Olimpinio čempiono kartelė aukščiau

2009 03 02

Visus labiausia domina, kaip dabar jautiesi, kuo gyveni?

Turiu greitai išvažiuoti treniruotis į Lenkiją. Jau buvau ten nuvykęs, pirmąją įžanginę sezono stovyklą ten atlikau. Viskas lyg ir tvarkoj.

Noras treniruotis kasdien auga. Iškart po Olimpinių žaidynių taip pasakyti negalėjau, buvo periodas, kai visai nesinorėjo to daryti.

Dėl klausimo „Kaip jautiesi?“ tai pasakyčiau tiesiai – aišku, anksčiau geriau jausdavausi. Ateina laikas, kai sportinė karjera nebėra taip aukštai, kaip būdavo....

Vis tik jaučiuosi pakankamai gerai ir jaučiu, kad galiu ne tik treniruotis, bet dalyvauti varžybose ir kovoti dėl rimtų vietų. Dėl prizinių vietų. Šiais metais Pasaulio čempionatas vyks Berlyne. Esu nusiteikęs kovoti dėl apdovanojimų.

O ateityje, galvojant apie Olimpines žaidynes Londone, tai iš tikrųjų dar yra daug laiko. Man bus jau 40 metų. Tokio amžiaus nuvažiuoti į Olimpines žaidynes ir dar kovoti dėl apdovanojimų – šiaip, istorijoje nebuvo labai daug tokių atvejų. Į Londoną norėčiau važiuoti tik tuo atveju, jei galėčiau pretenduoti, na bent jau, į apdovanojimus. Jei to negalėsiu daryti, aš tikrai ten nevažiuosiu.

Gal griežtoka taip kalbėti, juk pasiekimai Olimpinėse žaidynėse vertinami nuo 8-osios vietos?

Mano atveju kartelė aukščiau. Vis tik norėtųsi medalio.

Ką mąstai apie pagrindinį šių metų startą rugpjūčio mėnesį Berlyne?

Mano varžybos vyks 18-19 dienomis. Nelabai toli nuo čia, tai gal ir jūs, bėgikai norėsite pažiūrėti... Rugpjūčio pradžioj išbėgtumėt, ir kaip tik Berlyne susitiktumėme.

Berlyne man labai patinka stadionas. Labai gražus, Olimpinis, statytas dar A.Hitlerio laikais. Jaučiasi, kad turi praeitį... Dabar perstatytas, bet įspūdingas statinys – net po žeme dar yra trys aukštai, autobusai važinėja. Atnaujintas finalinėms Pasaulio futbolo čempionato varžyboms, atrodo, telpa septyniasdešimt keli tūkstančiai žiūrovų. Teko pernai jame dalyvauti turnyre.

Šių metų tikslas – aiškus. Kaip vyksta pasirengimas?

Šiais metais pasirengimą pradėjau labai vėlai. Į pirmąją stovyklą Lenkijoje išvažiavau tik vasario pirmomis dienomis. Lyginant su ankstesniais metais, pasirengimas vėluoja daugiau nei pusantro mėnesio.

Per įžanginę stovyklą jaučiau problemų su koja. Vienas raumenukas nenorėjo dirbti – visų senų traumų pasekmės. Bet raumenynas, tonusas atsistato gan sparčiai, tai, man atrodo, viskas bus gerai.

Buvau už 120 kilometrų nuo Varšuvos puikioje bazėje: maniežas, naujas lengvosios atletikos stadionas, krepšinio, tinklinio salės. Jie turi labai gerą atsistatymo centrą.

Teko išbandyti tokį įdomų dalyką – krioterapiją. Gydymas šalčiu. Pernai nesiryžau, o šiemet sakau – reikia išbandyti. Visada eidavau po pirmosios treniruotės. Pusę minutės būni 40 laipsnių šaltyje, paskui pereini trims minutėms į 120 laipsnių... Būni tik užsidėjęs juostą ant ausų, vilnonėmis kelnaitėmis, ilgomis kojinėmis vilnonėmis ir pirštinėmis. Ir kvėpuoji per kaukę.

Patalpa pakankamai didelė, gal trys metrai iš trijų. Sueina penkiese šešiese. Vaikštai ten... Durys tokios seifinės, pats neatsidarysi. Langelis užrasojęs. Jei neišleistų – už dešimties minučių tik ledus išneštų.

Labai gerai ten... Pirmą minutę nieko nejauti, antrą – pradedi jausti, kad yra šaltukas, o trečią jau reikia kentėti. Išeini visas apšarmojęs, lipi iškart ant dviračio arba bėgimo takelio ir turi lengvai 10 – 15 minučių judėti, daryti pratimus. Ateina palaima, atšyli visas, kraujas pradeda tekėti, apetitas labai pakyla. Tada pavalgai pietus ir eini miegoti. Dvi valandas iki kitos treniruotės pamiegi ir ateini vėl šviežias.

Apie tą amerikiečių gamybos kriosauną buvau girdėjęs jau prieš kokius penkerius metus. Sako, šokas stimuliuoja testosterono išsiskyrimą. Tuomet lenkų sprinteriai jau tuomet naudojo ją net per varžybas, prieš startą. Apšilimą padaro, tada – į tą sauną, iš jos – į kaladėles. Rezultatai akivaizdūs būdavo. Labai patiko ir man. Todėl norėsiu į Lenkiją dar važiuoti į kelias stovyklas.

Ar iki rugpjūčio planuoji dalyvauti kitose varžybose?

Kol kas apie tai negalvoju. Varžybose dalyvauti galėčiau pradėti antroje birželio pusėje, bet kokios jos bus, man visai nėra svarbu. Tai tik pasiruošimo čempionatui detalės.

Ką dabar, nuslūgus emocijoms, prisimeni iš Pekino Olimpinių žaidynių?

Pekino Olimpinės žaidynės, lyginant su ankstesnėmis, labai gražiai atrodė savo statiniais. O dėl olimpinės dvasios, tai jos kaip ir nesijautė, lyginant su Sidnėjumi ar Atėnais.

Ką man teko matyti? Daugiausia kareivius ir sportininkus. Žiūrovų stadione nelabai įžiūrėsi, bet teko girdėti, kad ir jiems buvo nurodoma, kada ploti. Vietiniai nelabai kreipė dėmesio į tai, kas vyksta stadione. Žmonės abejingi, ne tie, kas domisi sportu, o sukviesti.

Didelio įspūdžio man Žaidynės nepadarė. Aišku, statiniai labai gražūs, bet aplinka, oras, žmonės... Dabar tai šviežiausi įspūdžiai, bet po dešimties metų, manau, jos nebus vertos tokio prisiminimo, kaip kitos. Ir ne todėl, kad Atėnuose ir Sidnėjuje man pavyko olimpinius aukso medalius iškovoti. Nors gal tai ir susiję... gal kad bronzą gavau, todėl ir nepatiko...

Man apskritai visa ta pusė labai nesėkminga. Ir Osakoje nepavyko Pasaulio čempionate gerai pasirodyti, Pekine – taip pat.

2011-aisiais Pasaulio čempionatas vyks Pietų Korėjoje, tai sakiau – nevažiuosiu, praleisiu tuos metus. Nepatinka man tie kraštai.

Šalia tavęs visada esantis Zigmas Živatkauskas yra maratonininkas. Kiek dar tenka susidurti su stajeriais?

Varžybose su stajeriais nesu labai daug bendravęs. Iš bėgikų gal daugiau teko su J.Borzakovskiu, bet jo rungtis – 800 metrų... O stajeriai - tai daugiau draugai. Va, Dainius Virbickas... Su juo ilgai ir nuobodžiai košę iš vieno puodo valgėme, viename kambaryje esame gyvenę.

Stajerių metodikų nelabai išmanau. Aišku, Zigmas man daug pasakoja ir mane verčia bėgti, vis kalbina: „Einam, nubėgsim krosą“... O man krosas yra kančia... Nors keletą kilometrų tai aš galiu nubėgti be vargo.

Tenka pasižiūrėti bėgimus stadione. Ne kartą mačiau bėgantį tą patį H.Gebrselassie. Asmeniškai jo nepažįstu, bet susitikę sveikinamės, nes abu seniai esame sporte. Ne kartą aš iškovojau auksą savo, jis – savo varžybose.

Disko metikui svarbiausia – sprogstamoji jėga. Ar išvis treniruotėse leidžiama įterpti ilgesnį krosą?

Kiekvienam sportininkui reikia lavinti širdį, o krosas – kaip tik tam tinkamas dalykas. Kardiotreniruotės yra reikalingos. Vieną dieną per savaitę, paprastai ketvirtadienį, būtinai tuo užsiimu. Su mano svoriu ilgiau bėgant labai kenčia kojos. Tai aš dažniau minu dviratį treniruoklį.

Bet bėgimas yra gerai... Aš irgi nubėgu... Apšilimui prieš treniruotę visada bėgu kilometrą ar daugiau. Prieš varžybas irgi pabėgioju žole, kad sušilčiau.

Mano vyrukai pernai pirmą kartą bėgo Olimpinę mylią. Visai nebėgioję buvo, tai vyresnis atbėgo, o jaunesnįjį Zigmas nešė. Martynas septynerių metų, Mykolas – penkių, tai jam sunkiau buvo. Bet sako: „Aš neprašiau, kad mane neštų.“ O Martynas pravarė, atbėgo visas raudonas, labai patiko, sakė: „Kitais metais dalyvausiu“.

Zigmas dabar labai propaguoja vaikščiojimą su lazdomis. Labai geras krūvis – ir kojoms, ir rankoms. Stuburas neapkraunamas. Ypač vyresnio amžiaus žmonėms tinka. Pats dar nebandžiau, bet Zigmas vis neatstoja...

Ačiū už įdomų pokalbį. Gerų treniruočių ir sėkmės Berlyne!

Dukart Olimpinį, dukart pasaulio ir Europos čempioną 2009 m. kalbino ir fotografavo Ignas S.