Geram miestui – geras meras

(Sveikinimo kalbos, pasakytos sausio 8 d. Liberalų ir Remigijaus Šimašiaus Vilniaus rinkiminės programos pristatyme, teksto metmenys)

Mūsų laikais darosi vis labiau svarbu, kuriame mieste gyvename. Didmiesčių veidai tampa ryškesni už valstybių portretus. Niujorkas yra kur kas daugiau, nei Amerika, Londonas seniai nebėra tikroji Anglija, Paryžiaus gyventojai skiriasi nuo provincijos prancūzų.

Miestai varžosi tarpusavyje. Jie konkuruoja dėl žmonių palankumo, pirmiausia - dėl gyventojų, dėl jų mokesčių, paskui – dėl turistų pinigų, verslininkų investicijų, menininkų kūrinių, mokslininkų protų. Savitumu puikuojasi ne tik pasaulio megapoliai. Vienokie švedai renkasi Stokholmą, kitokie – Malmę ar Geteborgą. Lenkai kalba, kad darosi madinga palikti Varšuvą ir keltis į Vroclavą, Krokuvą ar Poznanę.  Konkurencija laisvame pasaulyje skatina judėti, tobulėti, efektyviau dirbti, geriau valdyti.

Visą gyvenimą praleidau Vilniuje ir nežadu iš jo sprukti. Myliu šį pasakų miestą, jaučiuosi jame savas. Ko pasigendu? To, ką jau minėjau: veržlumo, siekio privilioti dar daugiau žmonių, idėjų, turto. Ne provincialių „vasiukinių“ ambicijų, o solidaus mąstymo. Įpratusių mąstyti savo galva, nebijančių abejoti, drįstančių ginčytis miestiečių nepajėgs įzombinti joks agresorius, taigi tokio miesto šiuolaikiniame pasaulyje nebeįmanoma okupuoti dezinformacija.

Norėčiau, kad Vilnius drąsiau trauktų veiklius, kūrybingus žmones, pagrįstai prisistatydamas jiems, kaip vieta, kur geriausia apsistoti, įsikurti, auginti vaikus, džiaugtis prasmingu gyvenimu. Šiandien mano gimtasis miestas sėkmingai varžosi su Klaipėda, Kėdainiais ar Druskininkais, tačiau tikrai negali pasigirti patrauklumu lenkiąs Rygą ar Taliną. Puiku, kad savaitgaliais tampame priebėga daugeliui baltarusių, tačiau mus vis dar pernelyg dažnai aplenkia ne normalių parduotuvių, o įdomių bei įkvepiančių maršrutų, modernių universitetų, buveinių savo biurams ir antrųjų namų ieškantys europiečiai.

Neįsivaizduoju sėkmingo šiuolaikiško klestinčio miesto be liberalų jo valdžioje. Tik atvira, laisvai mąstanti ir demokratiškai besitvarkanti komanda gali įkvėpti piliečius, kad drauge su jais iškuoptų priplėkusius kampus, diegtų naujoves, statytų ir kurtų ateities Vilnių. Norėtųsi, kad populistiškus svarstymus, ką sostinė galėtų išpešti iš valstybės iždo savo gyventojams, pakeistų ar bent papildytų mėginimai pasiūlyti Lietuvai ir pasauliui daugiau mieste sukurtų idėjų, produktų ir paslaugų.

Varžosi miestai, rungtyniauja kandidatai į merus. Remigijus Šimašius stoja varžytis su stipriais konkurentais. Vieni – patyrę politikos vilkai, kiti – ambicingi didelių partijų atstovai. Kuo simpatiškas Remigijus? Pažįstu jį kaip dorą, šviesų, apsiskaičiusį, ūkišką, patirties spėjusį sukauptį politiką. Dar svarbiau, man regis, yra tai, ką girdėjau prikišant jo silpnybe. Jis atrodo geras žmogus. Ir kai kas nors teigia, kad jis net per geras, aš sakau: gerumo nebūna per daug. Šiltas, nuoširdus žmogus gali būti ir sumanus, ryžtingas, veiklus, reiklus vadovas. Gera širdis netrukdo turėti tvirtą ranką.  

Post scriptum: Šūkis „Viskas bus gerai!“ skamba pernelyg miglotai. Kaip dainuoja Borisas Grebenščikovas, „nežinau, ką jie turi galvoje“. Labiau tiktų „Būsiu geras visiems!” Juk tikrai geras žmogus yra geras iš esmės, o tikrai geras meras privalo stengtis įtikti visiems vilniečiams.