2018 m. spalio 5 d., penktadienis

Kaz Prapuolenis: “Švilpauju sau basomis per žarijas”



Kaip jūs jaučiatės, nardydamas iš vieno pasaulio į kitą? Juk nardote?

Ar turite galvoje mano kūrybą vaikams ir suaugusiesiems? O gal, kad mano šaknys – Lietuvoje, o aš pats – Amerikoje...

Ne, ne, ne... Nors jeigu jums tai svarbu, būtinai papasakokite. Perskaičius komiksų knygą „Underworld“, man liko įspūdis, kad nors jūs iš pažiūros puikiai tvarkotės šioje realybėje, ne blogiau pažįstate anapusinę, subpasaulio, tikrovę.

Gana įdomiai pastebėjote... (Juokiasi) Kartą perskaičiau savo parašo tyrimo išvadą: vardą rašau visiškai kitaip nei pavardę. Skirtingas braižas! Turbūt, turiu šiek tiek schizofrenijos. (Juokiasi)

Žinote, net kurdamas komiksą privalau balansuoti tarp dviejų dalykų: rašymo ir piešimo. Manyje tarsi kirba vaikas, šaukiantis: “Ei, pasakotojau, nustok piešti, tiesiog rašyk! Nepainiok tų piešinukų.“ Arba nupiešiu paveikslėlį ir, žiūrėdamas į jį, mėginu įpūsti pasakojimą.

Mano mama buvo mažaraštė, vos gebėdavo ką nors perskaityti. Tėvai išsivežė ją iš Lietuvos tik dvejų metukų, o paskui atsiėmė iš antros klasės, kad prižiūrėtų jaunesniuosius. Ji taip ir žaisdavo kiauras dienas su dviem broliukais ir kitais pabėgėlių stovyklos vaikais. Stengdamasi pralinksminti jaunėlius, pasakodavo čia pat sugalvotas istorijas. Paskui, pamenu, jau augindama mane, ji pirkdavo labdaros knygyne Dr. Seuss knygeles ir vartydavo man, nors nemokėjo perskaityti net vaikiškų sakinių. Žiūrinėdama paveikslėlius, ji pati kurdavo ir pasakodavo nuotykius. Aš nieko neįtardavau, tik vėliau, pramokęs skaityti, supratau, kad mama išgalvodavo kitokius pasakojimus nei tose knygose. Šitaip ji mane patį skatino prisifantazuoti įvairiausių nebūtų dalykų.

Nežinau, ar atsakiau į jūsų klausimą dėl gyvenimo dviejuose pasauliuose...

Nelabai. (Juokiasi)

Žinote, vaikystėje dažnokai jaučiausi svetimas - namuose mes kalbėjomės lietuviškai, o visame Hobokeno mieste, kuriame gyvenome, daugiau lietuvių nebuvo. Draugai manydavo, kad tokios kalbos nėra, kad aš išsigalvoju tuos lietuviškus žodžius. Jaučiausi tampomas dviejų jėgų: amerikietiškumo ir lietuviškumo. Mano tėvas dalyvavo Naujojo Džersio lietuvių organizacijose, Kalėdų eglutę Kūčių vakarą puošdavome lietuviškais žaisliukais, namus laimindavo lietuvis kunigas. Pamenu, tuomet jausdavausi itin keistai.

Kunigas atvažiuodavo iš toliau?

Iš Elizabeth miesto, kur veikė lietuviška bažnyčia, apie pusvalandis kelio mašina nuo mūsų namų. Ten dar lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą. Baisus dalykas. Tuomet kaip tik pradėjo rodyti multikus per televiziją, ir šeštadienio valandos tapo auksinės, nes nepaprastai mėgau animaciją, mokslinę fantastiką bei panašius filmus, tačiau turėdavau sėdėti kvailose šeštadienio pamokose su daug mažesniais už save vaikais. Siaubingas pažeminimas. Pamenu, kaip pagaliau išdrįsau pareikšti tėvui, kad daugiau ten nebevaikščiosiu. Labai jį nuvyliau. Tėvas buvo uolus katalikas, kadaise pats svajojęs tapti kunigu. Sekmadieniais jis tempdavosi mane su broliu į pamaldas, o mes atsisėsdavome bažnyčios gale, prie pat durų, ir mišioms prasidėjus išsmukdavome lauk. Droždavome pirkti saldainių ar bastytis po parką. Prieš pabaigą vėl sugrįždavome, apsimesdami, kad buvome viduje visą laiką. Kartą jis mus pričiupo, nuo tada sodindavosi priekyje ir akylai stebėdavo. Mums su broliu tos bažnytinės apeigos keldavo juoką, bet turėdavome laikytis nesusiprunkštę, kad neprisišauktume tėvo rūstybės.

Jūsų pasakojimas primena Tomo Sojerio vargus.

Taip, būtent! (Juokiasi)

Skaitydamas „Underworld“ žavėjausi jūsų meniniu akiračiu...

Hm.

Jis nepaiso jokių ribų.

Tikrai?

Išvis jokių.

Aha.

Tačiau tame mene glūdi kažkoks pamatinis moralumas. Jutau, kad esate geras žmogus, nors jums ir visiškai nėra nieko šventa.

(Ilgai juokiasi)

Taip, manęs dažnai klausia, ar yra dalykų, iš kurių nepasišaipyčiau.

Ne itin gilus klausimas.

Išties. Ir aš ne itin giliai atsakau: „Iš savo draugų ir giminaičių.“ (Juokiasi) Nes tai perdėm asmeniška, prisivirčiau košės.

Galite paslėpti juos, neminėdamas vardų ir pakeisdamas išvaizdą, bet vis tiek šaipytis iš jų ydų.

Taip, pasitaiko. Komiksuose kartais išlenda mano požiūris į tėvų bruožus, ypač mamos. Ji tokia bipolinė. Grįždavau namo nežinodamas, kurią mamą aptiksiu: daktaro Džekilo ar pono Haido. Būdavo sunku ruošti pamokas, namie tvyrant įtampai. Nelengva jos dalia – neįgijusi jokio išsilavinimo lietuvė, per Vokietiją atsidūrusi Hobokene, kitoje upės pusėje nuo Manheteno. Tėvas sukosi dviejose darbovietėse, lyg šmėkla pasirodydavo tik naktimis ir savaitgaliais.    

Tokie vaikystės įspūdžiai prasiskverbia į piešinius... Dar pastebėjau, kad ypač rašant ilgesnius pasakojimus, moralas išlenda netikėtai... Jeigu drauge peržvelgtume mano darbus, gal paaiškėtų, ką abu turime galvoje juos vertindami moralės požiūriu. Kartais ten aš tiesiog juokauju, kartais stengiuosi pasirodyti keistas. Turbūt geriausiai pavyksta, kai prieš pradėdamas rašyti ir piešti, užmerkiu akis, sėdžiu ir svarstau: „Ką dabar jaučiu? Kas tai?“ Tuomet tai prasiveržia, ir aš imu piešti. Pasitaiko, kad kūryba tikrai primena stebuklą, bet dažnai tenka susikaupti ir padirbėti.

Kartais juokelį padeda išspausti nugirstas pokalbis. (Juokiasi)

Taškytis juokeliais visuomet smagu, bet jūsų komiksuose aptinku kur kas daugiau. Beje, ar sutinkate, kad juokingumas santykinis reiškinys, todėl jis glūdi viskame?

Turbūt, viskam būdingas juokingumas. Tik nebūtinai aš jį pastebiu. Kai pats apsikvailinu su kokia nors nesąmone, man ji nejuokinga, nes kelia rūpesčių, o kitam – tik šypseną. Ar ne?

Taip jau yra.

Aišku, humoras man be galo svarbus. Jis numaldo skausmą. Švilpauju sau basomis per žarijas. Kartais pats abejoju, ar tai, ką sukuriu, tikrai yra juokinga. Gal mano kūryba tik terapijos forma? Padeda išgyventi.

Kai pradėjau leisti savo „Underworld“, mane vis puldinėjo: „Ech, tu šaipaisi iš mirties! Och, mirtis...“ Žinote, Jungtinėse Valstijose nepriimta juokauti apie mirtį. Niekas net nenori apie ją užsiminti...

Nors visi yra mirtingi.

Visi miršta, bet niekas neprisėda susimąstyti...

O jūs pats?

Kuria prasme?

Ar jūs taip pat neigiate, kad verta pamąstyti apie savo mirtingumą?

Ne. (Juokiasi) Ne. Nors irgi stengiuosi nustumti tokias mintis. Juk kur kas maloniau mėgautis gyvenimu.

Amžius... Man jau sukako penkiasdešimt devyneri. Kitąmet - šešiasdešimtmetis. Imu jausti savo mirtingumą. Nueinu pas gydytoją, o jis sako: „Jums ne visai tvarkoj šis... Ir dar - tas.“ Nenoromis vis pagalvoju, kaip tai artėja. Norėčiau numirti laimingas, nenoriu kankintis svarstydamas, ko nespėjau nuveikti, ką įskaudinau...

Tokios tokelės. (Juokiasi) Vienas mano draugas sunkiai susirgo. Labai liūdna matyti, kaip žmogus gęsta. O jis dar jaunesnis už mane.

Ar jau dabar jaučiatės sukūręs pakankamai, kad paliktumėte padorų pėdsaką? Esate žinomas iš esmės vien dėl savo indėlio į Kempiniuką Plačiakelnį...

Teisybė.

Ar to pakanka?

Manau, kad tai padorus palikimas. Akivaizdu, kad Kempiniukas viską nustelbs, nes toks jau jis popkultūros reiškinys. Bet jūs pats aptikote ir kitų mano darbų...

Apie devyniasdešimtuosius buvau susirgęs opiniu žarnyno uždegimu. Bjaurus dalykas. Tuo metu kūriau komiksų rinkinį „Sidetrack City“. Nuveikęs maždaug du trečdalius darbo, pajutau, kad mirštu. Buvau tuo įsitikinęs, nes siaubingai sulysau, o diagnozė liko neaiški. Įtariau AIDS... Nuolat galvojau, kaip pabaigti tą pasakojimą. Negalėjau numirti jo neužbaigęs. Tas užsiėmimas laikė mane gyvą. Ir žinote, skaitant pasakojimą galima pastebėti, kad į pabaigą veiksmas pagreitėja, siužetas susisuka skubiau nei pradžioje. Jau buvau sugaišęs dvejus ar trejus metus, ir turbūt būtų prireikę dar tiek pat laiko, bet ėmiau skubėti, nes norėjau pabaigti. Keistas dalykas.  

Prieš porą dienų kaip tik perskaičiau tą knygelę. Ji nelabai stora...

Taip, pasakojimas neilgas, nors daug darbo įdėjau piešdamas.

Suprantama. Ir žinote, dabar man paaiškėjo, kodėl ji tokia neįtikėtinai tamsi.

Taip!

Ji skiriasi nuo „Underworld“, kuris man pasirodė visai šviesus ir linksmas.   

Sutinku. „Sidetrack City“ atskleidžia mano to laikotarpio pažiūras. Tuo metu daug eksperimentavau su LSD. Su bičiuliu dailininku Alexanderiu Rossu skaitėme filosofijos, kvantinės mechanikos veikalus, vos atsikėlę kas rytą imdavome švaistytis teorijomis. Ir griebdavomės psichodelikų... Jis labai įsitraukė, tapydavo įkritęs į transą, o aš spoksodavau į knygos puslapį, stengdamasis ką nors pagauti. Prisiskaitėme keisčiausių dalykų. Persukome smegenis. Bet buvo visai linksma.

Ta knygelė išaugo iš mudviejų pokalbių ir mūsų susikurtų sąmokslo teorijų. Tuo metu Bušas užkūrė „Audrą dykumoje“, o mes lyg išprotėję gąsdinome patys save. Įsivaizdavome, kad pasaulį užvaldė kažkokie iliuminatai. Jautėmės velniškų dulkių sūkuryje, per kurį nesimato tikrovės. (Juokiasi)

O dabar jums pakanka keturių išmatavimų?

Ką turite galvoje?

Turiu galvoje tris erdvės matmenis ir laiką.

O kas iš to?

Ar jums jų pakanka? .

Ne! Jų yra kur kas daugiau! Neabejotinai. Tik neaišku, iš kur jie randasi. Ir šiek tiek liūdnoka, kad negaliu į juos patekti. Galiu eiti kiaurai juos, praplėtęs sąmonę, bet negaliu ten apsistoti. Su žmona Niujorke esame klausęsi paskaitos apie holografinę visatą. Neatsimenu lektoriaus pavardės, bet jis aiškino, kas yra šmėklos, kaip mintimis judinti daiktus ir panašius dalykus. Aš neabejoju, kad kiti išmatavimai egzistuoja.

Ir liūdite, kad negalite juose užsibūti fiziškai.

O, jie gali būti tokie mažulyčiai.

Taip, bet į juos galima įlįsti su matematika arba poezija.

Žinoma! Tereikia vaizduotės. Bet matote, aš ir Lietuvą galėjau aplankyti tik vaizduotėje, tačiau nusprendžiau atvykti fiziškai.

Jums pasisekė, mums - irgi.

(Abu juokiasi)

Gerai, kad Lietuva ir Amerika tebėra tame pačiame pasaulyje ir net tame pačiame laike. Nuostabu. Dabar pasakykite, koks jūsų mėgstamiausias pasiteisinimas susimovus.

(Juokiasi) Žinote, tikriausiai jis gana lėkštas. Tiesiog sprunku iš šio pasaulio į kitą. Dar priklauso nuo to, kaip susimaunu. Alkoholis atbukina, psichodelikai ar grybai praplečia suvokimą...

Šie pavyzdžiai - iš jūsų susimovimo ar pabėgimo?

Na, pasitaiko tiek vienaip, tiek kitaip. Alkoholis padeda prislopinti įtampą...

Vienas jūsų komikso veikėjas teisinasi, kad viskas - tik iliuzija, tai ko čia jaudintis susimovus?

Būtent. Jaudintis neverta, verta kvailioti ir linksmintis. (Juokiasi)

Šiaip tai man patinka šis pasaulis. Nenoriu niekur iš jo dingti.

Nejaugi?

Taip, net jame susimovęs noriu pabėgti tik trumpam ir vėl grįžti. Savižudybė manęs netraukia, o galimybė trumpam pabėgti iš šios realybės labai vilioja. Ir chemikalai čia gelbsti, jie veikia. Medituojant irgi galima daug pasiekti, bet tai nelengva. Todėl taip sunku tapti jogu. Terence McKenna, filosofas, tyrinėjęs grybų psilocibino poveikį, pasakė: „Mes gimstame savo kūne lyg skafandre. Tai kodėl gi nepaspaudinėjus visų jame įtaisytų mygtukų?“

(Juokiasi) Šmaikštu... Sutinkate, kad grybinė kelionė gali paveikti lavinančiai?

Taip, tikrai. Manau, kad tokios kelionės lavina. Aišku, svarbu nesielgti lyg bukiems paaugliams, kurie automobilių stovėjimo aikštelėje pasileidę „Led Zeppelin“ pirmąsyk mėgina šitaip ieškoti nuotykių. Ramiai užsidarius kambary ir išsikėlus klausimus, gali ištikti visai šviesus potyris. Kartais taip sulauki atsakymų.

Turbūt pats intensyviausias narkotikų poveikis mane ištiko nuo DMT.

Pasidalinkite.

Jis truko porą minučių. Įkvepi, užsimerki, ir - babūm! Viskas iš esmės pasikeičia. Pasirodo, kad protas nėra būtinai sukištas vien į kaukolę. Jis - kaip internetas, susijungęs su viskuo. Skirtingi žmonės tai suvokia skirtingai. Kaip ir kalbą, beje. Todėl kelionės taip skiriasi.

Paminėjote meditaciją. Kurią tradiciją studijavote?

Aš nestudijavau meditacijos. Tiesiog vienu gyvenimo laikotarpiu ieškojau, kaip nurimti. Ir ką gi? Pradėjau nuo abėcėlės. Sėdėjau kambaryje su kitais ir klausiausi vadovo. Nieko rimta, tik mokiausi atsipalaiduoti. Čia jums ne ajahuaskos gėrimo ritualas su vedliu, atveriančiu kokius nors vartus.

O ką pasakytumėte apie ajahuaską?

Turėjau vargo su ja. Buvo nelengva atšokti: multikai su erdvėlaivių raketomis vis lindo į galvą. (Juokiasi)

Šitiek patyręs ar jau susikūrėte savo pasaulėvaizdį?

Nemanau. Vis dar dairausi, stengdamasis daugiau suprasti apie save ir pasaulį.

Su pasaulėvaizdžiais taip jau yra: pagauni vieną ­ – rodos, visai tinka, pastebi kitokį – duokite ir jį išmėginti.

Ko gero, esama žmonių, patenkintų savo pasaulėvaizdžiu ir laikančių, kad jis visiškai užbaigtas. Teko tokių sutikti?

Manau, kad taip. Teko. Man jie pasirodė bukoki. (Juokiasi) Verčiau jau smalsautų, nuolat keldami naujus klausimus. Man patinka tokie, niekada nenustygstantieji.

Aišku. Ar jums svarbu, kas nutiks su jūsų kūnu po mirties?

Mano? Visiškai ne. (Galvoja) Tie dalykai rūpi artimiesiems. Ritualai... Pats niekada rimčiau apie tai nesusimąsčiau. Antkapis? Gal norėčiau būti kremuotas? Gal tikrai kremacija patogiau?

Dabar tokia mada.

Tiesiog nenorėčiau sukelti kam nors rūpesčių. Negi liksiu voliotis gatvėje? Nors man tai kas...

(Abu juokiasi)

Manęs ten nebebus. Aš neliksiu kūne, iškeliausiu. Nors jei įstrigčiau jame... Čia tai būtų siaubingiausia tikrovė! (Juokiasi) Lyg įkalintas karste: „Išleiskit!”

(Juokiasi) Kaip zombis.

Zombis... Arba ligonis, sergantis šonine amiotrofine skleroze. Jie jaučiasi panašiai, nes protas lieka žvitrus. Siaubas.

Kiek turite vardų?

Kuria prasme?

Na, gal neapsieinate su vienu. Štai „Underworld“ veikėjas džiaugiasi turėdamas daugybę vardų.

(Juokiasi) Taip, kadaise man ši mintis patiko. Žinote, norėjau tapti aktoriumi: pabūti kitais žmonėmis, patirti jų gyvenimus.  

Aš kuriu veikėjus, paleidžiu juos siautėti. Ko gero, vaizduotėje esu išmėginęs ir nemaža savo paties tapatybių. O kas čia tokio? Skirtingu metu mes visi jaučiamės esą skirtingi. Kartais išgirstame: „O, kaip tai nepanašu į jus! Jūs niekada šito nepasakytumėte.“

Visiškai sutinku. Pats dažnai nežinau, ar žmonės mane suvokia kaip rimtą verslininką, ar kaip kūrybinių minčių apsėstą keistuolį. Čia jūs priminėte man, berods, Jean-Luc'ui Godard‘ui priskiriamą požiūrį į aktorius: jie - apgailėtini, nes tik vykdo režisierių nurodymus.

Man regis, jiems tai patogu. Jiems patinka paklusti ir persikūnyti į personažą. O režisieriai tuo naudojasi.

Savo kūrinius pasirašinėjate Kaz. O kas parašyta jūsų pase?

Kazimieras Prapuolenis! Ten liko tikroji pavardė ir vardas. O piešdamas vadinuosi Kaz, nes amerikiečiai neištaria „Kazimieras“.

Ar skaitote šiuolaikinę literatūrą?

Taip. Mano žmonos darbas - pirkti knygas, taigi, namuose jų atsiranda daugybė. Skaitau. Iš šiuolaikinių man įstrigo Tessa Afshar. Perskaičiau jos romaną apie girtuoklį jūrininką iš XIX amžiaus ir pagalvojau: „Oho, nuostabu. Iš kur tokia jauna moteris išmoko šitaip rašyti?“

Gal panašiai jaučiatės ir skaitydamas senesnes savo knygas?

(Juokiasi) Šiuo klausimu tikrinate, koks išsipūtęs mano ego. (Juokiasi) Taip, kartais vartydamas senesnius savo darbus, pagalvoju: „O, visai neblogai.“

Jie išties geri. Dar kitaip pakartosiu anksčiau užduotą klausimą apie ribas. Ar stabdote save kurdamas? Gal kyla minčių: „Ne, ten tai jau nelįsiu...“?

Mane moka prilaikyti žmona. Ji puikiai tai sugeba.

Rodote jai nebaigtus kūrinius?

Taip, labai dažnai.

Žinote, kiekvienam mūsų kyla lėkštų impulsų: norisi pabūti įžūliu, pasakyti ką nors šlykštaus ir kvailo. O paskui tos kvailystės žaibiškai pasklinda po pasaulį, ir jų nebesugrąžinsi. Esu gailėjęsis, gal ne tiek dėl kūrybos, kiek dėl elektroninių laiškų ir žinučių, kurias išsiunčiau nepagalvojęs, kaip dėl to jausiuosi rytoj. Todėl verta save pristabdyti.

Laišką pasirašote jūs pats, o komiksuose už jus kalba veikėjai.

Taip, veikėjai gali kalbėti ką tik panorėję. Jų visai nevaržau, žinodamas, kad pasiteisinsiu: „Ten gi – ne aš, cha-cha!” Nors ta žiurkė perteikia pačią mano esmę… Bet vis tiek stebiu save kurdamas, svarstau, ar neužvaldė banalus troškimas šokiruoti, nes tai būtų pernelyg lengva... Na, nebent terminai spaudžia –komiksą turiu pateikti pirmadienio rytą. (Juokiasi) Tuomet - pfrrr! Bet galvoju, kad dabar gėdinčiausi vos kelių darbelių...  

Ar tragedija, praėjus pakankamai laiko, tampa komedija?

Nežinau, žiūrint koks atvejis.

Kas taip pasakė?

Turbūt koks nors 1940-50-ųjų komikas. Ir mano veikėjas taip pajuokavo, bažnyčioje išvydęs nukryžiuotą Jėzų Kristų. Juk juokinga, ar ne? (Juokiasi) Turėtų būti juokinga, gi praėjo jau... Kiek? Penki tūkstančiai, ne – du tūkstančiai metų. (Juokiasi) Manau, kad visai padoru taip juokauti.

Aš nieko neišmanau apie laiką ir erdvę... Pamenu, kartą prabudau rytą, susirietęs iš skausmo nuo savo išopėjusio kolito. Toks jausmas, lyg kas nors būtų sukišęs ledkirtį į užpakalį. Ir mane tai prajuokino. Tiesiog negalėjau patikėti, kad šitaip skauda! Jokio laiko. Skausmas čia ir dabar. Tragedija vyksta, o aš juokiuosi. (Juokiasi)

Gal vis dėlto jūs - jogas?

Tai jau tikrai.

Ir gana aukšto lygio. (Juokiasi) Jūsų knygoje man ypač patiko eiliuotas juokelis 69 puslapyje.

Tikrai? Kas gi ten tokio?

Eilėraštis apie veikėją, kuris taupė savo šypseną, kad po mirties linksmas pasirodytų Dievui. Taigi jis pratempė varganą gyvenimėlį...

Ir parodė Aukščiausiajam klaikią pomirtinę grimasą.

Taip. Šmaikštu ir pamokoma.

Ačiū.

Ką jūs patartumėte jaunuoliui, svajojančiam tapti žymiu komiksų dailininku?

Manau, kad neverta taupyti nei savo šypsenų, nei kūrybinės energijos. Ypač, kol esi jaunas. Štai Arthuras Rimbaud per keletą metų parašė puikių eilėraščių, o paskui – bum, susirgo ir numirė.

Nebūtina gyventi itin intensyviai, kad taptum menininkas. Nebūtina išbandyti visų linksmybių. Galite panirti į turiningą vidinį intelektinį gyvenimą. Tiesiog gyvenkite.

Labai gražu, ačiū jums.

3 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Jūsų pokalbiai gal ne tik mane veda iš proto, - kad ne taip pasirinkau gyventi (iš šio gyvenimo pasilikčiau tik žmoną ir vaikus). SIAUBAS. Ne taip gyventa...

Unknown rašė...

Tai gyvenkit dabar taip! Dar yra laiko ;)

Unknown rašė...

Tai gyvenkit dabar taip! Dar yra laiko ;)