Omar Pérez: „Vienintelė kryptis yra tėkmė“

 

Pradėkime nuo jūsų santykių su poezija. Kaip jie susikūrė?

Aišku, jie kūrėsi palaipsniui. Eiliuodavau nuo vaikystės, kažkaip žinojau, kad kada nors būsiu poetas. Penkiolikmetis ar šešiolikmetis ėmiau rašyti žodžius dainoms, paskui – apsakymus, dar vėliau – eilėraščius.

Kartą knygyne susipažinau su žmogumi, tapusiu pirmuoju mano mokytoju. Jis man parodė poezijos, apie kurią mokykloje nedėstė. Taip pat pamokė mane rašymo amato gudrybių.

Jis dirbo knygyne?

Ne, ne, ne, jis tuomet dirbo menų profesoriumi, pats kūrė ir eiles, ir paveikslus. Mes tiesiog susitikome knygyne. Tokia buvo pradžia.

Paskui įsitraukiau į poetų ir rašytojų bendriją Havanoje. Devintojo dešimtmečio aušroje gan aktyviai ten sukausi, tapau šiokia tokia figūra. Tuomet, kaip ir daugelis, dar laikiau poeziją literatūros šaka. Tik vėliau atradau, kad poezija nėra literatūra.

Tikrai nėra.

Sugaišau keletą metų, kol tai suvokiau. Tuomet prasidėjo antroji stadija. Įsidarbinau teatre aktoriumi, mokiausi perkusijos, derinau garsus su prasmėmis. Šis laikotarpis trunka ilgiau.

Tai lyg dviejų skyrių pasakojimas: pirmajame berniukas, paauglys veržiasi į poeziją kaip literatūros šaką, o antrajame vyras susigaudo, kad ji visai nėra literatūra.

Pritariu jums, kad poezija – tai ne literatūra, tačiau ar ji apsieina visai be žodžių?

Taip, nes poezija yra žodžių kūrėja, o ne atvirkščiai.

Gerai.

Poezija protaujant veikia kaip paskata, padedanti kurti kalbą. Ne poezija gimsta iš kalbos, o kalba gimsta iš poezijos. Poetinė paskata pagimdo impulsą ką nors pasakyti, o ne priešingai.

Turite galvoje, kad poetinė paskata sukelia impulsą ką nors pasakyti žodžiais, bet ne muzika ar kitokiais judesiais?

Taip pat ir muzika, be jokio abejo.

Tas pats šaltinis?

Tas pats kamienas, iš kurio skleidžiasi skirtingos šakos: dailė, šokis, muzika, literatūra. Visi menai grįsti poetiniu protavimu. Be poezijos kamieno jų nebūtų. Iš esmės, jie yra kal̃bos.

Menai yra iš poezijos kylančios kal̃bos. Puiku. O kaip jūs suvokiate, kad esate poetas?

Cha. Tai tik iliuzija, kad sugebu šį tą sukurti. Poiesis, kaip žinote, graikų tradicijoje reiškia gaminimą, kūrimą. Tai – veiksmas.

Taip.

Taigi, poetais mus paverčia įsivaizdavimas, kad iš jau egzistuojančios aplinkos gebame sukurti naujus dalykus ar net pasaulius.

Tačiau pavadinote šią gebą iliuzija. Ji netikra?

Tai ir iliuzija, ir tikrovė – abi. Indai tokiais atvejais vartojo žodį maya. Regimybė virsta filosofine tikrove. Visa kartu: iliuzija ir tikrovė, sapnai ir būdravimas.

Nuostabu. Dar panagrinėkime poezijos, kalbõs ir literatūros ryšius. Koks čia kalbos vaidmuo? Ji – priešas, kurį jums tenka įveikti, ar žirgas, kurį tereikia pažaboti, o gal dar kas nors kita?

Iš pat pradžių norisi kalbą valdyti tarsi žirgą, tačiau greitai įsitikinu, kad verta paleisti tą gyvulį laisvėn. Kuo žvėris laisvesnis, tuo sparčiau jis šuoliuoja. Rašant eilėraščius, taip geriausia, nors ekonomikoje ar pramonėje yra kitaip.

Poezijoje iš pradžių irgi norisi dominuoti lyg mažam berniukui: valdyti kalbą rimais, metrais, sakinių struktūromis ir panašiai. Kol pagaliau suvokiu, kad visa tai – tik laisvo proto kūriniai. Taip priartėju prie šaltinio – laisvo ir tyro. Iš jo muša žodžiai. Ne tik žodžiai – garsai, spalvos, kvapai. Visi pojūčiai. Poezija neįmanoma be pojūčių.

Štai tuomet galiu pradėti visą poetinį darbą iš naujo. Niekada nesijaučiu ką nors įveikęs, nes tai nuolat srūva tarp pirštų lyg smėlis ar vanduo. Poezija labai artima vandeniui ir Mėnuliui.

Mėnesienai?

Mėnesienai, bet taip pat ir Mėnulio ritmams, bangoms, sulos sruvenimui medžių kamienuose. Poezija labiau taki nei kieta. Todėl tvirtinu, kad aiški jos forma neišvengiamai remiasi iliuzija. Galiausia visa vis tiek pranyksta, išsisklaido. Poetiškai mąstant, svarbiausia laikytis intymaus sąlyčio su reiškinių tėkme.

Žodžiai ar kiti kalbos dariniai man galiausiai tampa garsų lygmenimis. Tik neseniai pradėjau dirbti su garsais – manau, užtruks dešimt ar dvidešimt metų, kol pavyks išlavinti poetinių garsų dermę. Šiuo metu pasitelkiu ritmus, mušamuosius instrumentus, dainuoju – palengva žengiu į grynojo poezijos garso valdas. Tai – kitokios rūšies gramatika.

Taip, akivaizdu.

Garsai juk yra prasmingi. Kiekvienas garsas turi savarankišką prasmę. Nors aš dar nesu priartėjęs prie tos akimirkos...

Tačiau traukiate labai įdomia kryptimi. Su tėkme. O ar būtų prasmės kalbėtis apie tėkmės, su kuria intymiai laikotės, kryptį?

Pati tėkmė yra kryptis!

Gudru.

Nepajėgiu užčiuopti tėkmėje jokių gairių. Aišku, protas būtinai jums kuždės, kad reikia ieškoti krypties. Mes nuolatos statome kelrodžius: ten – šiaurė, o ten – pietūs, čia – kairė, o šičia – dešinė. Dar sukalame dorovines gaires, vis pildome kelrodžių pasaulį.  

Vienintelė kryptis yra tėkmė ir intymus sąlytis su ja.

Kai kurie budistai laiko, kad Visata išsiplečia ir sugniūžta pulsuodama kalpų ciklais. Fizikas Kęstutis Staliūnas man pasakojo pastebėjęs, kad chaose išnirusios tvarkingos šviesos struktūros netrukus išvirsta tik į dar didesnę netvarką. Visa tai irgi tėkmė.

Tikrai. Tai suprantama. Ir atvirkščiai – be galo netvarkinga būsena virsta darnesniu dariniu. Ir taip toliau. 

Taigi, nėra ko samprotauti apie pačios tėkmės kryptį?

Bent jau žmogaus protui. Žmogiškas suvokimas ribotas.

Taip, turime suvokti ribas, tačiau dar pasikalbėkime apie tai, ką esate aptikęs, nors ir būdamas apribotas. Paminėjote šaltinį, iš kurio muša žodžiai ir kiti pojūčių žadintojai. O ar jums rūpi sąmonės sąvoka?

Taip, be abejo. Manau, sąmonė yra tas pats dalykas. Vakaruose mėgstame kalbėti apie poeziją, mes čia pasišnekėjome apie tėkmę, bet tai yra vis tas pats. Čia nėra trys skirtingi daiktai, o tik vienas reiškinys.

Puiku. Ir sąmonė nėra užrakinta kaukolėje?

Aišku, ne. Sąmonė visur. Ji net nėra žmogiška. Tai absoliuti sąmonė kuria žmogaus protą, o ne atvirkščiai.

Nelaimei, mes buvome mokomi suvokti sąmonę kaip žmogišką savybę. Tai visiška netiesa. Sąmonė būdinga grybams ir augalams, ji tvyro ore ir vandenyse. Sąmonė persmelkia net inertiškus reiškinius, ji visuotina.

Sąmonė leidžia mums pasijusti žmogiškais, tačiau neturėtume to laikyti savaime suprantamu dalyku. Manau, kad žmogiškas protas nėra užbaigtas sumanymas. Jis tėra juodraštis, skiriasi nuo kitų gyvybės formų tuo, kad dar nepriartėjo prie išsipildymo. Mūsų laukia ilga kelionė.

Galite tuo įsitikinti net konkrečiame asmeniniame gyvenime. Kiek mes elgiamės žmogiškai, o kiek – gyvuliškai? Kuo remdamiesi laikome save žmonėmis? Pernelyg dažnai pamirštame, kad esame tik gyvūnai.

Jaučiamės viršesni.

Taip, susikūrėme aukštesniųjų būtybių iliuziją, o ši tik trukdo ugdyti žmogišką sąmonės aspektą. Paradoksalu, tačiau kuo viršesni jaučiamės, tuo menkiau valiojame siekti aukštesnio sąmonės lygmens. Keistoka, bet taip jau yra.

Tai žmones, grybus ir augalus vienija ta pati sąmonė?

Taip, norėdami vystytis, turime bendradarbiauti.

Visiškai juokinga teigti, kad žmogaus evoliucija užbaigta. Žmogiškosios tikrovės vystymasis vos prasidėjęs. Pasikliaudami jūsų paminėta chaoso ir dermės kaitos teorija, turėtume konstatuoti, jog šiuo metu esame visiškos netvarkos fazėje. Žmogiška realybė groteskiškai absurdiška.

Ir kiek gi užtruks tokia fazė?

Nenumanau. Galėčiau tik pasiremti indiškąja tradicija, dėstančia apie Kali Jugą. Ko gero, ji artėja prie pabaigos, bet taip sakydamas suprantu, kad ji dar gali užtrukti tūkstantmečius. Tiesiog ši fazė jau gerokai užsitęsė, galėtų užsibaigti kad ir rytoj.

Godulys ir besaikis pelno vaikymasis įkalina žmogaus protą medžiagiškų dalykų vergovėje. Materialūs daiktai nėra joks blogis, tik derėtų išlaikyti pusiausvyrą su kita tikrovės puse. Kreipdamas dėmesį vien į daiktus, jūs netenkate 50 procentų realybės.

O iš kur kyla perdėtas dėmesys apčiuopiamiems daiktams? Darvinistai teigia, kad konkuravimas dėl jų skatina pažangą.

Manau, kad laikyti konkurenciją vystymosi varikliu yra klaida. Tai toks sportiškas ar gal politiškas požiūris į gyvybę. O gyvenimas nėra nei sportas, nei politika.

Tai pasikalbėkime apie meną. Gal jame matote kokią nors žmonių tarpusavio varžymosi prasmę?

Ir menuose konkuravimo idėjos pridarė daug žalos. Kuo XXI amžiaus dailininkas yra geresnis menininkas už žmogų, kadaise piešusį ant urvo sienų? Kuo jis viršesnis? Niekuo.

Menai nesivysto. Aišku, išrandama įvairiausių technikų ir technologijų. Pavyzdžiui, dailininkai išmoko atvaizduoti perspektyvą. Tačiau menuose nėra einama nuo A prie B, o paskui – prie C ar D. Nėra linijinio vystymosi.

Menas yra ypač išgryninta sąmonės tėkmės forma, jis niekur nebekrypsta. Jis negali kur nors kryptingai ristis fizikinėje tikrovėje. Kaip minėjote, jis pulsuoja, sukasi spirale, juda pirmyn-atgal, aukštyn-žemyn. Žmonės perdėtai sureikšmina laimėjimus. Ką nors nugalėti, užimti, pranokti tinka karyboje ar sporte, bet ne menų sferose.

Sportas – puikus pasiekimų fizikinėje sferoje pavyzdys. Ten laimėjimus lengva išmatuoti: centimetrai, sekundės, kilogramai. Sportininkui reikia proto ir dvasios stiprybės, tačiau labiausia jis veikia kūnu. Nors poetui kūniškumas irgi svarbus – kaip kitaip padeklamuotumėte ar užrašytumėte eiles?

Be abejo, kūniškumas man būtinas. Nenorėčiau likti be jo. Aš juo mėgaujuosi, šis kūniškumas taip pat yra sąmonė.

Daugelį žmonių erzina tai, kad menininkų ar poetų veikla nepamatuojama. Neįmanoma įvertinti jos efektyvumo, ekonomiškumo, vertės. Ji autonomiška, nepalyginama su kitais užsiėmimais. Daugelį tai nervina. Todėl iš paskutiniųjų mėginama įsprausti menus į išmatuojamų dalykų skyrių.

Iš to gimsta reitingai: TOP 10 šių metų rašytojų.

Taaaip. (Juokiasi) Taip, taip, taip.

Pasikalbėkime apie kitokią ribą: tarp gyvo ir negyvo. Sakėte, kad sąmonė būdinga ir negyviems daiktams?

O taip. Tikrai.

Tam tikri virpesiai persmelkia kiaurai ir, galima sakyti, suteikia medžiagoms dvasios. Aišku, medis skiriasi nuo plieno, popierius – nuo plastiko. Vienos medžiagos labiau pasiduoda virpesiams nei kitos. Tai akivaizdu grojant įvairiais instrumentais. Išsirinkau būgnelį, kurio medis atsiliepia geriau nei šis stalas. (Tankiai subeldžia delnais į stalą.) Šitaip groti būtų sunku – galėčiau, bet instrumento medžiaga tinkamesnė.

Tas pats dedasi su sąmone – vienos jos formos linkusios virpėti labiau už kitas, o tai priartina jas prie tėkmės. Arba jos linkusios labiau pasiduoti tėkmei nei kitos. Nors viskas vienaip ar kitaip paklūsta sąmonės tėkmei.

Lygiai taip pat galėtume teigti, kad viskas yra medžiagiška, kad net sąmonė tėra materijos būsena. Laikytume, kad inertiškiausia medžiaga yra sąmoninga arba kad aukščiausia sąmonės forma – medžiagiška.  

Puiku. Ir kaip po tokių įžvalgų sugrįžti prie ego ir konkrečios tapatybės? Jūs turite vardą, pavardę, asmens kodą. Kaip jaučiatės būdamas aiškiai apibrėžtas asmuo?

Na, aiški tapatybė padeda įsėsti į lėktuvą. Be jos nebūčiau atskridęs į Lietuvą. Gal ir būtų įmanoma, bet kur kas sudėtingiau.

Manau, kad ego ir asmeninė tapatybė yra dalykai, praverčiantys pereinant gatvę, juk dera paisyti šviesoforų ir pravažiuojančių automobilių. Bet iš tikro jie nelabai kam daugiau reikalingi. Ego nebūtinas, kad kvėpuotum – lengvai galite alsuoti be jo. Puikiausiai kvėpuotumėte be jokios asmeninės tapatybės, o juk kvėpavimas – viena iš esminių funkcijų, be kurios neapsieinate. Taigi, akivaizdu – jei galite kvėpuoti neturėdamas ego, tai ego tėra menkavertis reiškinys individo gyvenime.

Ir vis dėlto ego turi šiokios tokios vertės.

Taip, turi. Padeda sumokėti mokesčius, saugiai vairuoti automobilį.

Tačiau visai netekęs ego jūs gyventumėte nuolatinėje psichozėje.

Dėl šito pasiginčyčiau.

Ir jums nelabai rūpi, kad tai jūs parašėte eilėraštį.

Visiškai ne.

(Abu juokiamės)

Nesate autorinių teisių fundamentalistas.

Nesu.

Ir apskritai laikau, kad kiekvienas esame keli asmenys. Išgyvename įvairius asmenybinius tarpsnius. Nebesame tie patys asmenys, kokiais buvome prieš dešimt metų. Pasikeičia kūnas, protas taip pat turėtų keistis. Suvokimas pakinta, energija mainosi et cetera. Tai nebe tas pats žmogus.

Herakleitas kalbėjo apie upę, tačiau tą patį galima pritaikyti žmogui: parašęs eilėraštį individas buvo kitas, nei sėdintysis čia dabar. Gal tarp mūsų liko šis tas bendra, bet aš nebesu jis.

Be abejo, tarp jūsų likę šis tas bendra: atsiminimai, įspūdžiai, patirtys iš ankstesnių sąlyčių su sąmonės tėkme. Jus sieja įgyta išmintis. Įdomu, kas perneša tuos elementus, susijungiančius į vieną biografiją?

Kas perneša išmintį?

Taip, pavyzdžiui.

Nežinau, kas tas nešėjas, bet tikrai ne asmenybė, nes tikroji išmintis yra absoliučiai nuasmeninta. Tik gyvenimo tėkmėje ji įgyja asmeninių bruožų, kaip upė tekanti per įvairius miestelius. Štai Neris Vilniuje atrodo vienaip, o Kaune – kitaip. Pakeliui ji nusiplauna įvairių medžiagų, teršalų, kas nors joje žvejoja, maudosi ir panašiai. O srovė vis teka, ji savarankiška. 

Ir išmintis nėra suasmeninta, ji tik srūva per mus. Gal mes ir esame išminties terpė, bet ji mums nepriklauso. Asmenybė išminčiai daug labiau kliudo, nei padeda. Kuo menkiau pasikliaujate ego, tuo arčiau prisigretinate prie išminties šaltinio. 

Ar galėčiau paprašyti dar kavos?

Tučtuojau. Tokios pat?

Taip, ačiū.

Kol atnešiu, pavartykite šį albumą. (Palieku Omarui Antano Sutkaus „Planet Lithuania“, grįžtu po kelių minučių.)

Nuostabus fotografas.

Išgarsėjo fotografavęs Jeaną Paulį Sartre‘ą, kai šis lankėsi sovietų okupuotoje Lietuvoje. Čia visa retrospektyva. Jums patiko?

Labai. Tikrai įdomios nuotraukos.

Mielai padovanosiu, jei tik netingėsite temptis tokį sunkų albumą.

Dėkoju, mielai priimsiu, juk tempsiu ne pats, o lėktuvas.

Puiku. Dar sugrįžkime į tikrovės regimybę, kuria čia mėgaujamės. Kaip pasaulis atrodo iš Kubos?

Kuba yra Viduržemio dalis.

Tarkime. Bet šis Viduržemis nėra vien salynas, jis aprėpia ir dalį žemyno?

Taip, dalį Meksikos, Kolumbijos, net Jungtinių Valstijų. Graikai panašiai senovėje valdė ne tik salas, bet ir Šiaurės Afrikos, Krymo ar Anatolijos pakrantes.

Gerai.

Ir vis dar neaišku, ką šis Lotynų Amerikos Viduržemis pasiūlys pasauliui. Kitaip nei Europoje, Azijoje ar Afrikoje, visos įvairiausios jo tautos dar labai jaunos. Teks luktelėti, kol paaiškės, kuo jos prisidės prie žmonijos nuotykio.

Tačiau man regis, Kuba tarp jų užima ypatingą vietą.

Galima taip sakyti. Kuba yra ypatinga to reiškinio sala, nors dėl skirtingų stereotipų jos svarba dažnai perdedama.

Nepaneigiamas faktas yra Kubos potencialas. Jis toli gražu neišsemtas, net neištyrinėtas. Mažytė sala traukia įvairaus plauko įsibrovėlius. Ji tiesiog žadina viltis. Europa, Jungtinės Valstijos ir kiti vakariečiai žavisi kubiečiais. Prabėgs dar bent pora šimtų metų, kol paaiškės, ką šie sugeba.

Kol kas Kuba atrodo skurdi socialistinė diktatūra, iš kurios kiekvienas padorus žmogus svajotų pasprukti. O jūs lyg ir paneigiate šį stereotipą.

(Ilgai ir garsiai kvatojasi) Ką padarysi.

Nors galite pasirinkti, kur gyventi.

Taip. Taip. Kiekvienas dažniausia gali pasirinkti, išimtys retos.

Bet jūs nepasukote kitur.

Aš – ne. Visada galėjau rinktis ir apsispręsdavau likti Kuboje. Neseniai apie tai kalbėjausi su žmona. Ji paklausė beveik lygiai to paties kaip jūs: „Kodėl čia likai?“ Ji stebisi, kad aršiai kritikuoju mūsų santvarką, bet nepasitraukiu iš šalies. Nesumojau, ką iškart jai atsakyti, turėjau pagalvoti gal porą dienų.

Ir ką atsakėte?

Pirmiausia, dėl ko lieku, tai – sala, jos savita energija, jos išmintis. Gyvenimas joje vertingas savaime. Kalbu ne apie žmones, kultūrą, istoriją – ne apie tai. Kalbu apie žemę, kalnus, upes. Tai yra konkreti savarankiškai vertinga sąmonės forma, tokios niekur kitur nerastumėte, net kitose Lotynų Amerikos vietovėse. Ji tik ten, Kuboje.

Antras dalykas – žmogiškoji energija. Ji unikali. Aišku, dar svarbu ir giminės šaknys, asmeniniai polinkiai, bet savo prioritetus išvardinau paeiliui.

Nepalieku salos, nes ji man patinka, neturiu jos žemei absoliučiai jokių priekaištų. Tai yra svarbiausia – ne politika, ne istorija, o žemė, kurioje gimiau ir kvėpuoju. Esu už ją atsakingas.

Mano santykiai su Kubos visuomene daug sudėtingesni nei su jos žeme, tačiau vis viena negaliu skųstis gyvenimu. Taip, patiriu rūpesčių, kuriuos jūs, spėjęs pagyventi socialistinėje šalyje, puikiai pažįstate: priespauda, draudimai, cenzūra, deficitas ir t.t. Nepaisant jų, tai gera vieta gyventi. 

Galėčiau įtarti, kad esate privilegijuotas.

Kokia prasme?

Jūsų interneto svetainėje nurodoma, kad esate Ernesto Če Guevaros sūnus.

Na, tai visai ne privilegija, o kaip tik priešingai – stigma. Juk nesu oficialus Če Guevaros sūnus. Aš – benkartas.

Tačiau jo tėvystės faktas yra pripažintas?

Mmmm... Oficialiai – ne, šis faktas nėra pripažintas.

Viešai žinomas dalykas skiriasi nuo pripažinto oficialiai?

Taip. Viešai tai žinomas ir neginčijamas dalykas, tačiau oficialiai šeima jį neigia.

Šit kaip.

Taigi. Oficialiai tai neigiama, nors viešai pripažinta. Niekas tuo neabejoja, tačiau oficialiai nepatvirtina.

Buvau 25-erių, kai tai sužinojau, todėl galiu teigti, kad šis faktas nepakeitė mano asmenybės formavimosi. Jau buvau subrendęs, jau buvau poetas, jau buvau šis tas. Aišku, tai mane paveikė, pasijutau itin keistai.

Natūralu, kaip galėtų nepaveikti tokia žinia?

Be abejo. Tačiau ji nepakeitė mano kasdienybės. Likau tuo, kas buvau. Gyvenimas nepasikeitė, tai netapo privilegija. Tiksliau sakant, tai yra privilegija. Laikau tai genetine privilegija ir tiek. Jokiu būdu nepatyriau socialinių, ar juolab politinių lengvatų. Ir be abejo, tai yra daug didesnė stigma, nei privilegija.

Iš šalies nelengva suvokti.

Net pačiam sau tai sunku apsakyti. Labai neįprastas atvejis.

Gelbsti tai, kad šiandien jau esu pergyvenęs savo tėvą. Man 57-eri, o tėvas žuvo 39-erių. Lengviau daug ką sulygiuoti.

Įdomus kampas.

Taip. Nes būti gyvam – svarbiausia sąlyga. Gyventi – tai maksimumas. Nesvarbu, koks didis buvai – žuvęs esi negyvas. O aš, kad ir koks menkas, esu dar gyvas. Tai tam tikra prasme sulygiuoja.

Kalbu apie save, nebūtinai šis požiūris tiks kitiems. Kiti gal trokšta kelti didvyrį ant pjedestalo ir žavėtis, tačiau man svarbiausia būti gyvam. Antraip nebūtų apie ką čia kalbėtis.

Taip, labai gerai, kad esate gyvas.

Kubos kaimiečiai mėgsta posakį: „Nemirk, jei dar nori šį tą išvysti.“

Gražu. Mes juk norime dar šį tą pamatyti ir patirti gyvai. O kaip žvelgiate į savo pomirtinę tąsą?

Visiškai neišmanau apie tai. Pakartosiu, ką Gurdžijevui vaikystėje pasakė jo tėvas. Georgijus, dar berniukas, paklausė: „Tėveli, ar yra gyvenimas po mirties?“ Ir tėvas atsakė: „Žinau tik tiek, kad tų, kas puoselėja savo vidų, sąmonė tęsiasi dar kurį laiką.“

Manau, tai vykęs atsakymas. Jei žmogus nuolat mankštinasi keldamas klausimus, jeigu klausinėja dažniau, nei randa atsakymus, tai jo sąmonė po mirties Visatoje dar kurį laiką toliau klausinės panašių dalykų. Niekas nežino, kiek ilgai, bent jau aš nežinau.

Ar vien klausinėti pakanka? Juk svarbu ir klausytis, ką tau atsako.

Taip, turite būti atviras. Ko gero, numirę tokiems atsakymams atsiversime labiau nei būdami gyvi. Bet ir vėl – negaliu būti tikras. Ko gero, niekas to nežino.   

Bet juk nebūtina žinoti.

Galima nujausti?

Nujausti, įsivaizduoti, tikėti. Pamenu, kartą mąsčiau apie mirtį kaip neišvengiamybę. Juk visi esame mirtingi.

Taip, visi.

Svarsčiau, ko baiminuosi, ko pageidaučiau po mirties, kas galėtų nutikti. Ir trumpam akimirksniui užplūdo neįtikėtina ramybė – suvokiau, kad po mirties galiu kurį laiką pabūti juodu ekranu. Spoksojau į tą tamsų negyvą skystųjų kristalų stačiakampį ir jaučiausi visiškai laimingas vientisame pasaulyje. Pajutau kažin kokį ryšį su tuo iš pažiūros buku nedvasingu daiktu: ne medžiu, ne uola ar vandeniu, o serijiniu pramonės gaminiu. Ir visai nieko.

Patyrėte tokią nuojautą.

Gal tai buvo nuojauta, nors jautėsi lyg tiesa. 

Ir ji jus nuramino?

Labai. O šis pokalbis skatina toliau mąstyti. Lieku jums dėkingas.

Sutinku, pokalbis – tai žmonijos praeitis, dabartis ir ateitis. Pokalbiai turėtų būti labiausiai vertinamas visuomenės reiškinys. Šiandien bendravimas siejamas su įtaisais: mobiliaisiais telefonais, televizija, internetu. Tačiau ryšių pasaulis skiriasi nuo bendravimo sferos, nes tikrasis bendravimas yra pokalbiai. Nei kultūra, nei menas, nei politika, nei ekonomika nėra įmanomi be pokalbių. Todėl dėkoju jums už šią galimybę.

Man buvo ypač malonu.

 

Kalbėjomės Vilniuje 2022 m. sausio 24 d. 

Knygose "Gyvenimas jų žodžiais" ir "Pasaulis jų akimis" rasite po 23 atrinktus, papildytus, pataisytus ir net niekur kitur neskelbtus Igno Staškevičiaus pokalbius iš esmės. Tiesiai iš leidyklos.