Vedlio akimis

Vedliu būti teko du kartus, abu kartus, bėgdami su regos negalią turinčiu sportininku, įveikėme maratoną (42km195m). Niekada neteko bėgti laiko vedliu, bet manau skirtumas yra. Bėgant laiko vedliu, pagrindinis uždavinys yra “pataikyti į laiką”, ir visai nesvarbu, ar šalia tavęs yra kitų sportininkų, norinčių bėgti kartu, ar ne. Šiuo atveju dirbti reikia kaip komandai. Sportininkas didina tempą - didini ir tu, tempas krenta - bėgti lėčiau privalai ir pats, nors ir kaip bebūtų liūdna matyti lenkiančius varžovus. Žodžiu, visada turi būti pasirengęs reaguoti ne į savo organizmo norus ir pageidavimus, bet į to žmogaus, kuris bėga šalia.

Pirmą kartą vedliu dirbau (galima taip pavadinti) Romos maratone, 2008.03.16. Žinojau, kad planuojamas tempas (2:45 – 2:50) nėra aukštas ir didelių laimėjimų iš mūsų niekas nesitiki. Tai buvo vienas iš tarpinių startų, ruošiantis Pekino parolimpinėms varžyboms. Prieš tai savo staže turėjau tik du maratonus. Abu kartus sėkmingai įveikiau Vilniaus maratoną. (2006m – 2:35:19 ir 2007m – 2:35:14 :)). Rezultatai, aišku, neįspūdingi, bet Lietuvoje maratono bėgikų, bėgančių panašiu tempu pasirinkimas nėra didelis (Lino Balsio mintis).

Tiesa, Linas Balsys parolimpinių, pasaulio bei Europos čempionatų dalyvis ir prizininkas. Žmogus (kaip ir daugelis lietuvių sportininkų), bėgiojantis iš didelio entuziazmo, ir galbūt tenkindamas kažkokius vidinius poreikius, kuriuos supranta ir žino tik mėgėjiškai sportuojantis ar judantis pilietis.

Bet grįžkime prie pasiruošimo Romos maratonui. Į techninę pusę labai nelįsiu, daugiau norėčiau atskleisti tai, kaip jaučiausi. Romos maratonui pernelyg ilgai nesiruošiau – keturios savaitės ilgesnių kroselių, keletas fartlekų su įvairiais pagreitėjimais, ir maratoną įveikti kiek lėčiau, nei per 2:43, kliūčių nekilo. Tiesa, dar likus iki maratono šešioms dienoms, nubėgau Kovo 11 – tosios bėgime Jonavoje (12.5km). Tiesą pasakius, dabar lengva rašyti, žvelgiant atgal ir prisiminti tai su šypsena, o juk pagalvojus, žmogus rimtai prašė padėti.

Prieš išvykdami į Romą, su Linu dar susitikome tame pačiame Jonavos bėgime. Pamenu, kaip Linas išreiškė susirūpinimą mano forma ir klausimą, ar tikrai sugebėsiu atsigauti ir išlaikyti visą maratono distanciją. Žinoma, man nieko kito neliko, kaip nusišypsoti ir patvirtinti, kad viskas bus gerai, ir mes būtinai maratoną baigsim drauge. Aišku, viduje mane patį kamavo didelės abejonės, juk niekad anksčiau nesu bėgęs varžybose prieš pat maratoną. Guodė mintis, kad bėgti reikės kur kas lėčiau nei asmeninis mano rezultatas, bet kita vertus ir pasiruošimas nebuvo atsakingai geras (specialiai pavartojau šį žodžių junginį). Džiugino tai, kad ruošdamasis šiam maratonui, ilgus krosus (30km) be problemų įveikdavau, bėgdamas kilometrą greičiau nei per 4 min. Paskutinėmis dienomis apie patį bėgimą, tempą mažai ir tegalvojau. Daug labiau į galvą lindo mintys apie jausmą, pirmą kartą skrendant lėktuvu, apie miesto grožį ir apie patį renginį (bėgti kartu su daugiatūkstantine minia viename garsiausių Europos maratonų).

Roma pasitiko puikiu oru, apsigyvenome olimpiniame sportininkų rengimo centre, kur buvo daugybė įvairiausių aikštynų ir sporto bazių. Jame apgyvendino dalyvius su negalia (ratukuose ir silpnaregius). Žingsniuodami taku savo kambario link, abu su Linu pastebėjome kaip gražiai žaliuoja ir kvepia pavasarinė žolė. Mums, atvykusiems iš dar žiemiško pavasario, tai paliko tikrai didžiulį įspūdį. Numerį, dalyvių suvenyrus ir lydinčiojo marškinėlius, atsiėmėme didžiuliame varžybų centre, kur kartu buvo įsikūręs ir sporto prekių turgus. Buvo galima rasti visko, ko reikia bėgikui už tikrai patrauklesnę kainą nei Lietuvoje. Man, kaip lydinčiajam, taip pat buvo galimybė gauti numerį ir užfiksuoti savo rezultatą finišo protokole (šia galimybe kažkodėl nepasinaudojau).

Iki maratono buvo likusios dar pora dienų, taigi spėjome aplankyti ir įžymiausias Romos vietas. Varžybų rytą visus maratono dalyvius, gyvenančius sporto centre, organizuotai pristatė į starto vietą šalia Koliziejaus. Visi dalyviai su negalia turėjo galimybę startuoti iškart po elitinių sportininkų grupės. Ten susitikome mūsų stipriausią ilgų nuotolių bėgiką Mindaugą Pukštą, palinkėjome vieni kitiems sėkmės ir nekantraudami, gal 20 minučių beveik nejudėdami, laukėme starto. Didieji maratonai tuo jau pasižymi: arba norėdamas gauti geresnę starto vietą turi ateiti ankščiau, arba startuoji, švelniai tariant, iš labai nepatogios pozicijos. Mums buvo paprasčiau, nes sportininkų su negalia ir elito grupės nebuvo tokios jau didelės, lyginant su visais kitais, kurių starto vietą nulėmė maratono trasose pasiekti rezultatai. Dalyvių numeriai turėjo skirtingus atspalvius pagal tai, kokiu laiku esi įveikęs maratoną. Tada belieka susirasti vartus su tokia pačia spalva, pro kuriuos ir patenki į starto vietą. Tiesa, kartu dar vyko ir taip vadinamas “funny marathon”, kaip pas mus mini maratonas, tik šiuo atveju dalyviai maratono distanciją įveikti turėjo atbulomis. Po starto su Linu supratome, kodėl jie apšilimo metu bėgiojo atbulomis (galvojom, kad čia koks specialus pratimas apšilti).

Startavome gana ramiu tempu, kurį iš anksto buvome aptarę. Oras geras, jaudinantis starto maršas, aplink daug žiūrovų, grojantys orkestrai, palaikančios šokėjos – visa tai tikrai paliko didelį įspūdį. Trasa vingiavo miesto gatvėmis, prabėgant daugelį įžymiausių Romos vietų. Su Linu dar pasijuokėm, kad galėjom tiek ir nevaikščiot, juk viską pamatysim bėgdami. Trasa pakankamai lygi, tik mieste buvo nemažai posūkių ir akmenimis grįstų gatvių (tai Linui nelabai patiko), bet iš esmės šioje trasoje galima tikėtis gerų rezultatų. Žodžiu, puikiai organizuotas, pritraukiantis daug dalyvių maratonas įspūdingo grožio mieste. Sėkmingai finišavome 84-toje vietoje bendroje įskaitoje, gavome atminimo medalius, maišelius su daviniu atgauti jėgoms, ir po pietų sėkmingai išskridome namo. Tiesa, dar labai įsiminė tas jausmas ir nuėję šiurpuliai per visą kūną, kai bėgant gal kokiam 15-am kilometre išgirdome palaikančius lietuviškus raginimus “Lie-tu-va” – šaunu, kai lietuvių galima sutikti bet kur.

Pekinas – vieta, kurioje antrą kartą bendradarbiavom su Linu. Po olimpinių žaidynių praėjus porai savaičių, visuomet rengiamos parolimpinės žaidynės – varžybos žmonėms su negalia. Čia, kaip ir olimpiadoje, susirenka sportininkai iš viso pasaulio. Lygiai taip pat įspūdingai vyksta varžybų atidarymo bei uždarymo ceremonijos, sportininkai varžosi tuose pačiose aikštynuose ir sporto bazėse, kaip ir sveikieji, gyvena tame pačiame olimpiniame kaimelyje. Kad vyksiu į Pekiną, žinojau jau nuo vasaros pradžios ir tikrai buvau rimtai nusiteikęs gerai pasiruošti, kad netektų jaudintis kaip buvo prieš Romos maratoną, kada tikrai nebuvau užtikrintas savo jėgomis. Tikėjaus, kad jau nuo pat birželio pradžios pradėsiu didinti kilometražą ir iki rugsėjo vidurio tikrai būsiu tinkamai pasirengęs. Deja, norai taip ir liko norais. Įvairios varžybos, bėgimai, Lietuvos čempionatas - visur norėjosi gerai nubėgti, o renkant didelį kilometražą tektų aukoti visus šituos startus. Prastai pasirodyti tikrai nesinorėjo. Taigi maratonui pradėjau ruoštis tik nuo rugpjūčio pradžios. Buvo likusios apie šešios savaitės. Bėgiojau krosus, įterpdamas keletą fartlekiukų ir atkarpų. Buvau gal kiek pavargęs po visų vasaros startų, nes ilgi krosai bėgosi pakankamai sunkiai – tai kėlė nerimą, tuo labiau, kad galvoti turėjau ne tik apie save, o ir apie tai, kaip reikės išlaikyti bėgimo tempą maratono metu, nes Linas tikrai buvo nusiteikęs bėgti greitai. Žodžiu, greitai pralėkė tas mėnesiukas, ir nuo rugsėjo pradžios starto laukėm, jau būdami Pekine.

Viskas, kas susiję su organizacija, gyvenimu, medicina, poilsiu, laisvalaikiu, buvo aukščiausio lygio. Buvo galima užsiregistruoti į kliniką, esančią olimpiniame kaimelyje ir gauti bet kokią reikiamą procedūrą ar masažą. Tuo, žinoma, ir naudojomės. Laisvalaikio zonoje buvo baseinas po atviru dangumi, treniruoklių salė, stalo žaidimų kambarys, kino filmų kambarys, žaidimų automatų kambarys, interneto kavinė. Buvo ir skalbykla, kurioje skalbinius išskalbdavo per 12 valandų. Ko pasigedome (ilgų nuotolių bėgikai), tai vietos, kur būtų galima bėgti ilgus krosus. Olimpinio kaimelio parke buvo įrengtas stadiono dangos bėgimo takas. Rato ilgis apie 900m, taigi jis tiko daugiau pramankštai, bet kadangi nebuvo kur dingti, sukdavome ratus juo. Kai užsinorėdavome kietesnio pagrindo, ratus sukdavome aplink visą olimpinį kaimelį. Tokį ratą įveikdavome per 12 min. Aišku, jei reikėdavo daryti atkarpų bėgimus, visada buvo galima važiuoti į treniruotėms skirtą stadioną. Bėgti stengėmės rytais, nes dienos temperatūrą buvo ir taip sunku pakęsti, ką jau kalbėti apie bėgimą tokiu metu, tuo labiau kad ir maratono startas buvo numatytas ryte. Treniruočių atžvilgiu nieko ypatingo nedarėme: Linas po alinančių treniruočių Lietuvoje nebeforsavo, o aš bėgiojau krosus ir kartais kažką greitesnio prasikvėpavimui. Žinoma, artėjant startui jaudulys vis didėjo – o jei neišlaikysiu pats bėgimo tempo.

Tos trys savaitės Kinijos sostinėje prabėgo labai greitai, tuo labiau, kad dar stengėmės aplankyti kuo daugiau olimpinės sostinės įžymių ir garsių vietų. Aplankėme Didžiąją kinų sieną, Tianmenio aikštę, Uždraustąjį miestą, taip pat keletą didesnių parkų. Kinijoje parkai tikrai verti dėmesio. Jie puikiai sutvarkyti, kiekviename gali rasti įspūdingą šventyklą, o ką jau bekalbėti apie pačius žmones, kurie mažesnėmis ar didesnėmis grupelėmis parkuose užsiima pačia įvairiausia veikla (mums, nepratusiems prie tokiu vaizdų, kai kurie veiklos būdai kėlė nuostabą, o kartais ir juoką). Vieni susirinkę dainuoja ar groja, kiti žaidžia stalo žaidimus, treti tiesiog skaito. Įdomiausiai atrodo žmonių būreliai užsiimantys kažkuo per vidurį tarp sporto, kovos menų ir jogos. Žmonės tiesiog atlieka kažkokius tempimo pratimus, smūgius į orą ar šiaip lankstosi. Įdomiausia, kad negalėtum išskirti kažkokios vienos amžiaus grupės žmonių visa tai darančių. Na, o gatvėse, belaukiančių autobusų ar šiaip namų kiemuose kilnojančių kojas ir darančių tempimus žmonių apstu – tai nebekėlė nuostabos. Galbūt todėl Kinijoje toks mažas sergamumas. Žmonės skiria laiko sau ir svarbiausia tą laiką praleidžia aktyviai.

Aišku, aplankėme ir vietinius turgus, kur buvo galima įsigyti prekių su užrašu „Made in China“ iš pirmų rankų. Prekeiviai, matydami užsieniečius, kainas šaukdavo nerealaus dydžio – buvo galima nusipirkti daiktų žymiai brangiau nei Lietuvoje. Na, bet pradėjus derėtis, kainą galėdavai numušti kokius dešimt kartų - tada jau tikrai viskas kainuodavo pigiau nei mūsų šalyje. Aišku, dėl kokybės jau kita kalba. Ir apskritai, turgūs, derybos iki negalėjimo yra verti atskiro pasakojimo, todėl neišsiplėsiu.

Grįžkim prie bėgimo. Taigi, artėjo parolimpinių žaidynių pabaiga, o tai reiškia, kad ir mums startas čia pat. Tiesa, buvom dar užregistruoti ir dešimties kilometrų bėgimui, kuris vyko, likus trims dienoms iki maratono, taigi, natūralu, jog visai nenorėjom jo bėgti. Bet kadangi pagal taisykles, jei esi užsiregistravęs kelioms rungtims ir be pateisinamos priežasties nestartuotum vienoje, netektum teisės rungtis ir kitoje, tai sumąstėm startuoti ir, tiesiog nubėgę apie tris kilometrus, nusiimti. Čia įkelsiu mintis iškart po to bėgimo (iš mano dienoraščio):

„Na va, sustartavom 10km, pabėgom mankštai 5km, prasitampėm, speciukai po cool room'o antro, tada dar paukščio lizde keletą pagreitėjimų, ir nubėgom 3200m. 3km buvo per 9.52. Pradžioj pasistumdėm gale, bet ten visi neprimatantys, tai pasidarė baisu, kad neužliptų kur ant kojų, tai nusprendėm pabėgėt į priekį ir tris km baigėm pirmi:) Po bėgimo dar atsipalaidavimui pora km. Iš viso 10km. Įspūdis bėgti tokiam stadione tikrai neįtikėtinas, nors ir esi tik vedlys. Bet, kai norint pamatyt tribūnų, į viršų galvą reikia užlenkti atgal, kiek tik gali, tai tikrai įspūdis geras. Ir svarbiausia pilna kintiečių ten. Suvaryti visi sėdi, nors ten jiems mažai kas įdomu:) Apie orą kita kalba:) Einant per visus cool roomus, oro buvo mažai, bet pagalvojau - nieko, juk stadione įkvėpsim gryno oro. Norėtumėm, blyn!!!! Įvedė į stadioną, o ten dar mažiau to oro:) Reiktų lupt normaliai 10 km, tai nežinau, kaip ten išeitų:) Pirmas atbėgo per 31.42, paskutinį km nubėgo 2.42! Kenas. Trečiadienį anksti maratonas....“

Taigi, dar keletas dienų lengvesnių treniruočių, ir išaušo maratono diena. Startas anksti ryte, 8valandą. Kėlėmės apie 4:30, kad valgykloje užkąstume bent kiek (nemėgstu bėgti tuščiu skrandžiu, o ir nesibėga tada visai). Organizuotai visus maratonininkus autobusais nugabeno į starto vietas Tianmenio aikštėje. Buvo keista matyti žingsniuojančius žmones su palaikymo atributais taip anksti. Na, bet žinant, kad jiems taip liepta, tai nieko keista. Kaip supratome, kiekviena grupelė, ar darbovietė turėjo savo vietą, kurią turėdavo užimti ir laukti varžybų. Žodžiu, kaip pamatėme bėgdami, nebuvo nė menkiausio laisvo tarpo be žmonių šalikelėje visą distanciją. Mums gal ir gerai, jiems - abejoju:)

Žodžiu, pirmieji kilometrai pasirodė tikrai baisūs, ta prasme, kad persigandau, jog, jei tokiu tempu chebra bėgs, tai tikrai neatlaikysiu. Kažkiek įtakos, aišku, turėjo ir ankstyvas metas tokiai savijautai, bet persigandau tai tikrai rimtai:)

Pribėgęs pirmąjį maitinimo punktą, norėjau Linui paduoti gėrimą, kurį jis buvo pasiruošęs, tačiau teko nusivilti. Neradau. Nusinešė jau kenas. Mat Lietuvos ir Kenijos sportininkai buvo maitinami nuo vieno stalelio. Na, kituose punktuose tokiu bėdų nebebuvo, kaip nebebuvo bėdų ir su tempu. Greitai dingo starto jaudulys ir tempas tapo panašesnis į padorų:) Na, o tas startinis kelių kilometrų greitas įveikimas, maratono pabaigoje Linui atsiliepė, kaip įprastai maratonininkams atsiliepia, tempo neapskaičiavimas – 4:15 kilometras! Ir lenkiantys sportininkai, kaip pro stovinčius. Prieš tai dar teko Linui įpūsti ir noro baigti maratoną, nes minčių jau turėjo tikrai nekokių... Na, bet pamačius garsųjį paukščių lizdą, atsirado ir jėgų garbingai finišuoti. Taigi, dar vienas nepamirštamas, ir turbūt paskutinis, ratas šiame garsiajame stadione, ir - finišas. 12 vieta – 2:40:12. Dar spėjau nukniaukti lydinčiojo marškinėlius, ir - ilsėtis. Progresas per ketverius metus nerealus. Linas su prastesniu laiku prieš tai vykusioje parolimpiadoje buvo bronzinis prizininkas.... Na, po maratono žinoma makdonaldas ir visa kita, kas nelabai sveika, o jau kitą rytą palikome Pekiną.

Kaip žinom, Linas Balsys po šių varžybų baigė savo aktyvią sportininko karjerą ir pasinėrė į darbinius reikalus (tapo aklųjų ir silpnaregių federacijos prezidentu). Sėkmės jam, ir ačiū už neišdildomus įspūdžius, įveikiant maratonus.

Aurimas Skinulis

Nuotrauka iš autoriaus asmeninio albumo