Kino pavasaris

VEIKĖJAS:       Jūs tik atidžiau pasižiūrėkite mano paskutinį pasirodymą. Kiek fonas leido, viską atskleidžiau: sovietinė vaikystė, pionieriškos patyčios, vasaros kolūkyje, kariuomenė, studentiškos statybos, tylioji rezistencija, dainuojanti revoliucija, lūžis prie Baltijos, perėjimas į rinką, nusivylimas demokratija ir staigus išėjimas...

ATRINKĖJA:     Viską mes matėm.

VEIKĖJAS:        Tikrai viską?

ATRINKĖJA:     Klausykit, kad jau čia kalbamės, tai stabdykit tas komjaunuoliškas dvejones. Viską persukom, peržiūrėjom.

VEIKĖJAS:        Ir Metras peržiūrėjo?

ATRINKĖJA:     O tai ne! Tam jam ir visagalis procesorius.

VEIKĖJAS:        Nu ir kaip? Atrinko ką nors antraplanio?

ATRINKĖJA:     Nea.

VEIKĖJAS:        Ot velnias. Ir tas romanas su ministre spectarnybų panosėje? Nu negi netiko?

ATRINKĖJA:     Neišlaikėt ten linijos. Trileriui suskydot, komedijai neprajuokinot, draminio charakterio gelmės nėr, erotikos... na, pats suprantat. Nebuvo į ką žiūrėt. Nei vaikams, nei senjorams.

VEIKĖJAS:        Nu bet ten ir partnerė nedėkinga pakliuvo.

ATRINKĖJA:     Ojoj, tik jau nereikia ant partnerių stumt. Taisykles žinot.

VEIKĖJAS:        Žinau, šitą... Tiek to. Nu bet epizodinio kas nors tai tikrai turėjo tikt.

ATRINKĖJA:     Nieko.

VEIKĖJAS:        Nu kaip?! O ta muštynių scena Visoriuose? Kur su kareiviais stotelėje...

ATRINKĖJA:     Silpnai ten. Žvilgsnis neherojiškas. Raumenys fantastiški, sikspakas tobulas, o technika sušlubavo. Tokį šansą turėjot: vienas su Trispalve prieš tris. Ir ką? Protas neišjungtas, jokio įniršio. Kaip tą seržantą smaugėt? Lyg pirmąsyk... Su tokia patirtim!

VEIKĖJAS:        Taigi. Penkiolika tūkstančių septyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtas kovinis dublis! Aš visus skaičiuoju.

ATRINKĖJA:     Taip ir atrodot. Apsispręskit vieną kartą: ar jūs valingas kovotojas, ar apskaičiuojantis planuotojas. Priminkit, ką geriausio esat parodęs.

VEIKĖJAS:        Nu negi neatpažįstat? Taigi aš paskutinį mamutą toj saloj, kuri dabar Vrangelio... Galima sakyt, plikom rankom! Atidarymo seanse rodė.

ATRINK$JA:     Ahaa… Moteriškoj inkarnacijoj?

VEIKĖJAS:        Būtent.

ATRINKĖJA:     Tai ko dabar trūkčiojat? Pusantros minutės reitinginėje juostoje, šviežia dar, paskutinis ledynmetis. Nė dešimt tūkstančių metų nepraėjo. Esat ant bangos. Atsipalaiduokit nors kiek, leiskit pasąmonei veikt.

VEIKĖJAS:        Lengva šnekėt jums. Tai ką šįkart įmontavo?

ATRINKĖJA:     Galiu parodyt. Tik pagalvokit, ar norit žiūrėt, o tai dar traumuositės.

VEIKĖJAS:        Nu liaukitės, rodykit greičiau..

ATRINKĖJA:     Štai – nemirksėkit. Va ten, iš autobusiuko lipat. Spėjot atpažint save?

VEIKĖJAS:        Čia kas – Turkija?

ATRINKĖJA:     Sicilija. Dar sykį atsuku.

VEIKĖJAS:        Ne nu... Nu kaip šitaip? Net veido nesimatė. Čia ką – kelionių dokumentika?

ATRINKĖJA:     Koks skirtumas? Ne, čia tokia hiperintelektuali indi komedija. Metras vis ragina festivalio diapazoną plėst.

VEIKĖJAS:         Ne nu, tai galėjo lipantį iš jūros paimt arba restorane.

ATRINKĖJA:     Nepradėkit.

VEIKĖJAS:         Ir ką, čia – viskas?!

ATRINKĖJA:     Beveik. Dar vienoj reklamos masuotėj panaudojo. Štai, prašom.

VEIKĖJAS:        Maratonas?

ATRINKĖJA:     Pusmaratonis. Bet minia nemaža. Jūs va tame sektoriuje kažkur.

VEIKĖJAS:        Ne nu čia tai išvis. Šitiek vargau, kad į reklamą pakliūčiau.

ATRINKĖJA:     Gal nebevarkit? Atsipūsit gyvūnijos pasaulyje. Pas mus ir taip septyni su puse milijardo kasdien į ekraną veržiasi.

VEIKĖJAS:        Ne nu, baikit. Šitaip užsivedęs jaučiuosi, tikrai galiu pavaryt antraplanį. Jei tik partnerę ar partnerį gabesnį...

ATRINKĖJA:     Viskas, sėkmės! Kitas!