2020 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Kodėl aš bėgu maratoną?

 

Bėgu maratoną, nes esu prisiekęs. Kasmet nubėgsiu Vilniaus maratoną, kad ir kas nutiktų. Kas gali nutikti? Bet kas – nuo A iki Ž. Pandemija, pavyzdžiui. Avarija. Bankrotas. Cypė. Diskvalifikacija. Encefalitas. Force majeure. Gimdymas. Haliucinacija. Infarktas. Jubiliejus. Komandiruotė. Laidotuvės. Melancholija. Negalia. Okupacija. Psichozė. Radiacija. Senatvė. Trauma. Užgertuvės. Velniava. Žioplystė.

Bėgu maratoną, nes man gražu. Stebiu atletiškus kūnus, iš arti matau geriausius sportininkus. Kokiame dar Lietuvos čempionate priimtų varžytis penkiasdešimtmetį mėgėją? O čia – prašom, tokios taisyklės. Pranašavau Kristinai Saltanovič, kad ilgainiui jos nioliktos vietos keturiose olimpiadose nublanks prieš pergalę pirmajame Vilniaus maratone. Žmonės dievina pirmuosius ir pirmąsias.

Bėgu maratoną, nes tai kultūringa. Bėgimas kultivuoja sielą ir lavina kūną. Švaru, natūralu, žmogiška. Jokių variklių, jokios smarvės, jokių fejerverkų. Himnas, startas, maratonas, finišas, medalis.

Bėgu maratoną, nes tai madinga. Šiuolaikiniams metroseksualams nuobodu iš tolo žiūrėti, kaip sportuoja, dainuoja ar diskutuoja kiti. Žvaigždės vis dar įkvepia, bet tikrą vertę kuria asmeniškai dalyvaujant patirtos emocijos. Dalyvauti nebereiškia – sėdėti salėje. Dalyvauti – tai įsivelti rizikuojant. Todėl muziejai tampa interaktyvūs, literatūros festivaliai – įtraukiantys, teatrų spektakliai – imersiški. Šmėkla „Dėdėje Vanioje“ ragina greta stovinčius kaukėtus žiūrovus spėti, kuris iš jų numirs pirmas. Avangardas.

Bėgu maratoną, nes tai sveika. Žmogus yra sutvertas maratonui. Galiu ilgai bėgti nesustodamas. Ilgiau už šunį. Man nereikia žiūrėti, kur žengti žingsnį, mano sausgyslės spyruokliuoja, mano kūnas neperkaista prakaituodamas. Risnok ir norėk.  

Bėgu maratoną pabūti bendruomenėje. Atsiskyrėliui tinka bėgioti, tačiau bent kartą per metus norisi didžiulėje vienišų vilkų rujoje pasiklausyti tūkstančių pėdų dunksėjimo į grindinį, pasidairyti į užrašus ant marškinėlių, pasimojuoti su bičiuliais, persimesti keliais žodžiais. Suprantame vieni kitus.

Bėgu maratoną dėl euforijos. Oras tampa skanesnis, rega ir klausa paaštrėja. Pasijuntu gyvas ir vertas. Pranyksta įtampa, atbunda slaptingos galios. Veža.

Bėgu maratoną, nes myliu Vilnių. Bostone, Reikjavike, Rygoje ar Kaune jaučiuosi svečias, o Vilniuje – savas. Pažįstu šį miestą, žiūriu, kaip jis auga ir traukia. Man patinka, kad čia nori gyventi vis daugiau atvykėlių. Pralenksime Rygą. Butai brangs.   

Bėgu maratoną, kad pagalvočiau. Laiko gaunu apsčiai. Apie ką? Apie žmones ir žvėris, materiją ir sąmonę, rojų ir pragarą, matematiką ir teologiją, poeziją ir prozą, politiką ir ekonomiką. Gal kada pavyks startavus prie Katedros finišuoti Valdovų rūmų kieme? Kas aš esu?

Bėgu maratoną, nes taip patiriu pastovumą ir kismą. Nuo 2004-ųjų kasmet kartojasi rugsėjo ritualas. Startą pistoleto šūviu vis paskelbia valdžia, bet jos atstovai mainosi. Pamenu, kaip kartą, laimei – ne į savus, pykštelėjo vicemeras Algirdas Paleckis. „Maxima“ ženklą nuo numerių nutrynė „Danske“, „Lietuvos ryto“ – „Žmonės“. Du ratus pakeitė vienas. O maratonas – vis tas pats. 42 km ir 195 m.

4 komentarai:

Unknown rašė...

vilniu nupirkot su prekyba,kazlas per tv-irgi bega.profai negali sustoti?uz vilniu nera geriau

Tarketas rašė...

Vienais metais buvo ir keturi ratai:)
Linkiu rast dar daugiau priežasčių ir bėgt Vilniuje dar daug metų!

Ignas S. rašė...

Tikrai, buvo ir keturi. Ačiū už patikslinimą ir linkėjimus!

Stanislovas rašė...

Perskaičiau 2020 12 01 . Stanislovas B.