Anatolijus Baranovas – geriausias mūsų olimpietis

Kas lėmė, kad tapote išskirtiniu maratonininku?

- Nepasakyčiau, kad tik sunkus darbas. Pažinojau bėgikų, kurie treniruodavosi daugiau, o pasiekė mažiau, netapo greiti. Tai ir gamtos, arba, kaip dabar sako – Dievo, dovana. Dėkingas mano kūno sudėjimas, juk kam nors kitam gal geriau tinka štangą kilnoti, o man – maratonas.

Bėgiojau nuo vaikystės. Iš pradžių - paskui karves, ožkas, vėliau – sportuodamas. Manęs niekas neragino, viską pats sugalvodavau. Labai mėgau slidinėti, vieną sezoną treniravausi baidarių irklavimą, turėjau pirmą atskyrį. Darydavau pratimus ant skersinio, dirbdavau su štanga.

Kai įstojau į geležinkeliečių technikumą, apsigyvenau Vilniuje, Gerosios Vilties gatvėje. Kasdien į mokslus eidavau po keturis kilometrus ir tiek pat atgal. Per ketverių metų studijas nėkart nevažiavau autobusu. Tai juk daug duoda. Jei nejudėsi, sėdėsi prie televizoriaus, tai nebūsi nei stiprus, nei sveikas, gal tik protingas…

Teko treniruotis pas garsųjį Viktorą Barkalają?

- Taip, nebuvo lengva pas jį įsiprašyti į grupę, bet man pavyko. Tai ryški asmenybė, neseniai sulaukė 95-erių metų, o dar žvalus. Kartkartėmis užsuku aplankyti. Gimęs Gruzijoje, atsidūręs Lietuvoje, išsilavinimo medikas, buvęs kūjo ir disko metikas treniravo bėgikus. Jo treniruotės garsėjo ypač dideliais krūviais. Žiemą viena koja šokuodavome į Gedimino pilį, dirbome Vingio parke „Barkalajos alėjoje“, bėgdavome sunkius krosus.

Nemėgau treniruotis vienas. Geriausias mano sparingo partneris buvo Zigmas Živatkauskas, dabartinis V.Aleknos masažuotojas, treneris. Zigmas niekada neatsilikdavo, bet ir neprievartaudavo manęs treniruočių krosuose. O būdavo tokių cholerikų, kurie stengdavosi pasirodyti per treniruotes, bet nepajėgdavo pademonstruoti varžybose nieko įspūdinga.

Jūsų pasiekimai dar labiau stebina, kai pagalvoji, kad neturėjote šiuolaikinės avalynės. Gal dar teko matyti, kaip afrikiečiai asfaltu bėga basomis?

- Ne, tokių jau nemačiau. O sportbačiai buvo tikrai kitokie. Tai dabar gali pasirinkti batelius pagal orą, gruntą, asfalto kietumą. Mums duodavo vieną porą viskam – treniruotėms, varžyboms. Pamenu, saugai juos, net nakčiai dedi po pagalve, kad kas nenugvelbtų.

Dalyvavote 1972-ųjų Miuncheno Olimpinėse žaidynėse. Kokių atsiminimų liko? Ar teko girdėti tų kraupių žudynių aidą?

- Olimpinis maratonas – vienas didžiausių pasiekimų mano karjeroje. Buvau stiprus pretendentas vykti į Mechiką, bet perdegiau prieš lemiamą kvalifikacinį startą, nebaigiau maratono.

Miunchene, penkiolikta vieta, nors ir nebloga, (geriausias visų laikų lietuvių vyrų pasiekimas Olimpiniame maratone – I.S. pastaba), nuvylė – galėjau bėgti greičiau. Aukščiausią formą pasiekiau prieš pat žaidynes – puikiai nubėgau 10 000 m. Olimpiadoje jau pasijutau prasčiau, nebuvo veržlumo.

Į kitas žaidynes Monrealyje jau nebepatekau… O tų teroristų išpuolių nei matėme, nei girdėjome – sėdėjome saugomi, uždaryti kaimelyje. Bet nuotaika anuomet tvyrojo itin slogi.

Kokias pergales laikote svarbiausiomis savo karjeroje?

- Esu 32 kartus Lietuvos čempionas įvairiose distancijose: nuo 1500 m iki maratono. Dar porą čempionatų teko praleisti dėl stovyklų. Keturis kartus gerinau maratono rekordą. Oficialiai mano geriausias laikas 2 val. 15 min. 16 sek., bet esu kartą nubėgęs ir dar greičiau, tik tas rezultatas neįskaitytas, nes, suklaidinti organizatorių, finišuodami stadione, „nukirtome“ nedidelį kampą. Iki šiol man priklauso 30 km bėgimo geriausias rezultatas.

Olimpinėse žaidynėse pasirodžiau neblogai, nors galėjau geriau... Labiausia turbūt įsiminė pergalė Sovietų Sąjungos čempionate, kur prieš tai buvau laimėjęs bronzą.

Kokios taktikos laikydavotės varžybose?

- Buvau greitas finišuotojas, tai iš pradžių nesiverždavau į priekį. Žinojau, kad paskutiniame kilometre ne daug kas gali nuo manęs pabėgti. Klausdavo, ką galvoju, bėgdamas trasoje, tai, kiek pamenu, daugiausia galvodavau, kaip nepaleisti pagrindinės grupės. Greitai prabėgdavo tas maratonas, nebūdavo kada apie mergas pasvajoti.

O po varžybų?

- Po maratono ir šampano išgerdavome, ir merginas aplankydavome. Nebuvau abstinentas, mylėjau ir blondines, ir brunetes, bet viską dariau saikingai ir tinkamu metu.

Kartą stovykloje Kirgizijoje nuvažiavau po pietų į pasimatymą, o grįžti į paskutinį autobusą nespėjau. Teko dvidešimt kilometrų parbėgti.

Ar sportininko darbas anais laikais buvo vertinamas materialiai?

- Tuomet visi buvom mėgėjai. Atlyginimą pasiimdavau gamykloje, kur buvau formaliai įdarbintas. O pinigų už pergales beveik nemokėjo. Tai dabar už 10 pirmų vietų galima gauti visokių honorarų… O tada – 200 rublių stipendija, už “auksą” Sąjungos čempionate – 300 rublių premija.

Turbūt džiugindavo kelionės už geležinės uždangos?

- Užsienin daugiausia važiavom į “savo“ demokratinę Vokietiją, Lenkiją, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje bėgau. Bet nei Amerikos, nei Japonijos aplankyti nepavyko, gaila… Jei būčiau išleistas startuoti Vakaruose, galėjau užsidirbti. Tiesa, žinodavome, ką vežti parduoti už sienos, ko verta parsivežti namo, tai prisidurdavome.

Pamenu, žmona parūpino ikrų didelėse skardinėse, juos lengva buvo parduoti, jau iš anksto žinojome, kas paims. Namo vežėme madingus rūbus – pilnus lagaminus „boloninių“ lietpalčių, krepšius moherinių siūlų.

Su ta „mohera“ vienas kolega stajeris iškrėtė pokštą žinomam lietuvių bėgikui. Įkišo jo krepšin stambią metalinę monetą. Pastarasis, kad daugiau tilptų, supresavo siūlus į krepšį taip kietai, kad vos užsegė, krepšys lyg medinis. Muitinėje sureagavo metalo detektoriai. Pareigūnas krepšį atsegė, ir – puf! – visa „mohera“ sprogdama išsipūtė laukan... Linksmai gyvenome, be humoro maratone sunku.

Ką galite iš patirties papasakoti apie sportininkų mitybą?

- Valgydavau, ką duodavo, viską, vis trūkdavo. Tiesa, buvo pora bėgikų, kurie tampydavosi lagaminus su produktais ir patys gamindavosi, bet dauguma stovyklose sėsdavo prie bendro stalo. Tik prieš maratoną valgydavome likus 4 valandoms iki starto, kad spėtų suvirškinti.

Ar vartojote papildų? Nesiskundžiate sąnariais?

- Vitaminų gaudavome tik Sąjungos stovyklose, o šiaip net nepagalvodavau, kad reikia. Jokių papildų sąnariams nesu vartojęs, bet esu jau 68-erių, o su jais neturiu jokių bėdų.

Ar domitės sportu dabar? Gal pabėgiojate?

- Ne, prisibėgiojau, kai sportavau. Daug vaikštau pėsčias. Sportu labai domiuosi, žiūriu varžybas per TV, ateinu į renginius, susitinku pažįstamų. Patinka ne tik bėgimas – labai mėgstu slidinėjimą. Galėjau tapti geru slidininku, bet ir anais laikais Lietuvoje trūko sniego, o gaila... Kai pasižiūriu, kaip slidininkai šliuožia dabar leidžiamu „pačiūžiniu“ slidinėjimo stiliumi, pamąstau, kad jis man būtų labai tikęs, nes turėjau stiprias rankas.

Ar šeimoje turite savo pasekėjų?

- Sūnus nebėgioja, netinkama jo konstitucija. O va anūkas gali išaugti geru stajeriu

Ačiū, geros sveikatos ir nuotaikos Jums!


Kalbėjosi Ignas S. 2008 m. birželį.

Nuotrauka – iš asmeninio A.Baranovo albumo.