Prisistatydamas noriu
padovanoti naujausią savo pokalbių knygą „Laiko juosta jų žvilgsniais“.
Ačiū, labai įdomu. Aš daug skaitau,
matote, knygos niekur nebetelpa.
Bent keli vardai jums bus girdėti:
Šarūnas Bartas, Simona Skaisgirė, Marina Abramovič. Gal Janas Fabre‘as?
Taip, Fabre‘as labai įdomus
menininkas.
Jūs esate, be abejo, daug
mąsčiusi apie meną, tai gal galime ir pradėti kalbėtis apie tai. Man labai įdomu,
kaip jūs atsispyrėte pagundai pati kurti menus?
Na, jeigu į meną žiūrėtume plačiau, ne
tik kaip į dailę, fotografiją, tapybą, skulptūrą, grafiką ar dar kažką, tai
kitomis aplinkybėmis galbūt aš būčiau vis tik bandžiusi rašyti.
Prozą?
Ar prozą, ar apsakymus, ar kažką
tokio. Nes iš prigimties aš buvau labai linkusi įsivaizduoti ką nors ir
pasakoti. Mane dažnai išveždavo į kaimą pas senelius, tai kol dar buvo gyvi
mano senelių kaimynai, jie visi įsiminė mane kaip tokį vaiką, – kurį jie, tarp
kitko, labai mylėjo, man ten labai gera buvo, – kuris dar visiškai mažas, vos
išmokęs kalbėti, pasakodavo istorijas. Aš sėdėdavau viena vėlai, kai visi jau
miega, virtuvėje, prie pečiaus, ir ilgai kažką pasakodavau.
Išgalvotas istorijas?
Išgalvotas, visiškai išgalvodavau jas.
Aš net ir pati atsimenu save mažą, visą laiką ką nors sau pasakojančią, ir
netgi balsu. O kai nepasakodavau balsu, tai pasakodavau galvoje. Tiesiog
kažkokias istorijas pasakodavau, ne standartines pasakas, bet istorijas. Po to
greitai pradėjau labai daug skaityti, tada jau šiek tiek atslūgo, tų istorijų
nebereikėjo tiek sugalvoti, jų galėjau daug perskaityti. Bet vis tiek galimybė,
kad rašysiu, buvo nemaža. Tiesiog fabula gyveno manyje. Man tada būdavo labai
įdomi ir grynai rašytojo pusė – ne tik mintis ir siužetas, bet ir palyginimai,
žodžių skambesys, tokie dalykai irgi. Tikrai ne kiekvienam vaikui įdomu žaisti
su kalba arba skaitant pastebėti retesnius posakius.
Taigi, šansas buvo nemažas. Bet atėjus
lūžiui, kai turėčiau pradėti rimčiau rašyti, aš vis tik jau buvau suvokusi, kad
gyvenu Sovietų Sąjungoje, kad egzistuoja cenzūra... Be to, manęs visai nedomino
lietuvių literatūra. Nei vienas lietuviškas rašytojas man nebuvo įdomus. Tai
paskatino gana anksti išmokti skaityti vokiškai, rusiškai. Tiesiog norėjosi
skaityti geresnę literatūrą, įdomesnę.
O kas įsiminė iš to laiko
skaitinių?
Aš nepaprastai daug skaičiau: visą
klasiką, po to – kas naujesnio atsirasdavo. Dar vaikas, kai kiti skaitydavo
kažką paprasto, aš jau skaičiau Don Kichotą. Aš praleidau vaikišką literatūrą
beveik neskaičiusi. Literatūrą, išleistą mano vaikystėje, kurią paprastai
skaito paaugliai, aš pažinau jau vėliau, augindama sūnų, o ne tada, kai pačiai ją
reikėjo pažinti. Aš iškart įšokau į suaugusiųjų literatūrą. Tėvelis be Dailės
instituto dar dirbo „Vagoje“, ir namuose buvo gera biblioteka. Jis uoliai
pirkdavo, rusiška klasika visa buvo, ne tik Tolstojus ar Turgenevas, bet ir
Gončiarovas, kiti mažiau populiarūs rašytojai. Ir aš viską skaičiau
nuoširdžiai. Skaičiau ir vokiškai, kadangi anksti išmokau, labai greitai į tą
literatūrą patekau.
Ir man pasirodė, kad rašyti čia
neišeis. Nei aš pati čia tinku, nei mano mąstymas, tai ne ta vieta – cenzūra,
Tarybų Sąjunga, kitaip suprantantys literatūrą žmonės, su kitais interesais, –
su rašymu nieko nebus.
O su kuo bus?
Paskui mane domino filosofijos
studijos, bet irgi dar veikė ne ta santvarka, kurioje galėčiau studijuoti
filosofiją. Kai jau reikėjo rinktis, ką studijuoti, kadangi paraleliai daile
visą laiką domėjausi, Švažui atėjo į galvą mintis, kad aš turiu studijuoti meno
istoriją. Ir jis mane pasiėmė – jie keliese važiavo: jis su žmona, Čeponis, nebeatsimenu,
kas dar vienas, – į Ermitažą žiūrėti
didžiulės nuostabios postimpresionistų ir impresionistų parodos su labai daug
fantastiškų, tiesiog stebuklingų Monet, Gauguino paveikslų. Aš vaikščiojau su
juo po Ermitažą, po tą parodą, ir ta jo mintis man pasirodė puiki. Tada
apsisprendžiau, kad stosiu į meno istoriją. Bus toks kompromisas: dailė mane
domina, galima bus skaityti, rašyti, bus įdomus užsiėmimas, bet ne toks
suvaržytas, kaip aniedu. Kokios nors kalbos studijuoti man nesinorėjo, nes
atrodė, kad kalba yra tik įrankis kitoms specialybėms, bet ne studijų objektas.
Be to, ir gramatikos niekada nemėgau.
Bet aš nebuvau lankiusi jokios dailės
mokyklos, jokio piešimo būrelio ir panašiai. Mama protestavo prieš mano
sumanymą, ji visada manęs nesuprato ir nemėgo, nuo pat gimimo, ir aš negavau
jokios paramos pasiruošti. Tais laikais, stodama į Dailės institutą, į meno
istoriją, turėjau laikyti ir tapybos, ir piešimo egzaminą, turėjau būtinai jį
išlaikyti. Reikėjo skubiai mokytis. Ką daryti? Tėtis vis tik atėjo į pagalbą.
Kai buvo likęs koks mėnuo iki egzaminų, jisai pasiskundė kolegoms Dailės
institute, kad kilo tokia problema. Leonas Žuklys paslaugiai iš karto, kaip
stropiausias, pasisiūlė ateiti ir pamokyti. Jis atėjo, atsinešė gipsinę
Gatamelatos galvą, pieštuką man davė, popieriaus gavau iš tėvo. Bet tą
Gatamelatą taip greitai išmokti, ir dar su Žukliu, buvo ne man.
O kas tai yra?
Gatamelata yra tokia antikinė gipsinė
galva su labai lygia klasikine nosimi, išlygsvarinto grožio.
Aha, tipinis modelis.
Ir niekaip negali už nieko užsikabinti
tenai. Mačiau, kad iš tų pamokų nieko nebus, aš taip neišmoksiu iki egzamino.
Ir su Žukliu, ir su ta Gatamelata man nepasiseks. Tėtė pasidalino su Mackoniu,
kur užstrigome, ir jisai pasakė, kad pats ateis vietoj Žuklio. O Jonas Mackonis
buvo spalvingo charakterio, mokėjo gyventi, gėrėtis gyvenimu, tinginiauti,
turėjo daug tokio teatrališko žavesio. Jis vaikščiodavo kiekvieną savaitę pas
mūsų kaimyną Klovą, su kuriuo statė „Pilėnus“. Jis visada turėjo laiko, įtraukė
į savo maršrutą ir užeidavo. Jis ėmėsi uždavinio teisingai, atnešė gipsinę
Cezario galvą ir anglies. O Cezario, atsimenat, kokie ryškūs bruožai?
Ryškesni, taip.
Tada aš jau gebėjau pagauti
charakterį, užsikabinti ir pradėti piešti. Taip išlaikiau tuos egzaminus. Spalvos
pojūtį aš ir taip turėjau. Kokiu ten stebuklingu būdu nutapiau visas tas verbas
su akvarele, niekad su ja nedirbusi, aš nežinau.
O šiaip, dar vaikas, buvau išbandžiusi
pas tėtę padaryti grafikos ar portretą, savo malonumui. Kažkada, tvarkydama
tėvo stalčius, radau tuos piešinius. Jie buvo stebėtinai geri, rodė gabumus,
tikrai. Dabar objektyviai žiūrint, gabumų ten būta. Bet man labai greitai tapo
aišku, kad aš pati nedarysiu jokių dailės kūrinių. Jų yra padaryta tokių gerų,
tokių įvairių ir tiek daug, kad tiesiog nemačiau jokios prasmės. Man buvo
įdomiau išstudijuoti, kokių jau yra, pasigilinti, suvokti, koks tai spektras,
kodėl kurie daromi, kada, kaip. Tiesiog malonumas žiūrėti ir lyginti juos buvo
per didelis. Aš manau, kad dažnai intelektas ir žinios nuo kai kurių dalykų
sustabdo, nes tu tiesiog žinai, kad kiti tai gali padaryti daug geriau.
Primityviam žmogui yra lengviau, nes jisai gali imtis be jokio susivaržymo ir
baimės, negalvodamas, su kuo pasilygina. Aš nebijojau, kad man nepavyks.
Tiesiog man atrodė, kad neverta.
Čia labai įdomu. Jeigu
laikysime, kad viskas jau sukurta, tai turime sustoti, jokiam šiuolaikiniam menui
nebėra prasmės...
Ne, nėra sukurta. Matyt, kiekvienam
žmogui yra kitaip. Mane visada, ne mažiau negu aš pati, domino kiti ir išorinis
pasaulis. Tai irgi lemia. Tu turi būti labai susikoncentravęs į save, kad būtum
menininku. Aš visada turėjau per daug empatijos ir per mažai egocentrizmo. Be egocentrizmo
savęs nerealizuosi, nepasieksi rezultatų. O jeigu pradedi per daug galvoti apie
visumą, bendrus procesus, dar esi bent kiek veiklesnio charakterio, ne tik
galvoji, bet ir bandai pakeisti, tada tau neišeis pasidaryti savo svarbiausių
kūrinių.
Sunku suderinti.
Neliks laiko ir galimybių.
Jūsų asmeninės savybės
tobulai tinka tam, ką veikiate.
Nežinau. Labai sudėtinga iki galo
nuspręsti, kas kur būtų įvykę. Pavyzdžiui, svetur man dirbti yra lengviau, ten
manęs labiau nori, supranta mano darbą, gaunu daugiau pakvietimų po to, kai
padarau gerai. O čia visada baigdavosi blogai. Kuo geriau padarau, tuo liūdniau
baigiasi. Bet čia buvo vienas dalykas, vienas privalumas, ko nelabai yra kitur.
Išsivysčiusiose šalyse, kur niekas nepertraukia kultūros eigos, kur yra daugiau
žaidėjų, kur yra daugiau kultūrinių sluoksnių, ten labai daug darbų jau padaryta.
Tyrimo darbų?
Visokių darbų. Sakykim, jeigu jie turi
kokių nors įdomių dailininkų iš XX amžiaus pradžios, tai tu nerasi, kad apie
juos nebūtų monografijų, parodų, kad jų darbai būtų nesuregistruoti ar
kolekcijos būtų nesurinktos. Ten visi pagrindiniai darbai yra atlikti. Net
kaimyninėje Lenkijoje daug kas jau padaryta. Jie neturi tiek šiuolaikinio meno
muziejų, kiek Lenkija privalėtų turėti, tačiau menotyrininkai, o ne valstybė ir
ne kokie nors turtingi žmonės, kurie galėjo tas kolekcijas sukaupti, yra padarę
nepaprastai daug. Gal koks nors leidinys ir nebus labai prašmatnus, bet jis yra,
tyrimas yra. Taip pat yra Kroatijoje. Jie turi, pavyzdžiui, nuostabius
konceptualistus, ir visi yra ištyrinėti.
O čia – kur tik pasisuksi, niekas
nepadaryta. Lietuvoje atsiranda labai daug galimybių, ką galima dar padaryti, o
kitur jau nebėra. Kitur gali išdailinti, pridėti detalę, bet negali iš esmės į
procesus įsikišti, nes jie jau juda tam tikra linkme. Tai ši stiprioji pusė
mane traukė. Negalėdavau susilaikyti ir leisdavausi į bandymus. Taip ilgai
domėjausi, laukiau, ir staiga – galima veikti! O visur kitur jau funkcionuoja
panašūs dalykai, nors ir ne visai identiški.
Gal svetur galima į
aukštesnį lygį kelti jau padarytus darbus?
Ten ir tų keliančių labai daug. Net
jeigu tave ir priima į savo tarpą, yra niuansų.
Be abejo. Labai imponuoja
jūsų užmojis paveikti procesus iš esmės. Tik pasakykite iš patirties, kuris
būdas yra paveikiausias, nes jūs labai įvairiai gebate veikti: kuruoti parodą, pristatyti
šiuolaikinio meno studiją arba tyrinėti tolimą istoriją. Ir dar, spėju, mokate
žongliruoti šiais gebėjimais.
Aš manau, kad žmogus negali surengti
geros parodos ir vadintis kuratoriumi, jeigu nemoka rašyti ir kalbėti. Neįmanoma,
nes tai yra kompleksiškas dalykas. Pas mus vos ne kiekvienas pasiskelbia
kuratoriumi ir mano, kad tai yra įmanoma. Bet jeigu pats dailininkas iš esmės
tą parodą padaro, o kitas tiktai rūpinasi pinigų gavimu, dokumentais, paveikslų
išvežimu ar atvežimu, tai toks niekur nesivadina kuratoriumi. Visur kitur tuos
darbus atlieka techniniai kuratoriaus asistentai. Kuratoriaus darbas yra
įdomiai surinkti, sugalvoti, įdomiai parodyti, pamatyti tą autorių kontekste,
veikti tolesnę menininko karjeros eigą, mokėti išeksponuoti, padėti autoriui
išsieksponuoti taip, kad paroda pavyktų, mokėti ir aprašyti tą kūrybą.
Neprofesionalu, jeigu nėra visų sudėtinių dalių.
Pavyzdžiui, pas mus nutiko toks
unikalus dalykas, kad daugelis dailės muziejų direktorių neberašo. Jie taip
ilgai užima tuos postus, tiek pamato dailės, bet kurgi jų veikalai, kur jų
įvadai kataloguose? Kitur vadovaujantys, svarbūs muziejui žmonės jeigu ir neatlieka
viso knygos tyrimo, tai bent jau parašo įvadą į didelės parodos katalogą.
Kuria autoritetą.
O pas mus jie visi patampa vien
administratoriais. Aš niekada nenorėjau būti tik vadybininke ar administratore.
Privalai turėti vadybinių sugebėjimų, nes jeigu tu jų visai neturėtum, ypač
kokiais 1990 metais, kai nebuvo lėšų ir reikėjo daryti parodas be pinigų arba
tos lėšos būdavo labai mažos, tai niekada nepavyktų. Galų gale iškyla visokių
organizacinių klausimų darant pirmąją mugę ar dar kažką, kur be minimalių
vadybinių sugebėjimų tau nepasiseks. Bet tai jokiu būdu nėra išeities taškas ir
tikslas.
Man atrodo, kad paveiktum procesus, ne
taip svarbu, ar tu dailės kritikas, kuratorius, muziejaus direktorius, kultūros
ministras ar dar kas nors. Svarbu, ar tu turi strateginį mąstymą ir ar tu iš
viso įsivaizduoji, kodėl kažko imiesi. Tu turi įsivaizduoti savo meninį lauką,
jį įsivaizduoti kitų meninių laukų fone, įmanomas jungtis, tada tu turi labai
aiškiai atskirti grūdus nuo pelų, įžvelgti, kur viskas juda, kas susitelkia
naujo, ką prarandame, ką reikia išsaugoti, ką turime paremti ir papuoselėti,
kad išvis būtų kokia nors ateitis, – turėti tokį strateginį mąstymą. Kai matai
visumą, tu turi galvoti, kurie dalykai svarbiausi, ir kai kuriuos bandyti
įvykdyti. Man atrodo, bėda yra strateginio mąstymo trūkumas.
Žodis „strateginis“ man iš
karto implikuoja toliaregiškumą, kad tai yra ilgalaikis požiūris, tolimas tikslas,
ne vienadienis, ne vieno mėnesio, ne kažkoks konjunktūrinis ad hoc. Kai išsikeliame tolimą tikslą ir kuriame
planą, kaip tą tikslą pasieksime, tada jau prasideda strategavimas.
Pasiseka ar nepasiseka – jau kitas klausimas,
bet tu turi žinoti, ko ieškai ir kodėl. Žmogus turi turėti tam tikrų įgūdžių ir
žinių, kad atskirtų, kur verta dėti pastangas, kur ne. Jeigu, sakykim, koks
nors dailės kritikas dirbs su prastu menininku, kas iš to? Kad ir sukurs jis
kažkokį planą, gaus vieną kitą premiją, ilgalaikiame veiksme vis tiek nieko iš
to nebus. Susidūręs su didesniais procesais, subliūkš tas dalykas.
Gerai, dabar panagrinėkime
šitą aspektą. Jis man primena sportininkus. Treneris sako: reikia pastebėti
talentą. Vienas vaikas talentingas, kitas mažiau. Tas, kuris mažiau talentingas,
tegu šiaip sportuoja, o treneris parengs olimpiečiu kitą, apdovanotą talentu.
Ar su menininkais panašiai?
Be abejonės, studijuoti meną gali
visi, bet labai mažai yra tų, iš kurių gali būti dailininkas ar apskritai
didesnis menininkas. Žmogus turi turėti ne tik plastinių sugebėjimų, kurių,
tarp kitko, lietuviams duota palyginti daug...
Kokių sugebėjimų?
Plastinių – formos pojūčio, ritmo,
spalvos, linijos. Tikrai įgimti lietuvių gabumai čia yra nemaži, dažniau
pasitaikantys negu kitų tautų. Tik to neužtenka. Reikia turėti ką pasakoti,
žmogus turi būti įdomus, kažką išgyvenęs. Jeigu nuobodu, iš to meno nebus.
Net ir abstrakti dailė turi savo turinį,
tik kitokio pobūdžio. Vienas dalykas, žmogus privalo turėti turtingą emocinį
pasaulį, ypatingą ritmo pojūtį, kitas dalykas – jis turi turėti, ypač
dabartiniame etape, be galo daug visokių subtilių abstrakčios dailės žinių. Tai
yra irgi labai sudėtingi procesai.
Šiais laikais pats menininkas gali net
neturėti plastinio sugebėjimo, bet gali turėti labai įdomią idėją, ir jo darbus
gali realizuoti kiti, tai dabar yra legitimu, toks variantas irgi įmanomas, bet
vis tiek tas personažas privalo turėti turinį.
Kitas dalykas, jis privalo turėti
charakterį. Jeigu labai gabus, tačiau be charakterio, tai tiesiog užges, nebus
jokios pažangos. Tai jeigu aš matau, kad žmogus turi visas tas savybes, ir esu
mačiusi labai daug kūrinių, tai tiesiog ir intuityviai jaučiu, ne tik savo
žiniomis, iš kurio kas nors gali išeiti, o iš kurio – ne. Kai matau ir patį pradedantį
žmogų, man lengviau, o jeigu matau tik kūrinį, vis tiek irgi pastebiu.
Bet su žmogumi – lengviau?
Su žmogumi lengviau, nes prisideda
kiti faktoriai. Jeigu jis yra jaunas ir dar pradinėje stadijoje savo svarbiųjų
darbų, kurių aš strategiškai iš jo laukiu, tai matant žmogų, yra lengviau, nes aš
tada matau ir jo charakterio savybes: ar jam užteks, sakykime, valios. Bet
kadangi gabumai dažnai yra susiję su padidintu jautrumu, tai gali būti, kad jis
valios turi, bet sutrukdys kiti dalykai: jis neatlaikys, sakykime, atšiaurios
aplinkos, neteisybės, dar gali turėti ligos elementų ir todėl tiesiog išeis iš
kelio, bet ne dėl to, kad jis neturėjo milžiniško potencialo. Jis gali
nusižudyti ar dar kas nors atsitikti. Man beveik neteko apsirikti per visą
laiką. Tiktai vienas iš tokių, kurie turėjo gabumų ir galėjo ką nors daryti,
nustojo daryti, nes buvo įtrauktas buities.
Kas toks?
Nenoriu pavardės sakyti. Iš Urbono ir
Railos kartos, kaunietis toks, irgi gabus. Būtų galėjęs sužibėti, bet įtraukė
Kauno atmosfera, turto gausinimo, ir viskas dingo, pasidavė jisai. Bet daugiau
neteko apsirikti. Man buvo net keista, kai savo senus straipsnius pakėliau, kad
nė karto neatėjo į galvą pagirti ką nors ar seną, ar jauną, ar užmirštą, ar
pradedantį, kuris po to pasirodė koks niekalas. Visada tikrai galima jo darbus
vadinti meno kūriniais. Man nereikia braukyti, atrinkinėti, slėpti ko nors, guostis,
kad kažkas atsitiktinai nutiko... Tai yra labai reta.
Kai jūs pagiriate tai, kas
yra iš tikrųjų verta, tai normalu. Bet gal esate pražiūrėjusi ką nors, kas pasirodė
neverta, jūs nepaminėjote, o menininkas paskui atsiskleidė?
Taip irgi nėra buvę, neatsitiko dar.
Žinoma, galėjau padaryti apie ką nors daug daugiau, bet viena negaliu nuveikti
visų darbų. Net ir šiuolaikiniame mene tai nėra įmanoma. Kartais norėčiau ką
nors padaryti, manau, kad tai labai reikalinga, bet neturiu nei laiko, nei
galimybių. Arba galiu padaryti kokią smulkmeną, bet negaliu dirbti nuosekliai.
Juk aš nevadovauju jokiai institucijai, kurioje turėčiau sužiūrėti, kad sistema
funkcionuotų. Aš galiu tiktai vystyti tol, kol man leidžia, kol vėl neatima, ką
padariau, kas nors, kas tuo metu nosį krapštė ir laukė, kol aš padarysiu. Ir
vėl tada iš naujo. Mano šitiek darbo įdėta, o kažkas naudojasi, nueina ir
gadina po to.
Manęs kažkada paklausė Lehmbrucko
muziejaus direktorius, mes buvom abu dar jauni, kuo iš esmės skiriasi jo ir mano
profesinis gyvenimas. Nes mes taip panašiai mąstome. Tai atsakiau: „Kai tu
darai ką nors, kyli visą laiką aukštyn. O aš turiu įdėti dar daugiau jėgų, kad
nenuklimpčiau žemyn.“ Toks yra esminis skirtumas.
Kai tampi autoritetu, iš tavęs visi
labai daug nori. Bet jie nesuvokia, kad tavo jėgos ir laikas yra riboti.
Ištekliai riboti, taip.
Neturiu jokių materialinių sąlygų,
neturiu asistento ar kokių nors žmonių, kurie padėtų techniškai, neturiu tokių
lėšų, kurios leistų kokybiškai pailsėti – gi nieko neturiu. Turiu tik darbą.
Dirbu sėkmingai, bet tai man neatneša rezultatų, kurie padėtų eiti į priekį.
Sakyčiau, tai tragiška.
Aišku, esu ir pati kalta. Vienas
dalykas, esu ne karjeristė, antras dalykas – labai išdidi, ir trečias dalykas,
kai žmogus pernelyg daug dirba, jis tiesiog nebepaiso kai kurių dalykų, kurie
jau jam stuksi. Užtenka proto matyti, kad čia jau negerai ir tuoj mano darbą
pasisavins, bet leistis į visokius saugojimus, intrigas, žiūrėti, kad taip
neatsitiktų, aš negaliu.
Bet tai vis tiek nekeičia mano
požiūrio į dalyko esmę. Aš galvoju, kad šita sritis yra nepaprastai įdomi ir,
kai dirbu su šiuolaikiniu menu, ji labai daug leidžia spręsti pačiai, o tai man
svarbu.
Pasiaiškinkime
šiuolaikinio meno sąvoką. Nuo kurio momento jūs laikote meną šiuolaikiniu?
Aš vadinu jį tiesiog chronologiškai –
po Antrojo pasaulinio karo prasideda šiuolaikinio meno etapas. O naujos formos
šalia klasikinio modernizmo atsiranda nuo 1950-ųjų pabaigos. Ir kitaip nėra.
Gerai. Ir tai yra jūsų
pagrindinis laukas?
Taip, tai yra mano pagrindinis laukas:
apie tai rašau, skaitau paskaitas dabar, skaičiau, kai galėjau rinktis temą,
nuo 1990 metų. Bet man nemažiau svarbu žiūrėti ir į senąjį meną. Yra daug
menotyrininkų, kurie domisi siaurai tik tuo, apie ką rašo ar tyrinėja, bet aš
tikrai niekada nepriklausiau tokiems. Man labai svarbu žiūrėti ir į archeologinius
dalykus, ir į Baroką, ir į ką tik noriu. Bet vienas dalykas yra žiūrėti su
malonumu ir daug, o kitas dalykas – tyrinėti. Man milžiniškas malonumas matyti
senosios dailės kūrinius, susižinoti apie juos vienaip ar kitaip, bet man tai
netiktų pagal charakterį. Aš nemėgstu dirbti su archyvais ir nemėgstu būti
srityje, kur jau viskas ir šiaip nuspręsta.
Gal pasitaiko dar
atradimų, iškasenų?
Ten atradimų beveik nėra. Nebent
archeologai iškasa ką nors kokiame Meksiko city. Jau yra žinoma, kaip
tokius dalykus tyrinėti, kaip pamatuoti viską. Mano charakteriui reikia
nuotykio, kai aš pati galiu apsispręsti. Tai charakterio savybės.
Matau bent tris jūsų
profilius: menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė. Dalinate talentus po
trečdalį, ar kuriam nors teiktumėte prioritetą?
Na, aš manau, kad turėjau prigimtinį
sugebėjimą skaityti paskaitas.
Taip, dar ir dėstytoja.
Kaip matau iš studentų, tai ir poveikį
turėjo, ir įsiminė, ir mėgo jie mano paskaitas, nors labai sunkiomis sąlygomis
jos buvo skaitomos. Man tas darbas visada atrodė savas ir svarbus. Pirmiausia,
ten galėjau labai daug mokytis, nes tam, kad paruoščiau paskaitą, turėjau labai
daug mokytis pati. Ruošdama paskaitas, dažnai perskaitau ir sužinau tokių
dalykų, į kuriuos kitomis aplinkybėmis net nesugalvočiau įkišti nosies. Tai
labai daug duoda. Galimybė nuolat ko nors mokytis man labai patiko. Jeigu
būčiau visą gyvenimą dėsčiusi tą patį, gal man taip nebūtų atrodę, bet labai
ilgai man teko dėstyti visuotinę meno istoriją, įvairius periodus. Iš pradžių
„nelegaliai“ dėsčiau šiuolaikinį meną, tik santvarkai pasikeitus buvo galima jį
dėstyti, tada jau skaičiau labai daug kursų. Taigi, tas darbas užėmė labai daug
vietos ir laiko mano gyvenime, jis buvo reikšmingas, nes praplėtė horizontą ir
supratimą labai stipriai. Kitas dalykas – buvo įdomu susidurti su pradedančiu žmogumi,
pamatyti, kaip užgimsta menininkas.
Jūsų studentas?
Taip. Na, jis nėra mano studentas kaip
būtų tapybos dėstytojo studentas, nes aš jam dėstau meno istoriją. Bet jeigu aš
tai darau įdomiai, jis kreipiasi į mane tokių dalykų, dėl kurių turėtų kreiptis
į savo tapybos profesorių. Nes anas jam yra per mažas autoritetas, aš jam esu
didesnis.
Aš dėsčiau gi ne tik meno istorikams,
visą laiką dėsčiau ir dailininkams. Tai irgi turi gyvybės, tai nemechaniška ir
nesikartoja. Jie keičiasi ir kiekvienam individui reikia ko nors kito. Labai
dažnai patys gabiausieji prieina prie manęs po paskaitų ko nors paklausti,
parodyti savo darbų, užduoti kokių nors klausimų, ir tai gimdo dialogą
atsirasti dar kažkam daugiau, ne tik paskaitai. Aš negaliu visiems padėti, tai
yra neįmanoma, bet vienam kitam padedu kurį laiką, kol jie nors kiek įsitvirtina.
Net ir pabaigę studijas jie ateina paklausti patarimų, ar ištikti kokios nors
krizės. Aš dalyvauju tame procese toliau.
Todėl negaliu atskirti savo veiklų,
kad čia – dėstau, čia – kuruoju, o čia esu kritikė. Viskas persipina.
Gražu.
Bet yra kitas momentas, pradžioje jis
man būdavo labai liūdnas. Kai skaitau paskaitą, kad ta paskaita pavyktų, man
visi sėdintys auditorijoje brangūs. Aš susikaupiu, nebubenu tausodama savo
jėgas, nerodau ekrane skaitydama nuo jo, o iš tikrųjų skaitau paskaitą. Tai tuo
metu man jie visi yra labai brangūs, aš atiduodu labai daug energijos ir žiūriu
į kiekvieną iš jų kaip į vertybę. O po to, kitame veiklos etape, aš skiriu savo
jėgas jau tik gabiausiesiems, ir tai ne visiems, nes neužtektų nei laiko, nei
jėgų. Tada tie kiti, mažiau gabūs, kuriems aš taip pat nuoširdžiai dėsčiau,
labai nusivilia. O man nemalonu, nes turiu nuolat atsisakyti. Staiga iš tokio
žmogaus, kurį jie įpratę vertinti, pavirstu tokiu, kuris juos atstumia. Tai
labai nemalonus jausmas.
Nemalonu atstumti, taip. Tenka
išmokti pasakyti „ne“.
Tikrai nemalonu. Tai yra sunkus
dalykas, labai sunkus dalykas. Jeigu tu nereaguosi į auditoriją geranoriškai,
jeigu stovėsi pasipūtęs ar savimi patenkintas, tau niekada nepavyks nei kalba,
nei paskaita. O jeigu reaguoji nuoširdžiai, tavęs paskui laukia sunkus etapas
su „ne“.
Mat kaip. Dar papasakokite
apie parodų kuravimo sritį.
Man tikrai teikia didžiausią malonumą
ir geriausiai sekasi daryti kolekcijas ir parodas. Pavyksta padaryti taip, kad
mano parodas visada gerai lanko, geriau negu kitų. Tas man Lietuvoj irgi visada
pakenkdavo. Jeigu mano parodas lanko, sakykim, dešimtkart daugiau ar kelis
kartus daugiau negu kitų, tai iš pradžių jie gal ir pasistengia pralenkti, bet
kai nepavyksta, aš pasidarau bloga. Kai kas mano, kad jeigu tik atsidurs mano
vietoje, tai tada ir jų parodas taip lankys. Dėl to aš nukenčiu. Bet tikrai, ar
aš darau čia, ar aš darau kitur, lankomumas visada geras. Matyt, mano susidomėjimas
meno objektais persiduoda žiūrovui, moku parodyti darbus taip, kad jie
matytųsi, suveiktų. Visada galvoju, kur ir kada ką rodau, bandau suvokti, ko
tuo metu publika gali laukti. Aš nenoriu daryti parodų, į kurias niekas neina,
ir jaustis savimi patenkinta. Man labai svarbu pasidalinti su žiūrovu.
Tačiau tada žiūrovas ir
kriterijus formuoja.
Jisai formuoja kriterijus, bet aš galiu
jam paprieštarauti savais būdais. Pavyzdžiui, dabar, kai atsirado daugiau
didžiulių parodų ir išaugo šiuolaikinį meną žiūrinčiųjų skaičius, mes matome,
kad didžiosiose parodose, tokiose kaip Kaselio, Venecijos bienalė, atsirado
labai daug scenografinių efektų, išorinių, kad publika būtų staigiai
teatrališkai paveikta, ten užtruktų, žmonės, kurie išmano mažiau, liktų
patenkinti. Bet galima padaryti ir visai kitaip. Žmonės su malonumu žiūrės ir liks
užburti, jeigu padarysi gerai. Nebūtina pasiduoti bendrai krypčiai, jeigu moki
padaryti, rasti būdų juos pritraukti. Bet vis tiek reikia galvoti, kokiame
mieste rodai, kokie ten eis žmonės. Gi negali daryti parodų sau pačiam, tai
būtų nesąžininga.
Parodą turbūt galima
laikyti savarankišku meno kūriniu?
Taip. Bet man liūdniausia, kad čia
niekada negaliu pabaigti, ką pradėjusi. Kad galutinai įvyktų poveikis, turėtų
būti serija, o man visada nutraukia, ir vėl nebegalima, vėl iš naujo kas
nors... Tai yra Lietuvoj tiesiog pragaištis.
O kodėl būtinai turi būti
serija?
Kad turėtų ilgesnį poveikį visuomenei.
Turi būti per ilgesnį laiką labai gerai padarytų dalykų. Tada daug didesnis
poveikis negu pavienių. Neverta daryti tokių dalykų, kurie neįsimena.
Verta užsiimti tik
svarbiais ir paveikiais dalykais.
Jie gali būti maži, gali būti dideli,
bet visi turi būti tikri.
Dailės parodos plakate
arba ant katalogo viršelio pirmiausia nurodomas dailininkas. Kuratorius ten
giliai paslėptas. Dar svarbūs būna parodos architektai...
Architektai pas mus yra naudojami perdėtai.
Architekto tikrai reikia tiktai milžiniškoms parodoms, užimančioms didelę
teritoriją. Kitaip vyksta tik pinigų švaistymas. Tikrai užtenka vien dailininko
arba dailininko su kuratoriumi, jeigu tai personalinė paroda ir jos dydis nėra
gigantiškas. Dažnai visas tas dizainas tik blaško ir atitraukia nuo meno
kūrinių arba juos net užmuša.
Mano kaip kuratorės tikslas niekada nebūna
parodyti pačią save. Aš noriu gerai parodyti kūrinius. Aš ten net neturiu
matytis. Jeigu tai grupinė paroda, turi
deramai atsiskleisti kiekvienas autorius ir kūrinys, o jeigu tai vieno
autoriaus paroda, jis turi atsiskleisti labai įdomiai, kad būtų vis labiau
įsimintas ir turėtų didesnių šansų. Rodydama autorių, turiu įtikinti žiūrovą
tuo, kad tai yra puikus autorius, maksimaliai atskleisdama kūrinius, rodydama
juos taip, kad būtų kuo paveikesni. Bet čia neturiu matytis aš pati kaip
kuratorė, turi matytis kūriniai. Man nėra jokio tikslo save rodyti, aš nenoriu.
Mano išeities taškas darant parodas
visada yra geri kūriniai, o ne kokia nors teorija. Man įdomu tiesiog rasti būdą
parodyti gerus kūrinius. Ir tada pagalvoti, kokia tema aš juos galiu parodyti,
gal su kuo nors sugrupuoti, kad jie atsiskleistų. Arba, pavyzdžiui, yra užgimę
kažkas įdomaus, bet tai dar neparodyta. Jeigu sėkmingai parodau, gal tuo metu
ir sako, kad aš neteisi, bet po kurio laiko visi pripažįsta tuos autorius, nes
juos pastebi. Kuratorius neturi per daug matytis, jis turi sukoncentruoti
pastangas į meną.
Panašu į filmo prodiuserį.
Juk „Oskarą“ už geriausią filmą atsiima prodiuseris, ne režisierius.
Aš sakyčiau, kad darydama parodą
labiau esu režisierė, nes surežisuoju situaciją. Tačiau dailininkas – tai ne
aktorius, tie kūriniai jau egzistuoja. Režisierius su aktoriais kuria tuo
momentu, o čia tie kūriniai jau yra. Ir mano darbas yra per dialogą su autoriumi
arba, jeigu autorius šitoje srityje mažiau sugeba, tada daugiau mano užduotis –
tai, ką jis padarė geriausia, maksimaliai atskleisti, kad tie darbai galėtų
pasiduoti žiūrovui, patraukti savo magija. Čia nėra griežtų taisyklių.
Kiekvieną kartą turiu pagalvoti, kur darau, kokia erdvė. Kiekvienoje erdvėje
šiek tiek kitaip reikia tuos pačius darbus išdėstyti. Reikia jausti erdvę ir
patalpų proporcijas. Jeigu kuratorius neturi erdvės pojūčio, jis negali darbų
gerai išeksponuoti. Tada jam būtinai reikia architektų ir visokių priedų.
O jūsų kolegos užsienio
kuratoriai panašiai mąsto?
Su kolegomis užsienyje tikrai turiu
gerus santykius. Iš kai kurių svarbiausių kuratorių man teko laimė net
komplimentų sulaukti. Pavyzdžiui, vienas tų, kurie įvedė šiuolaikinį kuratorinį
judėjimą, buvo toks Szeemannas, tai aš iš jo esu ir komplimentų laiškų gavusi.
Man jis imponavo tuo, kad jo parodyti autoriai įsitvirtindavo meno istorijoje.
Ir jis visada turėjo drąsos. Ta vyresnė karta turėjo labai daug drąsos spręsti
patys. Po to ateina labiau prisitaikėliškos kartos, daugiau žiūrinčios į
sąrašus: kur autorius jau dalyvavo, kas jį rodė. Kad nesuklystų, niekas nenori
būti pirmas ir rizikuoti. Bet man visada labiausiai imponavo tie kuratoriai,
kurie turėjo drąsos patys daug ką spręsti. Jie ir surinko geriausias
kolekcijas, jie įvedė daugelį tų pavardžių, kurios šiandien atrodo klasika.
Būtent tie, kurie rizikavo.
Yra kuratorių, kurie gali labai
įdomiai surinkti medžiagą, bet visai nemoka eksponuoti. Jeigu jie yra
inteligentiški ir savikritiški, jie tai pripažįsta ir tada ieško, kas jiems tai
išspręs. Gali būti puikus tyrinėtojas, bet absoliučiai negali daryti parodų,
nes paroda yra ne knyga. Yra didelis skirtumas tarp knygos, kad ir gausiai iliustruotos,
ir parodos. Reikia suvokti, kad joje žmogus juda erdvėje, jis yra su visomis
emocijomis, jis yra gyvas, tai skirta žiūrovui, turi būti ta specifinė magija.
Negalima parodos perkrauti. Pas mus
dažnai rašo kritinius straipsnius, kurių reikalavimai visiškai nerealūs. Jeigu
žmogus padarytų tą, ko ten reikalauja, tai būtų tiek prikrauta, kad išvis būtų
neįmanoma žiūrėti. Ar papildomų detalių, ar tekstų, ar objektų – tiesiog
neįmanoma toje erdvėje išbūti.
Be to, parodos gali būti labai
skirtingos. Viena yra įdomi savo dokumentine puse, siužetais, kita gali būti įdomi
dėl plastinių savybių, dar kita – dėl spalvos, kita – dėl autoriaus ypatingo
regėjimo. Kiekvienai medžiagai reikia rasti kitą raktą ir kitą sprendimą. Dėl
to tai yra taip įdomu. Man visada įdomiausia buvo daryti kolekcijas ir parodas,
tą aš tikrai moku geriausiai. O dailės kritika man yra daugiau palydintis
dalykas.
Kai teko susidurti su
Hansu Obristu, žymiu kuratoriumi, mane pribloškė jo tempas – žmogus taip
brangina laiką, tiek juda, kad beveik nemiega.
Jis kaip maniakas.
Jis visiškas maniakas,
taip. Įsivaizduoju, kad veikia milžiniška pagunda aptikti naują menininką,
atsiliepti į visų galerininkų kvietimus. O jums būdingas toks azartas?
Mano azartas viską pamatyti ir žinoti
labai didelis ir visada buvo neproporcingai didelis, lyginant su sąlygomis čia.
Bet reikia suprasti, kad Obristas gyvena kitą gyvenimą. Jis gali visur
nuvažiuoti, jis atitinkamai uždirba, jam dirba daugybė žmonių. Bet atrasti pats,
šitaip skubėdamas, jis gali labai mažai. Jam kiti parodo, ką galima atrasti.
Jeigu tu dirbi labiau tarptautinį darbą tokioje institucijoje, kurioje gali
gyventi tarptautinį gyvenimą, tu susikuri labai platų žmonių tinklą ir turi
kolegas, kurie į tavo klausimus atsako, priima, rodo, vos pasirodai kur nors
kad ir dviem valandoms. Aš jo vietoj nenorėčiau būti jokiu būdu. Nes vis tiek
jis daugiausia naudojasi tuo, ką sako kiti, o labai mažai turi laiko pats į ką
nors ilgai ir giliai įsigilinti. Tiesiog surenka visas žinias ir iš jų vieną
kitą dalyką išsitraukia, bet pats paieškoti nelabai gali.
Toks žongliravimas yra
visai kitoks gebėjimas negu jūsų?
Negaliu pasakyti, kad aš to
nesugebėčiau, jeigu turėčiau jo sąlygas.
Bet nenorėtumėte?
Nenorėčiau. Mane labiau domina ką nors
padaryti, kai niekas neliepia. Pradžioje net sakys: „Nedaryk“, o po to tie,
kurie apie tai supranta, sakys: „Tai buvo puiku!“ Kai čia patirdavau kokių nors didelių nusivylimų, sūnus
man visada suteikdavo gerą paguodą, sakydamas: „Ar tu nori, kad šitie
vidutiniai žinovai žavėtųsi tavo darbu, kai žavisi geriausi kitose šalyse? Tu
negali turėti ir tų, ir tų.“
Bet, Raminta, jūs sugebate
pelnyti ir žinovų komplimentus, ir žiūrovų dėmesį. Paprasti žmonės iš gatvės plūsta
į parodas, jokie ne žinovai.
Taip turi būti. Kam daryti, jeigu neis
žiūrovai? Koks tikslas?
Atrodo, sutampa žmonių iš
gatvės ir pačių geriausių žinovų vertinimai.
Įmanoma tą padaryti. Kad ir paprasti
žiūrovai, ne visai jie gal iš gatvės, sąlygiškai galime taip pavadinti, nes jie
nors ir nėra specialistai, bet domisi menu, turi instinktą. Jie gal nepasakys,
kodėl ten buvo taip gerai, bet visada, jeigu padarai parodą gerai ir ji
pasiseka, – jeigu nedarai kaip iš retortos, vien dėl to, kad dirbi
kokioje nors įstaigoje ir tau priklauso daryti bet ką, – tai žiūrovai visada
pasidalina su pažįstamais, pakviečia. Jie gal nežino kodėl, bet jiems ten instinktyviai
patinka.
Jūsų knygoje, aš
peržiūrėjau, paminėta nesuvokiama daugybė parodų. Kurios jums pačiai buvo
mieliausios?
Gal didžiausią džiaugsmą patyriau
darydama „Daugiakalbius peizažus“. Tiesiog man buvo be galo įdomu su puikiais
Rytų Europos menininkais padaryti parodą čia, tokią didesnę, tokią, kokią
noriu. Ji ir atrodė labai gerai, ir lankoma buvo labai gerai, ir kolegų, kurie
atvažiavo iš kitų šalių, buvo puikiai įvertinta. Kad aš buvau teisi, pasimatė
labai greitai istoriškai, nes dalis autorių, kuriuos aš pasikviečiau, po to
gavo visokių tarptautinių apdovanojimų. Čia ji sulaukė iš žiūrovų tikrai gero
įvertinimo, nes gausiai lankyta, o iš vietos kolegų labai daug blogo
įvertinimo. Vienintelė palanki recenzija išėjo Kanopkienės. Kiti klausinėjo: „Kam?
Kodėl Rytų europiečiai? Kas čia per autoriai?“ – susidėjo daug dalykų.
Aš dažnai kažką imu daryti, kai čia apie tai dar niekas nieko nežino. Dabar –
taip, Rytų Europos konceptualūs dailininkai yra garsūs. Visiems kolegoms,
dirbantiems parodų srityje ar save laikantiems kritikais, ir čia savaime
suprantama, kad šie garsesni autoriai yra lobis. Bet anuomet visiškai kitaip
reagavo.
Labai dažnai aš iššoku laike.
Pavyzdžiui, tada būrį autorių suradau, kai kiti nesuprato, kad juos reikia
rodyti. Savo terpėje iššoku laike per daug į priekį. Kitur tokia paroda būtų
tiesiog labai gera ir tiek, nesukeltų pasipiktinimo, ji tiesiog būtų gerai
priimta ir gerai lankoma.
Kita paroda, kuri buvo labai svarbi ne
tik man ir turbūt iš visų mano užsieny darytų parodų turėjo patį didžiausią
lankomumą, vadinosi „Paveikslų atmintis“. Tai buvo trijų Baltijos šalių
fotografija. Ji buvo labai svarbi tuo metu, nes daug keliavo. Būtų dar
keliavusi ne tik po Vokietijos, bet ir po kitų šalių miestus dar ir dar, ir
dar. Turėjo neįtikėtinai daug palankių recenzijų Vokietijoje ir per plačiąją
spaudą, kasdieninius laikraščius, tokius kaip „Der Spiegel“. Turėjo tiesiog
kolosalų pasisekimą. Mes ją parodėme ir Berlyne, „Gropius Bau“ parodų rūmuose.
Bet aš ją dariau ne viena, su kolegomis vokiečiais, latviais ir estais.
Sumaniau ją aš, iš mano sumanymo ir atrankos jinai gimė, bet realizavome visi
bendrai. Visą organizacinį, techninį darbą, kurio aš niekad Vokietijoje
nebūčiau galėjusi realizuoti, padarė mano kolegė Barbara Straka. Su tais žmonėmis
dirbau devyniasdešimtųjų pradžioje Vokietijoje ir dabar draugauju. Ta paroda
buvo labai įdomi tuo ir galbūt todėl turėjo tokį poveikį, kad sumaniau
parodyti, ką čia išgyveno žmonės. Buvo pasikeitusi santvarka, ir Vokietijoje
dar daug kas labai sunkiai priėmė, kad mums būtinai reikėjo rizikuoti ir eiti
iš Tarybų Sąjungos. Ta paroda buvo visiems galutinis pamokantis įrodymas. Nes
kai žiūri į fotografiją, tu matai ir faktus. Aš norėjau politiką parodyti per
meninę kalbą, per labai vertingas menines fotografijas. O tai nėra toks
paprastas uždavinys. Pavadinimą sugalvojo Barbara Straka, mano draugė
menotyrininkė vokietė – „Das Gedächtnis
der Bilder“, „Paveikslų atmintis“. Ir tos parodos pasisekimas buvo
neįtikėtinas.
Kurios kartos lietuvių
fotografų kūrinius ten rodėte?
Tuo metu abiejų kartų lietuviai
fotografai buvo visiškai persipykę, jie buvo absoliučiame konflikte, bet man
kažkaip pavyko pasiekti tikslą, aš sudėjau į vieną parodą visas tas
besipykstančias kartas, ir jie po to netgi ėmė daugiau bendrauti. Lietuvių
fotografija jau buvo patekusi į užmaršties krizę, ta didžioji, juodai balta, o
po to ji vėl grįžo ir įsitvirtino. Ir tie senieji grįžo, o dar papildžiau
jaunesniais, apie kuriuos užsienyje išvis niekas nežinojo. Kad egzistuoja
Budvyčio karta, niekas net nežinojo. Tai buvo didelis pasiekimas. Kad ji surengta
su latviais ir estais, irgi buvo svarbu, nes tai suteikė tokio tvirtumo ir
bendrumo. Aišku, lietuviai ten dominavo, nes mūsų fotografija buvo platesnė
asmenybių ratu. Latvijoj buvo ryškių dailininkų, kurie įdomiai naudojo
fotografiją, bet parodos pagrindą sudarė lietuviškas indėlis. Ne dėl to, kad aš
jį jėga išplėčiau, bet natūraliai, tiesiog jo kokybė buvo labai aukšta.
Nežinau, turbūt nė viena mano paroda man neatnešė tiek pripažinimo. Bet ji buvo
mūsų kolektyvi.
Kai Vokietijoje padarai tokį sėkmingą
darbą, karjera susitvarko. Mano draugei vokietei iš karto pasiūlė labai gerą
darbą. O čia tu iš to neturi nieko, nebent kas nors ėda sugrįžus. Nes čia yra
kitas gyvenimo žanras, čia nėra pagarbos. Jeigu nejaučia pagarbos
intelektualiniam darbui tie, kurie save laiko intelektualais, tai ko norėti iš
kitų.
Bet gal padėtis keičiasi?
Nemanau. Mūsų srityje labai pelkėta
situacija, tikrai.
Aš sakyčiau, 1990 metais čia dirbti
buvo įdomiau negu dabar. Nebuvo sąlygų, bet buvo įdomiau. Nes žmonės daugiau
rizikavo. Dabar labai daug kažkokių ratelių, kurie patys sau gyvena, ne dėl
meno.
Ranka ranką plauna, siaurame
rate apsidovanoja.
Patys sau. Vienas kitą apdalina.
Dar pasikalbėkime apie
kolekcijas. Gal jas lengviau pabaigti? Ar esate surinkusi meno kolekciją ir likusi
patenkinta: viskas, daugiau nebereikia kišti rankų?
Na, aš čia surinkau tik vieną
kolekciją. Aišku, ne taip aš ją įsivaizdavau. Aš ją sutikau rinkti tik todėl,
kad tikėjausi daryti parodas. Niekada nebūčiau jos rinkusi, jeigu būčiau
žinojusi, kad aš negalėsiu su ja daryti parodų.
O jums taip buvo žadėta?
Taip buvo žadėta, taip buvo susitarta.
Aš turėjau būti viena iš trijų steigėjų, paskui pasidarė kitaip, teko raštą
pasirašyti, sutikti, kad aš jau nebe steigėja, o po to palaipsniui ir parodų
nebeliko galimybės daryti.
Čia apie MO dabar kalbamės,
kad nesusipainiotume. Ai, tai muziejaus rinkinio idėja yra šiek tiek kitokia
negu eilinės kolekcijos.
Aš ėjau dirbti kitomis sąlygomis. Aš
tikrai tos kolekcijos nebūčiau dešimt metų rinkusi ir tiek į ją įdėjusi
pastangų, jeigu būčiau žinojusi, kad su ja nedarysiu parodų – niekad. Sąlyga
mano buvo, kad darysiu parodas. Bet gyvenime visko atsitinka, o Lietuvoje
atsitinka per dažnai. Kolekcija, jeigu tu ją renki būsimam muziejui, tai
savaime aišku, turi daryti taip, kad iš jos bus rengiamos parodos. Tiek tu jas
darysi, tiek kiti jas darys, bet kad ji būtų tokia, iš kurios galima padaryti
geras parodas, ir ne vieną, skirtingas.
Gerai, bet jums pavyko.
Jūs surinkote tokią kolekciją, iš kurios galima daryti parodas?
Taip, pavyko.
Tiktai jus nušalino ar
patraukė ir neprileido prie pačių parodų.
Aš gavau padaryti tik pirmąją parodą,
ir viskas tuo pasibaigė.
Tai po tos pirmos parodos
pasikeitė nuomonė, ar dar kitokių priežasčių būta?
Ne, prieš tai. O pirma paroda buvo
tokia, kad žmonės stovėjo lauke visus keturis mėnesius.
Atsimenu.
Tai negalima pasakyti, kad man paroda
nepavyko, nes pas mus žmonės nestovi lauke prieš parodas.
Bet dar pasakykite apie
kolekciją – tokio muziejaus kaip MO kolekcija juk bus nuolat pildoma, niekad
nebus užbaigta.
Ji bus pildoma, jeigu tam bus
skiriamos lėšos.
Aišku.
Visada priklauso nuo to, ar bus lėšų.
Be to, valstybinės, nacionalinės kolekcijos turi augti be galo kartu su metais.
O daugeliui privačių kolekcijų gali būti surinkti gražūs komplektai ir jos net
nebesitęsti. Nėra būtina, kad ji būtų renkama toliau. Svarbu turėti gerą
branduolį ir jį gerai rodyti.
Taip, dauguma privačių
rinkinių – paveikslų, knygų, kokių nors drožinių, pašto ženklų, dar ko nors, ką
žmonės renka, – niekada nesibaigia. Rinkėjas nori kuo daugiau, kuo gausiau: dar
ir to norisi, ir kito norisi, ir dar to norisi – plečia be galo. O yra kitokių
pavyzdžių, kalbėjausi su kolekcininku, kuris pasakė: „Man įdomu tiktai tol, kol
įvykdau savo viziją. Surenku, ką sumaniau, ir tada galiu kolekciją parduoti,
man nebeįdomu ją turėti, aš ją pamirštu ir pradedu rinkti kitą.“ O jūs esate
taip dirbusi?
Aš kiekvieną kartą imuosi darbo dėl
kokių nors priežasčių. Lietuvoje susidarė situacija, kai meno nerinko valstybė.
Ji nesusitvarkė su skylėmis, kurios liko dėl cenzūros nuo Švažo kartos, ir beveik
nerinko nuo Nepriklausomybės. Todėl būtinai reikėjo surinkti ir sukaupti gerus
kūrinius vienoje vietoje. Ta proga man pasirodė labai svarbi. Jeigu galima
padaryti tą darbą, tai reikia jį padaryti. Bet kadangi man nebe trisdešimt ir
aš nebeturiu viso pasaulio laiko, aš norėjau pasiekti daugiau: jeigu mes
padarysime gerą kolekciją, atsidarysime muziejų, tai vėl padarykime tokį
stambesnį Lietuvių dailės tarptautinio pripažinimo šuolį. Tam toks muziejus
galėjo puikiai pasitarnauti. Aš esu tokį šuolį suorganizavusi 1990 metais, tada
man pavyko įvesti į tarptautinę areną nemažą būrį autorių, kurie šiandien yra
pripažinti, o tada buvo labai jauni. Ir su šita kolekcija vėl norėjau padaryti
tokį didesnį šuolį, tik jau geresnėmis sąlygomis ir su daugiau instrumentų.
Būtų buvę puiku. Aš rinkau galvodama, kokios gali būti įvairios parodos, su
kokių kitų šalių menu galima sėkmingai lyginti...
Dabar lygiai taip ir daroma.
Daug dalykų apmąsčiau, kas yra
įmanoma. Žinojau, kam turiu sugebėjimų: eis publika, aš galiu gerai susitarti
su kolegomis čia ir kitose šalyse, žinau, kuriuos geriau pakviesti kuriam
darbui, surasti kontaktą, kad kažką labai gero dažniau priimtų, pasiūlytų,
apsikeistų su kuo nors. Todėl mane ta užduotis traukė. Įsivaizduokit, įdėjau be
galo daug, tuo metu turėjau atsisakyti kitų galimybių. Ir po to likusi be
nieko, labai nusivyliau.
Suprantama.
Man buvo labai sunkus metas. Privedžiau
tokį dalyką iki finalo ir turėjau tai patirti. Tikrai nenorėčiau pakartoti.
Lietuvių dailininkams buvo labai gerai, sunkiu momentu labai padėjo, kad tie
darbai buvo nupirkti. Labai gerai, kad jie atsidūrė vienoje vietoje, kad jie
saugomi, kad Vilniuje yra dar viena lankoma vieta. Visa tai yra gerai. Bet man
asmeniškai tai kainavo per daug. Aš tokiomis sąlygomis būčiau to nedariusi.
Na, bet rezultatas pasiektas.
Yra, bet jis nėra toks geras, kaip man
norėtųsi. Tiesiog žinau, kad iš to, kas ten įdėta, galima padaryti geriau. Bet
kai nesi savininkas, tau visada taip gali atsitikti. O be to, reikia turėti
mažiau fanatiško profesinio užsispyrimo, daugiau klausytis blaivaus proto ir
nedaryti kai kurių žingsnių.
Kompromisai irgi sukelia
nusivylimą.
Bet esu kokia esu, negaliu to
pakeisti.
Gal galite, bet žmonėms
keistis reikia laiko. O aš pagalvojau, kad suvokiau naują dalyką. Man anksčiau atrodė,
kad tobula kolekcija yra baigtinis rinkinys, kurį galima tiesiog eksponuoti
arba džiaugtis. Kai ji baigta, ten surinkta viskas, ko reikia pagal idėją:
laikotarpius, dailininkus, meno rūšis, ar dar ką nors. Bet iš jūsų išgirdau,
kad skirtingos kolekcijos gali bendradarbiauti tarpusavyje, gyvuoti ir maišytis
su kitais rinkiniais. Taip atsiranda dar daugiau.
Yra daugybė galimybių, jei tik
planuoji ir mąstai. Man buvo įdomu ne tik gerai surinkti. Visada negausi ko
nors, ko dar reiktų. Ne dėl to, kad nežinai, kad to reikia. Gali savininkai
nepirkti, nes nenori, kitą kartą gali pardavėjas per daug prašyti pinigų, kitą
kartą gali neparduoti arba nebūti to daikto. Bet daugiau ar mažiau gerai
surinkti galima, jeigu moki ir dar tavimi pasitiki menininkai.
Mes ir kainomis labai saikingomis
surinkome, reikia pripažinti. Žmonės manė, kad aš dirbsiu su ta kolekcija, tai
dar darė mums visokių nuolaidų, pardavė savo pačius geriausius darbus, kuriuos
daug metų saugojo, nepardavinėjo dešimtmečius.
Tai yra kuo pasidžiaugti.
Galima gražiai rodyti, žmonės eis, bus
gerai, bet galima padaryti iš to daugiau: daug mainytis, suteikti tiems
kūriniams gyvybės, keistis su kitomis kolekcijomis, galų gale labiau
išpopuliarinti ir įtvirtinti lietuvių meną – yra masė galimybių. Be to, ir MO pastatas
nelabai didelis, tai irgi privalumas, nes žiūrovams pačiuose didžiausiuose
muziejuose labai sunku, jie psichologiškai pavargsta vos įėję. Ir miestui labai
gali pasitarnauti toks lankymo objektas, papildoma atrakcija. Jeigu ten rodysi,
ką galima ir kitur rasti, irgi niekam nebus įdomu. Vakaruose daug muziejų turi
susipirkę tą patį, bet jeigu, pavyzdžiui, atvažiuoji į Briuselį, labai įdomu
pažiūrėti būtent belgišką kolekciją, kurios tokios didelės kitur nerasi. Ir
lietuviška šiuo atveju yra tam tikras privalumas kaip turistinė atrakcija,
kitur tu jos nerasi.
Bet pagrindinė mano svajonė buvo – aš
jos jau niekada nebeįvykdysiu, turėjau vilčių, dar prieš pradėdama rinkti šitą,
– norėjau Vilniuje surinkti Rytų Europos kolekciją. Bet aš čia niekada
neturėjau tokios pozicijos, kuri man atrištų rankas. Tokio muziejaus nėra, ir
buvo galima labai gražiai surinkti, kai apie tai daug žinau. Aš ir kursą buvau
įvedusi, Akademijoje skaičiau apie Rytų Europos šiuolaikinį meną. Įsivaizdavau,
ką ir kaip gauti. Tuo metu, kai man tas sumanymas subrendo, tie kūriniai dar
nebuvo brangūs.
„Rytų Europa“ – sąvoka
plati. Ką ji aprėptų? Ir Rusiją?
Rusijos – ne, tai būtų Balkanai,
Vidurio ir Rytų Europa: Latvija, Estija, Lenkija, Slovakija, Čekija, Vengrija
ir Balkanai. Galėjo būti nuostabi kolekcija. Kainavo dar nedaug tuo metu, kai
sumaniau, tą idėją ėmiau brandinti. Buvo galima įvykdyti. Dabar labai brangu
būtų, per tą laiką labai stipriai šoktelėjo darbų kainos. Bet tiesiog nelemta
buvo.
Ko gero. Iš tiesų
ambicingas sumanymas.
Man tikrai būtų pasisekę. Aš dariau
tik vieną tokią didesnę parodą kartu su garsiais kolegomis, trise mes ją darėm,
kai įstojo dešimt naujų šalių, kartu ir Lietuva, į Europos Sąjungą. Tai man
labai lengva buvo dirbti. Labai lengva, kai išmanai tą sritį. Bet ten buvo
paroda, nereikėjo pirkti. O kai reiktų pirkti, dabar geriausių autorių kainos
labai išaugo. Nuostabi galėtų būti kolekcija iš to regiono. Tokia, į kurią
žmonės važiuotų, nes ji nekartotų kitų kolekcijų. Nemažai gerų darbų iš šito
regiono yra Krokuvoje, bet ten truputį viena kryptimi pakreipta. O čia galima
dar įvairiau, daugiau šalių ir išvis gerai padaryti. Mane domina labai daug
dalykų ir gaila, kad palyginti tiek mažai galėjau realizuoti. Jaučiuosi kaip
žmogus, kuriam nepavyko išpildyti. Bet objektyviai žiūrint, tai nebuvo vien
mano kaltė, o ir aplinkybių.
Aišku. Bet galite ir nuveiktais
darbais pasidžiaugti.
Čia, matyt, charakterio dalykas. Užuot
pasidžiaugusi tuo, kas pavyko, aš matau, ko dar nepavyko įvykdyti.
Aš nepaprastai netechniškas žmogus,
tiesiog bet kokios technikos analfabetas, ne tik kompiuterinės. Aš ilgai net
skalbimo mašinos nenaudojau, skalbdavau rankomis, galvodama, kad ir ten
sužlugsiu. Tiesiog antitechnikė esu, lyg iš XIX amžiaus. Todėl knygą ruošiant
man savanoriškai be atlygio labai padėjo buvusi nuostabi studentė Ieva Koncytė.
Ji niekaip negalėjo atsistebėti, kodėl aš nesidžiaugiu. Ji manim taip
didžiavosi, buvo tokia patenkinta, o man tas iškeltas archyvas kėlė tik labai
negatyvius jausmus, nes už tų darbų matydavau, ko dar negalėjau padaryti dėl
vienos ar kitos priežasties, kokio pasiūlymo negalėjau imtis dėl kokio nors
trukdžio. Visiškai kitokia reakcija.
Tas pats Janas Fabre’as
pasakojo, kaip jis stengiasi vertinti savo darbus, lygindamasis su kitais. Jis
išsirinkęs penkis kriterijus, pagal kuriuos vertina savo kūrinius, lygindamas juos
su kitais, ir šiuolaikiniais, bet taip pat ir visų laikų menininkais. Ir sako:
„Šiuolaikinių menininkų sąrašuose aš gerai atrodau, pirmaujančiose pozicijose,
na, o visų laikų mene tai jau gal tik antrame dešimtuke.“ Skamba gal ir
pernelyg išdidžiai, bet man įdomus principas – jam rūpi penki kriterijai:
technika, kompozicija, spalvos pojūtis, vaizduotė ir maištavimas. Tokie yra jo
penki kriterijai, pagal kuriuos jis kiekvieną savo darbą, ar jų ciklus lygina
su kitų menininkų kūryba.
Mes čia užsiplepėjom
gal ir per ilgai jau, bet dar noriu paklausti: ar pagal kokius nors kriterijus
šiuolaikiniam menininkui pavyktų prilygti Rembrandtui ar Vermeeriui, kurie
atrodo neprilygstami?
Na, aš manau, kad apskritai čia
negalima... Man truputį net juokinga, kad toks žmogus kaip Fabre’as kelia tokius kriterijus. Menas yra per daug įvairus ir
mes negalim matuoti visko vienu matu. Pagrindinis dalykas – mes turim matyti
kontekste. Visais laikais buvo pagrindiniai dideli uždaviniai ir kameriniai
uždaviniai. Yra Rembrandtas, yra Rubensas, bet yra ir mažieji meistrai, kito
žanro.
Tu turi galvoti, su kuo konkretus
dalykas turi būti lyginamas. Kokį Petrulį galima priskirti prie mažųjų meistrų
ir taip nustatyti jo sėkmingumo kriterijus. Palyginsim su kuo nors panašiu, su
kokiu Cybisu Lenkijoje, ir matysim, kad jis yra puikus, kokybiškas koloristas
iš natūros. Bet palyginti vis tik reikia, ir su labai geru. Tada matai, ar
atitinka, ar neatitinka, ir tas tau padeda. Bet tu negali visų dalykų lyginti
tarpusavyje. Vis tiek turi lyginti tų dalykų grupes.
Sakykim, jeigu paimsime kokią nors
visą didelę epochą, kad ir Vermeerio amžininkus, taigi nebuvo tų vermeerių
daug, jis vienintelis toks. Buvo daugybė tapančių tuos pačius siužetus,
visiškai panašias kompozicijas ta pačia tematika, o tik pas jį nušvito ypatinga
talento šviesa. Jo kompozicijos kartojasi, tik keli darbai yra visai paslaptis,
koks ten galėtų būti siužetas, ir kurių analogų nerasime pas kitus to laiko
meistrus.
Šiuolaikiniame mene išskirtinių
talentų irgi yra, tiktai niekada pačių geriausių nebūna be galo daug. Paimkim
kad ir Ispaniją, Velázquezą su Goya, ir yra Arroyo dabar. Tai jie daro
skirtingus dalykus, bet Arroyo irgi fantastiškas menininkas, jis yra
išskirtinis, nerasi kito tokio. Vieną kartą pamatęs kelis darbus, nebegali jo
užmiršti, tu apie jį galvosi ir galvosi, ilgesys pamatyti daugiau tavyje jau
pradeda krebždėti.
Sutinku.
Pernai visa Venecijos bienalė nublanko
prieš vieną Marlene Dumas parodą. Ji buvo tokia tikra, tokia įtaigi, kad visi
tie paviljonai su savo teatrališkumu ir pastangomis subliuško prieš jos tapybos
parodą. Mes turime šiandien labai didelių dailininkų, tiesiog reikia
neužmiršti, kad... Kai galvojame apie Vermeerį, yra paprasčiau, nes jo tik apie
30 kūrinių likę. O, pavyzdžiui, Rembrandto ne visi kūriniai vienodai įtaigūs,
bet tų šedevrų, nedidelės grupės kūrinių, neužmiršta visa žmonija ir jų net
neįsivaizduoja savo gyvenimo. Didžiausių kūrinių niekad, nė vienoje epochoje
nėra be galo daug. Yra daug įdomių kūrinių, kuriuos labai įdomu žiūrėti, bet tų
išskirtinių visur nėra labai daug. Jų nebuvo daug visais laikais ir dabar nėra.
Kai kuriuo nors laikotarpiu gyvenimas
pagerėja, atsiranda labai daug mene ir tokių, kurių ten neturėtų būti, gimsta milžiniškas
kiekis visiškai prastų, vidutinių, nuobodžių kūrinių: pildymas projektų,
bienalių, trendų, temų... Kaip sovietmečiu buvo darbininkės, darinėjančios
žuvį, tai dabar kas nors politiškai korektiško, apie ekologiją. Milžiniška
vidutinybių masė sugadina šiuolaikinio meno reputaciją. Bet stipriau atrinkus,
drąsiau atrinkus, originaliau atrinkus, visada yra puikių kūrinių. Ir mažyčių,
kamerinių, ir gigantiškų sumanymų, jų yra. Aš manau, ekonominė krizė šiek tiek
pravalys situaciją. Nes dabar yra nesveika situacija susidariusi.
Anksčiau juk labai nedaug žmonių
studijavo meną. Pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje nedaug kas sau tai galėjo
leisti. Iš mūsų išvažiavo tokių drąsuolių žydų be jokių pinigų ir įsitvirtino
Paryžiuje, bet dažniausiai meno studijuoti važiuodavo žmonės, kurie tai įkando.
Žinau, kai mano tėvelis stojo į Kauno meno mokyklą, ten sunkiai surinkdavo
studentus, o dabar jų perteklius, didžiuliai kiekiai – ir darančių, ir
bandančių.
Pragyvenančių vien iš meno yra labai
mažai, bet jį darančių pasaulyje yra be galo daug. Daro daug ir negabių žmonių,
daro prisitaikydami prie to, kaip turi būti daroma. Kiekis yra milžiniškas,
žiūrovai pasimeta. Jiems kiša dešimt nuobodžių videoinstaliacijų vieną po
kitos, tai jie po to įsivaizduoja, kad visas videomenas blogas ir visos
instaliacijos – šlamštas. O iš tikrųjų, pamatęs labai gerą instaliaciją, žiūrovas
būtų sužavėtas. Jeigu pamatytų pačius talentingiausius videomenininkus, jis
negalėtų atitraukti akių.
Bet ir už tą šlamštą kažkas
vis tiek sumoka.
Taip, greičiau sumoka negabiems, negu
gabiems. Tai vėl tas strategijos nebuvimas. Kultūrai skirti pinigai barstomi
plačiai, negalvojant apie kokybę ir apie tikrąjį potencialą.
Prie Fabre’o Laboratoriumo durų Antverpene prikalta lentelė: „Only
art can break your heart, only kitsch can make you rich“ – tik iš kičo įmanoma
pralobti, o tik menas užgauna širdį.
Projektų reikia, bet negali būti
viskas vien projektai. Dar kai jie, pavyzdžiui, turi būti parengti pagal tam
tikrus punktus: tam tikrus žodžius pavartosi – gausi, kitokius pavartosi – negausi.
Kiek aš dariau parodų užsienyje, nė vienai nerašiau projekto, nė vienam
konkurse nedalyvavau. Visada mane kvietė asmeniškai, nereikalaudami dalyvauti
jokiam konkurse. Mes susitikdavome pokalbiui. Aišku, kažkas rekomenduodavo, pamatęs
mano darbą, ne iš oro gi, bet užtekdavo pasikalbėti, parodyti kelias skaidres,
ką aš maždaug mąstau, ko aš norėsiu. Ir mane pakviesdavo. O čia aš turėčiau varžytis,
užpildžiusi anketą, su tais, kurie gyvenime nieko nėra nepadarę. Tai nesąmonė!
Kodėl manęs, jeigu tikrai aišku, ką aš sugebu, negali paprasčiausiai pakviesti
padaryti darbo? Taip yra civilizuotame pasaulyje. Aš gi ten ne įsidarbinti
noriu, o tik vieną parodą padaryti.
Ir, žiūrėkite, kai lėšos dalinamos,
didžiausias muziejus gauna panašiai kaip kokia nors privati galerija. O dar
visos tos lietuviškos gudrybės! Ta pati galerija pas mus dažnai yra dviguba:
kai parduoda darbus, ji yra privati galerija, o kai reikia gauti pinigus – ji
pelno nesiekianti organizacija. Na kaip gali tas pats būti ir toks, ir toks?
Jeigu kokia nors valstybinė institucija gauna panašiai kaip dviejų kambarių
vietelė, kaip tai gali funkcionuoti? Visi gauna po truputį, ir iš to nieko padaryti
neišeina. Pavyzdžiui, knygai parašyti kai gauni lėšas, tu turi tais metais ir
parašyti. O kodėl ne per dvejus metus? Vienam dalykui parašyti užteks metų, bet
kitą dalyką gal reikia dvejus metus tyrinėti. Nėra jokios logikos, ji gera tik
tiems, kas rimtai nedirba. Jeigu sudės svetimų straipsnių rinkinį, tai užtenka
to laiko, bet jeigu turės iš tikrųjų kažką ištyrinėti, surasti, nuveikti, kas
dar nenuveikta, tai metų neužteks. Galų gale sumos už menotyrinius darbus yra
tokios mažos, kad jokioje srityje niekas už tiek nedirbtų.
Ir dailininkus, menininkus
į tą pačią pusę kreipia. Jie irgi projektus turi rašyti?
Žinoma, į tą pačią. Dailininkams
dabar yra nepaprastai sunku. Viskas užkalkėję. Dauguma institucijų per ilgai
yra tose pačiose rankose. Vadovai turi savo būdų, savo sprendimų priėmėjų ratą,
į kurį net nerizikuos priimti žmogaus, nežaidžiančio pagal tam tikras
taisykles. Sakykim, jeigu nori tik dirbti, nenori slankioti po vakarėlius, tai
į tą vietą jau nepateksi. Jeigu nedarysi tam tikrų komercinių nuolaidų, ten
nepateksi. Kad jiems labai rūpėtų pats menas... Aš juos gi visus pažįstu,
tikrai. Dauguma namie net knygų, bibliotekos neturi.
Patekti labai sunku, nesileidžiant į
tam tikras žaidimo taisykles. Tikrai ne talentas ten lemia. Ir neatsiranda
žmonių, kurie galvotų savo galva, rizikuotų ir savarankiškai spręstų. Kai juos
pažįstu, net žinau, kodėl kas kur yra, galiu iš anksto numatyti, ką kuris
darys. Taip neturėtų būti. Gali žmogus patikti ar nepatikti, bet turi lemti
meno kokybė, jeigu dirbi institucijoj, kuri nėra tavo asmeninė. Jei tai yra
tavo asmeninė kolekcija ar tavo asmeninė galerija, daryk ten ką nori. Bet jeigu
esi valstybinėse institucijose, turi laikytis objektyvių kriterijų.
Sunku su objektyviais
kriterijais. Vertintojai randa savų kriterijų, mokslininkai – savo. Vis bando
juos tobulinti. Vakar perskaičiau straipsnį iš „The Economist“, kiek daug
mokslo straipsniuose skelbiama suklastotų biomedicinos duomenų.
Mokslo duomenis net klastoja.
Siaubinga, nes remdamiesi
tokiais straipsniais pareigūnai aprobuoja vaistus, kurie yra neveiklūs arba
kenksmingi, tačiau grįžkime prie meno kriterijų. Jie, aišku, sudėtingi, net ir
tie penki paminėtieji Fabre’o. Kaip jums skamba?
Aš manau, kad ne viskam tinka tie
penki. Pavyzdžiui, negali norėti spalvos iš monochrominio meno. Pagal tai, ką
žmogus kuria, reikia laikytis vis kitų kriterijų. Be to, gali būti tokių kūrinių,
kuriems nereikia jokios ypatingos formos, užtenka, kad ten būtų...
Idėja.
Idėja, ir ji pateikta, sakykim, žodžiais
tam tikru šriftu. Ten irgi neverta ieškoti kokių nors ypatingų kompozicijų.
Pirmiausia turi žiūrėti, koks tai kūrinys, ir lyginti su analogiškus tikslus
turinčiu menu.
O kaip jums maištavimo kriterijus?
Vis tiek dera įsivaizduoti, ar tas
dalykas nekartoja ko nors, ar įneša kažką savo, ar turi originalumo,
individualumo. Kam išradinėti dviratį?
Originalumas ir
individualumas daug kur tampa pagrindiniu kriterijumi. Netgi akademijos moko,
kad jei studentas išreiškia savo individualumą, tai jis – menininkas. To juk
nepakanka.
Individualumas yra svarbu. Visiškai
pakartoti, kas buvo, nėra tikslo. Turi būti savitas.
Tik sakau, kad to
nepakanka.
To nepakanka. Bet kiekvieną kartą netinka
taikyti visų kriterijų... Jeigu žmogus naudoja spalvą, tai, be abejo, jis turi
būti geras spalvininkas, jausti ypatingą vienos spalvos santykį ar tų santykių
derinį. Turi būti stipresnis negu kiti arba vienas stipriausių toje srityje,
kažką ten įnešti savo. Tu turi kiekvieną kartą žiūrėti, kokie yra jo uždaviniai
ir kiek jis yra meistriškas tame, ką jis daro, kiek jis gali daugiau už kitus
ar kitaip. Menas pasidarė toks įvairus, kad tu negali su vienu kriterijų rinkiniu
vertinti visų menų. Labai padeda, kai esi daug matęs.
Geram rašytojui privalu
skaityti.
Skaitęs, matęs. Tai labai padeda, tu tada
greičiau viską darai. Be to, žmonės yra labai skirtingi. Vieni sprendimus
priima lėčiau, kiti greičiau. Aš ilgai pradirbau Rygoje su kolegomis, kurie man
labai artimi, tarptautinėje tokioje komisijoje, mes rinkom kūrinius užpirkimui.
Galvodavome dažniausiai visi labai panašiai, mums sekėsi kartu, mes ir buvom
taip surinkti, kad mums pavyktų pasiekti bendrą rezultatą, nes jeigu kiekvienas
temptų į kitą pusę, tai išvis nieko gero nesurinksi ir niekad neapsispręsi. Bet,
pavyzdžiui, suformuluoti, kad jau apsisprendėme ir kodėl, kokie buvo
argumentai, kažkodėl dažniausiai tekdavo man. Kiti buvo tos pačios nuomonės,
bet jie tiesiog įpratę prie lėtesnio tempo, o man labai lengva greitai. Įmetu
užduotį – ir susideda, tiesiog vietoje gimsta, kodėl: tas – dėl to, tas – dėl
to, tas – dėl to, čia – kontra, šito gal nereiktų, šito reiktų. Tai priklauso
truputį nuo temperamento. Vienas turi pabūti, lėtai. Kitas gali greitai. Bet
visi patyrusieji, naudoja savo patirties sistemą. Jie jau yra jos nemažai
prikaupę, todėl yra kompetentingi. Jeigu susergame, mes gi nenorime pas bet
kurį gydytoją. Visose srityse yra stipresnių, yra silpnesnių.
Kokia gero dailės kritiko
stiprybė?
Labai subtilūs dalykai, susiję su
menu, meno istorija, dailės kritika. Man šiuolaikinės dailės kritikas yra tik
tas, kuris pirmas ką nors pastebi, kuris drįsta įvertinti tada, kai kiti dar to
nesugeba pamatyti. Jeigu jis tik kartoja kitų nuomonę ir ją perrašinėja, kaip
kokia Erika Grigoravičienė, ji man ne dailės kritikė, nes ji tik perrašinėja,
ką jau kiti nusprendė. Dailės kritikas yra tas, kuris iškart apsisprendžia, ar
ta paroda pavyko, ar tas dailininkas suspindėjo. Vienas gali klysti dažniau,
kitas mažiau, bet jis turi turėti sugebėjimą spręsti ir bent jau kartais
teisingai pastebėti ir atrasti. Galų gale, jis turi mokėti žavėtis menu. Vien
tik dergti, ką tu matei, – ko tai verta? Tu turi mokėti pasidalinti ir
paaiškinti, kodėl verta kur nors nueiti. Tarp kitko, tai daug sunkiau padaryti,
negu ką nors negatyvaus parašyti.
Be abejo, įdomiai pagirti
sunkiau, reikia žodžių atrasti.
Pozityvų dalyką paaiškinti nėra taip
paprasta kaip negatyvų. Tas momentas yra labai svarbus. Vis tiek dailės
kritikas, dailės istorikas bręsta ilgiau negu dailininkas. Čia reikia daugiau
laiko, turi susirinkti didesnis žinių bagažas. Gal net truputį panašu į
pianistą, kuris irgi pradeda groti labai anksti. Užsitęsę tie procesai,
didesnės brandos reikia. Be abejonės, dabar nevaržo pasas, nevaržo sienos, bet
jeigu žmonės iš šitos profesijos nieko neužsidirba, jie nieko negali pamatyti,
tai kaip jie gali tada gerai dirbti?
Dar noriu paklausti apie
dirbtinį intelektą. Meno kritikams jis grėsmės nekelia, nes jie interpretuoja
ir komentuoja. O dailininkams gal jau kelia, kaip jūs manot? Turbūt teko matyti
dirbtinai sugeneruotų paveikslų?
Teko, bet visai man neatrodo, kad jie
keičia kokius nors kriterijus. Visada yra žmonių, kurie žavisi naujomis
technologijomis ir bėga pirkti naujo mobilaus telefono. Jie apsidžiaugia (dar
jeigu turi daug pinigų) ir tuo, kad pasirodė koks nors dirbtinio intelekto
kūrinys. Jie jį gal įsigis šį kartą brangiai, bet laikui bėgant, kuo daugiau
bus technologijų, tuo tikrų, realių daiktų ilgesys bus stipresnis. Žiūrėkit,
susidomėjimas tapyba nesumažėjo, tik išaugo. Jeigu pasižiūrėsim, kiek marino
tapybą visokiais teiginiais tie, kurie jos nebetapė, vis tiek ji išlieka
pagrindinis susidomėjimo, kolekcionavimo ir žiūrėjimo objektas.
Aliejus ant drobės?
Na, taip yra. Tai yra specifinė
magija. Kuo daugiau bus technologijų, tuo daugiau norėsis tikrų dalykų. Kaip
kad mes norim tikro ryšio su žmogumi.
Norim.
Pavyzdžiui, aš pasiėmiau, tiksliau,
dovanų gavau tokią naują, ŠMC išleistą pokalbių knygą. Gyvena abu Lietuvoj, o
būtinai nori kalbėtis su dailininku per ekraną imdamas interviu. Kam? Juk gali
susitikti gyvą žmogų. Taigi malonu būti fizinėje erdvėje kartu. Žmonės yra
gyvi. Kodėl mes turim dabar kalbėtis telefonu ar žiūrėdami vienas į kitą ekrane,
jeigu galim susitikti iš tikrųjų?
Raminta, esu labai
dėkingas, kad galim, ir man labai malonu taip ilgai kalbėtis. Bet technologijos,
pavyzdžiui, videomene suteikia galimybių šį tą naujo ir įdomaus sukurti.
Suteikia. Yra labai įdomių videomeno
kūrinių, bet yra ir liūdnų dalykų su tomis technologijomis. Jos sukuria efektą,
bet tokie daiktai labai greitai sensta. Pavyzdžiui, yra Karlsruhe meno ir
technologijų muziejus, kurį įkūrė labai svarbus dailininkas ir kuratorius, vienas
iš pionierių ir performanso, ir technologinių menų srityse, toks Weibelis. Kai
nueini fiziškai į tą muziejų, pamatai, kaip daugelis darbų, kurie svaigino tavo
vaizduotę, kai apie juos skaitei, kuriuose buvo naudojamos technologijos, kokių
10–20 metų senumo, kaip jie nebeveikia.
Esu lankęsis tame Weibelio
muziejuje, taip, toks anachronizmas.
Tiesiog apstulbsti. Keistas
paradoksas: laikas patikrina, kas iš daiktų išsilaikys, ir labai daug atkrinta.
Tikrai daug dalykų visada funkcionuoja. Pavyzdžiui, yra iš Fluxus laikų
toks Nam June Paiko darbas, tiesiog televizorius su žvake... Labai paprastas
darbas, bet jis funkcionuoja dar ir dabar. O čia pat, Štutgarto dailės
akademijoje, yra Nam June Paiko milžiniška siena su daugybe senų televizorių,
kurie ima be galo daug elektros, – na visai nebedaro įspūdžio, absoliučiai
jokio. Nes atsirado daug paveikesnių darbų su ekranais, ir šitas
nebefunkcionuoja. Aš įsivaizduoju, anuomet atrodė labai įdomiai ir uždegdavo
vaizduotę. Laikas peržiūri tuos dalykus, ir jis gali būti labai, sakyčiau,
griežtas. Bet tai normalu, kad išsivalo.
O Duchampo „Fontanas“ čia
tinka kaip pavyzdys?
Aš manau, kad tas darbas nėra pats
savaime koks nors šedevras, bet į jį reikia žiūrėti kaip į iššūkį, kaip į
gestą, kaip į mintį. Pavyzdžiui, matydami Napoleono kepurę mes gi nealptumėm,
jeigu ji nebūtų Napoleono ir Napoleonas nebūtų atlikęs kokių nors žygių.
Tai toks paminklas jam
pačiam?
Mes negalim žiūrėti į Brâncuşi
skulptūrą taip pat, kaip į Duchampo „Fontaną“. Jų skirtingos funkcijos. Jeigu
mes ieškosime subtilumų ir proporcijų Duchampo „Fontane“, tai nieko iš to
nebus, bet jeigu mes žiūrėsim kaip į jo tam tikrą gestą, iššūkį, diskusiją su
to meto menine aplinka ir žiūrovais, jisai ir šiandien funkcionuoja. Reikia
žiūrėti tuo aspektu. Ir gal tas „Fontanas“ nebevaidintų jokio vaidmens, jeigu
nebūtų visų kitų jo labai įdomių darbų, labai gerų darbų.
O Malevičiaus „Juodasis
kvadratas“ jau kitoks?
Jisai irgi nėra iš pačių tobuliausių
sukurtų geometrinio meno pavyzdžių, jeigu žiūrėsime atlikimo, proporcijų,
kompozicijos atžvilgiu, bet nepaprastai svarbus kaip minties koncentratas ir
kaip idėja, kuri atnešė daugybę labai gerų kūrinių po to. Jisai tiesiog negali
prarasti vertės. Bet tu turi tokius dalykus matyti ir laike – kada padarytas,
kas po to ėjo, ką jie davė. Jis yra svarbus ne tiktai tuo, koks jis yra, bet ir
kas paskui buvo. O buvo labai daug nepaprastai puikių, tobulų kūrinių, tas
labai svarbu.
Meno istorijoje mes susiduriame su
labai įdomiais dalykais, kurie galbūt visą laiką kartojasi. Aš, pavyzdžiui,
mėgstu nueiti į archeologijos muziejus, ir mano sūnus visada labai mėgo, ir
dabar anūkas gali neišlįsti iš kokio nors archeologijos muziejaus, nors jam tik
aštuoneri. Tai irgi, kai įeini į begalines kokių asirų bareljefų sales, tiktai
vieno kito tarp jų linijos ar kompozicija užgniaužia kvapą, o kiti yra tiesiog
pasikartojantys, monotoniški.
Ir turbūt nedaug yra sričių su tokia begalybe
medžiagos, kuria galiu naudotis. Mane šitoje specialybėje tai ir sužavėjo, kai
ją rinkausi, aš net neįsivaizdavau, kad taip bus, kad ir kiek skirčiau laiko,
niekada neišsemiu. Vis galiu sužinoti dar kažką naujo, dar pastebėti, dar
atrasti, dar patirti kokį nors siurprizą. Tarsi vis pradėčiau iš naujo ir
niekad nebaigčiau. Tarp kitko, tai pradėjo labai trukdyti paskaitose. Kai
pradėjau dėstyti, medžiagos buvo mažai ir žinių buvo mažai, bet labai jomis
tikėjau ir įtaigiai išdėstydavau. O paskui suvokiau, kad mano žinios yra labai
reliatyvios, jos vis reliatyvesnės, sužinau vis daugiau visokių dalykų ir man
neužtenka laiko, tų žinių jau per daug, aš jų nebeturiu kur pritaikyti. Jeigu
jas visas taikysiu, imsiu kankinti žmones. Aš dėsčiau šitiek metų, kur ten –
nuo 1976, beveik pusę šimtmečio, – ir negaliu pasakyti, kad patobulėjau
nuo pirmų paskaitų. Paradoksas – nėra pažangos. Įtaiga studentams buvo nė kiek
ne mažesnė, kai žinojau mažiau, negu kai sužinojau daugiau. Labai tikėjau tomis
savo menkomis žiniomis tuo metu.
Tai gal dėstymo tikslas –
ne tik perteikti žinias. Jas perteikti svarbu, bet dabar žinių lengva susirasti
visokias būdais. Dėstant gal svarbu paskatinti mąstyti – apie tai pradėjome šį
pokalbį.
Domėtis. Labai įdomu dabar sutikti
žmones, kurie veikia kažką visai kito, nieko neturi su menu bendra, aš dėsčiau
jiems jaunystėje. Ir jie sako, kad galų gale pasiekė, ką norėjo – po tų
paskaitų nuvažiavo ten ir ten, apžiūrėjo tą ir tą. Vadinasi, pasėjau jiems tą
norą, kurį jie išlaikė dešimtmečius. Tai irgi yra kažkas vertingo. Bet yra tas
žinojimo reliatyvumas, jis irgi labai įdomus dalykas. Kuo daugiau tu kokioj
nors srity žinai, tuo labiau matai, kad vis daugiau kas nors galėtų būti ir
šitaip, ir kitaip, ir anaip. Bet vis tiek lieka labai svarbu sugebėti, sugrįžus
į realią praktiką, aiškiai atsirinkti, kas yra svarbiausia. Man atrodo, mums
kenkia tai, kad pas mus labai neįprasta pakankamai gerbti tuos, kas geba
daugiau už kitus. Tarsi visi turi būti daugiau ar mažiau lygūs. Na, nėra mene
lygybės ir negali būti.
Ne tik mene.
Reikia daugiau padėti patiems
talentingiausiems, sudaryti jiems geresnes sąlygas, ir iš to visi turės
daugiau. O čia nėra tokios kultūros. Čia net gerų žodžių pagailima talentingiausiems,
jau nekalbant apie pagalbą. Man buvo įdomu su latviais dirbant pastebėti, kad
pas juos, pavyzdžiui, buvo artimesnis bendravimas menu besidominčių verslo
žmonių su menininkais ir menotyrininkais. Jie tikrai kaip bendra draugija
veikė, vieni su kitais iš tikrųjų bendravo. Menu besidomintys verslininkai
plačiau žiūrėdavo į tuos reikalus, kad ne vien dailininkai dalyvauja, reikia ir
muziejininkų, ir kuratorių, ir kritikų. Reikia, kad ir jie galėtų į Venecijos
bienalę nuvažiuoti. Visiškai kitaip negu pas mus. Matyt, didesnis miestas,
biurgerių iš seniau turi.
Ir liuteroniškas,
laisvesnis.
O čia tiesiog yra labai paslaptinga
šalis, tikrai. Nes katalikai ir šiaip veidmainiai, su liuteronais lengviau
dirbti, tiesumo tradicija kita. O dar, nors aš emocionalus žmogus, bet man vis
tiek dažnai sunku suprasti, kaip žmonės, kurie, atrodo, turėtų būti racionalūs,
metasi į emocinius sprendimus. Užeina kažkoks pavydas, ir tarsi protas užtemsta,
nesuvaldomi procesai. Kitur kultūrinėje veikloje vis tiek yra nusistovėjusios
taisyklės. O čia išsiveržia kaip lavina. Gyvename egzotiškoje šalyje. Barokinė
šalis.
Gyvename, turime progų
pasidžiaugti, pagirti.
Tikrai, jeigu nesidžiaugčiau, negalėčiau
dirbti šitų darbų. Džiaugiuosi talentingesniais žmonėmis, kūriniais. Aš tiesiog
galvoju, kad reikia išmokti ryžtingiau atsikratyti visų, kurie yra neverti. Bet
jie būna itin įkyrūs ir labai daug mūsų energijos atima.
Raminta, labai ačiū, kad
man skyrėte tiek savo laiko ir energijos.
Kalbėjomės pašnekovės
namuose Vilniuje 2023 m. kovo 9 d.
Kitų, internete neplatintų, pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
2 komentarai:
Neįtikėtina!!! Ačiū!
turbinė moteris, nieko nepasakysi. motyvuojat veikti. :) ir dabar šiuolaikiniame pasaulyje išmanusis įrenginys padeda judėti nežinomomis kryptimis
Rašyti komentarą