2018 m. kovo 1 d., ketvirtadienis

Artūras Jukna: „Viskas iškeps - niekas nesudegs. Nieko neįsidėsi, nieko neišsineši.“



Išmanote fiziką. Ar tai jums padeda gyventi? O gal trukdo?

Man atrodo, labiau padeda nei trukdo. Tas, kuris turi didesnę galimybę pasirinkti, yra laisvas žmogus. Nežinodamas kokios nors informacijos, jos ir nepanaudosi. O jeigu žinai - esi laisvesnis, nes gali pasirinkti: naudotis ja ar ne. Fizika, kaip fundamentinis mokslas, išlenda visur. Ar kalbėtume apie istoriją, ar apie dailę, ar apie muziką - visur yra fizika. Norint perteikti muziką, reikia žinoti akustikos dėsnius, norint nupiešti gerą paveikslą - kokios medžiagos su kokiomis sukimba...

Bet profesoriau, dovanokit, čia jūs kalbat tokias pat banalybes kaip mano fizikos mokytojas penktoje klasėje. Nesąmonės kažkokios, vaikiška propaganda: kokia svarbi fizika, ji - visur. Man regis, kad nupieštum nuostabų paveikslą, neprivalu mokėti fizikos. Pasiginčykim, galbūt aš klystu...

Taip, taip, gerai...

Manau, fizika eiliniam žmogui svarbi ne tuo, kad jis apsiskaičiuos kokį nors slydimo greitį, o tuo, kad ji padeda suvokti pasaulį, kokiame tas žmogus gyvena. Juk fundamentinė fizika paaiškina, kodėl kas nors nutinka, kokie dėsniai veikia nepaisydami, ar patinka mums tai, ar ne. 

Į klausimą „kodėl?“ stengiasi atsakyti ne tik fizika, bet ir visi mokslai. Tiek fundamentiniai, tiek nefundamentiniai. Fizika gal labiau tuos klausimus išgrynina. Joje klausimų „kodėl?“ yra be galo daug, o atsakymų „todėl, kad“ - be galo mažai.

Tai gal „kaip?“ būtų geras klausimas?

Taip, čia gal labiau iš vidurinės mokyklos... „Kas?“ ir „kaip?“ būdingi vidurinei mokyklai, nes ten reikia daug atsiminti. Ten turi atsiminti kažkokius skaičius, pavardes... O aukštojoje mokykloje jau keliamas klausimas „kodėl?“.

Bet grįžkime į gyvenimą: ar jūs, būdamas ne auditorijoje, ne laboratorijoje, mąstote apie fiziką? Ar susiduriate su ja?

Taip, ir namuose susiduriu. Fizika leidžia suprasti reiškinių priežastis. Kai matai kokį nors rezultatą, supranti, kad turėjo būti jo priežastis. Tai lengvina gyvenimą. Supranti, kad ne kažkas pakišo tau kiaulę, o tai yra dėsninga, taip turėjo nutikti. Tai padeda priimti dalykus, kurie atrodo fatališki, tarsi kažkas tave baudžia iš aukščiau, o tu juos priimi kaip normalią įvykių seką. Tai yra filosofija, bet kiekvienas mokslas turi filosofijos...

Gerai, mes to nesikratykime, bet paaiškinkite, kaip jums fizikos žinios padeda priimti nesėkmes. Nejaugi trūkus vamzdžiui, kai santechnikas, užuot jį taisęs, užsuka vandenį ir dingsta, įžvelgiate tokios sekos dėsningumą ir nesusinervinate?

Turbūt čia fizikos žinios pravertė po to, kai trūko vamzdis. Kai iškviečiau santechniką, fizikos jau nebereikia, ten jau - inžinierija, mechanika. Bet va kodėl tas vamzdis trūko, kas tai nulėmė, ką aš galėjau daryti kitaip ar dabar galiu, kad jis vėl neįtrūktų... Va ten padeda. Aš galiu, pamatęs vamzdį, pasakyti avarijos priežastį. Kaip fizikas aš esu eksperimentatorius: pamatau kokį nors rezultatą ir imu jį analizuoti. Taikau žinias, norėdamas paaiškinti mane supantį pasaulį. Todėl ir galvosiu apie tą vamzdį: kas ir kaip su juo atsitiko, kodėl atsitiko. O kai ateis santechnikas, jis vadovausis savo instinktais. Man ta dalis jau nėra labai įdomi - kodėl jis nusprendė užsukti vandenį...

Arba kodėl prapuolė užsukęs...

Taip, tai nebeįdomu. Man įdomu, kas atsitiko, kad reikėjo jį užsukti. Taip fizika taikoma buityje.

Arba ką nors kepant. Jei kepsite ką nors keptuvėje ant labai kaitrios ugnies, viršuje susiformuos šilumai nelaidus sluoksnis, ir jūsų kepsnys viršuje liks neiškepęs, o apačioje sudegs. Mokėdamas fiziką ir lėtai kaitindamas patiekalą, leidi šilumai pasklisti tolygiai, viskas iškeps - niekas nesudegs. Ar čia - fizika? Taip, tai yra šilumos sklidimo dėsnis, vadinamas termodinamiškai nepusiausvyra sistema, šiluminiu laidžiu. Šiluma turi sklisti tolygiai iš apačios kaitinant. Todėl svarbus keptuvės ir paties objekto šiluminis laidumas. Ar tai ne fizika? Fizika.

Gal ir fizika, bet juk ją studijavote ne tam, kad praeidami pro kepėją anam patartumėte...

Jeigu jis paklausia - kodėl ne?

Gerai, bet man įdomiau, kaip fizikos išmanymas jums pačiam padeda apsispręsti svarbiais gyvenimo klausimais.

Tai turi reikšmės, nes aš kaip žmogus noriu rasti kažkokią dvasinę pusiausvyrą, paaiškinti sau pasaulio sąrangą. Turiu pats sau paaiškinti visuomenės vystymosi dėsnius, paaiškinti kiekvieną įvykį, ypač mane palietusį. Tokį, kuris nebūtinai neigiama prasme palietė, gal ir - teigiamai.

Taip, žinoma.

Turiu suprasti, kad tie įvykiai šiandien man geri, o rytoj gali nutikti kas nors visiškai bloga. Sėkmės seka pasikeičia, nes tiesiog taip elgiasi gamta: vasarą keičia žiema, nuo to niekur nepabėgsi, reikia tam ruoštis. Tai galima pavadinti gyvenimo filosofija.

Kiek joje fizikos? Ar realu, kad paprastam žmogui, svarstančiam savo gyvenimo filosofiją, praverstų fizikos vadovėlis ar paskaita?

Labai realu. Pateiksiu pavyzdį. Jis labiau iš matematikos, bet ji - taip pat fundamentinis mokslas, todėl gal labai toli nenuklysiu.

Labai gerai.

Jeigu kiekvienas vagis labai gerai mokėtų tikimybių matematiką ir suskaičiuotų, kokia suma susidaro padauginus vidutinę algą iš to termino, kurį jis praleidžia už grotų įvykdęs nusikaltimą, tai jis neitų vogti. Nauda iš pavogto turto mažesnė nei uždarbis per už grotų praleistą bausmės laiką. Jeigu visuomenė gerai mokėtų matematiką, greičiausiai visi suprastų, kad  vogti beprasmiška. Vagystės išnyktų. Pelningesnis kelias - bandyti pačiam užsidirbti.

Fundamentinių mokslų išmanymas galėtų veikti visus moralinius sprendimus...

Tikrai turėtų taip būti.

Gal esate patyręs, kai taip nutiko?

Kad fundamentiniai mokslai padeda žmogui būti geresniam?

Taip!

Imkim statistiką: kiek yra nusikaltėlių su aukštuoju išsilavinimu, ir kiek - be jo. Pamatysite, kad išsilavinę žmonės, išmanantys ne tik fundamentinius, bet ir kitokius mokslus, yra mažiau linkę nusikalsti. Galbūt dėl to, kad moka geriau skaičiuoti, o gal - kad geriau supranta, jog pasaulyje viskas yra laikina. Nieko neįsidėsi, nieko neišsineši. Nesvarbu, kiek tu to turto turi. Ir net jeigu galvoji, kad kaupi vaikų ateičiai, tai turi suprasti, kad vaikai to visai nevertins, nesupras - jie vertins tik tai, ką patys yra pasiekę, užsidirbę. Toks yra gamtos dėsnis.

Puiku. Tačiau kaip tai suprasti padeda būtent fizika arba matematika? Koks mechanizmas?

Per numatymą, per abstraktų mąstymą.

Reiškia, mąstantis žmogus ir gyvena padoriau?

Taip, nes jis turi pasirinkimą: gali elgtis taip, kaip verčia moralė, arba nedaryti. O žmogus, kuris nežino kito kelio, elgiasi taip, kaip jam atrodo. Jis kito kelio net nesupranta.

Ar entropijos dėsnis čia svarbus?

Entropijos? Be galo svarbus. Tai ir yra abstrakčiojo mąstymo rezultatas. Šis fizikinis dydis apibūdina netvarką. Toks tvarkos matas.

Įsivaizduokim, kad šiame kambaryje viskas išmėtyta - visi daiktai, knygos, užrašai, baldai išvartyti. Viskas netvarkioje būsenoje. Sakykim, aš, įkvėptas kažkokių labai gerų paskatų, imu ir sudedu viską į lentynėles. Taip aš šiame kambaryje sumažinu entropiją. Bet man tvarkant, dėliojant tas knygas, mano kūnas išskyrė šilumą, šildė aplinkos molekules. Tos molekulės įgijo didesnę kinetinę energiją, ir visa visata įkaito. Labai nedaug, bet vis dėlto temperatūra pakilo, nes dirbdamas aš išskyriau šilumos. Aš sumažinau entropiją kambaryje, bet visur kitur ji padidėjo.  

Ir ko gi iš to galima pasimokyti?

Reiktų pratęsti mintį apie šilumą. Kas gi ji yra? Iš tikrųjų visas pasaulis keičiasi, ir daug medžiaginės materijos virsta elektromagnetinėmis bangomis. Saulėje per vieną sekundę sudega milijonai tonų vandenilio. Išsiskiria milžiniška šiluma, nes iš keturių vandenilio branduolių susidaro vienas branduolys helio. Tie keturi sveria daugiau už aną vieną, ir jų masių skirtumas (padaugintas iš c kvadratu, kur c yra šviesos greitis) duodą tą energiją, išspinduliuojamą iš Saulės. Saulės masė nuolat mažėja. Kiekvieną sekundę. Medžiagos masė virsta elektromagnetine spinduliuote. Ir tas, ir tas yra materija.

Mokslas prognozuoja, kad po kokių 50 milijardų metų turėtų visiškai išnykti medžiaginė materijos dalis. Viskas turėtų pavirsti elektromagnetine banga. Kokio spektro, čia jau nesvarbu. Medžiagos turėtų nebelikti.

Kad ir kiek tvarkytumėte šį kambarį.

Mmmm. Tvarkydamas kambarį, dar labiau tai pagreitini, nes išskiri šilumą. O šiluma ir yra elektromagnetiniai spinduliai.

Taip, taip... (Juokiasi) Tai kada nors neišvengiamai nebeliks jokios medžiagos? Vien tik...

Laukas.

Tai tvarkyti kambarį ar ne?

Aš nesakiau, kad reikia keisti gyvenimo būdą. Sakiau, kad galima suprasti mus supantį pasaulį. Prieš suversdamas kambarį, aš jau galiu prognozuoti, kuo baigsis tvarkymo procesas. Gal geriau jo nesuversti? Fundamentinių mokslų atstovas numato tris ėjimus į priekį. Nebūtina nukakti viso kelio iki paskutinės stotelės ir joje pamatyti, kad ne ta kryptimi reikėjo važiuoti. Tai ir yra abstrakčiojo mąstymo rezultatas.

Bet jeigu visai abstrahuosimės, šių žinių nepritaikydami gyvenime, tai kas iš to? Negi lauksime 50 milijardų metų...

Mūsų visata egzistuoja 13,7 milijardų metų.

Puiku, ir dar po 50 milijardų metų entropija viską paskirstys tolygiai? Ar kas ten atsitiks?

Entropija nusako netvarką, ji susijusi su medžiagine dalimi. Jeigu nebeliks medžiagos, neliks ir laiko, ir erdvės nebeliks. Mūsų protas erdvę suvokia kaip atstumą tarp dviejų materialių taškų: stulpų, akmenų... Bet jei nebelieka nei stulpų, nei akmenų, tai ir erdvės nebelieka.

Neliks nei medžiagos, nei erdvės, nei laiko...

Laikas apskritai yra žmogaus išmislas.

Tai ir nekalbėkim apie jį, pernelyg sudėtinga. Bet pasakykite, kaip elgtis suverstame kambaryje žmogui, žinančiam tą nepaneigiamą tiesą: visa, kas medžiagiška, pranyks?

Dėl nepaneigiamos tiesos - visi fizikiniai dėsniai tinka Žemės sąlygoms, jie veikia santykinai labai mažoje erdvėje. Visata yra labai didelė. Kokios joje vyksta fluktuacijos, labai sunku pasakyti. Jeigu įsivaizduotumėte milžiniško dydžio bangą ir save jos viduryje, jūs net nežinotumėte: ar kylate, ar leidžiatės. Jeigu banga labai didelė ir lėta, o aplink jus visokie smulkūs procesai vyksta greitai. Galėtumėte pasakyti, kiek pajudėjote per milijoną metų, bet per vieną žmogaus gyvenimą pokyčio net nepastebėsite. Visatoje taip pat galimi ilgi lėti svyravimai, todėl nebūtinai tas dėsnis galios jos atžvilgiu. Reikia atsargiai vertinti.

Bet aš nenorėjau pabėgti nuo klausimo.

(Juokiasi) Gerai, nes jau atrodė, kad norėjote.

Tvarkyti kambarį ar ne, yra filosofinis klausimas. Jeigu man patogu suverstame kambaryje, aš jo ir netvarkysiu. Mano vaikai taip elgdavosi, nesitvarkė visai, jiems tai nerūpėjo, jie puikiai jautėsi, nors man tai ir kliūdavo. O jeigu aš negaliu pakęsti netvarkos, tai dėsiu pastangų ir sutvarkysiu aplinką, nekreipdamas dėmesio į tai, kad visatai tai kainuos entropijos padidėjimą.

Norėdamas tyrinėti bet kurią sritį, pirmiausia turi pasirūpinti, kad pats būtum gyvas. Jeigu sergi ar šiaip nerimauji, negalėsi galvoti apie mokslą. Pirmiausia lįs mintys, kaip susitvarkyti sveikatą. Kūnas įspraustas kampe galvoja ne apie globalias problemas, o kaip iš to kampo ištrūkti. Todėl, jeigu netvarkingas kambarys man trukdytų, aš jį tvarkyčiau.

Suprasdamas, kad šitas jūsų užmojis susitvarkyti...

Sukels žalos.

Žalos.

Tam tikros žalos. Žmogus, gyvendamas Žemėje, ją teršia. Įvairiai teršia: elektromagnetinėmis bangomis, šiukšlėmis... Nesvarbu kuo, bet teršia. To negalime išvengti, toks yra gamtos dėsnis. Visi gyvūnai teršia Žemę. Kitaip negalėtų gyventi. Toks dėsnis, fizikai tą supranta.  

O ne fizikai to nesupranta ir giriasi gerinantys pasaulį.

Taip, politikai paskelbia įvairiausių tezių, jų visai nevykdo, ir nieko - pasaulis nuo to nenustoja suktis. Visi įprato. Piktinasi tik po rinkimų.

Ne tik politikai - įvairūs veikėjai ir eiliniai mirtingieji kalba apie tai, pernelyg nesusimąstydami. Žmonės ramina sąžinę rūšiuodami atliekas, nevalgydami mėsos, važinėdami elektromobiliais.  

Taip, tokiais būdais mes mažiname taršą. Kiekvienas pilietis turėtų rūšiuoti šiukšles, važinėti lėčiau, išmesti į aplinką kuo mažiau dujų. Bet yra ir perlenkimų. Tas žaliųjų judėjimas prieš šiltnamio dujas nėra visai sąžiningas. Jeigu aš išjungsiu kokią nors gamyklą, tai negaliu visuomenei skelbti, kad reikšmingai sumažinsiu šiltnamio dujų. Taip yra todėl, kad visa žmogaus veikla, pats jo gyvenimas gamina tas šiltnamio dujas, bet ir tai sudaro tik daugiausia 6 procentus šiltnamio dujų kiekio, kurį pasigamina pati gamta. Kai kalbama, kad kas nors sumažins šiltnamio dujų išskyrimą kažkiek procentų, tai turima galvoje nuo tų 6 procentų, kuriuos gamina žmogus. Jeigu mes visi sodintume medžius ir nekirstume miškų, būtų daug daugiau naudos nei iš visų tų moralizuojančių kalbų.

Medžiai sukausto tas dujas.

Medis augdamas paima CO2 molekulę, iš anglies pasistato kamieną, išleidžia lapus o deguonį paleidžia į aplinką.

Kalbu apie tai, kad deklaracijos skiriasi nuo tikrųjų veiksmų. Taip yra dėl nežinojimo, bet taip pat ir dėl biznio ar politikos. Žmonės galvoja kaip daugiau užsidirbti. Arba žmogus atrodė normalus, jo nuomonė sutapo su pilietiška pozicija, o kai tik jį išrenka į Seimą, jis pasidaro keistas. Nebesupranti, ką jis kalba.

Man labai patiko filmas, nebeatsimenu jo pavadinimo, apie planetą, kuri iškrypo iš savo orbitos ir artėja, žada susidurti su Žeme.

Larso von TrieroMelancholija“?

Taip, „Melancholija“. Tikrai taip. Man jis labai patiko. Užkabino, galėčiau papasakoti jo detales. Vykusiai perteiktas toks beatodairiškas požiūris: net visiškai suvokus, kad jau pabaiga, vis tiek norima tikėti, kad rytojus išauš, reikia siekti pelno, kažką reikia smaugti, elgtis blogai. Iš vidaus taip diktuoja žmogaus pasaulis. Ir tu sakai: „Ai, rytoj pradėsiu gražiai gyventi, o kol kas bus gerai ir taip“. Jeigu kiekvienas pažiūrėtume tą filmą, turbūt taptume geresni.

Taip, tai filmas apie žmones.

(Abu juokiasi)

Ten daug yra... Apie žmogišką baimę. Kaip stiprūs žmonės kenčia baimę, o atrodantys silpni yra drąsesni. Ne jėga yra proporcinga drąsai. Daug gerų dalykų ten nepasako tiesiai, bet tu juos pamatai.

Menininko metodas.

Tai yra kalba, kurios išmokęs žengi į visiškai kitą pasaulio pusę.

Aš čia turiu nuotrauką, kurioje nufotografuota Saulė ultravioletiniuose spinduliuose. Matoma spektro dalis yra nupjauta, palikta tik ultravioletinė šviesa. Galiu parodyti, labai įspūdingas piešinukas.

(Naršo kompiuteryje)

Noriu pasakyti, kad pasaulis, kurį mes matome, nebūtinai toks yra. Jis turi labai daug spalvų, o mes matome tik dalį. Fundamentiniai mokslai padeda susigaudyti, kad tu matai tik dalį informacijos. Iš tikrųjų jos yra labai daug, bet tu negali visko pamatyti, nes nemoki tos kalbos. Nesupranti žodžių, kuriuos tau sako ta svetima kalba. Taip ir žmogų mes pažįstame tik iš dalies, neturim laiko suvalgyti su juo vagono druskos, kad pažintume visapusiškai. Kiekvieną žmogų įstačius į tinkamą terpę, jis taps genijus, jausis puikiai kaip žuvis vandenyje. Tik reikia tokią terpę jam surasti.

Va jisai. Va kaip atrodo Saulė ultravioletiniuose spinduliuose.

Čia ultravioletinis jos spektras?

Taip, jis nematomas mūsų akimis.

Tai kaip gi atsiranda matoma nuotrauka?

Kompiuteris paskui konvertuoja ultravioletinę nuotrauką į matomas spalvas.

Man ji labai maloni estetiškai. Nepaprastai gražus vaizdas. Ačiū. Net sunku patikėti, kad čia Saulė.

Žmonės nepastebi daugelio dalykų. Fiziko žvilgsniu aš eidamas gatve pastebiu daug daugiau visokiausių dalykų, nors man sunku lyginti, nes aš nežinau, ką jūs pastebite, eidamas gatve. Negaliu palyginti. Tik žmogus, įpratęs analizuoti, kitaip mato aplinką, kitaip vertina visokius įvykius. Kas nors užveda ant minties, kuri jam padeda išspręsti kasdienius klausimus.

Esate galvojęs apie tai, kaip gimsta mintis?

Taip, čia įdomi tema. Esu skaitęs tokį fantastinį romaną, kuris man neduoda ramybės, kuria mano pasaulėžiūrą, padeda modeliuoti pasaulį. Toje knygoje aprašyta idėja, kad reikia žmogui ant galvos uždėti šalmą, generuojantį tam tikro dažnio elektromagnetines bangas. Taip galima jo smegenyse sužadinti gabumus, kurių jis net nežinojo turįs. Pataikius į tam tikrą centrą tam tikru dažniu, turėtų įvykti rezonansas, amplitudės padidėjimas.

Ypač tai gali padėti sužadinti gabumus, kurių žmogus neišnaudoja. Jie guli kažkur sandėliuke, o čia atsiranda ranka, kuri juos iš to sandėliuko ištraukia. Ta informacija perkeliama į operatyvinę atmintį, visai prie pat to sandėliuko durų. Ir tada aš jau tą gebėjimą matau.

Kas tas „aš“?

Tos informacijos gavėjas.

Gerai. Taip galima reikalingą informaciją truktelėti arčiau sandėliuko durų. Tos durys lyg stiklinės, ir „aš“, tų sandėliukų šeimininkas, vaikšto sau koridoriumi ir apžiūrinėja, kokių vertybių turįs. Bet kas gi tas šeimininkas?

Aš galvoju, kad šeimininkas yra operatyvinė atmintis. Tai ta atmintis, kuri yra čia ir dabar. Mes dabar ja operuojame. Bet jeigu jūs paklausite ko nors - aš pagalvoju: „Aaaa, esu kažką girdėjęs“, - ir imu raustis kitoje, ilgalaikėje, atmintyje, apdulkėjusiose tų sandėliukų lentynose. Pavyzdžiui, paprastus žodžius aš moku, man nereikia jų ieškoti, bet jei paminėsite kokį nors retą tarptautinį žodį, aš jau einu jo ieškoti savo sandėliuke. Matyt, dėdamas pastangas, aš skleidžiu kažkokias bangas, kurios priverčia tą sandėliuko lentyną virpėti, kyla rezonansas, ir aš atsimenu, kas tenai yra.

O kas čia yra mintis?

Mintis yra jungtis, sujungianti du sandėliuke laikomus informacijos segmentus vieną su kitu: arba tų segmentų loginis ryšys, arba jų naudingumas vienas kitam. Aš turiu patirties, esu išbandęs įvairius tokių jungčių variantus, jungdamas įvairius dalykus į vieną visumą. Derindamas tą visumą aš kuriu mintis. Mintis yra konkrečios jungties parinkimas iš visų įmanomų variantų. Vienos jungtelės parinkimas - ne vieno ar kito informacijos bito, o jungtelės tarp jų, leidžiančios patirti loginį ryšį ar kažkaip juos susieti.

Gražu. Bet kas tuomet yra mąstytojas?

Mąstytojas yra jungčių parinkėjas. Žmogus turi sugalvoti, kaip atskiri jo patirties ar atminties segmentai gali sąveikauti tarpusavyje. Aptikęs ryšį aš galvoju, kaip jį pritaikyti sprendžiant kokią nors problemą.

Tai mintis yra mąstytojo veiksmas, sukuriant jungtį tarp dviejų informacijos gabalų. Ar jis tik pastebi jau egzistuojančią jungtį?

Tai aš tik jungdamas smegenyse tuos du bitukus pastebiu, kad išeina naudinga jungtis. Man ji tinka konkrečioje situacijoje.

Šiaip jie tarpusavyje nesąveikauja, tik jūs stebėdamas iškart ir sujungiate juos.

Taip. Tik operatyvinėje atmintyje jau tie segmentukai visi sudėti ir sujungti yra. Todėl norint sukurti paprastą sakinį, man nereikia sustoti ir pagalvoti. Kalbu ir tiek. O jei manęs paklausiate ko nors sudėtingesnio, man jau reikia lįsti į palėpę, tai čia ir...

Ir gimsta mintis...

Bet čia aš kalbu tik apie savo versiją.

Suprantama.

Esu sau susikūręs kažkokį pasaulį arba tam tikrą filosofiją, kuri man leidžia paaiškinti pačiam sau, kaip pasaulis yra sudarytas. Bet tai nebūtinai yra tiesa.

Žinote, aš taip pat siekiu nusipiešti savą pasaulio vaizdinį. Kartais atrodo, kad pavyksta, kartais - mažiau... (Juokiasi) Ar jūsų pasaulyje visata yra ribota, ar atvira?

(Galvoja) Padarysiu įvadą prieš atsakydamas.

Gerai.

Mūsų kūnus sudaro atomai. Aš liečiu stalą, bet jeigu pažiūrėčiau pro labai labai labai labai labai labai gerą mikroskopą, pavyzdžiui, skenuojantį elektroninį arba atominės jėgos mikroskopą, tai pamatyčiau, kad mano kūno atomai jokiu būdu neliečia stalo atomų. Jie yra be galo toli. Man atrodo, kad aš liečiu, bet taip nėra. Ir visas mano kūnas sudarytas iš atomų, kurie neliečia vienas kito.

Ir mūsų visata sudaryta iš atomų, kurie neliečia vienas kito. Ar tai negali būti tam tikras gyvas organizmas, sudarytas, na, iš atomų sekos, sudėtos tam tikra tvarka? Juk mūsų visata yra tam tikros tvarkos. Kodėl? Mes kol kas nežinome.

Dabar jūs klausiate, ar egzistuoja visatos ribos. Sunku pasakyti. Jeigu įsivaizduojame, kad pasaulis yra plokščias, tuomet kyla poreikis ieškoti jo krašto. Bet jeigu žinome, kad jis apvalus, krašto nepasigendame.

Tačiau atomų skaičius yra ribotas. Ar ne?

Atomų? Ar atomų skaičius ribotas yra? Chmm. Manyčiau, kad tam tikru laiko momentu greičiausiai taip. Jeigu sustabdyčiau laiką ir suskaičiuočiau juos. Bet tikimybė nėra nulinė, kad atomai nuolat gimsta. Energija virsta medžiaga. Kažkas tą medžiagą pumpuoja į erdvę, kurioje ji išnyksta. Vienur medžiaga išnyksta, kitur - atsiranda.

Visatoje?

Taip, taip. Netgi ne visatoje, o visatose. Jų yra milijardai. Gal milijardai - tai tik ką aš galiu įsivaizduoti, bet nėra jokio poreikio įvesti ribas.

Tuomet tarp mūsų visatos ir tų kitų gali egzistuoti ryšiai, vykti medžiagos ar energijos mainai.

Taip. Toks pat ryšys egzistuoja tarp mano rankos ir stalo. Aš jaučiu, kad stalas yra šaltas.

Jūsų pavyzdys su tarpais tarp atomų priminė man kito fizikos profesoriaus Aleksandro Vilenkino mintį, kad tikimybė žmogui pereiti kiaurai sieną yra didesnė už nulį.

Taip, sutinku. Žmogus turi banginę funkciją. Jį galima įsivaizduoti kaip bangą.

(Juokiasi) Aš supratau paprasčiau: sienoje yra tarpai tarp atomų, kaip ir žmoguje. Jeigu visi žmogaus atomai pateks į tarpus sienoje, jis pereis kiaurai.

Turbūt ne. Kai aš prispaudžiu ranką prie stalo, nesvarbu, kad jame yra tarpai. Ten labai aukšto slėgio sritis. Ranka nebetilps.

Gal jums tiesiog nepasisekė pataikyti į tarpus?(Juokiasi) Jei mėgintumėte daug kartų...

Gal taip sunkiau būtų realizuoti. Yra kitas geresnis būdas - masės virsmas į energiją. Einšteinas jau yra pasiūlęs tokį modelį. Reikia visą masę vienoje sienoje pusėje paversti energija: šiluma arba kitais spinduliais, kuriems siena yra laidi. Perėjus tai energijai kiaurai sieną, vėl reikia ją konvertuoti į masę.

Žmogui toks metodas gali pakenkti.

Kodėl? Tereikia kompiuteriu užrašyti visą informaciją, kaip buvo išsidėstę atomai. Kai energija pavirs atgal į masę, tą seką teliks atkartoti. Kūną išardžius į atomus, jokiu mikroskopu nepamatyčiau gyvybės. Jos nėra. Atomai negyvi. Bet jeigu juos vėl atgal sustumdyčiau į ląstelę, tas ląsteles vėl sujungčiau tais pačiais ryšiais, kurie egzistavo prieš suardant, vėl bus gyvybė. Gyvybė yra atomų rinkinys, sudėtas tam tikra tvarka.

Ir viskas?

Ir viskas. Dėl sąveikos tarp atomų atsiranda kažkokia forma. Ar ji gyva, ar mirusi, ar, kaip mes vadiname, organinė, ar neorganinė - tėra atomų tvarkos rezultatas. Tokių anglies ir vandenilio junginių gamtoje yra daugiau, bet jų mes nevadinam gyvais.

Man išties simpatiška mintis apie organinių ir neorganinių junginių bendrystę. Tuomet didžiuotis, jog mes čia visi tokie vertingi, nes esame organiniai, nėra visai etiška?

Tikrai taip, sutinku. Pasirašau.

Tačiau redukuoti gyvybę ar juolab sąmonę iki atomų išsidėstymo sekos, man regis, pernelyg agresyvu. Taip galvojant išties kiltų pagunda užsišaldyti po mirties. Amerikoje gi teikiama ši paslauga: žmogus sumoka įnašą ir jo kūną užšaldo, laiko, kol bus išrasti vaistai nuo mirtį sukėlusios ligos, o gal ir apskritai atrastas jaunystės eliksyras. Kaip jums toks pasiūlymas?

(Galvoja) Nežinau. Sunku daryti išvadas apie kitų eksperimentus. Nesu toje srityje pasikaustęs. Bet čia tikrai yra mintis, nes meškos miega žiemos miegu, ir jų organizmus valdantys procesai smarkiai sulėtėja. Skrandžiai pilni maisto, bet jis nesugenda. Nieko neatsitinka, vyksta medžiagų apykaita, tik ji labai sulėtėja. Gamtoje daug pavyzdžių, kaip galima sulėtinti biologinius procesus. Nebūtinai šaldant. Šaldymas, aš įsivaizduoju, reikalingas, kad sumažintų atomų kinetinę energiją. Jų sąveika išlieka, bet sulėtėja, nes patys atomai tampa lėtesni.

Taigi, fizikai toks sumanymas neprieštarauja. Tik fizika kalba apie skirtingos cheminės sudėties kūnų skirtingus šiluminio plėtimosi koeficientus. Jeigu ant metalo užpiltas vanduo sušals į ledą, o aš toliau tą metalą šaldysiu, greičiausia ledas atšoks. Jis atšoks, nes vanduo turi savybę plėstis tiek šildomas, tiek šaldomas. Pats tankiausias jis yra maždaug 4 laipsnių Celsijaus, o nukrypus temperatūrai tiek į vieną, tiek į kitą pusę, vanduo plečiasi. Žmogaus kūną sudaro įvairios medžiagos, todėl jį šaldant vienos plečiasi, kitos traukiasi. Ar nenutrūks svarbūs ryšiai?

Ten žada užšaldyti staigiai, o paskui palaikyti pastovią temperatūrą.

Taip, tačiau vanduo plečiasi labai greitai. Nesvarbu, ar jį sušaldys lėtai, ar greitai - jis vis viena turi virsti ledu. Paskui tas palaikymas jau greičiausiai bus lyg mirusiajam kompresas. Reiktų kažkaip iš kūno pašalinti vandenį. Be jo nevyksta rūgimas, puvimas - tiems procesams reikia vandens.

Net skysto azoto šaltyje jie nepranyksta?

Ne, tik labai sulėtėja.

Kažkada esu eksperimentavęs - galvojau, kaip čia padarius, kad žiemą turėčiau sliekų. Esu žvejys, mėgstu žvejoti.

Labai įdomu.

Va, ir padarėm laboratorijoje eksperimentą: ar galima užšaldyti skystu azotu slieką? Užšaldyti tai, aišku, galima, bet paskui atšildžius - ar jis atsigaus? Mačiau to eksperimento rezultatą - sliekas virsta, kaip čia pasakius, tokiu vandeniu. Kai atšyla, jis - nebe sliekas, nebeturi slieko formos. Jis gal galėtų išlikti slieku, jeigu būtų šaldomas vakuume. Taip daro paukščių iškamšas: užšaldo gyvūną ir laiko vakuume. Ledas sublimuoja. Šeimininkės džiausto skalbinius žiemą - jie suledėja, atrodo, galėtum sulaužyti, bet po kurio laiko išdžiūsta. Taip pat sniego pusnys gatvėje mažėja ne todėl, kad ištirpsta, o todėl, kad išgaruoja.

Ko jūs labiausia nesuprantate fizikoje?

(Ilgai galvoja) Taip, čia labai gudrus klausimas. Neaiškių klausimų yra be galo daug. Visi klausimai yra neaiškūs ta prasme, kad išsiaiškinęs vieną dalį tu lyg atsidarai dar vieną langą ir pamatai, kiek dar daug klausimų kyla.

Jeigu mes daugiau sužinotume apie atomą, apie jo sandarą, apie tai, kaip sudaryta kiekviena dalelė, kurią mes laikome elementariąja, tai gal geriau suvoktume ir visatą, ir kokią funkciją joje atliekame mes. Kokia mūsų paskirtis? Ką mes čia veikiam? Ką mes turim nuveikti? Pastatyti kokius nors stulpus? Sukurti dar dvylika naujų Pasaulio stebuklų? Kad kita civilizacija jų rastų dvigubai ar trigubai daugiau.

Yra galimybė, kad kokiais nors mokslo tyrimais pagrįstas atradimas padarytų perversmą mūsų visuomenėje, mūsų mąstyme, mūsų filosofijoje. Galėtų pasikeisti mūsų požiūris į savo kaimynus, į pačius save. Mokslas galėtų būti raktas į suvokimą, kad pati didžiausia vertybė yra mūsų bendravimas. Ne turtas, ne garbė, ne pareigos, ne tai, ko mes visą laiką vaikomės, varžydamiesi tarpusavyje. O juk svarbiausia, kad mes turim vieni kitus, nes laikas išrašė mums talonėlį gyventi čia ir dabar. Po šimto metų to nebegalėsim, ir prieš šimtą metų to negalėjome. Ir mes to visai nesuvokiame, leidžiam laiką visai kitur.

Nuostabu. Man regis, tik fizikas galėjo šitaip paaiškinti. Paklausiau jūsų, ko dar nesate supratęs fizikoje, o jūs ne tik atsakėte į klausimą, bet ir pasidalinote tuo, ką svarbiausia esate suvokęs. Įtikinote, kad fizikos išmanymas jums padeda gyventi, o mums jis padėjo įdomiai ir maloniai pasikalbėti. Labai ačiū!

1 komentaras:

Светлана rašė...

Наука не является и никогда не будет являться законченной книгой. Каждый важный успех приносит новые вопросы. Всякое развитие обнаруживает со временем все новые и более глубокие трудности.

Вся наука является не чем иным, как усовершенствованием повседневного мышления.

Законы математики, имеющие какое-либо отношение к реальному миру, ненадежны; а надежные математические законы не имеют отношения к реальному миру.

(Альберт Эйнштейн)