„Oi, nepažinau, turtingas būsit!” praneša pro lifto duris
sprukdama kolegė. Ačiū. Kaip paprasta!
Neprireikė apsivilkti dželabos su gobtuvu, persisodinti garbanų ar pasididinti
smakro. Pakako nusiimti akinius.
Nešiojau juos beveik keturiasdešimt metų.
Trumparegystė – ne liga, o veikiau kūno defektas. Vienus vargina per trumpos
galūnės, kitus – per ilgos akys. Pasaulio vaizdas, prasmukęs pro rageną ir
lęšiuką, nepasiekia realybei suvokti skirtos tinklainės, nuskęsdamas šiek tiek per
arti, akies obuolio viduje. Ne bėda. Akiniai ar kontaktiniai lęšiai, kasdieniai
knygų graužikų optiniai ramentai, lengvai ištaiso organizmo sandaros klaidą.
Nesukau galvos, kol praėjusią vasarą ėmiau grimzti
rūke. Vaiskioje dienos šviesoje nebesuvokdavau reklamų vilionių, neįskaitomi skaičiai
telefono žinutėse varydavo įsiūtį, o sutikti pažįstamieji įgydavo vilčių ūmiai praturtėti,
kadangi subtilūs jų veidų bruožai mano sąmonėje susiliedavo, lyg perbraukti
impresionisto teptuku. Pamėgau pavėsingas užuovėjas, prieblandos gaubiamus
prieangius, blausiai apšviestus užkaborius, nes patamsyje išsiplėtę vyzdžiai
įgalindavo perskaityti kelis kokios nors prieš karą išleistos knygos puslapius.
Anuomet leidėjai, rinkdamiesi šriftą, dar pagalvodavo apie silpnaregius.
„Katarakta“, - iškart nustatė maloni akių gydytoja. Taip
žinovai vadina akies lęšiuko drumstį. Nuo ko ji man? Paslaptis. „Gal dirbote su
radiacija?“ Ne, nespėjau, pats pasirašiau nacionalinės atominės energetikos
sunaikinimo paktą. „Gal esate ilgai vartojęs steroidų?“ Nebent kas nors slapčia šerdavo. „Gal kalti
genai?“ Visuomet smagu kaltinti ką nors kitą. Ai, tiek to.
Papildais ar
pratimais tokios negalios neįveiksi, čia - ne Achilo sausgyslė. Prieš
dešimtmetį atsisakiau traumatologų peršamos kulno operacijos ir po poros
savaičių smagiai įkopiau į Araratą. Šįkart suvokiau, kad ginčytis su
oftalmologais nėra prasmės, teks drumstus savuosius lęšiukus keisti skaidriais
sintetiniais.
Aklai kuo nors pasikliauti – ne man. Ypač interneto
amžiuje, kai nebeliko jokio tiesos monopolio ir kiekvienas mėgėjas panorėjęs
gali spėriai įveikti trumpą chirurginio kataraktos gydymo teorijos kursą, kad
padiskutuotų su medicinos autoritetais. Ištyręs padėtį, suformulavau dvi
užduotis: rasti įgudusį chirurgą ir išsirinkti optimalius dirbtinius lęšiukus.
Pjaustyti akis – kaip į krepšį mėtyti baudas: kuo daugiau kartoji,
tuo geriau sekasi. Kas netolimuose kraštuose pirmauja pagal šią statistiką? Ogi
profesorius Oliveris Findlis, Vienoje per metus išpjovęs daugiau kaip 1300
padūmavusių lęšiukų. Vykstu pas jį.
Austrijos okulistas Nr.1 – aršus darboholikas. Rytą operuoja
ligoninėje, vakare konsultuoja savo priimamajame, buvusiame žydų kvartale. Taip,
katarakta. Kairiąja akimi dar šį tą regiu, dešiniąja - jau tik įsivaizduoju. Mielai priims ant savo
konvejerio. Pirmiau - dešiniąją, po poros savaičių – kairiąją. Po 2700 eurų už naują žvilgsnį. Taip,
galima ir vienu apsilankymu, penktadienį – vieną akį, pirmadienį – antrą.
Lęšiukų pasirinkimas platus: paprasti ir su
dioptrijomis, multifokaliniai ir akomoduojantieji. Pasiryžus įsidėti į akis
organinio stiklo lašus, verta jais ištaisyti ir anatominį trumparegystės broką bei
pamėginti palengvinti senatvinę toliaregystę. Paprasčiau kalbant, turėdamas
daugiau negu vieną akį, šitaip atsikratai tiek įprastų, tiek skaitymui skirtų
akinių. Svarbu, kad specialistas tiksliai išmatuotų refrakciją po pirmosios
operacijos ir parinktų lęšiuką antrajai akiai.
Paskirtąjį penktadienį devintą ryto jau sėdžiu
ligoninės laukiamajame su dvidešimčia austrų. Iš pažiūros jų amžiaus vidurkis –
virš septyniasdešimties, o gal ir virš aštuoniasdešimties. Seselė užsega
apyrankę ant dešinės rankos, rezidentai tikrina akispūdį ir kraujospūdį.
Nustato, kad esu tinkamas operuoti, pradeda lašinti į akį nuskausminamuosius.
Raminamųjų atsisakau, noriu jaustis blaivas.
Operacinėje užtrunku gal dešimt minučių. Gydytojas
paguldo žemyn atlošta galva, uždengia veidą žaliu popieriumi, iškerpa jame
skylę dešinei akiai, įstato į ją žiedą, kad nemirksėčiau. Ryškios šviesos fone
spėju pamatyti artėjantį skalpelį. „Du pjūviai: vienas 2,5 milimetrų, kitas – trumpesnis“, -
komentuoja Findlis. Skausmo nejaučiu. Stengiuosi visąlaik stebeilytis į lempą,
kaip prašo chirurgas. Jis ant akies užtepa apsauginio gelio, išlupa sugedusį
lęšiuką ir įgrūda naują. „Viskas puiku, iki pirmadienio!“
Seselė virš akies pleistru priklijuoja plastmasinį
gaubtelį su trimis vėdinimo skylutėmis, pasodina laukiamajame ir pasiūlo
arbatos. Po valandos rezidentas apžiūri sutaisytą akį, išrašo receptą lašams ir
išveja lauk. Kitą rytą nusiėmus apsaugą, galima normaliai gyventi: praustis,
bėgioti, plaukioti ir kilnoti svorius. Nepatartina tik trinti ar spaudyti
operuotos akies. Kauno maratonas už poros savaičių? Jokių problemų.
Savaitgalį apžiūrinėju kadaise karališką miestą. Dabar
jį jau senokai valdo socialistai ir žalieji. Pusė butų – socialiniai būstai,
likusiųjų nuomos kainoms nustatytos lubos. Užtat čia legalūs viešnamiai ir
lošimai kazino – kairieji visais laikais mėgo ir mokėjo baliavoti. Metro de facto nemokamas, nes bilietų nėra kam
rodyti. Peronuose ir vagonuose grūdasi išeiviai iš Balkanų.
Bulgarė Marieta atveda į Didvyrių aikštę, neseniai apdainuotą
Vilniaus Nacionaliniame dramos teatre, Kristiano Lupos režisuotame spektaklyje pagal taip pat
pavadintą Tomo Bernhardo pjesę. Pjesė gili, o spektaklis iš tų, kurie
patinka tik kritikams ir snobams. Aikštė mat garsi tuo, kad ten iš balkono
Hitleris paskelbė prisijungiąs Austriją. Jos pačios gyventojų labui. Tai kas gi
tie didvyriai? Du princai, įamžinti bronzoje raiti: Karolis, iš esmės už tai, jog
priklausė Habsburgų giminei, ir Eugenijus, nusipelnęs, kai sumušė turkus 15-os
metų kare.
Rytinę krikščionybės tvirtovę mahometonai buvo apgulę
dukart: XVI ir XVII šimtmečiuose. Antrąsyk gelbstint miestą 1683-iaisiais daug prisidėjo lietuviai
su savo Didžiuoju kunigaikščiu Jonu Sobieskiu. Ar žinote, kad tikrosios Islamo
Valstybės (IS) vadovybė yra pažadėjusi pagaliau užimti Vieną ir atkeršyti už
anuos pažeminimus, klausiu Marietos. „Kada?“ – klausimu išduoda nerimą
racionali brunetė. Kada? Kad užims, tai garantuoju, nes Leonardas Cohenas
dainuoja „I‘ve seen the future, brother: it is murder.“ (angl. Regiu aš ateitį,
broleli: tai – žudynės.), o kada... Dar nesu toks aiškiaregis: gal po poros
metų, o gal kitame Visatos cikle.
Sekmadienį visos parduotuvės uždarytos. Meno istorijos
muziejuje apžiūriu Pieterio Bruegelio „Babelio bokšto“ originalą ir įspūdingo
ilgio raganosio ragą, kaustytą auksu. Kavinėje „Hawelka“ ant lubų tebesilaiko prilipęs būgnų tūzas, kurį ten per Falco gimtadienio šventę priklijavo
kviestinis magas.
Pirmadienį profesorius lygiai taip pat džiugiai ir mikliai
sutvarko mano kairiąją akį. Pro viešbučio langą apžiūrinėju kraštinę Alpių
kalvą kitoje Dunojaus pusėje. Ko pasimokiau? Kad viskas pavyko daug paprasčiau,
nei skambėjo iš anksto. Kad Lietuvoje, ko gero, tą patį rezultatą būčiau
pasiekęs dar pigiau ir greičiau. Užtat čia įdomiau.
Geriau pagalvojus, aiškiaregystė juk nereiškia gebėjimo
nuspėti ateitį. Aiškiaregystė - tai aiškus dabarties regėjimas. Vien matančių akių
jam nepakanka, trūksta dar išlavinti protą, kad neiškreiptai suvoktų tikrovę.
Yra, ko siekti.