2015 m. sausio 28 d., trečiadienis

Apie sportbačius, išprievartautas dalelytes ir trans riebalus


Ne tik šiame tinklaraštyje žmogiškos dorybės pliekiasi su silpnybėmis. Esama literatūros, kiaurai persunktos gėrio ir blogio dvikova. Štai Jono Vaitkūno (pasirašinėjančio Jono Minties pseudonimu) debiutinės knygos „Jei suprasi, kas esi, sužinosi, kas visi“ anotacija:

„Tai ne romanas ir ne pasakos,
Tai ne poezija ar gražbyliavimas.
Veikiau tai tragedija.
Tai ne fantastika ar filosofija,

Ne žvaigždžių karai ir ne politika,
Ne sekta ir ne religija.
Tai mūsų gyvenimas, mūsų tikrovė,
Mūsų ateitis, mūsų raida,

Kokiam tikslui sukurta ši planeta?
Kas mes tokie, ką čia veikiam?
Kodėl lig šiol dar kvaili?
Kaip reikia gyventi ir kur mums reik eiti?

Bus serija knygų, ši pirma jų.
Tai lyg sėkla, įberta į žemę.
Sėkla - mes patys, mes ją sėjam.
Ką pasisėsim, tą ir pjausim, ką paliksim, tą ir rasim.

Su pagarba,
Autorius Jonas Mintis“

Šis rašytojas, spėju, knygas leidžia savo lėšomis, uždirbtomis sąžiningu triūsu Suvalkijos ūkyje. Žmonės kalba, kad jis per keletą metų yra parašęs ir išspausdinęs bent 18 nemažos apimties veikalų, tarp jų vieną – rusų kalba. Tekstus, anot jo, transliuojąs kosmosas, ir daugiau tokių recipientų šioje Žemėje nėra. Taigi, nėra ir su kuo ginčytis.

Augustinas Rakauskas pernai iš „Verslumo dvasios“ išaugino „Globalią jausmo proto dvasią“. Solidžiai 10 000 egzempliorių ištiražuotoje knygoje nevengiama minėti Dievo vardo („Šiandien Kristaus kraujo molekulės, pripildytos dieviškųjų nuostatų dvasios, tobulina kiekvieno tikinčiojo sielos dvasią, gyvendamos mūsų jausmuose ir mintyse.“), bet nagrinėjami ir žemiški klausimai. Branduolinė energetika smerkiama iš esmės, todėl, kad naudojasi „atominėje elektrinėje išprievartautomis dalelytėmis“. Daug dėmesio autorius skiria organizacijų vystymui ir jų vidaus psichologijai, aistringai, todėl kiek dogmatiškai, pateikdamas ezoteriška filosofija virtusią asmeninę patirtį. Ir vėl – nėra dėl ko ginčytis, skaitytojui aiškiai siūloma sąmoningai rinktis tarp gėrio ir blogio.

Kai pats leidėjas pavadina knygą „pasauline sensacija“, pakvimpa bulvaru. Tokia yra pernai lietuviškai pasirodžiusi ir „požiūrį į bėgimą kardinaliai pakeitusi“ Christopherio McDougallo knyga „Gimę bėgti“. Kaip ir iš aukščiau paminėtų kūrinių, kas nors iš jos pasisems įkvėpimo gyventi, bėgti ir kurti, tačiau „šokiruojančiam pasakojimui“ to, suprantama, mažoka. Nuostabą autorius mėgina sukelti, pasikinkęs siaubovarą. Jei bėgiosite, avėdami įprastus sportbačius, netapsite greičiausiais bėgikais, bet vien žalosite savo kūną, teigia jis. Siekdami gėrio, lakstykite basi ar beveik basi.

Neturiu griežtos nuomonės dėl sportbačių pasirinkimo, tik manau, kad minimalistinis ar nulinis apavas patyrusiems ultrininkams tinka labiau, nei pradedantiesiems. Kategoriškas vienų batelių demonizavimas, o kitų kanonizavimas, paverčia opusą „Gimę bėgti“ ezoterišku skiedalu. Ar jis tikrai per metus sugebėjo kardinoliškai pakeisti lietuvių požiūrį, pasidairysime per artimiausią „Nike“ pusmaratonį.

Kol kas, dėkui Dievui, Europos direktyvos sportbačių madų nereguliuoja. Užtat Lietuvos valdininkai, neseniai uždraudę nepilnamečiams maukti redbulius, stoja į kovą su trans riebalais. Prieš dvidešimt metų JAV prasidėjęs panikos priepuolis pagaliau atsirito pas mus. Dar neseniai „Flora“ margarinas buvo pagrindinis Londono maratono rėmėjas, o gyvuliniai taukai bei sviestas laikyti infarktą pagreitinančiais tepalais. Šiandien per Lietuvos radiją galite išgirsti visiškai priešingų gąsdinimų srautą. Jį lieja ne koks gimęs bėgti ir kažkada pačiuožęs buvęs žurnalistėlis, o profesorių titulais ginkluotos poniutės, mojuodamos Pasaulio Sveikatos organizacijos strategijomis.

Visuomenės rūpestis dėl trans izomerų grindžiamas iš esmės tokia pat mitologija, kaip ir genetiškai modifikuotų rapsų bei sojos pupelių kritika: nenatūralu, antgamtiška, beveik antikristiška. Naujausia apklausa atskleidžia, kad nepaisydami sušvelnėjusios ES politikos GMO atžvilgiu, du trečdaliai lietuvių smerkia genetiškai modifikuotų augalų sėjimą, nors tik devyni procentai giriasi šį bei tą išmanantys toje srityje. Jono Minties poezija ir Augustino Rakausko „išprievartautų dalelyčių“ teorija puikiai iliustruoja šį požiūrį. Nerimo jausmo racionaliai paneigti neįmanoma. Galima tik pasišaipyti, prisimenant, kokią peklą užvirė dėl „kūno skysčių tyrumo“ pasiaukojęs S.Kubriko filmo „Dr.Strangelove“ herojus.

Maistiniai riebalai būna dviejų tipų: sotieji ir nesotieji. Su sočiaisiais (sviestu, lašiniais) viskas aišku: valgai ir bėgioji. Nesočiosios riebiosios rūgštys gali būti cis arba trans pavidalų. Abu tipai aptinkami natūraliuose produktuose, tik trans forma ten daug retesnė. Ji gausiau susidaro, perdirbant augalinius aliejus į kietas maistinių riebalų formas – margarinus.

Verta suklusti, kai kokia nors ekspertė ima klykauti konkrečias nesąmones, aiškindama, kad trans riebalai pasižymi kitokiomis cheminėmis savybėmis nei cis lipidai (nieko nuostabaus – aut. past.), todėl pakeičia mūsų ląstelių sienelių pralaidumą (o čia jau visiški skiedalai, nes organizmas geba suvirškinti tiek vieną, tiek kitą riebalų formą ir pats pasigamina tinkamas ląstelių membranas – aut. past.). Angliakalbėse šalyse tokie cis populistai vadinami cissy (palyginkite su sissy – angl. myžnius (ė)).

Dauguma mokslininkų sutaria, kad trans riebalai žalingesni širdies kraujagyslėms už cis ir sočiuosius. Visai ne todėl, kad trans forma yra savaime velniška ir toksiška, o tik todėl, kad užsiėmęs jos perdirbimu, kūnas nespėja įsisavinti jam naudingesnių nesočiųjų riebiųjų rūgščių. Taigi žala yra neesminė, netiesioginė ir sunkiai pamatuojama. Kiti siaubovaros teiginiai apie trans rūgščių įtaką vėžiui, diabetui ir nukvakimui nėra pagrįsti išvis niekaip kitaip, negu proto dvasios jausmais.

Saldainių ir tortų kepėjai bei tepamų sūrių gamintojai bus spaudžiami keisti technologijas, kad apsieitų be trans riebalų. Puiku. Bloga tik tai, kad šis spaudimas kyla iš visuomenės baimės, nesigilinant į tikrąsias grėsmes ir jų priežastis. Kai žmogus savo pinigais apmoka dvasios kriterijais grįstų idėjų sklaidą, tai gali būti net sveikintina, tačiau tokiems užmojams pasitelkiant viešuosius finansus, derėtų bent susimąstyti.

Mitologinis latvių didvyris, genetiškai modifikuotas lokys, Lačplėsis lig šiol Daugavos dugne kaunasi su slibinu. Kieno pusėje esame?

5 komentarai:

nefandi rašė...

Laik.

Anonimiškas rašė...

Paskutiniai straipsniai tai beveik kaip Škėmos kūryba :)

Rimas Jankunas rašė...

Kažin, kiek šio raštelio autorius yra nubėgęs km?

Anonimiškas rašė...

Spėju pagal puslapio administratorių,tai bus manau minimum 20 000 km

Aischilas rašė...

Autorius tikrai yra nubėgęs daugiau už kitus surinkėjus drauge sudėjus. Bendraujant jaučiasi:
http://maratonolaukas.blogspot.com/2013/11/miltiadas-gyvenimas-yra-tai-kas-vyksta.html