2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Keturkojai pavojai

Jeigu bėgiojate ne tik sporto klubo treniruokliais, tikrai esate susidūrę su palaidais keturkojais draugais, kurie atitraukia nuo malonių minčių apie alaus bokalą po ilgos treniruotės.

Nuo tokių incidentų nėra apsaugoti net olimpinės rinktinės nariai: teko savo akimis matyti, kaip Palangos parke besitreniruojančią Živilę Balčiūnaitę švelniai per pečius apkabino atliuoksėjusi Rytų Sibiro laika. Mūsų maratono žvaigždė ir tokioje situacijoje sureagavo ne kaip vidutinis statistinis bėgimo mėgėjas. Iš savo patirties su mažesniais augintiniais iškart pažinusi, kad jaunas šuo tenori pažaisti, Živilė stabtelėjo ir, mandagiai jį paglostydama, atsisakė. To užteko, kad išdykėlio šeimininkai sudraustų savo numylėtinį.

Dauguma susidūrimų su nedrausmingų piliečių be pavadėlio vedžiojamais šunimis bėgikams baigiasi panašiai. Užtenka riktelėti „Ne!“, „Stok!“, „Eik šalin!“, „Pasiimkite šunį!”, ar ką nors piktesnio, ir problema išspręsta. Be abejonės, tai nervina, bet pasaulis juk nėra tobulas.

Vis dėlto, retkarčiais pasitaiko keturkojų egzempliorių, kurie taip paprastai neatsisako savo ketinimų, ir tuomet pasekmės gali būti kur kas rimtesnės. Todėl verta paklausyti keleto specialistų minčių apie ypatingas situacijas.

Kodėl tie kvaili šunys puola? Veterinarijos gydytojai teigia, kad atsakymas paprastas ir svarbus: todėl, kad jūs bėgate. Skuodžiančio gyvo padaro, nesvarbu, ar tai kiškis, ar Vilniaus maratonui besiruošiantis pardavimų vadybininkas, vaizdas stimuliuoja šuns potraukį vytis grobį, o taip pat norą pažaisti.

Kita, daug retesnė priežastis, gali būti, kad konkrečiai jūs kažkodėl labai nepatinkate konkrečiam dogui, bet ir tai nereiškia, kad būtinai būsite sukandžiotas. Šuo, jeigu jis nėra itin patologiškos psichikos individas, kanda tik tuomet, kai bijo ir jaučia, kad nebeturi kitos išeities. Tik praradęs viltį nuginti nuo savęs žmogaus keliamą grėsmę, gyvūnas ryžtasi agresijai.

Bet kaip gi nekaltam bėgikui atskirti, ar šuo medžioja, ar jaučiasi užspeistas į kampą, ar tik nori pažaisti?

Padėti gali keturkojo laikysena: pasprausta uodega, palinkęs į priekį ant sulenktų letenų įsitempęs kūnas nieko gera nežada, kaip ir piktas urzgimas.

Universalaus recepto, kaip protingiausia elgtis nemalonumų vengiančiam maratonininkui, aptikti, deja, nepavyko.

Dažniausiai girdima rekomendacija : „iškart sustokite“. Taip patarti lengviausia. Sunkiau įsivaizduoti, kaip atrodys treniruotė, jei kaskart išgirdę tolimą lojimą, sustingsite lyg gipso stulpas prispaustomis prie šonų rankomis ir stengsitės nežiūrėti potencialaus pavojaus kryptimi. Toks elgesys išties turėtų panaikinti bet kokį susidomėjimą jumis, o jei dar vengsite akių kontakto, tai nesuerzinsite šuns nemandagiu žvilgsniu.

Riksmas, mosavimas rankomis ar sviestas akmenukas pagelbės daugeliu atvejų, bet bus bėda, susidūrus su gynybiškai agresyviu sargu. Toks šuo jūsų elgesį gali įvertinti kaip iššūkį, skatinantį neteisingiems veiksmams.

Kai kurie bėgikai linksta pasikliauti dujų balionėliais. Pastarųjų minusas toks, kad prireikus pasinaudoti pipirų ar stipresniu užtaisu, nėra kada tikrinti vėjo krypties, todėl didesnė dozės dalis gali tekti ne užpuolikui, o besiginančiajam. Rašoma apie siųstuvus, skleidžiančius ypatingo dažnio ultragarsą, kurio negirdi žmogaus ausys, bet nepakenčia visų veislių šunys, tačiau patikimų liudijimų dėl tokių prietaisų efektyvumo girdėti neteko.

Kiek šokiruojantis, bet vertas dėmesio man pasirodė receptas, kaip elgtis, jei šuo jau kanda. Pasirodo, ir vėl reikia kentėti sustingus, prispaustais prie šonų kumščiais. Nesulaukę pasipriešinimo, šunys kanda tik kartą ir iškart bėga šalin, palikę savo aukai tik vieną žaizdą ir... viltį greitai grįžti į trasą. Prisiminus, kad Lietuvoje yra buvę net mirtino suaugusiųjų sukandžiojimo atvejų, ši mintis neatrodo absurdiška.

Per ilgametę bėgiko mėgėjo karjerą neteko fiziškai nukentėti, neprasilenkus su piktu brisiumi. Regis, mūsų bendruomenei didesnį pavojų kelia dvikojai pabaisos, ypač atsisėdę prie kokios nors burzgiančios transporto priemonės vairo.

Aischilas

Rašinyje remtasi medžiaga iš R.Dickinsono straipsnio žurnale „Running times“.

Komentarų nėra: