Arvydas Samukas: „Man patinka dviprasmybės”

Iškart pradėsiu nuo tokio svarbaus klausimo: kas Jus, Arvydai, gyvenime domina labiausiai?

Tuščias popieriaus lapas.

Na, paaiškinkite.

Tai yra – turiu daug idėjų ir bandau jas įgyvendinti bent jau popieriaus lape. Sakysim, pavyzdys, užsimetu tūrinę kompoziciją – gali vadinti tai skulptūra, gali vadinti objektu – kurią pastatyčiau ne bet kur, o mieste arba miške... Didelis daiktas, ir kyla siekis – jį padaryti.

Tai šiuo metu Jūs pasinėręs į tokį projektą?

Tai yra vienas iš projektų.

Bet yra?

Yra, visą laiką kažkas yra. Dėl to ir sakau, mane labiausiai domina tokie dalykai, kai šauna į galvą ir aš iš karto... Man patinka bendrauti su žmonėmis, kurie ką nors gamina, daro arba idėjų turi. Vakar su tokiu šnekėjomės apie kompiuterinį žaidimą, virtualų. Jam reikia erdvės, ir mes tarėmės. Ne todėl, kad jam noriu padėti versle ar ieškau kažkokios plėtros, bet pačiam įdomu: kaip išspręsti tą klausimą kitokioje erdvėje. Tai ne nueiti į savivaldybę paprašyti sklypo palapinei pasistatyti.

Man būdingas toks judėjimas. Smagu gerai suleisti du skirtingų medžių nušlifuotus gabalus, suklijuoti juos, suglausti tokias medines konstrukcijas. Nors darau niekam nereikalingus dalykus, pats procesas labiausiai džiugina. Ir nebūtina tų darbų rodyti.

Esu sugalvojęs tokį scenarijų: žmogus kažką padaro ir jeigu jam reikia vertinimo, jis išveža savo darbus į tarptautines meno muges, bet pristato kaip nežinomo arba seniai mirusio autoriaus. Jį domina žiūrovų reakcija, kai lankytojas, pamatęs klausia: „O, fainas darbas. O kas autorius?“ Nes yra skirtumas. Rodai darbą ir sakai, kad autorius iš Kauno – viena reakcija. Iš Klaipėdos – kita reakcija. Iš Hamburgo – trečia reakcija. Iš Niujorko – penkta reakcija.

Be abejo, tokia informacija keičia matymą.

Koks nors Banksy arba tas bachūras, sėdintis Niujorko saloje: supirko visos šeimos BMW ir virina, gali sakyti, skulptūras. Jam absoliučiai neįdomu niekas kitas – kažkokios parodos, rezultatai, pardavimai.

Tai aš pritariu tokiam požiūriui, man patinka daryti kažką tokio. Vat šauna į galvą, paskui ir pamirštu... Jei spėju ir turiu ant ko – užsirašau. Užsirašau su plunksnakočiu, man patinka pats rašymo procesas, tai gražus veiksmas. Užsirašau ir paskui peržiūriu tuos užrašus, kai turiu laiko: „O, šitas geras! Šita idėja gera.“ Dar ją plėtoju arba pabandau perkelti į kažkokias kitas medžiagas. Va taip man patinka. Anūkus prižiūrėdamas su jais irgi ką nors kuriu. Duodu idėją, netrukdau, palaikau: „O, kaip tu gerai padarei, kaip diedukas.“ Bet ir savo vis darau. Visą laiką: dažai, klijai, popierius, medžiaga, medis – nėra skirtumo.

O koks likimas tų objektų?

Jis dar nebaigtas.

Nei vienas?

Ne, kažkas yra.

Ir koks to kažko likimas?

Ai, turiu dirbtuvėse sukrauta. Aš gi ir gyvenu dirbtuvėje tokioj, pavadinsim. Pagrindinė bazė – kaimas, tai ten visos medžiagos yra, staklės. Kažką darau. Pagaliau gražiai išdažau grėblio arba kirvio kotą, tam tikrais dažais, naudoju tam tikrus lakus. Patinka arba nepatinka, pažiūriu po pusmečio, pagalvoju: „Ai, reikėjo gal kitaip padaryt...“ arba „Visai neblogas toksai variantas.“ Motociklas ir tas išdažytas – tam tikros detalės, tokie akcentukai.

Bet visa tai pritaikoma savame ūkyje, buityje?..

Taip, kaip idėjos.

Buvo tokia visai nebloga istorija, kažkada Edmundas Benetis užkėlė ciongą, sako: „80 metų Palangos prijungimui prie Lietuvos, padarom parodą.“ Mes buvom keturi karikatūristai iš „Šluotos“ laikų: Benetis, Griušys, aš ir neatsimenu dar vieno. Tai sako: „Padarom po 20 darbų.“ Man pasirodė, kad po 20 darbų viena tema yra per daug, bet sutarėm. Paskui jis ateina ir sako: „Mes likome dviese, kiti nenori dalyvauti.“ OK. Tai mes padarėme tą parodą, senokai čia buvo, prieš 20 metų gal. Padarėm, viskas tvarkoj. Aišku, ne tiek daug darbų, tuo ir užsibaigė. Aš tada paišiau prie baro po darbo, antisanitarinėmis sąlygomis.

Čia buvo atvažiavusi tokia jauna mergina iš Minsko, iš pokalbio paaiškėjo, kad ji – iliustratorė. Pasišnekėjom, aš jai parodžiau vieną knygą, „The New Yorker“ iliustracijų antologiją – nuo pirmų iki kokių 1980-tųjų. Užsiminiau, kad kažkada irgi paišiau. Ji paklausė: „O dabar nepaišot?“ „Ne, – sakau, – dabar nepaišau.“ – „O kodėl?“ Ir tai mane kažkaip... ne įpareigojo, bet pagalvojau: „Kodėl aš nepaišau?“ Tada pradėjau palengva bandyti. Ir pandemkė davė gerą postūmį. Tiesiog paišau – ir į stalčių, nes  žinau, kad niekad nebūsiu patenkintas savo rezultatu. Stengiuosi, įsivaizduoju taip, o išeina... nu ne taip. Panašiai, viskas ten gerai, kiti sako: „O, fainai!“ Bet aš žinau, kad nefainai, nes ten dar ne taip kas nors.

Paskui suprantu, kad ir anksčiau ne taip dariau, ne taip naudojau popierius. Dabar tos naujos technologijos, reikia jas išmokti naudoti, tas visas iliustravimo programas. Yra tokia menininkė Malika Favre, jinai padaro labai greitai su kompu: dvi spalvos, printas. Labai gražiai atrodo, taip estetiškai. Ir ji tai daro lengvai, nes moka dirbt su programa.

O planų yra, idėjų yra. Ir tas idėjas dalinu žmonėms, man negaila, tegu jas panaudoja! Aš vis tiek žinau, kad sugalvosiu ką kita. Kartais idėja ar medžiaga tampa verslu, bet man dėl to tikrai smagu.

Smagu, jaučiu. Tai Jums smagiausia ką nors sugalvoti, pasižymėti plunksnakočiu ant balto lapo, o paskui užimti erdvę savo sukurtu materialiu objektu?

Taip. Aš ir kitiems savo kartos žmonėms sakau: „Tu neapsiribok, yra pilna medžiagų.“ Ta pati drobė ar metalas... Atrodo, suvirinimas – čia zuikio dainos. Motina juokiasi: „Ai, suvirintojas iš tavęs...“ Bet kai išeina gera siūlė, tu gerai padarai ir žinai, kad gerai padarei... Net jei kiti nemato, man neįdomu...

Bet aš nebaigiau apie iliustracijas. Per pandemkę aš, senas žmogus, pagalvojau: „Aha, paimu vieną temą – pandemijos – ir su kompu paišau kasdien dvi savaites po humoristinę iliustraciją.“ Paprastai ryte geriu kavą, greitai su planšete nupaišau, maksimum per valandą, ir tiesiog dedu į internetą. Gaunu reakciją. Paskui ištrinu ir dedu kitą. Motina stebėjosi: „Tu ką, ištrynei viską?“ Bet man taip patiko ir aš susitvarkiau.

Na, bet kas nors liko po tų dviejų savaičių?

Kažkas gal liko. Kažkas matė. Man iš tos visos pandemijos serijos patinka iliustracija, dėl idėjos, kur stovi bachūras su galifė kelnėm, su kepure, tokiu niūriu veidu, rankos kišenėse – руки в брюки, – stovi stalas, ant stalo – butelis ir čierkutė, o už jo nugaros toksai reklaminis plakatas:  „Коронная Столовая“. Jis targavoja degtine, bet jinai – koronos...

Na taip, ir žodžių žaismas, ir...

Ir žodžių žaismas, ir dviprasmybė. Man patinka dviprasmybės. Tokia Žvėryno žydų mokykla, jie su pirma banga išvažiavo iš Lietuvos. Jie kalbasi niūriais veidais, bet tu turi žinoti kūrinius, iš kur ir ką jie cituoja, vietas, ritmą – tada juokinga. Jeigu tu nesupranti – сам дурак, – jis iš karto žino, su kuo turi reikalų, bet jeigu atsakai tuo pačiu, dar pakreipi savaip – tada viskas tvarkoj. Tokios frazės ir tos dviprasmybės ten labai gerai tinka.

O Jums teko gyvai užkabinti tą mokyklą?

Jo. Mes čia darėme parodą vieno iliustratoriaus ir kito fotografo iš Tel-Avivo. Tai tas fotografas kaip tik išvažiavęs iš Vilniaus senais laikais. Jis čia pas mus pagyveno tris dienas, mes su juo darbus kabinom ir šiaip vyną gėrėm, kalbėjomės. Jam išvažiuojant sakau: „Noriu padėkoti, Jūs man priminėt tuos gerus laikus.“

O tais gerais laikais Jūs visur aktyviai dalyvavote ir atsimenate?

Aišku, dalyvavau. Eidavau į „Pionieriaus“ kino teatrą, sakysim, į Michalkovo filmų peržiūrą, ateidavau į „Neringą“, į Ganelino pirmuosius koncertus – visur ta pati publika. Vilnius buvo toks mažas miestas, visur tie patys: tie patys žydai, tie patys lenkai, tie patys rusai ir tie patys lietuviai. Net ir saugumiečiai tie patys, visi gi žinojom, kas daugmaž...

Ir tie salonai... Atsimenu, kaip Liucija Baškauskaitė atvažiavo pirmą kartą į Lietuvą su Stephenu Rauliu Anaya, kaip kepėm picą 1972 metais, tada tai buvo hipių maistas. Tokie Vilniaus salonai, į kuriuos nepriimdavo Ričardo Gavelio. Pas Marijaną Valaitis, ir pas Vildžiūnus Lobio gatvėje. Rastauską aš pažįstu nuo tų laikų, jisai mokėsi dar tada univerkėj ir su lituanistėmis vis bandydavo pakliūti į tuos salonus. Jis toks pjesės autorius tada buvo – kuklus, ramesnis, pas Vildžiūnus ateidavo. Tai va toks svietskas gyvenimas buvo Vilniuj. Ir mano tėvai rengdavo šokių vakarėlius, vadinamuosius robaksus. Ne taip svarbu alkoholis, kaip mokantys šokti vyrai, na, nesvarbu, kad išgėręs... Ir ta juoda kava su citrina, gera kava, tais laikais pupelių gauti buvo galima tik Maskvoj arba talkučkėj. Tai aš taip išaugau.

Ir vis tiek Jus įtraukė karikatūristų klanas. Per tėvą?

Jo, per tėvą. Pirmą idėją piešiniui aš jam pasiūliau būdamas šešerių, jis ją nupaišė ir jinai buvo „Šluotoj“. Pats pradėjau paišyti vėlai, jau vedęs, jau turėjau du vaikus. Supdavau koja vežimą ir paišydavau šiaip, just for fun. Nes pamatau juokingas situacijas tiesiog ore, šauna idėja, greitai užsimetu ir ji lieka.

Dabar, sakysim, suprantu, kad jau ne laikas politinėms karikatūroms. Nelabai mėgstu politinių karikatūrų, nes tai lengviausias kelias. Bet ir tuo reikia gyventi kožną dieną – vos kažkas atsitiko, iš karto nupaišei ir paleidai. Nepataikei, nenupaišei – taip ir liko. Gal nupaišysiu Maskvos ranką -  рука Москвы, nes idėja graži, ten reikia vėlgi žinoti citatas... Man pati idėja svarbiau, negu kad kas nors tai pamatytų.

Jūs idėjomis bendraujate...

Jo, nenupaišau, bet įsivaizduoju, kaip turėtų būti, ant kokio popieriaus ir panašiai.

O realizuoja idėjas tegul kiti.

Taip, daug kas iš grandų, kurie mėgsta dideles skulptūras, patys gi jų nedaro – ateina, užmeta ir tiek.

Arba rūbų modeliuotojai. Man irgi sako: „Va, tu stilių turi.“ Sakau: „Aš rengiuosi patogiai.“ Aš tiesiog už vyriją pergyvenu, nes jinai, mano manymu, nelabai save prižiūri, reikėtų labiau stengtis. Cohenas atrodė kaip iliustracija, nes jo tėvas ar senelis gerai rengdavosi. Mano senelis lygiai taip pat! Jis neidavo į parduotuvę su avoska, eidavo su portfeliu, su liemene, su kaklaraiščiu, su skrybėle. Jis kitaip tiesiog negalėjo.

Ten nieko ypatingo nėra, turiu tokias dvi knygas, vadinasi „Gentleman“, abidvi dabar paskolinęs... Jose viskas surašyta: kokie laikrodžiai, kur pirkti batus, kojines, visus rūbus, ką privalo turėti garderobe džentelmenas. Palangos savivaldybės darbuotojas... Jau iškart juokinga, ar ne? Aš ne šiaip sau pasakiau. Man tiesiog skaudu. Čia vyko penki šlipsų rišimo čempionatai. Kam aš juos dariau? Kad žmonės išmoktų rištis. Paskutiniame buvo keturi teisėjai. Standartas...

Oho, kuriais čia metais?

Prieš kokius dešimt metų paskutinis vyko, bare čia, vasarą. Vienas prisipažino, kad jam tėvas iki šiol riša kaklaraištį, tai aš sakau: „Klausykit, pan Saulius, ne... Padarom!“ Dalyvių susirinko gal kokie 7–8, mazgui – 50 sekundžių, ir rišiesi be veidrodžio, ant savęs. Keturi programiniai mazgai ir vienas laisvas. Galima rinktis iš tų pačių keturių arba kitą, na, kad pajustum skirtumą. Tai vis tiek kažką davė, žmonės atkreipė dėmesį. Nereikia iš to daryt kulto, bet užmest akį reikia, tiesiog mokėt.

Kokia buvo motyvacija, kai aš šokių mokyklą atidariau? Visi klausė: „Kam tu tai darai?“ Vyrus labai sunku buvo įkalbėti, kad ateitų šokti. Aš suradau dėstytojas, jos žinojo kainą, žinojo, kiek reikia minimaliai porų. Tai visos damos, aišku, nori. Nes nebuvo Lietuvoj privačios šokių mokyklos tais laikais, gal kokiais 1995-ais metais. Ir visi klausinėjo: „Kam tu tai darai?“ Aš sakau: „Įsivaizduok, štai tu – savivaldybės darbuotojas (čia kaip pavyzdį sakau), tave pakviečia į priėmimą japonų ambasadoj, ir japonų ambasadoriaus žmona tave pakviečia pašokti tango. Tai tu sakysi, kad krovei mėšlą ir tau nugarą skauda, nes tu nemoki šokt? Tu neturi būti šokėjas, turi tiesiog mokėt ir viskas.“ – „A, nu jo, gal tu ir teisus...“

A, nu jo... Ir pavyko?

Pavyko, aišku. Ta šokių mokykla veikė kokius ketverius metus. Išmoko vietiniai, net vienas meras per mokytoją teiravosi: „Ar galima čia kaip nors?..“ O paskui prasidėjo šokių bumas apskritai. Atvažiuodavo, pavyzdžiui, kauniečiai, klausdavo: „Kas čia vyksta?“ Aš sakau:  „Šokių mokykla.“ Jinai dar turėjo pavadinimą: „Dvarčionių sambos mokyklos antrasis filialas Palangoje“. Klausia: „O kur pirmasis?“ Sakau: „Nežinau, kažkur turėtų būti.“

Dvarčionių? Gražu. (Abu juokiasi)

Dvarčionių sambos.

Ai, ne Dvarčionių mokyklos, bet Dvarčionių sambos... (Juokiasi)

Jo. Tai tokie man patinka dalykai. Ir tokie pašnekesiai. Čia lankėsi tokia Meilė, jinai dabar Olandijoj gyvena, tai su ja irgi va taip žydiškai galima buvo pasimėtyt frazėm iš filmų.

Tą klodą, tą paveldą Jūs šiek tiek išsaugojote, bet Miko Ridiko neperėmėte?

Ne, o kam? Čia tėvo idėja.

Bet jį kažkas perėmė, tęsė?

Buvo, bet čia jau redakcijos iniciatyva... Tėvui atsibodo, sakė, tegul kas nors tęsia. Bet man – ne, čia jo yra.

Aišku. O kaip Jūs apibrėžtumėt teksto ir vaizdo santykį karikatūroje? Kai joje kas nors parašyta, suskamba žodinis tekstas, o jeigu – vien piešinys, tada jį suprantame ir interpretuojame šiek tiek kitaip. Kokie čia Jūsų atradimai?

Čia jau tėvo palikimas. Mes su tėvu šnekėdavomės apie tai ir abu buvom vienodos nuomonės, kad idealiausias variantas – kur nėra teksto, viskas išreikšta tiktai piešiniu. Aukščiausias lygis, sakysim, haiendas humoro – tik iliustracija ir jokio teksto, išvis jokio. Tai taip ir dabar stengiuos.

Aš pats pajutau, kad su tekstu yra lengviau, tu lyg ir nukreipi, tada aiškiau. Ir būdavo lakmusas – nupaišęs ką nors parodydavau tėvui arba motinai, nes motina irgi ekspertė. Pasižiūri – „O, šitas geras!“ Dabar dukrai rodau. Nes pats, būna, abejoju: ar išėjo, ar ne? Nes reikia sugalvot situaciją... Gal net aprašyt būtų lengviau, galėtum naudoti daugiau žodžių medžiagos, o nupiešt – jau sunkiau...

Ir dar, sakau, priklauso nuo popieriaus, nuo nuotaikos, nuo ritmo. Su paišymu, kaip ir su grojimu – turi kiekvieną dieną piešti, tada jau „ranką atmuši“ ir greitai padarai. O jeigu dar su programomis, tai iš viso supaprastėja. Sakysim, sutinku žmogų, baigusį Dailės akademiją. „Labas.“ – „Labas.“ – „Tapai?“ – „Ne...“ Nu ir apie ką šnekėt? Nu negalima taip, nesiskųsk tu gyvenimu, o kažką daryk. Aš nepykstu, bet sakau: „Nu, klausyk... Nesvarbu, tu gali ir kopijas daryt, vis tiek „ranką atmuštum“. Tik man keista, kad daugelis neranda ką paišyt. Tai mane klaikiai stebina.

Gal viskas jau nupiešta? Karikatūrų originalumas juk yra problema? Visi siužetai jau yra nupiešti?

Aš tai taip nemanau. Yra tokių, sakysim: meilės trikampis, žmona ir vyras, vaikai, kažkokia buitis šeimoj. Bet yra ir situacijų, kurios keičiasi – politinės, ekonominės. Pagaliau mūsų erudicija apskritai...

Gerai. Prieš tai paminėjote rusišką pavyzdį: „рука Москвы“. Kaip karikatūrose Jums skamba skirtingos kalbos: anglų, rusų, lietuvių?

Būtent karikatūrose? Nežinau, tiesiog iškyla kažkokia rusiška frazė iš filmo ar panašiai. Aš suprantu, kad tai skirta tam tikrai auditorijai. Su angliškais žodžiais vėlgi, tai šiuolaikiniai svetimkūniai, kurie visiems įaugo į kraują ir jau laikomi bendrinės kalbos dalimi. Be to, jeigu nori tarptautinės auditorijos, į instagramą įmest ką nors arba šiaip dalyvauji parodose, tai anglų kalba jiems suprantamiau.

Tuose tarptautiniuose renginiuose teko dalyvaut, mes anksčiau siųsdavom darbus per „kurjerį“ – kas nors važiuoja į užsienį, kad ir į Lenkiją, paprašom iš ten išsiųsti į Belgiją arba Italiją, nes kitaip nenueis per saugumą. Dabar viskas paprasta – jeigu yra paroda, tu nupaišai, dažniausiai priima net skanuotus darbus, nesvarbu, kaip tu juos padarei, jie gauna ir atsiunčia patvirtinimą iš kokios nors Portugalijos. Iš Meksikos vieną kartą: „Ačiū, gavom darbus, viskas gerai.“ O senais laikais dalyvauti buvo faina todėl, kad gaudavom informacijos, gaudavom katalogą su kitų darbais, pažiūrėdavom, kaip kiti dirba.

Dabar, aišku, paprasčiau, bet tas humoras... Mano vienas bičiulis susiruošė į Londoną dar 80-tųjų viduryje, ir aš jo paprašiau atvežti „Punch’ą“, humoro žurnalą. Jisai grįžo, sako: „Tu žinai, jisai bankrutavo, nebėra to žurnalo.“ Su humoru sudėtinga. Kažkokie prancūziški dar liko, bet daugiausia – humorui skirta skiltis laikraštyje arba žurnale, o tokių žurnalų kaip „Šluota“ mažai kur beliko ant svieto. Nelengva rasti tiek daug jėgų ir laiko: iliustruoti ir visą laiką keistis.

Ir medžiagiškumas žurnalus varžo. Spaudai reikia visos platinimo grandinės... Hobiui, nebent.

Bet karikatūros, kaip čia pasakius, net hobiu nepavadinsi. Tiesiog šauna mintis, aš savęs neverčiu. Vieną paišau ir iš karto dar du sugalvoju šalia, stumdau eskizus, nes stalai dideli... Dabar anūkai mane siaubia, tai aš jų neįsileidžiu. Arba saugau, kad neimtų daiktų, kuriuos man paskui sudėtinga rasti: na, teptukai nuliniai kokie nors... Arba peiliai, kurių jiems negalima liesti, nes įsipjaus.

Pavyzdžiui, dabar pradėjau karpyt. Nežinau, kas šovė į galvą. Tokie karpiniai, net ne piešiniai – išsipjaustau, išsikarpau ir viskas fainai.

Kodėl gi ne.

Tai va, būtent. Ir čia gal jau kokius penkerius metus kalbu apie tokį judėjimą – „Senai laimingi“. Nes mes ne sẽniai laimingi, bet senai̇̃ laimingi, mes tiek esam matę. Tuos taip vadinamus senius palaikau, kad kažką veiktų, nesėdėtų vietoj.

Senai laimingi – irgi dviprasmybė. Kai kas vartoja šitą formą vietoje „seniai̇̃“, bet „senai̇̃“. Irgi prieveiksmis. Na, ir iš ko ta laimė kyla? Iš prisiminimų?

Kad mes dar gyvi ir dar galim žiūrėt į priekį. Ne prisiminimais gyvent, o žiūrėt į priekį, kažką daryt. Man siūlė sukurti feisbuko puslapį, bet pats neturiu kada. Sakau: „Darykit.“ O idėja tokia: kam nors liūdna arba jinai neįsuka elektros lemputės, jinai tokiam pat liūdnam žmogui paskambina arba parašo, ir jisai padeda. Pavyzdžiui, išversti tekstą iš prancūzų į anglų kalbą.

Pavyzdžiui.

Tai ne pažinčių tarnyba, o tiesiog žmonės, norintys vienas kitam padėt, – profas santechnikas arba prancūzų kalbos specialistė, – kad jie turėtų galimybę atsiskleist, kad neužsidarytų. Nes jaunimas mūsų nelabai supranta, mus išeliminuoja. Mes irgi jų gal nesuprantam, tų jaunesnių. Nes paprašai sūnaus ko nors (aš kalbu ne apie savo) – gerai, gerai, – ir numoja ranka. Bet tėvui tai svarbu, ir jis jau nebeprašo nieko, nes supranta, kad nesulauks. Gal iš to ir kilo idėja, kad tu arba pats turi daryti, arba kreiptis į tokį patį kaip tu, kuris yra profas. Vat kažką žinai, taigi ateik, padarysi tą, tą, tą. Ir tau greit paaiškina su pagarba.

Liko pagarba vienas kitam kaip senai laimingiems. O atgal nežiūrim, žiūrim į priekį.

Žavu! Jūs ėmėtės socialinio šamano misijos, ir ne tik šiuo atveju.

Nesiėmiau, man tiesiog norisi, kad tas džiaugsmas...

Ne, tai puiku. Čia konkretu: senai laimingų feisbuko grupė, kaklaraiščių rišimosi konkursas, šokių mokykla, - viskas apie tą patį. Tai jau rimtas socialinis šamanizmas, peržengiantis paprastos kūrybos ribas.

Gal ir taip.

Ir klubas, ir viešbutis, ir baras. Argi ne?

Taip, iš to baro nedarau girdyklos. Kai susirinkdavo pas mane senais laikais, sėdėdavo ir gerdavo, aš sakydavau: „Chebra, nu negalima taip, statom spektaklį, ištrauką.“ Tai aš laimėjau, jie net perskaitė „Karalių Ūbą“. Bent jau tiek, suprantat? Darydavom šventes visokias. Gerai, visi nori pagert, bet – su kažkokia idėja. Su policijos ekipažais atvažiavo vieną kartą, nes padariau pobedos dieną. Bet ne gegužės 9-ąją, o automobilio „Pobeda“. Na, su vėliavom, šokiais...

Bet automobilio pavadinimas irgi – iš ten pat...

Nuo to paties, bet irgi dviprasmybė.

Jau su atspalviu, aišku. Ir taip Jūs suburiate bohemą, bendruomenę kokiam nors vyksmui. Palyginkite, kuo šiuo požiūriu skiriasi Palangos ir Vilniaus terpė?

Daug skiriasi. Ir čia gal ne sunkiau, bet... Vienas pažįstamas pamatė mane bare, sako: „Samukai, ką tu čia veiki? Tu gi buvai visą laiką toks – kažką užsukt, kažką padaryt.“

Aš savo veiklos Vilniuje, sakysim, nesureikšminau, bet visus suburdavau į kažkokius tokius... Tas žmogus kažką pažįsta, tu jį supažindini su anuo, nesvarbu, iš kurio jis miesto, ir taip visi kylam, kylam į viršų. Čia irgi pabandžiau tai padaryti, bet čia sudėtingiau, nes vietiniai labai uždari. Pastebėjau tokių keistų dalykų, jie, pavyzdžiui, nevaikšto vienas pas kitą į svečius. Nes nenori, kad matytų jo kilimą, grindis arba langus ir vertintų: vat jis tai blogiau gyvena arba nešvariau. Tai jie vieni pas kitus nevaikšto, nors kitur susitinka, bendrauja.

Aš galvojau, kaip čia gali būt, kad dvi draugės sėdėtų ištisai bare, bet nevaikščiotų viena pas kitą arbatėlės atsigert? Nu tai, atsiprašau... Vilniuj tai buvo tie salonai, pokalbiai. Ir nebūtinai – girtuoklystės, tiesiog kas nors ką nors papasakoja, pristato, ateina naujų svečių, mes einam į svečius, sužinom kažką naujo. O kadangi visus pažinojau, tai visus ir... Daug kas prisimena mane ir net pamini memuaruose. Baltušytė savo knygoje „Akvilė“, čia – apie Akvilką, Zavišos dukrą, kuri mirė Australijoj. Paskaitau, galvoju: nu jo, aš ir tai daugiau...

Mes, pavyzdžiui, turėjom ir muzikos tradiciją: su vienu bachūru eidavom į Katedrą, kai Budrys arba Kaukaitė pasirodydavo, nes kiekvieną sekmadienį 12 valandą ten grodavo vargoninės muzikos koncertus. Nesvarbu, ar tu – po vakarėlio, ar ne, vis tiek ateidavom. Į filharmoniją eidavom Brucknerio koncerto klausytis. Todėl, kad privalau išgirsti. Man gyvai atlieka, jėzus tu marija! Turėjom savo nuomonę ir apie Ganeliną, ir apie Vycką Kernagį, iš pirmųjų jo koncertų, kai jis dar vienas pasirodydavo, jau supratome, ko jisai klausėsi.

O mano tėvai užsisakydavo visą lenkišką spaudą, nes tai buvo langas į Europą. Iš jos gaudavom ir vizualinę informaciją, ir pletkus, ir madas – viską. Lenkiškai reikėjo mokėt. Aš pats eidavau į Halės turgų ir pirkdavau kiaušinius šnekėdamas lenkiškai, nes tada paskaičiuodavo pigiau.

Vilnius, taip.

Tai vat, aš jokios misijos neturiu. Pandemkė grąžino mane į ramius laikus, kažką ir ūkyje, ir... na, čia kūryba gal nepavadinsi, bet tiesiog bandau įgyvendinti idėjas visokiomis formomis: popierius, drobė, dažai...

Ir Jūs dar vadovaujate verslui ir net esate VŠĮ direktorius. Akivaizdu, kad tuo džiaugiatės, kitaip neužsiimtumėte. Ką ten atrandate, ką naujo suprantate?

Daug ką suprantu. Sunkiau gal būna analizuoti žmones, kurie siūlo savo kūrybą. Kartais nejaučiu emocijų tuose darbuose ir tenka kaip nors mandagiai atsisakyt.

Na, turbūt turite nustatę tvarką, kaip tokią kūrybą pateikti, kaip ji vertinama, per kiek dienų bus atsakymas ir panašiai?

Iš principo, taip. Man svarbu, nes jų kūrybiniai procesai užsifiksuoja ir lieka mano ragenoje arba sąmonėje. Atsimenu, kaip kabinau, kodėl kabinau būtent taip, kaip su autoriumi šnekėjau. Tikrai įdomu. Su muzika yra tas pats. Koncertų čia būta labai daug, bet pasitaikė tokių, kuriuos ir atlikėjai atsimena, ir aš atsimenu. Nesvarbu, komerciškai gal tai ir fiasko, nekreipiu į tai dėmesio, todėl kad žiūrovams, kurie pamatė, liko įspūdis. Ir aš džiaugiuosi vien dėl to. Atlikėjas irgi patenkintas, nes jisai gavo tikrai labai teigiamą emociją iš publikos. Tai gal yra pagrindinis dalykas, dėl jo darau.

Puiku. Dar paklausiu apie šį barą. Jums svarbu tam tikrą laiką praleisti už baro? Kito restorano Palangoje savininkė irgi mėgsta sėdėti salėje – sėdi, stebi, bet už baro neina. Ką Jūs ten atrandate?

Bare? Vėlgi – pašnekesys. Klausia: „Kada jūs užsidarot?“ Sakau: „Priklauso nuo pašnekesio temos.“

Bendrauju su žmonėmis, kurie konkrečiai, matyt, irgi bendravimo išsiilgę ir ateina vėlgi su savo idėjomis. Ir filmus žiūrim, ir apie knygas pakalbam, man patinka. Aš ir apie Jūsų knygyną pasakoju. Jeigu ką nors perskaitau, iš karto dalinuosi. Esu paskolinęs krūvą knygų, kad žmonės nesėdėtų nieko neveikdami. Ir nesvarbu amžius, jauniausias mano bičiulis yra 35-erių. Užsuka beveik kiekvieną dieną, žino, kada aš „prie staklių“, kitu metu neina, nes jam neįdomu. Jis atsisėda prie baro, geria kavą, nevartoja alkoholio, nes negali jau, nors jaunas. Tai su tokiais ir pasišneku.

Kokiomis temomis?

Temos būna, pavyzdžiui, istorinės: mūsų, latvių, estų, lenkų istorija. Buvom pakėlę prieš metus tokį ciongelį: kodėl mes nepažįstam ir nemylim savo kaimynų – lenkų, latvių? Mudu su tuo pačiu bičiuliu nuvažiavom į Latviją, nuėjom į informacijos centrą ir klausiam: „O kur buvo tokia kavinė?“ Į mus taip keistai pasižiūrėjo – kažkokie lietuviai atvažiavę žino, kad Liepojoj prieškary buvo viena iš žymiausių Europos kavinių, apie kurią jos net nėra girdėjusios. Mums tiesiog buvo įdomu tą vietą pamatyt.

Dar šnekėjom, kad Latvija, Liepoja - šalia, o mes nežinom, kas ten vyksta. Per televizorių (aš nežiūriu dėžės, bet – iš principo), žiniose nėra informacijos, kas vyksta Liepojoj, bent 2–3 sakiniais. Pas juos lygiai taip pat – nieko nėra apie Palangą. Su lenkais tas pats, aš nežinau, kas ten vyksta. Bendri europiniai politikos skandalai nušviečiami, bet kuo kaimynai gyvena – šito nėra. Tai pasigendu.

O kai pradedu domėtis latvių ar lenkų istorija, tai – pagarbos verti dalykai. Tiesiog mes nurašom: „Ai, lenkai maždaug...“, „Šitie – zirga galva“, nes nežinom. O kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai. Ir atsiranda tokia pagarba, kad ohoho!

Čia buvo du lenkai užėję užvakar, aš su jais lenkiškai kalbuosi, matau, kad žmonės – gal ir prie tokių ūkiškų darbų – ne aitišnikai, ne reklamščikai, jau pagyvenę, bet vis tiek ir pagarbos mums turi, ir proto turi. Nežinau, aš kažkaip stengiuosi teigiamai vertinti, man neigiamai gal ir neišeina.

Kartais būna, kad supykstu, ant darbuotojų dažniausiai, nes, atrodo, jau esu sakęs, viską išsiaiškinom, o vis tiek... Čia pagrindinis gal kliuvinys, kodėl nenoriu nuolat dirbt bare. Todėl, kad padavėjui savaitę aiškini, kaip maždaug viskas turi būt – maždaug, nes ne iškart viską atsimenu, kad viską susakyčiau... Matau, kaip jis vaikšto, kaip dėlioja, tada sakau: „Būtų gerai, kad darytum taip, taip ir taip.“ Duodu savaitę, praeina dvi savaitės – tas pats... Ir dar reaguoja taip suasmenindami.  

Na taip, aišku, atsistojęs už baro iškart užimate aukštesnę poziciją. Visi neišvengiamai supranta, kad dabar jau dirbate: priežiūra, nurodymai, diegiama tvarka. Kitaip yra, kai šiaip, kitoje baro pusėje, laisvai bendraujate, dalinatės idėjomis. Dar pasakykite, kaip Jūs suprantate, iš kur ateina idėjos?

Na, aš taip įsivaizduoju... Gal iki dvidešimties skaitydavau labai daug, tiesiog skaitydavau. Paišydavau irgi nemažai, dailės mokyklą lankiau. Ir vaizduotė veikė labai greitai. Prisimenu, kai gulėjau ligoninėj, visai dar vaikas, kokių 10–12 metų, mano palatos bendražygiai prašydavo: „Ну, расскажи еще!“ (rus. „Na, dar papasakok!“ – I.S. past. ) Aš pasiimu lapą popieriaus, paišau ir iškart pasakoju kažkokias istorijas, jau net ne pasakas, ten kažkokios intrigos...

Komiksai.

Sakysim. Ir jie išsižioję klausosi. Matyt, vaizduotė ir yra toks dalykas. Aš savęs nespaudžiu, kad kažką sugalvočiau, tai tiesiog ateina. Ir pats paskui stebiuosi, kaip čia taip galėjau sugalvot.

Stebitės. Tuomet dar paklibinkime tokį inžinerinį suvokimą. Yra žmonių, laikančių, kad štai yra galva, joje – smegenys, ten vyksta baisiai sudėtingi elektrocheminiai procesai, ir iš jų gimsta mintys, idėjos, mąstymas ir taip toliau. O kiti žmonės juokiasi iš tokio požiūrio ir sako: „Jūs ką, manote, kad ten dūzgia kažkokie elektronai ir iš to gimsta grožis? Ne, yra kitaip.“ Ar Jūs turėjote progos apie tai pamąstyti?

Ne, progos gal neturėjau, bet aš palaikyčiau vis dėlto, kad yra kažkokie cheminiai dalykai, kad tiesiog tavo protas... Pavyzdžiui, kai nerūkau – ne tai, kad sveikai gyvenu – bet tiesiog jaučiu, kad net ir tos perskaitytos idėjos, informacija, niekad nekrutėjo smegenyse. Jaučiu tai. Taip gali būti, nebūtina tikėti pažodžiui, tiesiog iškart kyla toks fainas jausmas. Ne tai, kad sektinas, kad iš to padaryčiau karikatūrą, bet tiesiog pats mąstymas...

Štai Marksas, aš praeitais metais perskaičiau Marksą vien tam, kad galėčiau jį įvertinti. Net ne įvertinti, o man tiesiog buvo įdomu, ką Sorbona 1968-ais skaitė, kodėl jie pasuko tokiu keliu. Tai prisikasiau iki Gasseto, bet baigiau Marksu, nes nuo jo viskas prasidėjo. Tada prisiminiau MacIntyre’ą, škotų filosofą, o MacIntyre’as buvo aršus marksistas, nors paskui tapo aršiu antimarksistu. Man buvo smūgis, nes jisai tvirtina, jog Marksas parašė savo „Kapitalą“ kaip užsakomąjį veikalą. Aš įsivaizdavau, kad iš širdies parašė. Ne! Atėjo prancūzai su britais kaip internacionalas ir užsakė: mums reikia tokio veikalo. Ir jis parašė, įsivaizduojat? Ir kai tokius dalykus skaitai...

Kad ir Satoshi Kanazawa, jis paskleidė tokių minčių, kurios man pačiam tikrai į galvą nešautų. Kad ir Gladwellas, jis tik pastebi... Aš irgi pastebiu detales, užėjęs į kokią parduotuvę, matau, jaučiu pardavėjos kūno kalbą – ten šypt, šypt, bar, bar, sausainukai kepti. Toj pačioj Maskvoj gyvenau, tai būdavo ateinu, juokauju, man atsako tuo pačiu juoku arba pyksta. „Извините, не этот батон – на него рабочий наступил, сам видел.“ (rus.“ Atsiprašau, ne šitą batoną – jį darbininkas užmynė, pats mačiau.“ – I.S. past.) Bet paverčiu tai juokais ir jinai supranta. Kiti, aišku, kitaip reaguoja. Man maskvėnai sakė dar senais laikais: „Приезжай в Москву работать“ (rus. „Atvažiuok dirbti į Maskvą.“ – I.S. past.), atseit užsidirbsiu pinigų. Bet, sakau, mane nušaus jau antrą dieną, nes ką nors sugalvoju ir sakau iš karto, o ne visi supranta.

Nenutylite, nors gal verta būtų.

Bet aš nesusilaikau. Kartais lepteliu per daug, esu pridaręs tokių dalykų. Štai atsiminiau nutikimą bare: moteriškė iš mano mokyklos, ne klasiokė, jaunesnė, mes jau mokykloj vienas kito nelabai mėgom, nuėjo į išeinamąją, o aš kažką dirbau, pilna žmonių, vasara, pakeliu galvą – jinai grįžta, ir aš: „Nu, kaip?..“ Turėjau omeny, kaip jinai gyvena, o jinai – iš išeinamosios... Taip į mane pasižiūrėjo: „Samukai, nepasikeitei, toks chamas ir likai.“

Bet ir čia - Jūsų interpretacija, o jos versija gal dar kitokia. (Abu juokiasi)

Bet ji į mane taip pažiūrėjo... O dėl tų detalių – žiūriu filmą arba spektaklį, arba net koncertą ir ką nors pastebiu. Manęs klausinėdavo, dar kai vyko festivalis „Lituanika“: „Ko tu nešoki?“ Todėl, kad žiūriu, man įdomi kiekviena detalė: kaip šviečia, kaip juda, kaip stovi. Tiesiog pastebiu. Aš stoviu, žiūriu – „Die Toten Hosen“ groja, na ir kas? Aš žiūriu, kaip jie apsirengę, pastebiu kiekvieną detalę: kaip juda žmogus, kaip dainuoja, kaip laiko mikrofoną – viską. Nežinau, kodėl taip. Dar Taline man sakydavo: „Samukai, tavo galva prikimšta visokių...“ Todėl, kad pastebiu.

Bet tai veikia, Jums veikia.

Man gerai.

Kitas gal nieko nepastebi, bet viską jaučia.

Gal? Gal aš nejaučiu. Čia kaip su Madridu buvo, manęs klausia: „Buvai Madride?“ „Jo, – sakau, – buvau. Į Madridą vien dėl Prado verta važiuot.“ Klausia: „O čia – markė?“ Tada supranti, su kuo kalbi.

Skambus pavadinimas – Prado. (Abu juokiasi)

Ir juokinga, ir graudu iš kitos pusės. Bet man juokinga.

Kaip ir apie Marksą – kai  paminėjote, prisiminiau, kaip mes kartą susitikę persimetėme keliais žodžiais apie kitą Marksą – Howardą Marksą.

Turiu abidvi jo knygas.

Tai va, Jūsų dėka aš irgi susipažinau su juo.

Tas dalijimasis... Jeigu ką nors sužinau arba kilo kokia nors mintis, aš iš karto stengiuosi pasidalinti. Sako: „O, mes padarysim tą.“ Sakau: „Kam? Jūs verčiau padarykit aną.“ Į mane žiūri. O man irgi ką tik šovė į galvą, bet aš iškart sakau, dalinuosi. Gal jam lengviau, fainiau išsispręs koks nors klausimas. Man patinka.

Gerai, pradėjome nuo to, kas patinka, ir baigiame tuo, kas patinka. Aš linkiu, kad atrastumėte dar daugiau, kas Jums patinka, ir dalintumėtės. Labai ačiū.

Ačiū.

 

Kalbėjomės  rugsėjo 25 d. Palangoje, bare „Ramybė“.