Kai maratono nuotolis driekiasi dviem identiškais
ratais, tenka išgramdyti valios likučius iš sunkiai pasiekiamų vietų, kad
atsispirtum pagundai bėgti pusmaratonį. Šis nuotolis suvilioja ir tuos, kas
ligi šiol tenkinosi Eurovaistinės taurės dešimtukais ir apie maratoną dar tik
svajoja. Pažvelkime, ką žada pusmaratonininkams šių metų Danskebank Vilniaus
maratono šventė. Gal kam nors pravers keletas pastebėjimų iš jos virtuvės vidaus,
prisimenant ir anksčiau šiame tinklaraštyje išdėstytus patarimus.
Pusmaratonis – ne maratonas. Užkopus į Monblaną,
kvaila girtis, kad pasiekei Everesto viršūnę. Tai kodėl dažnai girdime panašių
paistalų, kalbant apie bėgimo pasiekimus? Juk ir pusinė distancija yra itin gerbtinas
atstumas. Kas bėgo, žino.
Pirmą sykį pasiryžus įveikti daugiau nei 21 km,
verta susikaupti ir startui pasiruošti rimčiau, nei eilinei treniruotei.
Pastebiu, kad nemažai jau spėjusių pauostyti bėgimo mėgėjų laksto su itin
lengvais, minkštučiais gražučiais sportbačiais. Porai ratukų parke jie puikiai
tinka, tačiau pusmaratoniui siūlyčiau paieškoti solidesnių batelių. Svarbu, kad
pavargusi pėda nesiklaipytų. Žinoma, būtinai pabėgiokite su nauju apavu iki
tikrojo išmėginimo, kad kojos spėtų nors kiek apsiprasti ir prisitrinti.
Neforsuokite treniruočių paskutiniąją savaitę. Jei
abejojate: bėgti ar ne, reiškia – ne. Leiskite kūnui pailsėti, šiek tiek
pasiilgti bėgimo prieš sekmadienio iššūkį. Nebandykite ypatingų dietų.
Patikimas receptas – maitintis įprastai. Svarbiausia - ramiai jaustis.
Žinau, kad dėl to, kiek verta išgerti prieš startą, žinovų
nuomonės smarkokai skiriasi. Jei baiminatės, kad papildomas puslitris vandens
bus per sunki našta, negerkite. Mano patirtis sako, kad apsidrausti nuo
dehidracijos apsimoka. Bėgant ilgą nuotolį, sunku išgerti per daug, ypač jei
pasitaikys šilta saulėta dienelė.
Jei sekmadienio rytas išauš žvarbus ar lietingas,
turėkite iš anksto pasirūpinę ne tik tinkamą aprangą bėgimui, bet ir priemones šiltai
sulaukti starto šūvio. Be penkių devynios sukviesti į varžybų pradžios
koridorius, sugiedosime himną, išlydėsime dešimtkilometrininkus ir turėsime
luktelėti, kol jie deramai nutols. Nieko baisaus, bendraminčių minioje
nesustirsime, ypač užsitempę ant ryškių marškinėlių su numeriais (šiemet
visiems dalyviams Nike pagamino išties superinės
kokybės ir simpatiško dizaino maikes)
prakirptus šiukšlių maišus arba senus, nuo labdaros nusuktus apdarus. Juos
galima išmesti kur nors ties pirmu girdymo punktu ir tuomet jau glamūriškai
skuosti finišo link.
Mėgėjui visada apsimoka startuoti lėtai. Lengva
patarti, sunku pasiekti. Startinis adrenalinas gena pasiduoti iliuzijai, kad
jėgų nesumažės iki pat pabaigos. O auksinė taisyklė sako: per greitai nubėgę
pirmąją maratono pusę, už kiekvieną sutaupytą sekundę sumokame dešimteriopai
antrojoje. Pusmaratoniui šitai irgi tinka. Verčiau spurtuokite, išlindę iš
Užupio.
Šių metų trasa kiek pataisyta, tačiau Vilniaus kalvų
organizatoriai nenukasė. Ko gero, pusmaratonio dalyviams verta pasimokyti bėgti
įkalnėn ir ypač – nuokalnėn. Aukštyn kilti nėra sudėtinga, nes tempas
natūraliai sulėtėja, žingsniai trumpėja. Jei esate puikios formos, galite
mėgautis taisykle „Kirsk kalvai pirmas, kol ji nekirto tau!” Jei į lyderius
nepretenduojate, elkitės pagarbiau ir atsargiau. Leidžiantis stačion nuokalnėn,
taisyklė visiems viena – negalima stabdyti. Išmokite atsipalaiduoti ir kristi
kūnu taip, kad kojos riedėtų pačios, o atgal atmestos rankos mojuodamos padėtų
išlaikyti pusiausvyrą. Visai paprasta. Net keista, kad daugelis patyrusių
bėgikų tingi įsisavinti šią metodiką, apsaugančią šlaunų raumenis nuo žiauraus
beprasmio krūvio.
Deja, šio pusmaratonio trasa yra apsunkinta ne vien
kalvomis. Bėgikų laukia Senamiesčio grindinys, ištrupėję krantinės plytos,
šaligatvių kraštai ir kiti nelygumai. Neignoruokite jų: verčiau numesti tempą,
nei nikstelėti čiurną. Užtat pasigrožėsime istorinėmis gatvelėmis ir skulptūra
po Žvėryno tiltu.
Dar viena kebli vieta – pusmaratonio ir 10 km estafetės trajektorijų sankirta
Gedimino prospekto gale. Rengėjai skelbia, kad pusmaratonininkai turės
pirmenybę, bet turbūt maloniau bus persismelkti sveiku protu ir pagarba
estafetininkams.
Bėgant šį pusmaratonį, svarbiausias rezultatas –
patirtis. Trasa rekordams vis tiek nėra palanki, tai argi aktualu, kiek joje
užtruksite? Euforiją sukelia ne tik plūstelėję kraujin endorfinai. Ne mažiau
svarbu pasimėgauti draugiškos minios nuotaika, linksmintis atsiliepiant į
sveikinimus bei raginimus, dėkojant savanoriams ir policininkams.
Kai bus sunku, galvokite apie finiše laukiantį
medalį. Jį nukalę Pietų Afrikos meistrai jumis tiki!
9 komentarai:
Dėl batų, negi gerb. autorius dar neskaitė "Gimę bėgti"?
Šiuo klausimu mūsų nuomonės su tos knygos autoriais skiriasi.
Praeitais metais sudalyvauti sutrukdė bulviakasis, šiemet jis bus paskutinė pakaitinė treniruotė. Laukti ir logiški patarimai, bandysim pasinaudoti, kaip debiutuojantis varzybose labiausia bijau persitempti ir begti per greitai pradžioje + dehidratuoti jei bus karšta, niekaip neapsisprendžiu ar imti 0,5 hipotoninio gerimo ant dirzo ar pasitiketi vandens punktais ir geliukais.
Yra patarlė " Nuo kalno ir bačka rieda.." Tik nebandykite "atgroti" sulėtėjusio tempo bėgant į kalną, nes nusileidus bus sunku..
O kaip dėl numeriu atsiėmimo varžybu ryta?
Atvykusius iš kito miesto pasitinka bjaurios eilės prie registracijos. Juk galima sutvarkyti tai?
Ar neštis gėrimą? Jei kyla tokia abejonė, geriau neštis. Ramiau jausitės, neprireiks - išmesit. Pats karjeros pradžioje visada nešdavausi gertuvę ir dar vidury trasos pasikeisdavau į pilną. Pamažu išmokau žmoniškai atsigerti prieš startą ir naudotis girdymo stalais. Žodžiu, individualu.
Dėl eilių - sutinku, nemalonu. Šiemet dalyvių daug, bet rengėjai irgi vietoje nestovi. Kalbėjom su atsakingais žmonėmis, stengsis. Atvažiuokit anksčiau. Ne veltui daugely maratonų varžybų dieną nebevyksta nei registracija, nei numerių išdavimas.
Trasoje bus susikirtimas su kitos distancijos trasa? Kas per nesąmonė? Taip ir įsivaizduoju, pusmaratoninką ir dešimtininką, bėgančius iš paskutinių jėgų ir besitrenkiančius vieną į kitą kaktomis. Asfaltas, dantys, kraujas... Koks idiotas galėjo sumastyti trasų susikirtimą? Vilniaus maratono trasos visada garsėjo įvairiomis nesąmonėmis (finišo koridoriai vos kelių metrų ilgio, papildomi ratai apendiksai ir t.t.), bet susikirtimo dar nėra buvę. Ką gi, šiemet padarė.
O dėl gėrimo: geriau nesinešti. Jei bus vėsu (o būtent taip ir bus), pusmaratonį galima bėgti visai nieko negeriant. Jei atsitiks, kad norėsis gerti, tuomet visiškai pakaks dalinamo vandens.
Ta trajektorijų sankirta nebus kaktomuša, labiau panaši į žiedinę sankryžą. Vis tiek - minusas, nėr ko ginčytis, geriau žinoti tiesą.
Atsiimu savo kritiką dėl trasų susikirtimo. Viskas ten buvo normaliai. Dešimtukininkų jau ir pėdos buvo ataušę kai pirmieji pusmaratoninkai pasiekė tą vietą.
Rašyti komentarą