Pablas

(Борис Гребенщиков, „Pablo“)

Pablai - neprisišauk nakčiai velnio,

Nelįsk į prekybą ginklais

Ir šiaip eik dorybės takais.

Pablai - tau kaktoje parašyta,

Kad dar vakar sėdėjai ant kelmo,

O tavo akyse žiba tikslas

Grįžti girion, kur trenkia sakais.

Pablai - žavi tavo polėkis nuolat svaigintis.

Sakyk, iš kur tu vis trauki tuos,

Kas pasirašo tave svaigint?

Patarsiu, Pablai, užsimanęs žmonos,

Tu galėtum išsirinkt darbininkę

Iš krano kabinos. Ji sėdi aukštai,

Ir jai dzin, kaip gyvena kiti.

Nutiko taip, kad dora ir garbė

Liko mums įrašytos kasetėj.

Bičai gavo naujų gabalų,

Tai teko senuosius ištrint.

Bet Pablai, jei pelnytum net mučo millionas pesetas -

Pageidauji įgusti stilingai gyvent?

Pirmiau kaip reikiant pasimokyk numirt.

  

Neatrodo, kad, Pablai, šiam mieste

Yr kas veikt - tik išgerti.

Velniop paikas mandagybes,

Tikrovė čia rūsti ir akla.

Nusipirktume bilietus, iškratę kišenes iki cento.

Aš pavadinau tave Pablu,

Tau siūlau laikyti mane „Papà“.

Pablai - mes abu susitikom vėlokai.

Mano sąmonė kartais pritingi alsuot

Ir nebepamena, kaip vadinuos -

Bet Pablai, jei sugebėčiau įteikti tau tai,

Ko išvis neįmanoma duoti -

Tu pamirštum apie meilę gerokai daugiau,

Negu jie kada nors susivoks.

(Versta iš rusų kalbos)