Gešė Tinlėjus: „Priešas yra ne žmogus, o jo pyktis“

Gešė Tinlėjus (g.1962), kilęs iš tibetiečių pabėgėlių Indijoje šeimos, tapo budizmo filosofijos daktaru ir Dalai Lamos XIV-ojo mokiniu. Šiemet jis ketvirtą kartą lankėsi Lietuvoje, skaitydamas nemokamas paskaitas apie proto apvalymo ir dvasinių pratybų prasmę.

Į Vilnių atvykote kaip budizmo filosofijos mokytojas, tačiau kadaise esate buvęs budistų vienuoliu. Kur baigiasi filosofija ir prasideda religija?

Nebuvau ruoštas įšventinimui nuo vaikystės. Baigiau pasaulietines filosofijos studijas, spėjau pažinti gyvenimą. Sulaukęs dvidešimt penkerių metų, panorau patirti vienuolio dalią. Laikiausi įžadų dvidešimt metų, ir man tai buvo labai naudinga. Būdamas keturiasdešimt penkerių nusprendžiau tapti pasauliečiu - tokiu, kaip dauguma mano mokinių.

Budizmas yra metamokslas, gyvenimo būdas. Šią filosofiją lengva pritaikyti pasaulietiškoje kasdienybėje. Praktikuoti galima tiek būnant vienuoliu, tiek pasauliečiu.

Dauguma religijų remiasi Dievo-kūrėjo doktrina. Jų išpažinėjai tiki, kad melsdamiesi, lankydamiesi šventyklose, atlikdami ritualus jie pamalonins Dievą ir pelnys dangaus malonę. Ir atvirkščiai – papiktinę Dievą, keliaus pragaran. Tokiame tikėjime nėra gilios filosofijos, žmonės skatinami ne mąstyti, o klausyti nurodymų, laikytis tradicijų.

Budizmas neturi Dievo-kūrėjo, jis teigia, kad vien melstis šventykloje nepakanka. Siekdamas pelnyti laimę, turi pats susikurti jos priežastis. Jei nenori kentėti, turi pats pašalinti kančios priežastis. Dievas tavo problemų neišspręs.

Kita vertus, budizmas neneigia Dievo egzistavimo. Teigiama, Dievas yra tam, kad nušviestų kelią, bet žengti tuo keliu turime patys. Dievas čia labiau mokytojas. Garbinti profesorių nėra blogai, bet to nepakanka, reikia mokytis, semtis jo žinių ir taikyti jas praktikoje.

Budizmo filosofijos pagrindas – savitarpiai priklausomo kūrimosi teorija. Ji paaiškina mūsų būties evoliuciją. Iš jos išplaukia karmos dėsnis, pagrindžiantis kančios ir laimės apraiškas. Iš jos kyla Keturios kilniosios tiesos, atskleidžiančios kelius į tikrąją laimę. Aukščiausias budizmo filosofijos lygmuo – mokymas apie tuštumą, iš kurio paaiškėja, kad neįmanoma jokia nepriklausoma, savaiminė egzistencija, visi reiškiniai prasideda ir baigiasi tuštumoje. Tai suvokęs žmogus įsisąmonina, kad nėra jokio nedalomo „aš“. Atsikračius tokio klaidingo suvokimo, nelieka egoizmo, protas ima sveikti.

Dauguma religinių tradicijų propaguoja panašias vertybes, tačiau taiko skirtingus draudimus kasdieniame gyvenime: neleidžiama valgyti kiaulienos arba jautienos, gerti alkoholio, vartoti kontraceptikų ir pan. Ką draudžia budizmas?

Budizmas draudžia sąmoningai kenkti kitoms gyvosioms būtybėms. Tai yra svarbiausia.

Atsisakyti mėsos yra gerai. Tačiau, jei žmogus ne pats skerdžia gyvulį, neliepia jo užmušti, o tik nusiperka mėsos turguje, tai nėra taip reikšminga.

Jei aklai laikytumėmės principo nepakenkti net ir netiesiogiai, negalėtume nei vaikščioti, nei kvėpuoti, nes netyčia nužudome daugybę smulkių vabzdžių ir kitų gyvių. Taip mąstydami, turbūt apskritai negalėtume nieko valgyti. Svarbiausia – ketinimas nekenkti.

Atrodo, Jus labai sunku nors kiek išvesti iš kantrybės. Kodėl?

Kuo daugiau įgyji patirties, tuo geriau supranti, kad pykti nėra prasmės jokiomis aplinkybėmis. Pyktis neišspręs sunkumų, tik juos pagilins.

Jei koks nors asmuo jus nervina ar net kenkia jums, turėtumėt jausti jam užuojautą, o ne pyktį. Juk jis akivaizdžiai yra nelaimingas, jis – savo pykčio auka. Kodėl ir jūs turėtumėte tapti antrąja auka? Priešas yra ne žmogus, o jo pyktis, jo neigiama emocija. Asmuo yra vertas tik meilės ir užuojautos.

Sakoma, kad joks filosofas negali ignoruoti danties skausmo. Ar Jūsų dvasios ramybei svarbi kūno sveikata?

Smarkus skausmas visada sutrikdo protą, neįmanoma to paneigti. Tačiau skausmas turi vieną gerą savybę – jis leidžia giliau pajusti užuojautą kitoms kenčiančioms būtybėms. Kai man skauda, mąstau, kad yra daugybė dar labiau kenčiančių žmonių.

Atjauta sustiprina dvasią ir veikia kaip analgetikas. Jei patirdamas skausmą gailėsi savęs, dvasia palūš, o skausmas taps nepakeliamas. Jei mąstysi tik kaip greičiau atsikratyti skausmo, laikas prailgs. Tačiau, kai pasitelksi užuojautą, ji sustiprins dvasią. Skausmas nedings, bet ne taip vargins, gal jo net nebejausi. Pažvelkite į žaidžiančius vaikus ar kovojančius sportininkus: kai protą užvaldę aukštesni siekiai, net susižeidę jie tęsia savo žaidimus, nepaisydami skausmo.

Šiuolaikiniai žmonės nuolat skundžiasi laiko stoka. Kas svarbiau: kasdien pusvalandį mankštintis ar 30 minučių melstis?

Dvasios stiprinimui nebūtina skirti pernelyg daug laiko. Kokia bebūtų jūsų profesija, galite siekti tapti geresnis, padėti žmonėms. Jei galvosite ne vien apie save, tai bus labai gera pradžia.

Jei rasite laiko intensyvesnėms pratyboms, bus puiku. Jūs galite tobulėti ir neskirdamas konkrečios valandėlės  dvasios pratyboms, o tiesiog daugiau galvodami apie kitus kasdien, bet tai – tik pradžia. Juk ir mankštinti kūną galite vien vaikščiodami kasdieniais reikalais, tačiau jei norėsite pasiekti daugiau, turėsite iškirpti laiko rimtesnei treniruotei.

Jūs nuolat keliaujate. Nesate universiteto profesorius, negaunate nuolatinio atlyginimo, nesate apsidraudęs, negalėsite tikėtis valstybės pensijos. Ar jaučiatės saugus dėl ateities?

Niekada nesu apie tai susimąstęs. Juk nemirsiu badu. Iš bado nenustimpa net benamiai šunys, o aš sugebu kur kas daugiau už šunį. Kalbant apie ateitį, man labiau rūpi ne tai, kas gali nutikti po keleto metų čia, o tai, kas laukia kitame gyvenime. Negaliu būti tikras, kad sulauksiu pensijinio amžiaus, tačiau tvirtai žinau, kad vieną dieną teks persikūnyti. Tad argi nėra svarbiau tinkamai tam pasiruošti?

Ačiū už pamoką.