2014 m. gruodžio 28 d., sekmadienis

Metų knygos


Nejaugi vėl atėjo metas išrinkti savo Metų knygą? Peržvelgiau pernykščius rezultatus, ten smagiai ir paprastai išrūšiuota: negrožinės – lauk, poezija – į mažą dėžutę, proza – į piramidę. Na jau ne. Šiemet anaip rikiuoti nebekyla pirštas. Prastos taisyklės, neskaidrios.

Ar Metų pačiausiąją turėčiau rinkti vien iš šiemet išleistųjų? Nesąmonė. Tuomet – iš perskaitytųjų? Tarkim. (Perverstosios, paskaitinėtosios, įpusėtosios ir numestosios bei skaitytosios antrąsyk netinka.) Tačiau ar sąžininga suleisti badytis vienoje lankoje lietuviškąsias ir svetimkalbes aveles? Kodėl gi ne. Tik ar padoru lyginti Audronę Urbonaitę su Vladimiru Nabokovu? Hmm. Ar drįsčiau teigti, kad Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“ visa galva lenkia Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum III“? Man taip atrodo. Tebūnie šis vertinimas perdėm arogantiškas, bet nors nuoširdus.

Ar apskritai padoru mėgėjui vertinti rimtus kūrinius? Žinoma, dar ir kaip! Argi tai – ne kritikos ekspertų sritis? Niekai. Juk ekspertas (žinovas) pirmiausia yra mėgėjas. Nemėgdamas negali ko nors išmanyti.

Populiariausiuose žurnaluose ekspertais dažniausia skelbiami būtent mėgėjai: lyderystės ekspertas, saugumo politikos ekspertas, Ukrainos ekspertas, viešųjų ryšių ir finansų rinkų ekspertas, stiliaus ekspertas, šampano ekspertė, sekso ekspertė... Suprask, žmogus domisi ta sritimi, mėgsta ją, todėl šiek tiek išmano, tačiau dar ne tiek, kad iš to duoną valgytų.

Pavyzdžiui, aš pats galiu neraudonuodamas prisistatyti bėgiojimo ristele, vaikščiojimo į Kilimandžaro viršūnę, stovėjimo Šiaurės ašigalyje, vasarojimo Palangoje, viešo plepėjimo, tinklaraščio rašymo ir, be abejo, knygų bei žurnalo „Rigas Laiks“ skaitymo ekspertu.

Kai pomėgis virsta darbu, asmuo ima atsakyti už savo kalbas. Tuomet iškart tampa pristatomas nebe ekspertu, o einančiuoju tam tikras pareigas. Štai Rašytojų Sąjungos leidėjas Valentinas Sventickas ne tik gyvena iš tekstų vertinimo, bet ir Nacionalinę premiją už nuopelnus literatūros kritikai pelnė. Profesionalas. Kaip ir Aidas Puklevičius. Mėginote perskaityti keturis šimtus knygų per metus? Jis perskaito.

Žvelgdamas į kuklų savo 2014-aisiais perskaitytos prozos sąrašėlį, pastebiu, kad jame vyrauja XX a. kūriniai, vis drąsiau priskiriami šimtmečio šimtukams, aukso fondams ar tiesiog klasikai. Ką gi rinksi iš atrinktųjų?

Prieš porą metų ėmiau atidžiau domėtis nobelistais. Nors tą premiją, pikti liežuviai plaka, tarpais nulemdavo politikos ar lovos reikalai, dėl jos laureatų literatūrinio lygio nėra ko ginčytis. Puikūs visi laureatai.

Šiemet neapleidau savo numylėtinių J.M.Coetzee'ės ir H.Pinterio, pasimėgavau Tomo Mano ir Alice Munro apsakymais, S. Bellow‘o romanu „Henderson the Rain King“ ir pjese „The Last Analysis“. Nuostabu, gilu, fundamentalu, nėr ką pridurti.

Maloniai susistūmiau Sinclair Lewis‘o „Gideon Planish“. Prieškariu satyrą rašė ir T.Tilvytis su P.Cvirka, tačiau jų kolega amerikietis, kad ir baigdamas prasigerti, žengė plačiau ir toliau. S.Lewis‘o protagonistas atranda, kad labdara niekuo nesiskiria nuo kitų verslų. Investavęs dolerius į paramos prašymų siuntinėjimą, romano herojus pelno pavydėtiną grąžą. O juk kiekvieno Raudonojo kryžiaus, SOS kaimo ar Maisto banko valdytojams kyla natūralus klausimas: kokią dalį grynojo pinigų srauto skirti veiklos rinkodarai ir plėtrai? Gideonas atsakytų: pirmuosius šimtą metų - kuo didesnę, jei įmanoma – 100 proc. Tik šitaip organizacija subręs, kad pagaliau taptų pajėgi iš esmės griebtis tikslų, kuriems buvo įsteigta.

Visiškai stogą nurovė G.Marquez‘o „La Cronica de la Muerte Anunciada“. Skaičiau, žinoma, angliškai, lietuviškai dar nėr. Filmas yra, vadinasi „Paskelbtosios mirties kronika“. Nemanau, kad žiūrėsiu. Skaitydamas magijos meistro tekstą, jaučiausi įsiurbtas į kompiuterinio žaidimo ekraną, mačiau visą istoriją iš vidaus. Iškrypėliška, užtat nuostabiai paveiku.

Paul Bowles mirė nepešęs Nobelio. Retai pasitaiko, kad sužavėtų tiek knyga, tiek pagal ją pastatytas filmas. Toks geras pavyzdys – „Perskeltas dangus“. B.Bertolucci susuktą šedevrą mačiau jaunystėje, o šiemet vėl peržiūrėjau, perskaitęs Paul Bowles‘o romano „The Sheltering Sky“ originalą. Skirtingi menai, tokia pat palaima.

Ismailas Kadare gyvena be švedų akademijos apdovanojimo. Dum spiro spero (lot. Kol alsuoju, tikiuosi). Šio albanų rašytojo romanas „The Siege“ – mano metų atradimas. Ypatingai papasakotas nuožmaus Osmanų turkų veržimosi į Europą epizodas. Vieną vasarą trukusioje krikščionių tvirtovės apsiaustyje atsispindi bet kurios kitos tautos ar net visos žmonijos istorija.

Apie F.Illies‘o "1913. Šimtmečio vasarą jau esu rašęs. Ją skaityti privalu būtent dabar, kol šimtmečio kontekstas dar gyvas. Taip pat ir Laurent Binnet „HHhH“, kad susimąstytume, kuo šiandieninis Krymas primena R.Heidricho Čekoslovakiją.

Prieš šimtą metų vyrai bėgiodavo kur kas lėčiau, nei dabar. 2008-aisiais sugebėjau pagerinti šimtmečio senumo pasaulio rekordą maratono distancijoje. O kaip anuomet rašydavo? Be Word‘ų“, be kietųjų diskų... Negi bet kuris darbštesnis plunksnos mėgėjas šiandien pajėgtų pranokti R.Roland‘o „Žaną Kristofą“ ar bent H.Senkevičiaus „Quo vadis?“? Juokinga.

H.Murakamiui, kad parašytų tekstą, techniškai primenantį romaną, pakako susikaupimo ir ištvermės. Tikras romanas neapsieina be talento. Galbūt šis Dievo dovanotas dopingas nulemia tik paskutiniuosius du procentus rašytojo sėkmės, bet yra būtinas jos ingredientas. Tuomet tūlas beletristikos mėgėjas nudžiunga atskyręs šedevrą nuo eilinio pramoginio opuso ir tampa knygų apžvalgų ekspertu.

Alessandro Baricco „Misterio Gvyno“ herojus metė rašyti knygas ir griebėsi portretų. Jis, įsivaizduokite, rašė nuogų merginų portretus. Įdomu? Labai. Ir gražu.

Ačiū, kad skaitote. Gražių ir įdomių jums metų!

4 komentarai:

Anonimiškas rašė...

O ar neraudonuodamas galite prisistatyti, jog jūsu darbuotojai yra laikomi žmonėmis ir su jais atitinkamai elgiamasi? Dėkui.

Ignas S. rašė...

"Ësu tas, kurio darbuotojai laikomi žmonėmis ir su jais atitinkamai elgiamasi". Ne, šitaip prisistatyti negalėčiau net raudonuodamas. Atsiprašau.

Daiva Žumbakienė rašė...

Keli pastebėjimai apie knygas. Manau, kad geriausios knygos vertinimą, galima butų palyginti su muzikos klasika. Tai, kas daugel metų yra klausoma/skaitoma ir yra ,,geriausios muzikos/knygos" titulas. Kiekvienas žmogus turi savo mėgstamą ,,arkliuką"- sritį, kuria jis visad domisi, vieniems gal prie dūšios ,,Mažasis princas", kitiems gal Anderseno ,,Mergaitė su degtukais", tretiesiems gal bibliografiniai-istoriniai romanai, ar tiesiog poezija ir (ar) nuotykių istorijos. Man, paliko labai ,,stiprų" įspūdį trys knygos: 1) George Orwell ,,Gyvulių ūkis" 2) George Orwell ,,1984" 3) Dalios Grinkevičiūtės ,,Lietuviai prie Laptevų jūros". Žiniasklaidoje teigiama, kad abi George Orwell knygos yra išleistos 50mln tiražu (abi kartu sudėjus), t.y.niekam daugiau nepavyko aplenkti pagal tiražą.

Ignas S. rašė...

"1984" iškerta net XXI amžiuje. Buvo labai įdomu vėl perskaityti ją, paskui - Aldous Huxley "Brave New World", o po to - V.Pelevino "Snuff".
Teko girdėti, kad George Orwell'ą žinovai net labiau vertina už jo eseistiką. Verta paskaityti, pvz. "Katalonijai pagerbti".