Algirdas Kugevičius: „Nesuk iš savo takelio dėl vieškelio“

Daugelis Jus pažįsta netiesiogiai, skaitydami vertimus, dažnai iš tibetiečių kalbos. Turbūt tapti vertėju paskatino domėjimasis budizmu?

Su budizmu susipažinau iš Dr. Walter Y. Evans-Wentz‘o knygų. Jos buvo keturios: apie šešias jogas, Milarepos biografija, Padma-Sambhavos biografija ir Tibeto mirusiųjų knyga. Pradėjau jas vertinėti iš anglų į lietuvių. Paskui galvoju: reikia imtis ko nors rimčiau. Man buvo gal dvidešimt penkeri.

Pasižiūrėjau kai kuriuos raštus, kur Sovietų Sąjungoje yra vienuolynai. Radau vieną – Ulan Udės. Ten susipažinau su viena panele, kuri nurodė kito, visai nežinomo dacano adresą Aginsko rajone, Buriatų nacionalinėje apygardoje. Buvo 1979-ieji. Tai štai, Aginske gyvenau, o už penkių kilometrų buvo dacanas. Pradėjau mokytis.

Ten sutikau savo dvasinį mokytoją. Jis man nurodė, kad svarbiausia išmokti ne ritualų, o kalbos. Supažindino su vienu lama, jaunu, gal trisdešimt kelerių metų, kuris buvo baigęs mokslus Mongolijoje. Pas jį vaikščiojau, pradėjau mokytis tibetiečių kalbos.

Ten pat susipažinau su žmonėmis iš Sankt Peterburgo, susidraugavome. Pradėjau versti Lamrimą. Nuo 1986-ųjų. Išėjo penki jo tomai. Ir taip toliau.

Galėjote pasukti studijuoti Vedų ar kitų Senovės Rytų raštų?

Domėjausi įvairiomis jogos srovėmis, Ramakrišnos ir Swami Ghananandos mokymais. Vidinis motoras vis stūmė ko nors ieškot. Bet kai perskaičiau tas Evans-Wentz‘o knygas, jos mane patraukė.

Kuo?

Na, tuštumos filosofijos arba reliatyvumo tada nelabai supratau, kad iškart pereičiau... Nors kai kurias knygas rusiškai tuomet jau skaičiau. Sudomino, sakyčiau, bodhisatvos idealas, toks atjautus pabudimo siekis, inspiracija. Kitose religijose tokio idealo nėra. Ten - arba kur nors į rojų, arba daug dievų... O čia viskas grindžiama savęs ugdymu, savo dvasios tobulėjimu.

Kiek Jums budizme svarbus tikėjimo elementas, o kiek – racionalus noras pažinti visatą ir save?

Tikėjimo elementas man palyginus ne toks didelis, bet yra. Reikia gi pasikliauti kokiais nors padėjėjais, kurie labiau pažengę... Tai tiek, ne kažkokia labai gilia religine prasme. Aš, pavyzdžiui, nelabai daug atlieku ritualų. Na, mantras kai kurias sukalbu.

Labiau gilinuosi į racionalius, pažintinius klausimus: tuštumos ir kitokias teorijas, truputį logikos... Ypač man gešė Tinlėjus davė racionalaus grūdo.

Kaip atrodo pastarasis Jūsų gyvenimo etapas? Ką iš savo ieškojimų jaučiatės supratęs? Kas - toliau?

Oi, toliau ilgas kelias... Na, ką supratęs? Šiek tiek tuštumos teorijos racionaliai supratau. Kažkiek ugdau bodhičitą, stengiuosi. Atsižadėjimas mano ne toks didelis, nuoširdžiai prisipažinsiu. Dalyvauju bohemos gyvenime. Kadangi smegenys įsitempia, kartais ir kokią taurelę išgeriu. Kažkoks grūdas atsižadėjimo yra, bet ne toks didelis gal, kokio reikėtų. Gešė Tinlėjus „Keturiose tauriosiose tiesose“ man ypač akcentavo šitą dalyką, tai dabar žinau, su kuo reikia daugiau dirbt.

Kiek žmogus pajėgus pats kurti savo laimę, o kiek ji priklauso nuo kitų dalykų?

Viską pajėgus, tiktai, aišku, priklausomai nuo kitų. Aplinkos kaltinti nereikia. Be abejo yra karmos veiksniai, kurie ją formuoja. Svarbiausia, kaip ir gešė Tinlėjus moko, yra nuostata, požiūris. Gali tekti kartais kur nors ir mėšle pasimurkdyt, tik svarbu, kad jis prie tavęs nepriliptų. Jei į tą mėšlą žvelgsi švariau, tai ir lotosus jame pamatysi. Taip pitagoriškai trumpai atsakyčiau.

O kas Jums buvo didžiausia gyvenimo atrama?

Kalbam apie žmogų čia gyvenantį, ar jau kokiose kitose sferose?

Čia.

Atrama? Tikriausia – Peterburgo draugai. Jeigu jie nebūtų pastebėję mano gabumų... Sakyčiau, aš labiausia esu dėkingas Andrejui Terentjevui. Jis – mano geriausias draugas šiame gyvenime, be jo man būtų labai sunku. Budizmo būtų neužtekę, nes būtų buvę labai sunku pragyvent. Reikėjo dukrą išlaikyt, žmona irgi nedirbo. O jis man duodavo darbo, tokio labai konkretaus ir man labai patinkančio – versti – iš kurio galėdavau semtis.

Ką dar yra tekę versti?

Daugiausia visokius psichologinius tekstus, vieną net ir grožinę knygą – Karloso Kastanedos „Vidinė ugnis“. Bet daugiausia – psichologijos, pavyzdžiui, A. Janovo „Pirminis klyksmas“. Buvo ir tokių pseudo... Porą ekonomikos veikalų esu išvertęs: R.G.Hagstromo „Warreno Buffeto kelias“ ir dar... tuoj tuoj tuoj prisiminsiu tą pavadinimą – „Įpročiai, verti milijono“.  

Ar budizmo tiesos gali padėti tvarkytis su savo psichologijos sunkumais?

Apskritai padeda. Jeigu aš, nuoširdžiai kalbant, nebūčiau į budizmo kelią atėjęs, tai būčiau ir nusižudęs. Beje, vieną kartą bandžiau. Teko man gulėti durnyne, sukantis nuo tarnybos sovietinėje armijoje, tai ten esu išgėręs buteliuką tisercino. Draugai ėmė ir atpumpavo.

Be abejo padeda. Žiūri tas tiesas, kad iš jų ne tik teorija liktų. Tas budrumas... Išgyvent būtų be budizmo sunku.

Bet jaunimui tai aš nepatarčiau iškart mestis į vieškelį. Norėčiau grįžti dar prie pirmojo klausimo apie kelią...

Žinoma...

O vieškelis yra toks, kad šiais laikais labai daug snobizmo. Kur nors prie draugų prisideda, kažką ten... Ir jau – ooo! Tai norėčiau perfrazuoti patarlę: nesuk iš savo takelio dėl vieškelio.

Gražu. Ačiū už pokalbį.