Jums – papildų? Stipriausia pagunda – anabolikai

Anabolizmas – tai organizmo medžiagų apykaitos procesų, kurių metu iš smulkesnių dalių surenkamos stambesnės molekulės, visuma. Šiems procesams reikia energijos. Jų metu sintetinamos molekulės, būtinos ląstelių ir audinių atsinaujinimui ir augimui. Medžiagos, skatinančios tokius procesus, vadinamos anabolikais.

Priešingas procesas – katabolizmas, molekulių irimas, kuriam vykstant išsiskiria energija. Anabolizmo ir katabolizmo pusiausvyrą sveiko žmogaus kūne padeda palaikyti hormonai, tradiciškai skirstomi į anabolinius (insulinas, testosteronas, somatotropinas, estrogenai ir kt.) ir katabolinius (gliukagonas, kortizolis, adrenalinas ir kt.).

Sportininkus domina anaboliniai hormonai, dėl savo sandaros ypatybių dar vadinami steroidiniais anabolikais arba tiesiog steroidais. XX. amžiaus pradžioje juos išmokta sintetinti dirbtinai, ir nuo tada po pasaulį ėmė plisti įvairių pavadinimų preparatai. Jų įvairovė šiandien stulbina, bet veikimo esmė vienoda – papildyti ir sustiprinti natūralių anabolinių hormonų veiklą.

Sintetiniai steroidai veikia stipriai, padėdami siekti jėgos, stimuliuodami raumenų augimą ir stabdydami jų irimą. Tai suteikia greičio ir atkuria jėgas po krūvių. Juos mėginę atletai galėtų papasakoti daug teigiamų efektų, kuriuos, deja, nubraukia dvi rimtos problemos.

Pirma, tai – nesaugu. Lengva suvokti, kad patekę į organizmą sintetiniai hormonai atlieka tas pačias funkcijas, kaip ir natūralūs. Organizmas reaguoja, slopindamas įprastųjų gamybą. Pusiausvyra sutrinka, jai palaikyti reikia naujų sintetinių preparatų iš išorės. Blogiausiu atveju toks anabolikų vartotojas būtų priverstas pakeisti visus natūralius savo hormonus dirbtiniais analogais.

Tikrovėje taip atsitinka retai, nes steroidų pramonė išranda vis geriau subalansuotų kompleksų. Geram specialistui prižiūrint, griežtai laikantis dozavimo nurodymų ir stebint organizmo reakcijas laboratorijoje, bėdos galima ir neprisišaukti. Vis dėlto, kai grubiai įsikišama į sveiko žmogaus subtiliai gamtos suderintą hormonų pasaulį, vien gerų dalykų tikėtis būtų naivu.

Antra, tai – nelegalu. Be abejo, visi naujausių steroidų pardavėjai garantuoja, kad jų dozės išmatuotos taip, kad kontrolieriai neaptiktų padidėjusios koncentracijos. Paistalai!
Nors dopingo pramonė išranda vis naujų formulių, anabolinius steroidus aptikti gana paprasta, jei testas atliekamas laiku. O jeigu hormonų koncentracija kraujyje lieka normali, tai iš ko tuomet stebuklingasis poveikis?

Žodžiu, netikėkite, kad anaboliniai steroidai gali būti saugūs ir legalūs. Jei norite praktinių pavyzdžių, grįžkite į I-ąją šio rašinių apie papildus ciklo dalį pas L. Denisovą arba paklauskite skaudžiai nukentėjusios mūsų bėgimo vilties R. Drazdauskaitės. Pats aptikau, kad Orasten-E iš tiesų reklamuojamas, kaip saugus ir nesukeliantis padidėjusio hormonų lygio preparatas.

Tuo moralą apie tai, ko nedaryti, baigiu ir pereinu prie linksmesnių dalykėlių. Kas gali būti saugus ir legalus hormoninių vaistų pakaitalas? Atsakyti sudėtinga, nes jei toks egzistuotų, nebereikėtų ir stanozolonų su androsteronais.

Rinkoje galima aptikti produktų su augaliniais steroidiniais anabolikais, kurių sudėtis lyg ir panaši į gyvūninių. Vienas populiaresnių – Tribulus terrestris. Šis pasaulyje plačiai paplitęs nereiklus gelsvai žydintis augalas nuo seno laikomas afrodiziaku. Papildų gamintojai ir pardavėjai teigia, kad veiklioji medžiaga protodioscinas stimuliuoja testosterono gamybą ir žada didelių efektų jėgos, lieknėjimo ir lytinio gyvenimo srityse. Deja, toks poveikis neįrodytas patikimais moksliniais tyrimais.

O kur dar falsifikatų pavojai! Abejotinos reputacijos kompanijos, besistengdamos, kad pirkėjai nenusiviltų, nedvejodamos primaišo į papildus tų pačių steroidų. Amerikoje atliktas patikrinimas 15 proc. atvejų nustatė tokiuose produktuose jų etiketėse nepažymėtų veikliųjų medžiagų. Šveicarų tyrėjai steroidų, tarp jų ir testosterono, aptiko 7-iuose iš 17-os prohormoninių preparatų. Kad to išvengtumėte, siūlyčiau labiau pasitikėti Europos Sąjungos pramonės atstovais, nes čia jie prižiūrimi griežčiau nei JAV ar kituose kraštuose.

Paprasčiau mąstant, nei T. terrestris, nei kiti augaliniai steroidai arba išreklamuotasis prohormonas dehydroepiandrosteronas (DHEA) neturėtų įveikti organizmo reguliacinės gynybos ir pakeisti hormonų balanso, todėl jų poveikis, greičiausia, labai artimas placebo. Na, bet vartojant tokius papildus (aišku, jeigu jie „švarūs“), bent jau nekils klausimų dėl jų teisėtumo. Neigiamų pašalinių poveikių, juos vartojant taip pat neaprašyta, o jeigu kam nors individualiai pavyko įsirodyti, kad pinigai išleisti ne veltui – į sveikatą!

Ieškant anabolinio veikimo priemonių, derėtų atkreipti dėmesį į kitus augalinius produktus, neturinčius nieko bendra su steroidais.

Pirmiausia – tai ženšenis ir eleuterokokas (dar, visai be pagrindo, vadinamas Sibiro ženšeniu). Iš šių Azijos augalų pagamintų ekstraktų, tinktūrų ir kitokių formų papildų gausu mūsų šalies vaistinėse. Jie laikomi adaptogenais, t.y. gerina bendrą organizmo gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, taigi ir prie fizinių krūvių. Stimuliuoja imunitetą, saugūs vartoti kasdien.

Įdomu, kad jų naudą patvirtina kai kurie „akli“ tyrimai su sportininkais, kai bandomieji asmenys nežino, ar vartoja tiriamą preparatą, ar tik jo imitaciją. Todėl kai kurie autoriai juos linkę priskirti anabolinį poveikį turintiems papildams, kiti gi su tuo nesutinka. Susidariau nuomonę, kad norint pasiekti apčiuopiamą rezultatą, ženšenio gaminius reikia vartoti ilgai ir reguliariai. Būtina laikytis gamintojo nurodymų, neviršyti dozių, stebėti, ar nesutrinka miegas, nėra kitų neigiamų padarinių.

Kitas įdomus maratonininkui augalas - Rhodiola rosea arba legendinė aukso šaknis. Ji seniai mistifikuojama, priskiriant įvairių gydomųjų, jauninančių ir stiprinančių savybių. Kiek nustebau, gana rimtoje literatūroje aptikęs tyrimų duomenų, patvirtinančių, kad sportininkų, vartojusių šaknies ekstraktą ištvermė iš tiesų padidėjo gana greitai.

Panašios savybės priskiriamos Cordyceps grybų rūšiai, taip pat aptinkamai Kinijoje. Yra entuziastingų atsiliepimų apie pušų žiedadulkių savybes. Bet jei eisime toliau, galime tęsti be galo ir vėl pasiklysti papildų gamintojų reklamų pinklėse.

Užmetę akį į galiūnų sporto ir kultūrizmo lankas, pastebėtume, kad ten daug vietos užima amino rūgščių rinkiniai, HMB, BCAA ir pan. Nenerdamas į gilesnius išvedžiojimus, drįsiu pranešti, kad šiuolaikinis mokslas nemato skirtumo, iš kur gauti statybinių medžiagų kūno baltymams – jautienos, kviečių, kiaušinių ar farmacininkų paruoštų amino rūgščių kokteilių.

Kitas populiarus raumenų auginimo stimuliatorius kreatinas vertinamas daug palankiau. Monohidrato forma parduodamas preparatas dalyvauja energijos apykaitoje ląstelių viduje. Jei nutarsite jį išmėginti, žinokite, kad yra aprašyta ir neigiamų atvejų, kai vartotojai skundėsi raumenų spazmais. Be to, ilgų nuotolių bėgikams priaugti per daug masės gali būti neparanku. Kreatiną reikia vartoti tik nustatytais 3-5 mėnesių ciklais su vieno mėnesio pertraukomis, kitaip rizikuojate sujaukti normalią jo sintezę organizme.