Kai trasoje pašaukia gamta

Atidesniems olimpinio Pekino moterų maratono transliacijos žiūrovams nepraslydo pasaulio rekordininkės Paulos Radcliffe viražas pusiaukelėje. Lyderių grupėje bėgusi sportininkė staiga metėsi į kairę, tūptelėjo šalikelėje... ir vos po keleto sekundžių grįžo į TV ekranus.

Reportažo režisieriai pasirodė kur kas korektiškesni už britų bulvarinę spaudą, kuri po 2005-ųjų Londono maratono išplatino tokį vaizdelį:

http://dailyrunningtips.com/running-humour/radcliffe-running-toilet-stop/

O juk kaip tik anuomet Paula įrodė savo fanams, kad galutinai atsigavo po Atėnų košmaro. Ji užtikrintai nugalėjo: 2 val. 17 min. 42 sek., savo nelemtam „pit stop‘ui“ sugaišusi vos 10 sek.

Autobiografinėje knygoje „Paula: My story, so far...“ („Paula: Mano pasakojimas, lig šiol...) žymioji bėgikė prisimena: „...maždaug ties 15 mylia pradėjo streikuoti virškinimas, ir pajutau, kad reikia sustoti prie tualeto. Stengiausi ignoruoti diskomfortą kiek tik galėjau. Kai tai užklupo, dar galėjau bėgti stipriai, bet su kiekviena spazmų banga turėjau lėtėti ir prarasdavau laiko. Jaučiausi vis labiau ir labiau nepatogiai!<...>Ėmiau dairytis ir ieškoti išeities. Visi kilnojamieji WC, kuriuos mačiau, buvo kitoje užtvaros pusėje, o po dvidešimties sunkių mylių žinojau, kad nepersiropščiau ko nors nesusižeidusi ar nepasitempusi ir nepraradusi daug laiko.<...> Priekyje pamačiau maitinimo punktą su reklaminiais plakatais, nukarusiais nuo stalų. Sumaniau palindusi po stalu pasislėpti nuo žvilgsnių. Tačiau sustojusi pamačiau, kad plakatai pritvirtinti, ir negaliu po jais prasibrauti. Smegenys jau buvo pranešę kūnui, kad artėja palengvėjimas, bet dabar turėjau bėgti pirmyn ir sustoti kažkur kitur. Žinau, kad ne bėgikams tai sunku suprasti, ir net aš pati, nedalyvaudama varžybose jausčiau siaubingą gėdą. Bet varžovui, tūnančiam manyje, rūpėjo tik laimėti bėgimą ir pasiekti tai, dėl ko tiek dirbta. <...> Sustojau prieš kampą, už kurio jau spėjo pasukti žiniasklaidos sunkvežimis (taip išvengiau ir jame sėdėjusio savo vyro Gario, žinojau, kad jį būtų ištikęs širdies priepuolis). Atsitiktinai BBC tuomet nerodė manęs tiesiogiai.“

Epizodas Londone su sėkminga pabaiga puikiausiai įrodo, kad trumpas stabtelėjimas Pekino trasoje nebuvo nei kukloko P.Radcliffe pasirodymo (2:32:38, 23-ia vieta) priežastis, nei problemų, su kuriomis ji susidūrė, iliustracija.

Daug baisesnis dalykas nutiko 2004 – aisiais Atėnuose. „ Po 10-to kilometro prasidėjo virškinimo problemos ir man prireikė į tualetą: fizinis poreikis, kokius mano protas jau yra įgudęs įveikti: Neįsitempk, jei liksi rami, tai praeis. Tokios problemos ištiko pastaruosiuose dviejuose maratonuose: ateina ir praeina. Tu gali tai nugalėti. Tik šįkart tai nepraėjo. Sulaikomi nuo to, ką jie norėjo atlikti, mano viduriai ėmė žiauriai spazmuoti, ir kuo labiau kovojau, tuo buvo prasčiau. Liz Yelling buvo pasakojusi, kad prispausta Berlyno maratone ji pridarė į šortus. Nors buvo labai nepatogu, iškart pasijutusi geriau. Jei gali Liz, galiu ir aš. Pamėginsiu. Velniop tuštybę. Jokiu būdu negaliu sustoti Olimpiniame maratone...“,- prisimena Paula.

Britų žvaigždės tikrai nėra vienintelės maratono bėgikės, susidūrusios su virškinamojo trakto sunkumais varžybų metu. Tiesiog jos nevengia apie tai kalbėti. Minėtoji autobiografija apskritai pribloškia atvirumu: Paula pasakoja apie emocijas po pralaimėjimų, santykius su vyru, mėnesinių ciklo reguliavimo ypatumus ir t.t.

Vyriškoje kompanijoje besidalijant maratonų įspūdžiais, teko nugirsti ne vieno lietuvių mėgėjo apgailestavimų dėl visai nevirtuoziškų sustojimų, o taip pat pasidžiaugimų sėkmingais „išsukimais iš kelio“, atnešusiais esminį palengvėjimą. Pastariesiems galima priskirti Igno S. patirtį Šiaurės Ašigalio maratone, kai, tūptelėjęs už pusnies, kolega mėgėjas susikaupė atsikovoti antrosios pozicijos.

Gamtos prieglobstyje rengiamų bėgimų dalyviai turi pranašumų: Šiaurės sniegynai – tai ne Vilniaus Senamiestis. Dar lengviau į gamtos šauksmą atsiliepti ultra bėgimo „Būtingė – Nida“ dalyviams ar orientacininkams, nors jų irgi tyko pavojai: dilginantys augalai, pikti vabzdžiai ir net gyvatės.

Liberalusis Amsterdamas pačiame centre siūlo pusiau atvirus pisuarus. Grynai vyriškiems maratonams tai galėtų būti patogi technologija, bet tradiciniai biosprendimai universalesni.

Geriausiai nuo nepatogumų apsaugo tvarkingas pasiruošimas startui. Jei laikotės sau įprasto mitybos režimo, o svarbiausia – nieko nepadauginate iš vakaro, rytas prieš startą irgi turėtų būti sklandus. Jei vis dėlto kankina nerimas, įsiminkite WC lokacijas ir pasiimkite kelis lapus geros kokybės popierinių rankšluosčių (trasoje jie daug patogesni už įprastą tualetinį popierių).