi nepasitikiu, žinokit. Nei kaip menininkas, nei kaip mokytojas. Tik kitas žmogus gali suteikti pasitikėjimo. Jeigu jis tavim tiki. Pats galėtum smarkiai apsirikt, nesi objektyvus, o iš šono geriau matyti. Tas žmogus yra kaip gyvas veidrodis - mato mane ir pasakoja visas mano nesąmones. Jis turi teisę apie mane sakyti viską. Tiesą. Kitiems aš galiu to neleist, o mūzai leidžiu. Ji gali mane kritikuot.

O kodėl kitiems to neleidžiat?

Kitiems? Nežinau. Nebendrauju su jais tiesiog. Mažai su kuo bendrauju. Man nusibodo žmonės, man 64 metai galų gale. Buvę draugai iš praėjusio gyvenimo šiame kūne - atsikračiau jų. Apgavystės, melas. Nemėgstu melo, ypač apkalbų. Kai varo ant žmogaus neteisingai. Neištikimybė, draugai meluojantys... Fui. Geriau nieko neturėti, turėt tik mokinius ir mūzą.

Mokiniai man irgi tiesą sako. Jų padėtis gera, jie yra man ne tai kad šeima... Man patinka filosofo Epikūro požiūris į gyvenimą. Jį vėliau romėnai iškraipė pasinaudodami, bet praktiškai jis pasakė labai teisingai: „Žmogau, jeigu tu nori gyventi nors kiek laimingai šiame pasaulyje, tai būk su bendraminčiais, kurie sako tau tiesą.“ Jis turėjo mokinių, su kuriais ir pragyveno visą gyvenimą.

Taip ir yra, nes visam pasauliui tu negali būti geras, ir pasaulis tau nėra geras.

Pakalbėkime apie jūsų paveikslus. Kaip jie atsiranda? Imatės užsakymų?

(Juokiasi) Čia geras... Geras. Šiaip neimu, žinokit. Imuosi, tik jeigu patinka tema. Tada imu, ir tik iš pažįstamų žmonių. Ir tai ne visada sklandžiai išeina. Ėmiausi va, Vilnių tapyt, „Vilnius sapnuoja“ vadinasi. Geras paveikslas pavyko, bet su užsakovais turėjau vargo. Keista istorija…

Tiek to, nesigilinkime į ją. Man įdomus pats principas: užsakovas turi paveikslo viziją, bet nemoka tapyti, todėl kreipiasi į jus. O paskui išaiškėja, kad jūsų vizija gal buvo kitokia? Ar kaip?

Tai jie man papasakojo, kaip jie įsivaizduoja, ir aš tapiau tą „Vilnius sapnuoja“. Jie jaunystėje matė vieną mano darbą, seniai nutapytą, ir norėjo ko nors panašaus, bet su Vilniumi. Kad būtų Senamiesčio vaizdas, bokštas, prie kurio jie susipažino. Varpinė. Ir natiurmortas koks nors. Tai aš ir padariau panašų, tik didesnį ir su Vilniumi. Irgi tokia pat magija įdomi.

Tai viskas puikiai pavyko.

Jiems labai patiko. Tam paveikslui tokia garbinga vieta buvo parinkta, nes jie pasistatė naujus gražius namus ir svetainėj prie stalo pasikabino.

Esu matęs kitą jūsų darbą Centro poliklinikoje.

Taip, yra toks.

Irgi užsakymas?

Ne, ne, ne, ne. Ten  - ne užsakymas, įdomiau. Aš sugalvojau tą dalyką dar statant pastatą. Dirbau kaip tik toj statybos kontoroj, dar sovietiniai laikai buvo, 1985 - 86-ieji. Ir aš pasakiau, kad toje laiptinėje yra puiki vieta freskai. Ji dar netinkuota buvo tada, tik sumūryta. Ir kažkaip prilipo ta idėja, nupiešiau eskizą. Jį pamatė Liongino Šepečio žmona, didelė meno žinovė. Kaip tik iš Ispanijos sugrįžusi, sako: „Uoj ne, ne, ne, nereikia čia mums Salvadoro Dali stiliaus“. Ir neleido tada.

Aš nelabai sielvartavau, bet vėliau vyriausias gydytojas pasikvietė. Tada jau buvo pastatyta Franko Zappa‘os galva šalia, jie nusprendė, kad irgi gali, nes gi toks fainas eskizas. Idėja vaikiška, aišku, bet smagi. Ten trijų sluoksnių tinkas, specialiai dėtas, viskas kaip reikiant. Labai geras meistras tinkavo. Kol tinkas laikysis, tol tas paveikslas ten bus.

Matėt, kad jis įskilęs nuo šėtono veido?

Taip, taip. Yra. Jis nuo pat pradžių įskilo. Matyt, kažkas su bokšto pamatais, plius vibracija nuo gatvės. Bet įtrūkimas nedidėja, nė per pusę milimetro. Pabaigiau tapyti 2003-iais, nuo to laiko jis nė kiek nepasikeitė.

Ten dar padėka kabo. Jūs dėkojate mecenatams. Gan įdomiai atrodo.

Žinokit, neturiu ką pasakyt dabar. Aš geriau nieko nesakysiu.

Žinoma, nesakykit, jeigu nesinori. Tai juk abipusis dalykas: jūs dėkojate jiems.

Čia tų veikėjų sąžinės reikalas. Aš mažai pinigų gavau už tą darbą, tikrai.

Mažai?

Mažai. Nu aišku - dvylika tūkstančių litų už tokį darbą. Už dyką padarytas praktiškai. Bet kiek paprašiau, tiek ir gavau.

Tai gal nėra ko piktintis?

Tai va, būtent. (Juokiasi) Nėra ko pykti. Tada aš nieko nežinojau apie tokius dalykus. Dabar jau suprantu, bet po viskam. Nėra ko skųstis.

O Zappa jums patinka ten?

Kas toks?

Frankas Zappa.

Aaa, Zappa. Kaip žmogus jis man labai patinka, nors ir miręs. O tas paminklas - profesionalus darbas, panašus. Tikrai. Fainas. Aš už profesionalumą visur. Net sakyčiau - už virtuoziškumą.

Ooo, tai jau aukšta kartelė.

Nesvarbu, kokia sritis, ir gatvę galima virtuoziškai šluoti. Su šluota.

Kiek jums dar trūksta iki tokio lygio?

Būt virtuozu? Aš to niekada nepasieksiu. Kaip tapė Rembrandtas ir van Eyckas, neįmanoma, žinokit. Nes negyvenam to gyvenimo.

Vėl grįžtame prie tos minties. Gal vis dėlto išgliaudykim šį klausimą: kas buvo tame jų gyvenime tokio svarbaus, ko mes nebeturim?

(Galvoja) Jie galėjo konkrečiau įsigilint į savo dalyką. Mums dabar to nebeleidžia šitoks gyvenimas. Mus išbarsto tiesiog, išdrasko. Lyg pakliuvus į spygliuotą tankmę, kurioje žmogus palieka savo odos skiautes. Dabartiniai žmonės yra draskomi iš visų pusių. Taip, jeigu tu atsiskirsi, išėjęs į kalnus, medituosi ten...

Bet Rembrandtas neišėjo į jokius kalnus, gyveno mieste...

Rembrandtas labai blogai gyveno. Labai liūdnai. Jis jau tada buvo draskomas.

Ir nepaisant to...

Nepaisant to, jis nutapė gerus paveikslus. 

Jie gi tada irgi nei laimingi buvo, nei kažkaip galėjo medituot ramiai... Čia jūs mane prigavot. Labai rimtai, žinokit. Prigavot. Ačiū, Ignai, čia gera tema pamąstyti. Reikia man dar mąstyt apie tai.

Ačiū jums, Piotrai. Stabtelėkim čia pamąstyti. Kada nors vėl susitiksim ir aptarsim.

Būtų labai faina, žinokit. Gyvenimas yra nuolatinis mąstymas ir paieška.

Komentarų nėra: