Balys Bardauskas: „Žinau, ką reiškia, kai sustoja laikas!“

Esi maratonininkas. "Dakaro" ralyje, net susilaužęs abi rankas, sugebėjai motociklu išvairuoti iki finišo. Saulius Paukštys knygoje „Į Bankoką per 40 dienų“ tarp kitų personažų tave pristato pedagogu. Tai - pokštas, ar rimtai save laikai mokytoju?

Visų pirma, mano profesija yra pedagogas, ir ne šiaip sau profesija, o rimtai dirbau mokykloje kūno kultūros mokytoju. Buvau klasės auklėtojas.

Kada tai buvo, kiek truko?

Ooo dabar tiksliai nepasakysiu... Dirbau periodiškai: padirbėjau metus, išvažiavau į Ameriką ir grįžęs vėl padirbėjau trejus ar ketverius metus.

Kur?

Vilniuje, Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykloje, prie Ledo arenos. Sekėsi gerai, vaikai klausė. Dabar susitinku gatvėje savo buvusius auklėtinius, kai kurie jau turi nuosavus verslus. Vienas, pavyzdžiui, vežioja tralu automobilius, duodu jam darbo. Kiti dirba restoranuose pas mano draugus. Užeinu į mokyklą, gerai su direktore sutariu.

Tą, ką sakydavau vaikams, visiems kartoju: gatvėje nieko nepasieksit, turit nesigundyt pigiais dalykais, eit į priekį.

Dabar įkūriau viešąją įstaigą „Vilniaus miesto motosporto klubas“. Susiradau užpelkėjusią vietovę, tinkamą enduro važiavimui.  Keletą metų vaikštau ratais, be jokios pagalbos. Liepia daryti projektą – padarau... Prieš kelias savaites gavau atsakymą, kad jau lyg leis man toje vietoje padaryti trasą enduro motociklams. Tai ten pirmas dalykas bus treniruoti vaikus. Mokysiu važiuoti juos motociklu.

Kodėl būtent toje vietoje?

Kai susigalvojau važiuot į "Dakarą", nebuvau važiavęs su krosiniu motociklu. Paprašiau draugo, jis atvežė mane į tą vietą, davė savo motociklą. Ten aplink – nei namų, nei kaimynų, rami apleista vieta. Užsikūriau aš tą motociklą... Reljefas ten labai tinkamas, niekam ta vieta neįdomi, ten šalia elektrinė, kažkokie rezervuarai.

Ar vieta žmogui svarbu?

Labai.

Juk esi aplankęs daugelį vietų…

Taip.

Kokia vieta yra gera?

Gera vieta ten, kur šeštadienio rytą neateis kaimynas, neatvažiuos policija ir nepasakys: „Jūsų motociklas per garsiai ūžia“ ar ką nors panašiai. Neutrali vieta.

Tai čia – motociklininkui.

Motociklininkui.

O šiaip žmogui?

Kokia vieta yra gera žmogui?

Tau.

Aaaa... Na tai gyvenimo malonumai susideda iš trijų „P“: kur gerai pavalgai, saugiai jautiesi ir ką nors nauja pamatai.

Pasigedau antrosios „P“.

(Ilgai juokiasi.) Pamiegi. (Toliau juokiasi.)

Idealiausia vieta... Daug kartų sakiau, kad važiuosiu gyvent į Kubą. Pirmąkart ten nuvažiavau gal 2004-ais metais. Tai buvo tikras komunizmas. Ne, gal du tūkstančiai antrais ar trečiais nuvažiavau. Kai atvažiuodavau į kaimus ir užleisdavau magnetofoną, tai būdavau numeris vienas. Žmonės gyvena vieni prie Karibų jūros, kiti – prie Atlanto vandenyno. Važiuodavau ne ten, kur turistai renkasi, o ten - kur nieko nėra, žvyrkeliu kažkokiu...

Motociklu?

Ne, automobiliu. Pakliūdavau į tokias vietas, kur jausdavau, kad laikas sustoja. Va, žinau, ką reiškia, kai sustoja laikas! Išeini ryte, ir ką matei prieš tris dienas, tą matai šiandien: ta pati moteris ant šaligatvio, tas pats vaikas varinėja kamuolį, tas pats vyras taiso mašiną, neaišku, ką jis ten tiek laiko... Niekas nesikeičia.

Labai nuostabi šalis. O kai ten grįžau po kelių metų, žmonės jau turėjo mikrobangų krosneles, jau turėjo mobiliuosius telefonus. Jau viskas buvo kitaip, jie jau žinojo žodį „Armani“.

Dabar vėl reikės kada nors susirasti laiko nulėkti, tai jau kapitalistinė bus šalis, bet labai smagi. Labai geri prisiminimai.

Dėl sustojusio laiko?

Na kaip... Mes visi atsikėlę kur nors lekiam: darbai, reikalai, skambučiai, kontraktai... O ten nieko tokio nėra. Sėdi prie jūros, pasigauna žuvies. Dainuoja visi nuo ryto iki vakaro. Ten dvi žmonių rūšys: jei nesi muzikalus, eik sportuoti. Fizikų ar chemikų ten nereikia. Žmonės niekur neskuba, nes vis tiek atvažiuos turistai ir atveš pinigų. Visi labai draugiški.

O dykumoje?

Dykumoje? Na kiek aš čia... pervažiavau visą centrinę Libijos dykumą. Ne vieną kartą. Ten žmonės, tikrieji gyventojai, tuaregai, irgi labai draugiški, bet tuo pat metu pyksta, kad tu čia važinėji. Turi su jais susidraugauti: atvežti vandens, obuolių kokių, vaisių... Gink Dieve, ne kokio šokolado, jie nuo to gali numirti, jiems jo neskaido.

Matai, kaip yra: tie tuaregai yra laikomi Sacharos gyventojais, keliauja ir gyvena, kur nori. Sienų apsauga, armija, juos praleidžia. Ir kadangi pasaulis vis vien eina link kapitalizmo, tai dabar atsitiko taip, kad tuaregai kontroliuoja visą Sacharos kontrabandą. Atrodytų, ten - juokai, nėr gyventojų, o didžiausias kontrabandos kelias eina per Sacharą. Pavyzdžiui, daržovės iš Egipto - į Libiją. Juokas juokais, bet labai dideli pinigai. Tai viską kontroliuoja tie tuaregai, kuriems nereikia nei mobiliako, nei GPS‘o. Jie pagal žvaigždes eina ir nueina.

Kodėl tai kontrabanda, o ne prekyba?

Neleidžia įsivežti, skatina vietinį žemės ūkį.

Na, o dabar tai, aišku, viskas išdaužyta. Amerikos ambasados pastate Tripolyje gyvena islamo išsivadavimo armija. Ir barzdočiai, ir tie kiti turi rimtų ginklų, naikintuvais skraido, duodasi. Vieną vakarą rajoną kontroliuoja vieni, kitą – kiti. Visa šalis chaose.

O prie Kadafio buvo: visi kalba angliškai, internetas veikia, policininkas parodo „Sustot!“, visi sustoja... visi paslaugūs, nori bizniaut, mašinos brangios, mokesčiai – trys procentai...

Tai ko sukilo?

Matai, Bengazis, kur prasidėjo revoliucija visada buvo prieš Kadafį. Nes Kadafis buvo kilęs iš Sabhos. Tai anie labiau nuskriaustais save laikė. Nors Kadafis vieną dieną per metus, dabar neatsimenu tos datos, leisdavo visiems streikuoti, protestuoti: eikit, išsakykit, ko norit, mes – irgi demokratija... Tai žinai, ar daug reikia, norint žibalo įpilti? Žmonės religingi, išeina mula ir sako: pažiūrėkit į Dubajų, mes naftą radom tuo pačiu metu, o kaip jie gyvena!

Ar pritari žmonių skirstymui į rytiečius ir vakariečius?

Žinai, mus laiko vakariečiais, bet tu nuvažiuok 50 kilometrų nuo Vilniaus ir rasi visai ne vakariečių.

Lietuvoj?

Lietuvoj. Matai su tuo skirstymu... Nuvažiuok kad ir į Afganistaną. Ten atseit talibai visi, o užsuk į mažą kaimelį prie Bagramo, rasi ten tokių išsilavinusių žmonių, kad jie žino net, kada Lietuva nepriklausomybę iškovojo. Jų mentalitetas tikrai vakarietiškas.

Stereotipas teigia, kad vakarietiškas mentalitetas priima liberalios demokratijos modelį.

Tuomet iškyla klausimas, kas yra demokratija.

Įdomiausiai tai žmonės mąsto Afganistane. Išvis nuostabu, kokiame jie pasaulyje gyvena. Ten pilna mąstančių žmonių, galima apie kiekvieną tokį po knygą parašyt. Štai važiuoju su bičiuliu Čakčarano mieste, ir jis sako: „Kaip būtų gera, jei žmonės tvarkingai mašinas parkuotų. Taigi kamščių nebebūtų!“ O spūstys Čakčarane - kaip Maskvoj, ir dar gerai, jei nieko prieky nepašovė. Sustoji ir stovi sau dvi-tris valandas. Milijoninis miestas, gatvės prastos... Ir kaip tik tuo momentu priekyje pasistato žmogus mašiną vidury kelio, uždaro duris ir eina. Mano bičiulis pradaro langą ir kažką šaukia anam, maždaug: „Ei, draugeli, pastatyk mašiną tvarkingai!“, tas jam – atgal. Maniškis nusivylęs langą uždaro. Klausiu: „Ką anas tau pasakė?“ O bičiulis nusivylęs atsako: „Aaa, pasakė: „Tu ką – Paryžiuj gyveni?!”

Lietuviai pastatė ten elektrinę, atseit, padarys gerą darbą. Pastatė, tik ji perpus perskilus, neveikia. Susitikau ten tokį senuką, klausia: „Iš kur esi?“ Sakau: „Iš Lietuvos.“ „Aaa,-  sako, - Baltic states. Visai neseniai rusų armiją išvarėt. O rusai jums kelius tiesė, elektrines, mokyklas statė. Ir vis tiek išvarėt? Tai paklausk savo tautiečio, ką jis mano žemėje veikia su automatu.“ Taip ir pasigauni: pas mus Jiezno vaikų globos namuose auklėtiniai ne visada privalgę, o mes Afganistane padedam daryt demokratiją.

Vienas verslininkas man neseniai aiškino, kad Vakaruose valdo pinigai, o Rytuose – santykiai. Ar sutinki su tokiu apibendrinimu, juk esi daręs verslą ir ten, ir ten?

Žinai, va Libija... Aš ten padariau motociklų nuomą, buvau vienintelis pasaulio žmogus, Sacharoje nuomojantis motociklus. Niekas kitas tokio dalyko nedarė. Prasidėjus karui, viskas buvo išplėšta. Iš pradžių atėjo tie kovotojai - žulikai iš Malio, iš Nigerio. Kovoja patys nežino už ką, iš tikrųjų eina plėšti. Tai mano daiktai buvo pavogti. Paskambinau tam libui, sakau: „Na, bet mes lyg kartu laikėmės, o tu neišsaugojai mano turto.“ O jis sako: „Aš tau grąžinsiu“. Ir žinai, dabar visi mano daiktai yra Tripolio garaže. Tas žmogus sugebėjo viską surasti, susigrąžinti. Padangos, aišku, jau plikos, bet visus motociklus jis man atidavė.

Tikrai pas tuos arabus yra kitaip. Jeigu tu su juo susidraugauji, jis tavęs nemes, nepereis pas kitą. Dar labai svarbu buvo tai, kad ano libo tėvai jam gerai atsiliepė apie mane, sakė : „Tai mūsų šeimos draugas, geras žmogus, nenuvilk jo.“

Tose ubagiškesnėse šalyse, pavyzdžiui Afganistane, jie tave maitins, priims dykai gyventi, vežios, bet jei paskolinsi tokiam pinigų, niekada nebeatgausi. Paprašys paskolinti penkis šimtus dolerių iki rytojaus ir neatiduos. Dėl paprastos priežasties – jis jų nebeturi. Pasiskolintus pinigus jis čia pat išleidžia: vaikams, maistui, elektrai... Jis nesislėps nuo tavęs, viską darys: vedžios, dirbs, eis į kalnus, parneš šafrano, bet savo pinigų jau nebematysi. Skambini jam, klausi: „Na, kaip skola?“ O jis: „Na, kodėl tu iškart apie pinigus pradedi? Dabar sunku, karas... Palauk truputį.“ Sunku su jais. Ir tie rytiečiai skirtingi: Centrinė Afrika labai skiriasi nuo Afganistano, Artimųjų Rytų.

Štai Kamerūne turėjau partnerį, jauną buvusį kunigą Patriką. Jis išėjo iš bažnyčios. Aš ten prekiavau „Cido“ sultimis. Atsidarau konteinerį, prikraunam pilną sunkvežimį, uždarom duris, Patrikas sėda už vairo ir veža sultis į centrinį Doualos turgų. Ten aš laukiu, atidarom duris: nėra keturių dėžių. Klausiu: „Patrikai, kur tos keturios dėžės dingo?!” O jis nosį krapštydamas atsako: „Jo, tikrai, kur gi tos keturios dėžės?“

Po kelerių metų aš supratau: kai kamerūnietis pamato baltąjį, jis galvoja tris dalykus: kaip tą atvykėlį apgauti, kaip tai padaryti iškart ir kuo smarkiau. Ir taip galvoja visi, kiekvienas sutiktas policininkas, muitininkas, taksistas.... Visi iki vieno!

Dėl to, kad esi svetimas?

Taip, dėl to, kad esu svetimas. Plius aš esu baltas.

Plius?

Tai svarbu. Nes baltieji turi pinigų.

Ar pripranti jaustis svetimas?

Ne visur. Kuboje esu šimtu procentų savas.

O gal tai tėra iliuzija? Kodėl Kuboje, Rusijoje arba Ukrainoje galėtum jaustis savesnis, negu Kamerūne?

Supranti, Kamerūne neturi, kam paskambinti. Pavogė keturias dėžes, tai pavogė. Darai skandalą, kad nepasikartotų. O Ukrainoje iškart – „Alio!”, ir išsprendi klausimą.

Kuboje išvis viskas vientisa: ar Havana, ar Varadero. ar dar kur – tas pats romas, ta pati kava, parduotuvėje – „Sputnik“ peiliukai, degtukų dėžutė, tušinukas ir tuščios lentynos. Visi lygūs, niekas neturi ambicijų.

O Kamerūne atlyginimas – du šimtai dolerių, kainos – kaip Vilniuje. Žmonėms reikia pragyvent, tai jie ir žiūri į tave kaip į grobį. Ukrainoje net paprastas žmogus žino žodį „Bentley“, žino, kad yra klubas „Mandarin“, į kurį nors kartą gyvenime būtina pakliūti. Žino, kas yra „štuka baksev“.

Vis dar važinėji į Afganistaną?

Ruošiuosi, bet dabar situacija ten labai prasta. Sprogdina daug, kažkokios naujos grupuotės randasi. Rizika – kaip kazino. Paskutinį kartą praradau dvylika „Toyotų“... Vežiojau mašinas iš Amerikos į Kabulą per Karačio uostą Pakistane. Viskas ėjosi gerai, kol nepagavo Bin Ladeno. Tada pakistaniečiai uždarė sieną, o mano konteineriui uostas skaičiuoja po 110 dolerių už kiekvieną prastovos dieną.

Dabar bandom padaryti ten verslą su mobiliųjų numerių perkėlimo programa. Treji metai po truputį einam. Jau ministerija išmetė žinią, kad tokia paslauga bus diegiama, norinčiuosius kviečia dalyvauti. Bet nėra su kuo tartis. Būna, kad ryte su ministru susitarsi, o vakare jis -  nebe ministras.

Pasaulis apskritai labai nesaugus, beveik visur - koks nors karas, konfliktas... Buvau radęs Sadamo Huseino sūnaus „Lamborghini“ džipų kolekciją. Ir dabar jie yra. Klausiu chebros, kaip ten nuvažiuoti. Vietinis sako, kad atstumas iki tų mašinų yra apie du šimtus kilometrų, tai važiuotume keturias paras. Kiekviena atkarpa priklauso kitam lauko vadui.

Afganistane esu matęs, kaip išvažiuoja penkiasdešimt benzovežių, kiekvienas – po 40 tonų degalų. Vairuotojai išvažiuoja žinodami, kad vienas arba du tikrai negrįš. Pliekia į juos iš kalnų, ir nerasi su kuo susitarti, net išsipirkti koridoriaus negali. Jei grįš gyvas, gaus penkis šimtus dolerių. Negrįžai, tai negrįžai, In Ša Allah. Dvidešimt pirmas amžius.

Kokį geriausią biznį esi padaręs?

Patį geriausią? Tuoj pagalvosiu... (Ilgai galvoja.) Finansiniu atžvilgiu geriausias mano biznis buvo su Amerika. Neabejotinai. Turėjau ten kompaniją, ir kai išvažiavau į Lietuvą, staiga smuko doleris. Iki to laiko mašinų iš ten vežti neapsimokėjo dėl brangios valiutos. Ir tik – tufff, krito doleris! O aš po Ameriką daug važinėjau, lankiau ten likusius studijų draugus. Tai visiems garsiai rėkiau, kad galiu paimti mašiną iš Čikagos, iš Kalifornijos, iš bet kur. Vienais metais įvežiau 430 konteinerių, kiekviename – po keturis automobilius. Tie laikai buvo labai tokie... progresyvūs.

Ačiū už smagų pokalbį. Įdomių tau kelionių ir pelningų sandorių!