2015 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Po kiek šiandien įkvėpimas?


Persai apgulė Spartą ir parašė laišką: „Mūsų kariuomenė tokia gausi, kad sustojusi išgeria upes sausai. Pasiduokite, nes jei užimsime miestą jėga, vyrus išžudysime, moteris išniekinsime, o vaikus paimsime vergais.“

„Jei“, - atsakė spartiečiai.

Aleksandras užėmė Korintą ir susirado Diogeną. „Esu Didysis Makedonas, pasaulio valdovas, prašyk manęs, ko panorėjęs“, - pasiūlė jis.

„Neužstok“, - paprašė išminčius.

Inkvizitoriai sučiupo raganą. „Ateikite į turgaus aikštę, sukraukite didžiulį laužą ir pamatykite, kaip nelaboji supleška liepsnose“, - pakvietė į talką piliečius.

„Darom!“ – klykė minia.

Čigonė prasibrovė į rūmus. „Pasigailėkite mano sūnaus, ir aš per naktį šoksiu Jums, dainuodama saldžiausias giesmes ir grodama stebuklingąja Jūsų fleita“, - meldė ji.

„Pūsk“, - sutiko grafas.

Kariškiai sulaikė įtariamąjį ir įgrūdo jo galvą į kibirą su asilo myžalais. „Pasakyk, kas tave siuntė“, - pareikalavo, leisdami įkvėpti.

„Dievas“, - išdavė silpnadvasis.

Prodiuseris atnešė paraišką: „Skirkite milijonų, ir aš susuksiu filmą, kokia didi yra šimtametė mūsų valstybė“.

„Semk“, - leido ministras.

Gaisrininkas užsidegė svajone: „Plokite man, tai apibėgsiu Lietuvą, Baltiją, Ameriką ir visą Žemę“.

„Varyk!”- paplojo per petį generolas.


P.S. Autorius dėkoja Nike, Inc., JAV Federalinei rezervų sistemai, Europos Centriniam bankui ir Anglijos bankui už įkvėpimą bei dekoracijas.

2015 m. kovo 21 d., šeštadienis

Kino pavasaris


VEIKĖJAS:       Jūs tik atidžiau pasižiūrėkite mano paskutinį pasirodymą. Kiek fonas leido, viską atskleidžiau: sovietinė vaikystė, pionieriškos patyčios, vasaros kolūkyje, kariuomenė, studentiškos statybos, tylioji rezistencija, dainuojanti revoliucija, lūžis prie Baltijos, perėjimas į rinką, nusivylimas demokratija ir staigus išėjimas...

ATRINKĖJA:     Viską mes matėm.

VEIKĖJAS:        Tikrai viską?

ATRINKĖJA:     Klausykit, kad jau čia kalbamės, tai stabdykit tas komjaunuoliškas dvejones. Viską persukom, peržiūrėjom.

VEIKĖJAS:        Ir Metras peržiūrėjo?

ATRINKĖJA:     O tai ne! Tam jam ir visagalis procesorius.

VEIKĖJAS:        Nu ir kaip? Atrinko ką nors antraplanio?

ATRINKĖJA:     Nea.

VEIKĖJAS:        Ot velnias. Ir tas romanas su ministre spectarnybų panosėje? Nu negi netiko?

ATRINKĖJA:     Neišlaikėt ten linijos. Trileriui suskydot, komedijai neprajuokinot, draminio charakterio gelmės nėr, erotikos... na, pats suprantat. Nebuvo į ką žiūrėt. Nei vaikams, nei senjorams.

VEIKĖJAS:        Nu bet ten ir partnerė nedėkinga pakliuvo.

ATRINKĖJA:     Ojoj, tik jau nereikia ant partnerių stumt. Taisykles žinot.

VEIKĖJAS:        Žinau, šitą... Tiek to. Nu bet epizodinio kas nors tai tikrai turėjo tikt.

ATRINKĖJA:     Nieko.

VEIKĖJAS:        Nu kaip?! O ta muštynių scena Visoriuose? Kur su kareiviais stotelėje...

ATRINKĖJA:     Silpnai ten. Žvilgsnis neherojiškas. Raumenys fantastiški, sikspakas tobulas, o technika sušlubavo. Tokį šansą turėjot: vienas su Trispalve prieš tris. Ir ką? Protas neišjungtas, jokio įniršio. Kaip tą seržantą smaugėt? Lyg pirmąsyk... Su tokia patirtim!

VEIKĖJAS:        Taigi. Penkiolika tūkstančių septyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtas kovinis dublis! Aš visus skaičiuoju.

ATRINKĖJA:     Taip ir atrodot. Apsispręskit vieną kartą: ar jūs valingas kovotojas, ar apskaičiuojantis planuotojas. Priminkit, ką geriausio esat parodęs.

VEIKĖJAS:        Nu negi neatpažįstat? Taigi aš paskutinį mamutą toj saloj, kuri dabar Vrangelio... Galima sakyt, plikom rankom! Atidarymo seanse rodė.

ATRINK$JA:     Ahaa… Moteriškoj inkarnacijoj?

VEIKĖJAS:        Būtent.

ATRINKĖJA:     Tai ko dabar trūkčiojat? Pusantros minutės reitinginėje juostoje, šviežia dar, paskutinis ledynmetis. Nė dešimt tūkstančių metų nepraėjo. Esat ant bangos. Atsipalaiduokit nors kiek, leiskit pasąmonei veikt.

VEIKĖJAS:        Lengva šnekėt jums. Tai ką šįkart įmontavo?

ATRINKĖJA:     Galiu parodyt. Tik pagalvokit, ar norit žiūrėt, o tai dar traumuositės.

VEIKĖJAS:        Nu liaukitės, rodykit greičiau..

ATRINKĖJA:     Štai – nemirksėkit. Va ten, iš autobusiuko lipat. Spėjot atpažint save?

VEIKĖJAS:        Čia kas – Turkija?

ATRINKĖJA:     Sicilija. Dar sykį atsuku.

VEIKĖJAS:        Ne nu... Nu kaip šitaip? Net veido nesimatė. Čia ką – kelionių dokumentika?

ATRINKĖJA:     Koks skirtumas? Ne, čia tokia hiperintelektuali indi komedija. Metras vis ragina festivalio diapazoną plėst.

VEIKĖJAS:         Ne nu, tai galėjo lipantį iš jūros paimt arba restorane.

ATRINKĖJA:     Nepradėkit.

VEIKĖJAS:         Ir ką, čia – viskas?!

ATRINKĖJA:     Beveik. Dar vienoj reklamos masuotėj panaudojo. Štai, prašom.

VEIKĖJAS:        Maratonas?

ATRINKĖJA:     Pusmaratonis. Bet minia nemaža. Jūs va tame sektoriuje kažkur.

VEIKĖJAS:        Ne nu čia tai išvis. Šitiek vargau, kad į reklamą pakliūčiau.

ATRINKĖJA:     Gal nebevarkit? Atsipūsit gyvūnijos pasaulyje. Pas mus ir taip septyni su puse milijardo kasdien į ekraną veržiasi.

VEIKĖJAS:        Ne nu, baikit. Šitaip užsivedęs jaučiuosi, tikrai galiu pavaryt antraplanį. Jei tik partnerę ar partnerį gabesnį...

ATRINKĖJA:     Viskas, sėkmės! Kitas!

2015 m. kovo 14 d., šeštadienis

Apie ką galvoja bėgikai?


Bendraudamas su žmonėmis viešose vietose, dažnai išgirstu klausimą: „Apie ką jūs galvojate bėgdamas?“ Nenuostabu, kad pastaruoju metu bėgdamas daugiausia galvoju kaip tik apie tai.

Klausimas teisingas. Ne "ką?", o "apie ką?" Sako, apskritai nebūna durnų klausimų, o štai kvailų atsakymų kažkodėl pasitaiko. Keista, gamtoje lyg ir turėtų būti po lygiai tiek vienų, tiek kitų. Ai, bet ką čia... Klausimas suprantamas, nes nebėgiojantieji nujaučia, kad didžiausi iššūkiai slypi bėgiko sąmonėje. Kūniškoji materija evoliucionuodama akivaizdžiai prisitaikė prie maratonų, o idealioji dvasia, ko gero, atsilieka. Dar K.Marksas sakė, kad materija – pirminė.

Bėgant pavojinga nugrimzti į materialius skaičiavimus. Iškart apsiskaičiuoji. Vienas bičiulis sumetė, kad valgydamas ledus lieknėja, nes išeikvoja daugiau energijos, nei gauna. Mat porcijos turinį sušildo iki kūno temperatūros. Paskui išaiškėjo, kad skaičiuodamas sumaišė kalorijas su kilokalorijomis. Trys nuliai nubraukė visą džiaugsmą. Ne veltui specialiuosius agentus įkiša į treniruoklius, pakelia pulsą iki maksimumo, o tuomet liepia spręsti uždavinius ir galvosūkius. Doras pilietis nesivels į tokią velniavą. Ir kam gi bėgikui skaičiuoti kalorijas?

Aktualijos - taip pat ne išeitis. Bėgi neprisijungęs prie interneto ir nebežinai, kas nauja: kokių katastrofų nutiko, ką nušovė, o kas pats susiprato, ką išrinko, o ką tik pasodino, kas su kuo kaip duodasi ar šiaip trolinasi. Be tiesioginio eterio ir socialinio tinklo prie aktualijų niekaip neprilįsi. Senos naujienos gi oksimoronas. O čia tai bent žodis! Oksana su moronu. Ne, kuo čia dėta Oksana? Oksiduotas moronas, ir tiek.

Verčiau galvoti ką nors gilaus. Apie save, apie ką gi kita. Jei kas nors nesutinka, kad čia gili tema, tegu pamėgina atsakyti į klausimą „Kas aš?“. Nors ne, namie nebandykit, pernelyg žiauru. Pabandėt? Taigi. Nereikėjo smerkti narcizų ir egotistų. Egoistus tai galima, jiems nusispjaut.

Labai padeda poezija. Ritmas ir rimas. „Peteris, kai buvo jaunas, kasė griovį per klampynę. Kasa, kasa, uodžia orą – kvepia jam kažkur degtinė. Pamažu prasigyveno. Prikimšta jo piniginė. Vos tik ją ranka paliečia – tuoj pakvimpa jam degtinė...“ (Imants Zieduonis "Daina apie Peterį", vertė Alfonsas Maldonis) Arba „Pažįstu šias gatves, žinau, kur ves. Vis vien, ką trypiam ar ką malam mes. Tik dailinam erdves: tarp mirties ir savęs, ir tavęs.“ (Harold Pinter „I Know the Place“, vertė Ignas S.) Ir t.t., ir pan. Itin praverčia, tik tenka mintinai mokytis. Bet verta.

Pastarajame „Rigas Laiks“ numeryje yra puiki Ričardo Rorčio (Richard McKay Rorty) esė „Gyvųjų liepsna“. Žmogus ne šiaip filosofavo, profesoriavo Stanforde. Susirgo vėžiu ir pajuto, kad jokie gyvenimo pasiekimai, jokie perskaityti veikalai, tikėjimo atradimai ir įžvalgos negelbsti nuo neracionalios mirties baimės. Vienintelė poezija pasirodė šio to verta. Tik eiliuoti vaizdiniai, tik rimas ir ritmas teikė paguodos. „Gailiuosi, kad neskirdavau poezijai daugiau laiko“, prieš mirdamas parašė R.Rortis.

Bėgi – gyveni. Srūvi materijos ir sąmonės srautu. Ar sąmonė – cheminė reakcija? Ar verta gerbti ne tik gyvūnų, bet ir neorganinių junginių teises? Ar kultūrinis intelektas pavojingas natūraliam? Šiandien – π diena. Koks pats paskutinis skaičius? Siaubas.

Išeitis – santykiai. Kai norisi ką nors užmušti, išbėgi ir grįžti, norėdamas mylėti. Ta pati įtampa, kitoks krūvis. Kai nesinori nieko, išbėgi ir grįžti kupinas pavasario aistrų. Noriu, trokštu, duok!

Abejingieji nebėgioja. Jie negyvi, nors galvoja turį daugiau teisių už mineralus.

2015 m. kovo 7 d., šeštadienis

Kaziuko mugė


ŠEIMININKAS: Nusipirkit dešrytės!

SVEČIAS:          Mmm, kvepia gardžiai. Ko čia prikimšot?

ŠEIMININKAS: Buridano asilienos.

SVEČIAS:          Tikrai? Kur gaunat?

ŠEIMININKAS: Patys auginam. Kaime, ekolologiškai.

SVEČIAS:          O jis žino?

ŠEIMININKAS: Kas? Kaimas, aišku, žino.

SVEČIAS:          Buridanas.

ŠEIMININKAS: Kam jam? Daug žinosi – greit pasensi. Pasisekė, kad skambią pavardę turėjo.

SVEČIAS:          Tai nesensta?

ŠEIMININKAS: Dešra? Galioja neribotai...

SVEČIAS:          Ne dešra, Buridanas.

ŠEIMININKAS: A, tas. Pagyveno. Numirė nesužinojęs.

SVEČIAS:          Tai kaip man žinot, kad dešra tikra?

ŠEIMININKAS: Turiu sertifikatą. Galiu parodyti. Štai.

SVEČIAS:          Tokį ir pats sugebėčiau nusipiešti...

ŠEIMININKAS: Juokaujat. Dar turiu testerį: štai, įbedu adatėlę, ir matot – kas užsidega?

SVEČIAS:          Bu-ri-da-no.

ŠEIMININKAS: Taigi. Patenkintas dabar? Kiek pirksit?

SVEČIAS:          Gal padovanosit?

ŠEIMININKAS: Ką, testerį?

SVEČIAS:          Dešrą.

ŠEIMININKAS: Ką, rimtai klausiat?

SVEČIAS:          Visai rimtai. Pagalvokit.

ŠEIMININKAS: Pasakykit nors vieną priežastį, kodėl turėčiau.

SVEČIAS:          Kad patikėčiau, jog būna stebuklų.

ŠEIMININKAS: Tai nepirksit?

SVEČIAS:          Pirksiu, jei nepadovanosit.

ŠEIMININKAS: O jei padovanosiu?

SVEČIAS:          Patikėsiu.

ŠEIMININKAS: Tikrai?

SVEČIAS:          Garantuoju.

ŠEIMININKAS: O jei nepadovanosiu, tada nupirksit?

SVEČIAS:          Taip.

ŠEIMININKAS: Ir sumokėsit?

SVEČIAS:          Būtinai. Kaipgi kitaip.

ŠEIMININKAS: O jei padovanosiu, tikrai patikėsit stebuklu?

SVEČIAS:          Visiškai.

ŠEIMININKAS: O gal galit sumokėt, ir tada aš padovanosiu?

SVEČIAS:          Pats pagalvokit.

ŠEIMININKAS: Na taip, šitaip neišeis stebuklas...

SVEČIAS:          Taigi.

ŠEIMININKAS: ...

SVEČIAS:          Tai kaip?

ŠEIMININKAS: ...

SVEČIAS:          ...

ŠEIMININKAS: Eikit lauk! Aš užsidarau.