Mielas Algi, aš įsirašysiu pokalbį ir
pagaminsiu tekstą, kurį įdėsiu kur nors...
Neverta, nedėk. A priori, kaip Kantas sakytų, nedėk. (Juokiasi)
Patikrinsime šią hipotezę. Pradėti norėčiau nuo
Platono „Valstybės“. Vakar paminėjai, kad Sokratas atskleidė esminį atsakymą į
klausimą „Kas yra teisinga?“.
Aha, Sokrato teisingumas buvo ne teigti, kad jisai žinojo
tiesą. Jis reikalavo teisės ir pareigos – ieškot tiesos. Kėlė tokį uždavinį.
Nes, matai, Vakarų civilizacija gimė su Atėnės liudijimu, kad žmogus yra
klystantis. Mes tai žinome. Tai čia net ir nuostabu: pirmąkart žmonijos
istorijoj atėniečiai pareiškė: „Mes esam klystantys. Gal dievai neklystantys,
gal dievai galingi, bet mes nesam dievai.“ Mes turim patys spręst savo reikalus
ir esam atsakomingi, o neklystančios būtybės negali būt atsakomingos, todėl jų
išvis nereikia čia painiot.
Na, taip. Iš neklystančių dievų atsakomybės
nepareikalausi.
Todėl Sokratas suvokė atsakomybę ieškoti tiesos ir
patikrint kiekvieno teiginius, nes gi teiginiai gali būt klaidingi. Čia yra
grynai filosofinis dalykas. Filosofija nėra „aš turiu tiesą“. Ji yra erdvė,
kurioje mes kiekvienas galim ieškot, kritikuot, argumentuot ir pakeist savo
teiginius – tai yra filosofija. Tik Vakarai ją turi. Kiti pasauliai to neturi,
jie turi dogmas, ar ne? Vienas guru taip pasakė, kitas šamanas kitaip pareiškė
ant akmens atsistojęs, ir viskas tvarkoj. Kodėl jie bijo Vakarų mokyklos? Nes
jinai abejoja ir kelia klausimus.
Tai, matai, ir Sokratas, – tai vadinasi sokratiškasis
paradoksas, – jį teisė už tvirkinimą vaikų, netikėjimą dievais ir visa kita...
Jį nuteisė, nors jisai apsigynė, jis tų kaltintojų argumentus labai lengvai
nušlavė. Bet jisai priėmė bausmę. Ir kodėl? Jis paaiškino: „Mūsų valstybė –
Atėnai. Esam nutarę, kaip mes tvarkysimės, mes turim savo taisykles, mes turim
savo teismą, ir aš buvau patrauktas į tą teismą, aš sutikau, kad teismas –
tvarkoj, ta sistema tinkama. Ir staiga mane nuteisia tas teismas. Tai jeigu aš
atsisakyčiau bausmės, jeigu pabėgčiau, šitaip aš paneigčiau viską, visą savo
gyvenimą, nes aš sutikau su tokia tvarka. Nesutikdamas su Atėnų valstybės
tvarka turėjau teisę anksčiau iškeliauti iš Atėnų, manęs niekas nelaikė. Ir
dabar, ta pati valstybė, kurioje gyvenau, kuri mane išauklėjo, kuri mane gynė –
dabar, kai ji mane nuteisė – jeigu sakysiu: „Aha, aš – išimtis.“ Tai būtų
kontradikcija. Visiems – tvarkoj, tik man – netvarkoj.“ Sokratas bausmę priėmė
kaip atsakomybę už savo veiksmus ir atsakomybę už Atėnus. Nors jis įspėjo:
„Nesielkite taip, nes mano vardas iškils iki dangaus ir smogs Atėnams. Bet aš
priimu bausmę, nes kaip atsakomingas pilietis gyvenau pagal taisykles, priėmiau
tas taisykles, galėjau jas kritikuot, galėjau siūlyti jas keist, turėjau tokią
teisę. O dabar, jau nuteistas, aš negaliu atsisakyt.“
Visai kitokios pažiūros, ar ne? Filosofiška pažiūra –
žmogus atsakomingas, žmogus klaidingas. Jisai mirė kaip filosofas, ne kaip
kažin koks pranašas, žadėjęs išgelbėt pasaulį. Tai svarbu.
Kiekvienas žmogus, teisiamas demokratijoje, ginasi, kad yra
nekaltas. Bet jeigu jis melagingai neprisipažįsta, nesilaiko atsakomybės,
išsisukinėja, slapstosi, tai tada jisai nebėra pilietis, paranda garbingumą.
Jeigu man įstatymai nepatinka, aš nesutinku, tai aš galiu juos kritikuoti ir
siūlyti keist. Bet gali būti, kad teismo procesas iškreipia įstatymą, ar ne?
Na, įstatymai yra, matai, hermeneutika. Aukšti beveik idealistiški teiginiai,
interpretuojami specifiniuose kontekstuose. Įstatymas visuomet pritaikomas.
Tai, pavyzdžiui, vagystė yra prieš įstatymus, bet jeigu dirbdamas Niujorko
biržoje, nusukčiauji gerokai pinigų, tai tame kontekste už vagystę gausi
kitokią baudą negu aš užpuolęs žmogų, pritvatijęs, iškratęs kišenes, – tai čia
aš irgi vagis, bet visai kitas kontekstas, ar ne?
Skirtingas kontekstas – aišku. Tačiau dar
grįžkime prie Sokrato: juk Sokratas nesutiko su kaltinimais ir juos atrėmė...
Nesutiko, bet jo nesutikimas yra kitoks, visgi jis
turėjo... Jis gynėsi, aišku, ir labai puikiai apsigynė, ir nesutiko su tuo
kaltinimu, bet turėjo priimti nuosprendį, nes pats daug kartų buvo dalyvavęs
tame pačiame teisme, kitus nuteisdamas, reiškia, jis sutiko su ta procedūra. Ir
todėl, jeigu pats teisiamas sakytų: „Aš nebesutinku“, – tai būtų kontradikcija.
Tai vadinasi sokratiškasis paradoksas. (Juokiasi)
Kanto filosofijoje išryškėjo „savęs įtraukimas“
– self-inclusion. Ką tai reiškia? Jeigu dabar aš esu teoretikas...
Pavyzdžiui, paimkim tokius „žinomus“ teoretikus kaip Marxas, tai jisai
išaiškina, kad visa – net ir religijos, filosofijos, mokslinės teorijos yra
atspindys medžiaginių interesų, dabartinių medžiaginių interesų. Tvarkoj. Tada
paklausi: „Tai ir tavo teorija, reiškia, yra nulemta medžiaginių interesų?“
Tai, pone Marxai, tavo teiginiai galioja tik dabarčiai, pagal dabartines
medžiagines sąlygas, jie negalios visuotinai. Negali sakyt, kad ir
viduramžiuose viskas buvo nulemta medžiaginių sąlygų, nes taip teigdamas jau
peržengi savo medžiagines sąlygas. Vienu žodžiu, pripažink, kad ir tavo
teiginiai yra nulemti tavo išaiškinimų – self-inclusion. Negali padaryt
išimties.
O Marxas padaro išimtį: „Aš žinau visą istoriją, žinau, kas
darosi ir kas darysis, ir visa toliau.“ Tai jau, pone, peržengei savo
pagrindinius principus, kad viskas išaiškinama medžiagiškai dabartyje. Žiūrėk,
marksizmas, ta viso pasaulio išgelbėjimo sistema, taikyta sovietijoj, kaltino
žmogų, nes jisai nori būt individas, ar ne? Na, tai kas čia blogo? Matai, pagal
dialektinį materializmą toks žmogus yra nepakankamai pažengęs, jis dar
priklauso praeičiai, jis mėgina kaip kažin koks revizionierius sugadint dialektinį
materializmą. Pagal dialektinį materializmą jis yra atsilikęs, jį reikia
perauklėt – gal Sibire, gal kasyklose, ar ne? Tai ne bausmė, o „perauklėjimas“,
nes jo sąmonė dar yra istoriškai atsilikusi. Jis kaip nekaltas, nenori toks
būt, bet jo mąstymas dar nulemtas praeities sąlygų. Ir jis tada gali sugadint
kitus, ar ne? Todėl jį būtina atskirt: į kalėjimą ar Sibiran, arba net
sunaikint.
Na, o tie, kas Sokratą nuteisė myriop, ar ne
panašiai mąstė?
Aha. Sokratą? Myriop? Tai koks jo klausimas buvo prieš
mirtį, atsimeni? „Na, kas bus? Mirsiu. Gal ten nieko nėra? Tai kas? O jeigu bus
kas nors, tai gal aš „išgyvensiu“ toliau, protas mano – mens, ir tenai
sutiksiu išminčius, išmoksiu daugiau.“
Tai čia – jis pats. Bet, Algi,
nuteisusieji Sokratą už jo individualumą, ar nebuvo iš esmės panašūs į tavo
minėtuosius sovietų funkcionierius?
Na, matai, ne visi galėjo būt individai. Individas gali būt
tik demokratijoj. Kitose bendruomenėse individas yra nulemtas jėgų, ar ne?
Sovietijoj, fašistų ar kitoj autokratijoj arba teokratijoj individas negali
pareikšti: aš nesutinku su politbiuru arba popiežium, ar ne? Privalo klausyt.
Toks yra visuotinas, viešas gyvenimas, kurį sukūrė atėniečiai, kai visi yra
įpareigoti dalyvauti viešumoje ir turėt savo nuomonę, ją pareikšt, diskutuot.
Net buvo nurodymas Atėnuose: „Kas nedalyvauja viešumoje, tas neturi būties.“
Na, gerai, Algi, bet Sokratas juk puikiai
dalyvavo viešumoje, gal net pernelyg aktyviai. Tai už ką jį nuteisė? Ar ne
pagal tuos pačius principus kaip ir sovietai – už tai, kad buvo pernelyg
individualus?
Yra keletas klodų. Vienas klodas buvo psichologiškas –
užpyko ant jo. Ką padarysi? Užpyko ir teisė dėl to, kad jis klebino visus. Jis
galėjo išsiteisint, jam davė progą, sako: „Sokratai, nustok, ir tada gali
gyvent kiek nori. Ir bausmę pasiskirk.“ Tai jis pasiskyrė bausmę, sako: „Mane
išlaikykit dabar, kad aš galėčiau toliau jus klebint.“ Tada jam jau sako: „Eik
po velnių.“ (Juokiasi)
Na, taip.
Tai čia psichologinis klodas, ar ne? Matai, Aristotelis
argumentavo, kad yra natūralių vergų. Nereiškia, kad jie yra pavergti, bet jie
gyvena psichologiškai, jie naiviai supyksta, ir tas pyktis nulemia jų
sprendimus. Tai ką padarysi? Tokia yra žmogaus silpnybė. Ne visi pajėgia
pasiekt tokį gryną racionalumą, kurį filosofai mėgina pasiekt, ar ne?
Taigi, dėl Aristotelio irgi kilo riaušės... Aristotelis,
matai, buvo Aleksandro Didžiojo mokytojas, ir kai Aleksandras pradėjo pūstis,
žmonės Aristotelį užpuolė: „Ko tu išmokinai tą vaikėzą?“ Tai Aristotelis pabėgo
ir sako: „Nenorėjau leisti atėniečiams antrąsyk suklysti. Ką padarė Sokratui ir
man galėjo padaryt.“ (Juokiasi)
Šitaip Aristotelis apsaugojo atėniečius nuo
gėdos. Gerai. Dar papasakok apie galios santykius tarp valstybės ir individo.
Pats 15 metų dėstei kalėjimuose?
Taip, taip.
Ko ten išmokai?
Pirmiausia, ten išmokė mane būt dar stropesniu mokytoju.
Nepaisyti, koks man paskirtas mokinys: ar jis nusikaltėlis, ar kas kitas, –
mano pareiga būt mokytoju ir nesakyt, kad aš jį traktuosiu kitaip negu mokinį.
„Ai, čia – nusikaltėlis, nieko nevertas...“ Ne. Tada, mat, supranti, kad žmogus
– nusikaltėlis ar kitoks – turi savo kitą klodą. Jis apibūdinamas kaip vagis ar
žudikas, ar banditas, bet tas žmogus nori būt žmogumi, nori turėt savigarbą,
nori būt garbingas, nori būt teisingas, tik jis to „nepagauna“. Tai svarbu jam
parodyt, koks jis iš tikrųjų yra.
Dostojevskis rašė apie tai, atsimeni? Dostojevskį nuteisė
mirties bausme ir pasityčiojo: suvaidino, kad sušaudo. Tada išsiuntė į Sibirą.
Jis aprašė Sibiro kalinius: nepaisant visko, jie irgi nori jaustis garbingi.
Jie nori būti gerbiami: pasipuošia, susišukuoja, kad neatrodytų kaip šiukšlės.
Toks noras yra grynai individo susivokimas: „Aš turiu elgtis garbingai.“ Tokia
ir Sokrato nuostata – turiu elgtis garbingai, atsakomingai, gerbt kitus, gerbt
save, būt teisingas.
Matai, kai kurie žmonės sugeba... Don Kichotas buvo toks.
Aš esu rašęs apie Don Kichotą, jisai, matai, atrodė durnelis, bet ieškojo.
Kodėl jam ta mergina – Aldonsa (jam buvo – Dulsinėja), nors ir barininkė kaži
kokia, mazgotė beveik, bet jis permatė, kad ji yra moteris, kad ji irgi gali
būt Dulsinėja – kilni, garbinga, verta pagarbos. Don Kichotas kaip tik buvo
žmogus, ieškantis tiesos, žmonių ir permatė, nepaisydamas kokios būklės tie
veikėjai buvo – jie irgi gali būt žmonės, riteriai – kilnūs, garbingi, gerbiantys
kitus ir save, ar ne? Ir Gandhis to reikalavo...
Įdomus šis dalykas. Taip įsijautęs esi, tai
pasakyk, kaip tiesos paiešką žmoguje išjudint?
Tai aš stengiausi parodyt kaliniams, kad jie irgi yra
žmonės, kad jie turi tą...
O ar jie tuo abejoja?
Jie, matai, gyvena kitame klode. „Na, aš buvau vagis, dabar
gal išleis mane iš kalėjimo, aš gal ką nors kita veiksiu.“ Svarbu paskatint,
kad jie, veikdami ką kita, jaustų teisingumą, savigarbą, ieškotų tiesos. Mes
per filosofiją argumentuojam, ieškom tiesos, ginčijamės tarpusavyje, nebijom
suklysti ir prisipažint. Tokį klodą atvėrus, jie patampa visai kitokie.
O koks tavo metodas tam klodui atverti?
Per diskusiją parodyt. Diskutuoji, ir jie pamato, kokia
žmogaus priedermė. Jisai juk – žmogus, ar ne? Diskutuodavom apie Sokratą.
Sakau: „Nagi, žiūrėkit, ką Sokratas sako. Jisai pasiekė tokį lygmenį, kad
gerbia įstatymus, kuriuos jis galėjo pakeist, bet kurių laikėsi, ir viskas buvo
tvarkoj. Jis gerbia kitus, gerbia save, yra atsakomingas.“ Per tokius
pavyzdžius parodai, kad yra kitas žmogaus klodas, ar ne? Šis klodas yra
objektyviausias.
Gerai, bet kaip įsitikinti, kad tas klodas jau
išgrynintas, iškastas, pasiektas? Koks kriterijus? Esu skaitęs, kad kalėjime
apklausė recidyvistus, ne kartą teistus už bjauriausius nusikaltimus:
apgavystes, vagystes, prievartavimus, žmogžudystes. Ir tų nuteistųjų klausė:
„Kaip manote, ar verta jumis pasitikėti?“ Tai jie nuoširdžiai atsakė, kad jais
pasitikėti verta labiau negu kitais, kad jais verta pasitikėti labiau negu
atsitiktiniu praeiviu, niekada neteistu. Nors kiekvieno taip teigusiojo
biografija liudija priešingai. Ir vis tiek toks nuteistasis yra įsitikinęs, širdyje
jaučia, kad juo galima pasitikėti, nes jis – garbingas žmogus, jis stengiasi. O
kiti – labiau supuvę.
Tai, matai, kilnumas, garbingumas, pagarba kitiems nėra
žmogiškumo kriterijai, tie dalykai atsiskleidžia tik veiksmais. Žmogus nėra
apibūdinamas šiaip, kad štai – garbingas žmogus. Žmogus gali būt racionalus,
psichologiškas, biologiškas, jį gali apibūdinti daugelis savybių, tačiau
teisingumas, garbingumas, kilnumas pasirodo tik per veiksmus. Šiais požiūriais
žmogų atpažįsti per tai, kaip jis elgiasi, ar ne? Dažnas sako: „Aš geras
žmogus...“ Taigi, parodyk veiksmais. Jeigu veiksmai to neatskleidžia, tai sakyti:
„Aš geras žmogus, garbingas“, – nieko nereiškia, tai bus tušti žodžiai.
Bendruomenėje žmonės turi savo pareigas, funkcijas, ir jie
gali elgtis negarbingai, nes jų toks darbas, ar ne? Taigi naciai, komunistai,
enkavėdistai ir čekistai buvo negarbingi žmonės, nes vykdė tas funkcijas. Kai
kurie atgailavo teisindamiesi: „Vykdžiau pareigą, kurios bendruomenė iš manęs
reikalavo...“ Eichmannas, paklaustas, ką veikė, atsakė: „Na, aš tik traukinius
reguliavau, man taip buvo įsakyta, šiaip aš – geras žmogus.“ O iš jo veiksmų
mes žinom, koks geras jis buvo, ar ne? Ir Viktoras Franklis, parašęs „Žmogus
ieško prasmės“, aš jį pažinojau...
Franklį?!
Franklį, taip. Nuvažiuodavau į Vieną iš Freiburgo jo
pasiklausyti. Tai jisai pastebėjo vieną dalyką koncentracijos lageryje:
esesininkas karininkas surikiuoja visus kalinius, ateina, apžiūri, mojuoja su
botagu – į tą pusę, kitas – į kitą pusę, į tą pusę, į kitą pusę. Ir Franklis
paklausė: „Kodėl vieni – į tą pusę, kiti – į kitą?“. Į tą pusę – jau
tiesiai į „katilą“, į kitą pusę – gal dar gyvens. Tai tas karininkas
prisipažino, kad jeigu kalinys rodo šiek tiek kilnumo, garbingumo, tai toks
žmogus primena tam karininkui jo paties nuosmukį (juk jis irgi gali būt kilnus
ir garbingas kaip tikras žmogus), ir tokį žmogų tas karininkas iškart pasmerkia
mirčiai, idant neprimintų jam, kad karininkas yra tik funkcija, nežmogiška
funkcija, be jokio kilnumo. Nors jisai yra aukštai: „O, aš – karininkas,
nacis!“, tuo momentu jis pamato savo žemumą prieš kalinį, nes tas žiūri į
karininką garbingai, kilniai. Ir iškart – jau pasmerktas.
Franklis tokią išvadą padarė?
Aha.
Labai įdomu.
Tai ir Dostojevskis, sakau, pastebėjo tą patį Sibiro
kalinių grupėse, yra visas Dostojevskio veikalas apie tai. Aš irgi esu rašęs,
išleista ir išversta į rusų kalbą: „Self-worth in Russian Literature“ (ne
„value“ – „worth“) – nuo Lermontovo iki Čechovo, Gogolio ir kitų. Tas
klodas visuomet yra, ir jis objektyviausias. Karininkas nacis, esesininkas,
mato, kad kalinys – žmogus garbingas, ir jis išsigąsta, kad pats toks nėra, jis
tai praradęs. Tokia transparencija – permatomumas. Aš per tą empirinę išraišką
matau kilnumą, matau garbingumą, matau teisingumą.
Iškyla klausimas: tai kaip įvertint vertybes, pagal kokį
standartą? Ir tada surandi vertybę – koks individas yra teisingas, garbingas.
Jo veikla atskleidžia vertybę, kuri man sako: mano vertė galbūt neprilygsta
anam standartui, nes vertindamas savo elgesį matau – nepasiekiu tikro žmogaus
vertybės – kilnumo, garbingumo, pagarbos kitiems ir taip toliau.
Nerealizuoju savo žmogiško potencialo.
Taip aš sakau, ir Don Kichotas buvo toks, jisai permatė
Dulsinėją, permatė savo kaimyną, kad tas yra ne tik paprastas kaimynas, bet ir
turi riteriško kilnumo.
Gerai. Paminėjai, kad pats išmokai kaip
mokytojui dera žvelgti į mokinius, net jeigu jie – ne studentai, o kaliniai.
Gal kilo įžvalgų apie visą bausmių sistemą?
Šiek tiek... Jei visi gyvenam pagal taisykles, tai turime
jų laikytis. Ir kalėjimas yra valstybinė institucija, ar ne?
Taip.
Viename kalėjime su dviem tūkstančiais kalinių buvo
koplyčia. Ji buvo protestantų šventyklėlė, bet visi kaliniai buvo verčiami
vaikščioti į ją ir klausytis pamokslų. Ten kalėjo afroamerikiečių, laikiusių
save musulmonais, buvo ir indėnų, kurie turėjo visai kitokį pasaulio suvokimą.
Tai aš parašiau gubernatoriui: „Pagal mūsų taisykles valstybinė institucija
negali propaguot vienos religijos. Arba – nė vienos, arba – visas.“ Jeigu
protestantai stumia savo religiją, ir viršininkas reikalauja, kad kaliniai lankytų
pamaldas, tai tada ir musulmonai privalo gauti savo, ir indėnai, jeigu nori,
šokt aplink laužą, kaip jų religija liepia, turi gaut teisę – susikurt ugnį ir
šokt.
Tai panaikino.
Panaikino koplyčią?
Ne, tai ta koplyčia stovi, bet nieks nebeverčia eit į ją.
Tai va, aš pasakiau: „Jei norit, pone gubernatoriau,
padarykit balsavimą, pakeiskit įstatymą – tada bus tvarkoj. Bet kol kas
įstatymas yra toks.“ Ar ne?
Taip, taip, aišku.
Nes čia sokratiškas dalykas – aš paisau įstatymų. Jei
teismai nuteisia pagal tuos įstatymus, tai lai jie galioja visuotinai, nebūna
išimčių.
O pati laisvės atėmimo bausmė – ką
apie ją galėtum pasakyt?
Matai, laisvės atėmimas yra toks: žmogus nusikalto, jo
veiksmus nulėmė priežastys – norai, jo geiduliai – jis jau buvo praradęs
laisvę, pats atsisakęs būt laisvas. Jis pats „nutarė“ būti nulemtas priežasčių,
reiškia, pats nebebuvo laisvas, tai jis pats atėmė sau laisvę, ar ne? Ir todėl
jisai nelaisvas.
Žmogus, pažeidęs kito teises, irgi praranda teisę ir negali
kalbėti, kad kalėjime jis turi žmogaus teises. Jis pats jų atsisakė pažeisdamas
kito teises. Kai žmogus laužo laisvei sukurtas taisykles, tai jis atsisako
gyventi laisvai, todėl bausmė nereiškia, kad jam yra atimta laisvė, – jis pats
jos atsisakė.
Lygiai tas pats yra su garbe, kilnumu, teisingumu.
Pasielgęs su kitais negarbingai, jis praranda savo garbę – tai yra abipusiška.
Be laisvės nėra atsakomybės.
Pilietis yra laisvas... Taisyklės nėra priežastys,
taisyklės yra sukurtos laisvai gyventi, ar ne? Tai mes nutariam, racionaliai
diskutuojam, kad štai laikinai galios tokia taisyklė, nes mes esam klystantys,
galėsim ją pakeist... Bet toks yra racionalus nutarimas. Tai mes susitarę
gyvenam laisvai, nes laisvi taip nutariam. Laikytis įstatymų yra laisvė.
Įstatymai nėra prievarta, įstatymai kaip tik mums leidžia būti laisviems. Tuos
įstatymus paneigę, sulaužę – mes paneigiam savo laisvę, mes tada pasiduodam priežastims.
Taip mes atsisakom laisvės, ir todėl laisvės mums neatima, mes patys jos
atsisakom, ir mus uždaro į „kajutę“ – būkit nelaisvi.
Tai vertėtų siekti sugrąžint laisvę tokiam
žmogui?
Taip, jeigu vėl taps geru piliečiu, įrodys savo veiksmais,
tai jis vėl galės ginčyti įstatymus, galės siūlyti keist juos.
Teisingai. Žodžiu, jis veiksmais turi įrodyt,
kad yra vertas laisvės, ir tada jam laisvę sugrąžins. O jeigu lygintume
įkalinimą su kitomis bausmėmis? Yra visokių bausmių: plakimas rykštėmis,
mirties bausmė, tremtis, piniginė bauda, viešas pasmerkimas...
Tai matai, yra daug... istorija pilna. Kalbėdami apie
autokratiją ar diktatūrą, galim sakyt, kad Stalinas yra banalybė: tave nušaus,
ir viskas, ar ne? Autokratijoj lemia požiūriai, tenai valdo jėgos, kaip ir
diktatūroje. O demokratijoje jėgos yra sustabdomos. Mes sutariam taisykles,
kurios neleis mums elgtis savo nuožiūra. Taigi, demokratija buvo kuriama kaip
tik karo metu, per Peloponeso karą. Jėgų sandūriai... Tai kaip mums išlaikyti
demokratiją? Kaip sutramdyt jėgas? Tik demokratija gali sutramdyt jėgas,
galybių sandūrius.
Visos tradicijos labai myli jėgą. Jau Kautilija Indijoj
sakė: „Kas turi jėgą, tas yra teisus.“ Nes jis gali tau duot gera, gali tau
duot bloga, iš jėgos plaukia visos teisės ir visa kita, ar ne? Visokios
strategijos per tai parodomos: „Nešk savo priešą ant pečių ir numesk jį, kai
taps nebereikalingas.“ Ar ne? (Juokiasi)
Taigi, graikai sukūrė pirmą teismą, viešą teismą: „Jūs,
piliečiai, išrinkit iš savų patikimus žmones, ir jie bus teisėjai, jie nulems,
nutars.“ Ir sprendė bylą Oresto, Agamemnono sūnaus, kuris norėjo
nužudyt mamą...
Taip.
Ir Atėnė pareikalavo, įspėjo: „Bet žinokit, jūs esat
klystantys, ir padarę klaidą – turėsite atsakyti.“
Na, taip. Bet Graikijoje kalėjimų nebuvo?
Ne. Tai istorijoj daugumoje vietų nebuvo kalėjimų.
Pavyzdžiui, viduramžiais nukankindavo, palaikydavo, kol dar gyvas, kol kankina,
o paskui – sudegina, ir viskas. Tie... raganų deginimo laikai.
Dar paaiškink apie laisvę, kurią žmogus
praranda nusikalsdamas. Tada teismas jį įkiša į kalėjimą, kadangi jis ir taip
buvo nelaisvas, parodo aiškiai: štai tau – laisvės ribos, tarp
keturių sienų. Ir paskui, jeigu jau jis darbais įrodo, kad yra vertas laisvės,
jį vėl išleidžia, grąžina į visuomenę. Toks įkalinimas, yra gana nauja bausmė
žmonių istorijoje, bet ar ji gera? Taip ir reikia daryt?
Na, tai yra mėginimas perauklėt. Kitoks įkalinimas yra
bausmė, kai tave užmiršta: gali tave įmest į kalėjimą ir užmiršt apie tave –
tai visai kitas dalykas. Arba tave pasmerkia myriop: nėra ko tenai laikyt tave,
valgydint, ar ne?
Bet perauklėti žmogų yra truputį kitoks tikslas
negu laikyti atėmus jam laisvę. Gal nebūtinai kalėjime patogiausia perauklėti?
Na, daugelį kartų jam kartoja, paskiria pilietinių pareigų,
ar ne? Turi „išlaikyt egzaminus“.
Darbais įrodyti.
Darbais įrodyt, taip. Labai įdomus dalykas dėl kalinių...
Kai sakai „atima laisvę“, tai aš irgi argumentuodavau, kad pagal visus mokslus,
biologiją ar psichologiją, žmogus yra nulemtas priežasčių, ar ne?
Determinizmas...
Visokie motyvai, interesai. Tai tada juos įtikini, kad jie
nekalti, – jie kitaip negalėjo elgtis, ar ne? (Juokiasi)
Ir tada aš sakau: „Jums laisvė išvis neatimta, jūs niekada
nebuvot laisvi, tai koks skirtumas, kur jūs esat?“ Sakau: „Jeigu norit būt
laisvi, tai jūs turit norėt elgtis visai kitaip. Gal jūs esat politiniai
kaliniai, nes čia yra politinė sistema?“ Ne tokie politiniai kaliniai kaip
Stalino režime, bet jūs turit politinę erdvę, viešą erdvę, turit viešas
taisykles, ir pagal tas taisykles esat nuteisti, todėl esat politiniai
kaliniai, ar ne?
Ne už politiką, bet pagal politiką. Todėl kiekvienas
kalinys yra šiek tiek politinis, nes jis pagal politiką nuteistas.
O bendruomenėse, kurios neturi tokios viešos erdvės, tenai
kaliniai – ne politiniai, tenai įkalinimas – jėgos prievarta.
Ten tiesiog – vargšai,
nuskriaustieji, kuriuos galybė nuskriaudė.
Nes žinai, diktatorius arba autokratas nori išlaikyt savo
poziciją, tai ištarsi žodį – jau esi priešas, tave gali nudobt, ir viskas.
Perauklėjimas irgi yra toks keistas dalykas. Surado
sociologai, atlikę visokių tyrimų, kad kalinių, kurie kalėjimuose įgyja šiek
tiek išsilavinimo, sugrįžimo į kalėjimą rodikliai krenta 70 %. Finansiškai
labai apsimoka, nes kiekvienas kalinys kainuoja 40 tūkstančių dolerių per
metus. Tai aš mokinu 30 studentų kalinių, juos paleis. Jeigu jie nebūtų
mokinti, atgal sugrįžtų apie 80 %, o pamokintų grįžta tik apie 30 %. Tai mano
beveik geradėjiška veikla... Važinėdavau po 60 km vakarais, man sumokėdavo,
aišku, už žibalą, ir mokėdavo už seminarus du tūkstančius dolerių. Tiek išlaidų
valdžiai. Bet sakau, jeigu nors vienas iš mano mokinių nebegrįžta, valstybė
sutaupo 40 tūkstančių dolerių, o man sumoka tik du tūkstančius.
Du tūkstančius – už kiek seminarų?
Už vieną.
Už vieną seminarą su 30 kalinių?
Aha.
Na, gerai, o kiek reikia seminarų, kad jau
pasiektum perauklėjimo tikslą?
Na, tai aš dėsčiau 15 metų. Įvadinį filosofijos kursą
dėsčiau, paskui dėsčiau logiką, metafiziką, ontologiją, politinę filosofiją ir
teisės filosofiją. Tai turėjau kalinių, pabaigusių filosofiją ir net gavusių
laipsnius.
Kokie tie laipsniai – bakalauro?
Bakalauro, taip. Aišku, kiti profesoriai irgi dėstė tenai:
fiziką, kitus dalykus.
Buvo toks labai linksmas nutikimas universitete.
Kiekvienais metais prieš išleistuves katedra išrenka geriausią studentą.
Pavyzdžiui, mes išrenkam filosofijos studentą, kuris tada išleistuvėse yra
iškeliamas, pagerbiamas – štai, geriausias filosofijos mokinys! Na, tai ateina
dokumentai, vedėjas katedroj žiūri – pavardė Mankinas. Ir klausinėja
profesorių: „Čia tavo studentas?“ – „Ne, negirdėjau tokio.“ – „Tavo studentas?“
– „Ne.“ – „Tai koks čia studentas? Algi, tu žinai?“ Sakau: „Oi, čia mano
studentas. Iš kalėjimo.“ Visą mano kursą perėjo geriausiais balais, studijavo
kaip pasiutęs. Du policininkai jį atvežė į ceremoniją universitete iš kalėjimo
kaip geriausią filosofijos studentą.
Ir matai, Ignai, tas garbingumas, kilnumas, teisingumas,
pasitikėjimas... Po antro semestro mano studentai kaliniai nebeklausinėjo, koks
bus balas, jie pasitikėjo, kad aš būsiu teisingas: kokį balą duosiu, reiškia,
jie tiek verti. Nepyko, kad bus 5 vietoj 10. „Viskas tvarkoj, – sako, – jis
žino, ką daro, jis – mokytojas.“ Ir tada kitam semestrui vėl mane kviečia, net
kalėjimo viršininkas rašo rektoriui.
Tikrai kaliniai pradėjo kitaip elgtis. Viena moteriškė,
kolegė iš universiteto, buvo pakviesta dėstyti komunikaciją kaliniams.
Profesorė, gal 35-erių metų, daili moteris, tai aš ją paveždavau, tuo pačiu
laiku ji turėjo pamokas kitoj salėj. Tai įleidžia pro vartus, aš su ja einu, ir
pasitinka kaip visuomet mane pora bajavų. Ir ta moteriškė eina su manim, ji
išsigando: „Oi, čia tokie pabaisos...“ Tai vienas sako: „Ponia (na, jie
suprato, kad ji yra dėstytoja), esate mokytoja, todėl tarp mūsų būsite saugesnė
negu vidurdienį Kolumbo miesto centre.“
Pagarba mokytojui atsiranda.
Jie taip įgyja suvokimą, kad kitas žmogus gali būti
gerbiamas, ar ne?
Taip. Dar noriu paklausti dėl vaikų auklėjimo.
Lietuvoj praūžė ginčų banga: kaip galima, o kaip negalima bausti vaikų. Lyg
sutarta, kad lupti vaikus negerai – nei diržu, nei rykštele. Bet bausti tenka,
tėvai yra valdžia, vaikai nelaisvi, pasiduoda savo norams, geismams, tai kaip
dabar juos bausti? Gal laikyti uždarius kambaryje ir perauklėti?
Na, reikia baust, jeigu pasielgia blogai. Galima jų
neleisti į mokyklą dieną ar kelias, kad jie sėdėtų namie, ir tėvai tada klaus:
ką dabar mums daryt? Tėvams teks tvarkytis su jais, nes jie namie, o tėvams
reikia eit į darbą, bet vaikas namie. Tai, ponai ir ponios, mokytojai nėra
tėvai, mokytojai turi pareigą mokint, o ne būt darželio prižiūrėtojai, tai –
tėvų pareiga.
Pas mus yra tokia mada – kas mėnesį vyksta tėvų ir mokytojų
susitikimas, tėvai turi ateit, ir mokytojai kalbasi su tėvais: „Tavo vaikas –
toks, to ir to stinga, tvarkykitės.“ Tai ir tėvai turi auklėt, ir mokykla.
Tik žmogus mokosi mokykloje, kiti gyvūnai neina į mokyklą,
gyvena pagal instinktus. Kaip sako Eugenas Finkas: „Dievams nereikia
mokyklos, jie viską žino, o gyvūnams irgi nereikia mokyklos, nes jie gimsta jau
žinodami kaip elgtis. Tik žmogus turi būti mokinamas.“
Tai nuo pat pradžių esi mokykloje. Paimi šakutę, tai jau
esi mokykloje, ar ne? Esi kultūros mokykloje, mokiniesi kalbos, reikia išmokt
vaikščiot ir visa kita. Todėl žmogus visą laiką yra mokinamas ir mokinasi,
niekada nepabaigsi.
Mokytojai sako: „Taigi mes – ne vaikų prižiūrėtojai, mes –
mokytojai.“ Užtenka darbo mokytojams. Mane kartą tikrino. Mūsų Ohajo valstijos
senatoriai, išgirdo, kad dėstytojas per savaitę dėsto tris kursus ar seminarus
po 5 valandas, tai dėstytojai dirba tik 15 valandų per savaitę. Kilo klausimas:
„Už ką mes jiems mokam?“ Tai vienas atvažiavo čia pasižiūrėt. O mūsų
universiteto rektorius, labai gabus, sako: „Gerai.“ Jis, matai, žinojo, kad
pagal statistiką per metus aš turėjau daugiau studentų negu bet kas kitas. Per
metus išleisdavau apie tūkstantį. Tai rektorius sako: „Štai, žiūrėk, pone
biurokrate, – profesorius, patikrink, kiek jis dirba.“
Tai tikrintojas mane stebėjo nuo aštuntos valandos iš ryto.
Aš jau šeštą valandą paplaukiojęs baseine, septintą valandą esu raštinėj, na ir
jis pasirodo. Aštuntą valandą iš ryto – pasiruošimas paskaitoms, devintą
valandą – į salę, 250 studentų. Paskui kiekvienai paskaitų valandai turi
paskirt dvi valandas susitikimams su studentais, tai reiškia: dėstai 15 valandų
per savaitę, ir dar 30 valandų paskirta studentų konsultacijoms. Tai po pirmos
paskaitos, dešimtą valandą, dvi valandos iki pietų – susitikimai. Paskui –
konsultavimas doktorantų ir magistrantų. Dėstau kitą seminarą dvyliktą valandą
magistrantams ir doktorantams, ir jiems turiu paskirt kiekvienam atskirai
konsultaciją, tai maždaug per savaitę doktorantams – apie 10 valandų, tai jau
45–55 valandos, ar ne? Dar yra reikalavimas „Publish or perish!“, ar ne? Nuleki
į biblioteką, tada – trečias seminaras vakare nuo septintos vakaro iki
dešimtos. Tas žmogelis sėdi pavargęs, o aš dar dirbu. Tai jis išvažiavo
nutilęs, daugiau nebegrįžo. Jis priskaičiavo, kad aš dirbu 70 valandų. O dar –
egzaminai, juk egzaminuot taip pat turiu, ar ne?
Esu girdėjęs, kad universitetuose labai
išnaudoja doktorantus, viską jiems užkrauna tokie profesoriai kaip pats...
Taip, na tai... Asistentai jie vadinasi, gauna asistentūrą.
Kitur jiems paskiria dėstyt įvadinius kursus. Mano universitete įvadinius
kursus dėsto tik tikri profesoriai, nes tai yra sunkiausias darbas. Nes vaikai,
ką jie žino? Reikia labai būt įgudusiam, kad galėtum jiems išaiškint.
Taip. Nuo įvado daug kas priklauso.
Tai per pirmą susitikimą, gal minėjau – 250 sėdi, sakau:
„Žinot, jaunuoliai, filosofija yra svarbus dalykas, bet gal jums ji
nereikalinga, tai mes pasikalbėsim apie tai, kas jums įdomu. Tai dabar
parašykit po trumpą pastraipą kiekvienas, kas jums įdomu, kas jums rūpi, apie
tai pasikalbėsim.“ Surenku visus 250 rašinių ir tą patį vakarą peržiūriu,
suskirstau, kitą rytą, vėl devintą valandą, susitinku su visais. Sakau: „Žinot,
jūsų interesai labai įdomūs. Kas jums rūpi, man labai įdomu. Apie tai ir
pasikalbėsim“, – sakau. „Va, žiūrėkit, vienas iš jūsų sakot: „Aš noriu sužinot,
ar mano idėjos yra geros, ar ne.“ Toks labai įdomus klausimas, bet aš nieko
apie idėjas nežinau. Gyveno labai seniai toks žmogelis, graikas Platonas, jis
daug kalbėjo apie idėjas, tai gal jo pasiklausykim pradžiai.“
Tai jiems buvo įdomu įdomūs dalykai. Ir tau
pasirodė įdomu, kas jiems įdomu. Iš to ir išeina įdomumas.
Kitiems buvo įdomu apie laisvę – Kanto ir Platono...
Gerai, Algi, manau, kad toks įvadas ir man būtų
be galo įdomus. Ir mūsų šitas pokalbis gal bus įvadas į ką nors.
Man ką tik tokia moteriškė parašė, ji – menininkė, darė
instaliacijas Vilniuje. Norėjo sužinot apie Salomėją Nėrį. Kai kas sako: „Ji
nekalta, ją privertė ir taip toliau.“ Nori ją reabilituoti. Kaži, Lietuvoj daug
yra gerbėjų Nėries?
Daug. O ką tu jiems sakai?
Tai kalbėjomės. Tokie sako: „Salomėja Nėris pakeitė savo
nuomonę apie komunizmą, tai ją galim reabilituot.“ O man kilo klausimas: ar ji
pati save reabilitavo? Ar ji viešai pareiškė: „Suklydau. Esu atsakinga už tai,
ką padariau“? Ar pasielgė garbingai? Ne. Tai ji savęs nereabilitavo. Mes jos
negalim reabilituot todėl, kad ji nepasitaisė viešai, nes ji viešai atvežė
„saulę“ – gerbė Staliną.
Dėl reabilitacijos – sudėtingas
klausimas, nors yra likę ženklų, kad ji gailėjosi. Dar galima kitaip klausti:
ar verta skaityti Salomėjos Nėries eiles?
Gali skaityt. Gali skaityti Hitlerio „Mein Kampf“, ar ne?
Taip.
Dabar išleido Vokietijoj, jau galima spausdint.
Baigėsi draudimas, taip.
Skaito Lenino visus darbus, ar ne? Aš turėjau visus Lenino
darbus. Bet tai nereiškia, kad aš dabar reabilituoju Leniną.
Taip. Reiškia, galima ne tik skaityti, bet ir
lyginti, vertinti. Galima vertinti, ar geros eilės, ar meniškos, ar gilios...
Aš galiu vertint „Mein Kampf“ – ar tenai gera vokiečių
kalba, ar klasikinė, ar ką kita...
Ne tik kalbą... Galima kritiškai vertint „Mein
Kampf“ idėjas. Salomėjos Nėries eilės irgi įvairios: vienos – apie
Staliną, kitos – apie meilę. Ta meilės lyrika, gal yra vertinga
nežiūrint, kas parašė.
Tai literatūros kritikų darbas. Gali vertint ir poezijos
mėgėjai. Bet tai nereiškia, kad mes reabilituojam. Kaip asmuo ji turėjo pati
savo reputaciją pataisyti.
Nes Hitleris, jeigu jau prakalbom, taigi buvo
dailininkas, ir jo paveikslus dabar pardavinėja...
Vienoje, mano kolega psichiatras pasikvietė mane, vežioja,
sako: „Algi, žiūrėk, tas pastatas šešių aukštų, didelis pastatas, ten penktame
aukšte antras langas nuo galo – tenai gyveno meno profesorius, ir pas jį atėjo
Hitleris, norėjo studijuot dailę. Tas profesorius apžiūrėjo, ką Hitleris gali,
sako: „Ne, tu negabus dailininkas.“ O jeigu tas profesorius būtų pasiūlęs:
„Gerai, būk mano studentas“, – Hitleris būtų tapęs turistų
portretus... (Juokiasi)
Taip, būtų įgijęs amatą...
Vienas žodis būtų pakeitęs pasaulio istoriją.
Dar sako, kad Wittgensteinas mokykloje labai
skriausdavo Hitlerį, ir dėl tų patyčių anas patyrė gilią traumą...
Toks psichologizavimas man labai ne prie širdies. „Oi,
patyriau traumą...“ Pavyzdžiui, prieš keletą metų laukiu aš banke, tai
jaunuolis stovi toksai, įsivaizdina, o panelė jam patarnauja. Jis sako: „Duokit
man dabar šio mėnesio pabaigos sąskaitos išrašą, kiek aš turiu.“ Jinai sako:
„Kai mėnuo pasibaigia, tik tada mes gaunam, tik tada galėsiu išduot.“ – „Aš
noriu dabar.“ Ji sako: „Aš neturiu.“ – „Ko tu, panele, mane terorizuoji!“ Toks
įsižeidęs – teroro auka. Pats terorizuoja tą vargšę merginą, kuri neturi tų
duomenų, ji negali jų gauti dabar pat.
Arba sėdim restorane su kitu žmogum, jam atneša kokį
patiekalą, jis apsižiūri: „Algi, čia siaubas! Kokia šakutė!“ Tik nenumirk iš
siaubo! Nueik ir pasikeisk šakutę. (Juokiasi)
Gerai, Algi, liausiu terorizuot patį, tik dar
pasakyk man, ar yra toks dalykas – tiesa?
Ne tik yra, bet mes ją žinome.
Ką mes žinome?
Tiesą.
Tu žinai?
Ne, visi.
Visi man dabar nerūpi, tik tu. Ar tu žinai
tiesą?
Aš apie save nieko negaliu pasakyti. Aš nereikšmingas
tiesos atžvilgiu. Pradėkim truputį iš pašalės. Norint suvokti tiesą ir ieškant
tiesos, reikia išskirti keletą dalykų.
Pirmas dalykas, yra žmonės – išsišokėliai, kurie atsistoja
ant smėlio krūvos ir pareiškia savo tiesas: „Yra štai teip ir teip.“ O
aplinkiniai suklaupia ir sako: „Ačiū už apraišką.“ Arba kas nors dykumoj
išgirsta balsą ir pradeda kliedėt, o visi sako: „Štai čia tiesa.“ Tokių yra
daug, čia bėdos nėra: jie gali turėti savo tiesas ir dėl jų pjautis. Kaip
matome, dabar šventi karai vyksta. Tai kaip rietynės kaime: „Mano tiesa
absoliuti, tavo tiesa nereiškia nieko, tu – klysti. Mano tiesa yra gėris, tu
esi blogis.“ Nesutaria kaip du jaučiai, vienas prieš kitą. Iš tiesų, jie
neieško tiesos...
Tokių yra daug. Pavyzdžiui, kaip buvo sukurta Inkų
imperija... Labai įdomiai. Pasirodė neva septynios akinančios figūros, kurios
paliepė Inkos vardu: „Užimkit tą slėnį ir sukurkit imperiją.“ Inka – tai saulė.
Na, tai tvarkoj: vykdė įsaką, kariavo ir sukūrė. Tačiau ar tai tiesa? Inkai
galėjo pasakyti: „Ne, mes kuriame kitą imperiją.“ Vladimiras Putinas kuria kitą
imperiją, ar ne?
Ką aš noriu pasakyt? Čia bus politiškai labai
nekorektiškai, bet tas yra tvarkoj... Vakarai ir tik Vakarai sukūrė tiesos
poieškį. Vakarų prigimtis yra tiesa, kad mes iš principo esame klystantys,
todėl negalime atsistoję ant pakopos surikti: „Kosmosas yra didelė karvė, kuri
mus visus maitina!“ Karvės įvaizdis gražus, bet nieko nereiškia. Vakaruose
sakytume: „Kas atrodo kaip karvė? Tik karvė!“ Ar ne?
Tęsk.
Taigi, būtent Vakaruose buvo nutarta, kad mes esame
klystantys iš esmės, todėl turime tartis su kitais, kurie galbūt žino daugiau
ir gali pataisyti mūsų klaidas, o mes – jų. Tai reiškia, kad pirmas žingsnis
buvo sukurti sąlygas suvokimui: jeigu yra tiesa, ji nenukrinta iš žvaigždynų.
Visų pirma, reikia kelti klausimą: kas yra tiesos matas? Turime rasti tą matą,
nesvarbu kur.
Pradėkime nuo įvairių klodų. Tarkime, ant popieriaus lapo
aš nubraižysiu tris skirtingo dydžio trikampius. Didesnį, mažesnį... Kuris iš
jų yra trikampio matas? Ogi nei vienas iš trijų. Jie yra skirtingi. Yra kitas
matas, pagal kurį suprantame, kad visos trys pavaizduotos figūros yra
skirtingi, bet vis tiek –trikampiai. Taigi pasiekiame suvokimą, kas yra
trikampis iš principo.
Būtent suvokti principus yra mūsų uždavinys, siekiant
tiesos bet kurioje srityje. Žingsnis po žingsnio, kaip Sokratas nutarė: „Geriau
mirsiu, negu atsisakysiu ieškot tiesos.“ Atėniečiai jam sako: „Sokratai, nustok
klausinėt. Mums nepatogu.“ O jis: „Jeigu nustosiu klausinėt, prapuls Atėnai.“
Principas yra toks dalykas, kad jo paneigimas įvelia į jį
patį. Gal paaiškinsiu truputį, kas yra principas?
Būtinai.
Jūs dabar susipažinę su moderniomis tendencijomis,
kryptimis. Genealogai, marksistai nori sukurti sąlygas visai kitokiam žmogui.
Aha. Bus Homo sovieticus. Sako, nepakanka to, kaip dabar apibūdinam žmogų,
pakeisim jį į ką nors kita.
Bet aš klausiu, tai kodėl ir aną, ir šitą žmogų vadini
žmogumi? Ar aš esu atsistojusi beždžionė, ar nukritęs angelas – vis tiek esu
žmogus. Šis principas negali būti paneigtas. Tik Vakarai, nors ir ne iškart,
suprato, kad vergija turi būti panaikinta, nes kad ir kokios būtume rasės, vis
tiek visi esame žmonės. Mes suvokiame, kad iš esmės esame klystantys. Galime
turėt savo „nuomonę“, bet esam klystantys. Taigi, visuomet siekiame
neklaidingumo. Neklaidingumas būtų iš principo absoliuti tiesa. Ar ne?
Taip išeina.
Šiandien suprantame, kad iš mūsų dialogo arba polilogo
visuomet randasi tas esminis klausimas: ar tai, ką sakome, yra tiesa? Jeigu
netiesa, pasitaisome. Turime pareigą ir atsakomybę, kurią sukūrė Vakarai –
prisipažinti. Pripažįstame, kad turime abejoti, klausinėti, išklausyti kitų
nuomonę ir ją logiškai vertinti. Ir jie – taip pat. Čia toks polilogas. Mes
esame klystantys ir policentriški.
Aš kiekvieną dieną šnekuosi su savo geriausiu draugu
Sokratu. Sakau: „Sokratai, žinai, aš apmąsčiau visą tavo įtaką. Ką tu galvoji
tuo klausimu?“ Sokratas sako: „Iki šio taško – tvarkoj, bet paskui turiu naują
klausimą. Paklausk savęs.“ Dialogas yra istorinė mūsų gelmė, per ją mes
kintame. Mūsų protėviai pakeičia mus, mes pakeičiame juos. Per tokį dialogą
atrandame tai, ko jie nebuvo pamatę. O mes atradę sakom: „Aha!“
Dabar skaitau apie Peloponeso karą ir sakau: „Aha!“
Spartiečiai nepastebėjo to, kas juos jaudino, kodėl jie norėjo karo. Mūsų
laikais diskutuodami pastebim fenomenus, kurie atveria daugiau. Tad galima
sakyti, kad šiandien mes žinome daugiau tiesos apie Peloponeso karą, nei žinojo
spartiečiai ar net atėniečiai. O tu, tokius dalykus dabar atradęs, imi juos ir
supranti, kad principas tinka ir šiandieniams įvykiams.
Tiesa turi gelmę, ir mes ją randame. Randame vis daugiau.
Ji yra dialogiška, visada reikalauja paklausti daugiau: ar jau priėjom galą?
Mes esam, Ignai, euklidinės būtybės, trijų dimensijų. Vaikštom, ropinėjam. Bet
mūsų sąmonė suranda gelmes, kurios nėra euklidinės, todėl mes galime apmąstyti
daugiau. Ne tik kaip psichologinės ir fiziologinės būtybės. Įsivaizduok, ar mes
galime įeiti į neeuklidinę erdvę?
Įeiti? Mes?
Ne, bet mes galime suprasti... Mes ją suprantame. Mes
tarytum pastumiame euklidinę geometriją, nes ji mums nepakankama. Mes galime
tęsti toliau. Atrandame tuos nepakankamumus – juos parodome ir sutinkame, kad
negalime jų paneigti, tuo pačiu teigdami, kad yra daugiau. Ir tas „daugiau“
visuomet nurodo į tiesą. Kai aš kalbuosi su mokslininkais, jie sako: „Mes
neturim tiesos. Turim tik tą ar kitą dalelę.“ Tai kaip jūs nusprendžiate, kad
neturite tiesos? Iš kur žinote? Mes žinome tyliai suvokiamą tiesą, tik ją apibūdiname
įvairiai. Tarkime, mokslininkai, tvarkydamiesi su kosmosu, remiasi neeuklidine
erdve, kuri yra labai matematizuota. Diskutuodamas su jais keliu klausimą, ar
matematika gali apskaičiuoti erdves? Mokslininkai atsako: „Aišku, mes tai
mokam.“ Tačiau ar to užtenka? Nesakau, kad jūs blogai dirbate. Bet ar to
užtenka? Gal yra truputį daugiau?
Jie sako: „Erdvė sudėta iš taškų.“ Tačiau taškas neturi
tęstinumo – sudėk milijardą taškų ir nieko daugiau negausi, tik tašką. O mes
žinom, kad erdvė turi tęstinumą, tai kaip mums ją suvokti? Mano „metodas“ nėra
paneigimas: nesiekiu paneigti to, ką suprato mokslininkai. Noriu parodyti, kad
jie suprato daugiau.
Esi labai dosnus.
Jie kalba tą patį, ką ir aš, tik jie to dar nepagavo. Mes
galime kalbėti, kad mokame geometriją: aš moku vieną trikampį, tu – kitą, jis –
trečią. Bet jie nepaklausia: kas yra trikampis iš principo? Nepaklausia: kas
yra erdvė iš principo?
Paklausinėjus ir jie supranta, ir aš suprantu. Taigi mes
darome prielaidą, kad tiesa yra kažkur gelmėje, tik mums reikia ją po truputį
atverti. Būtent policentriška Vakarų civilizacija gali atverti daugiau negu tie
pasistiebę ant pakopos rėksniai. Tik Vakaruose yra sąlygos atrasti absoliučiai
tiesai, nes mes ją jau žinom. Mes jau turim jos principus. Nes mes, nors
laikome, kad esame skirtingi, pradėję kalbėtis susitariame, kad esam tokie
patys. Kiekviena tezė stumiama iki galo, ir tada pašnekovas pamato, kad ir jis
eina tuo pačiu suvokimo keliu.
Britų filosofas Whiteheadas sakė, kad visa Vakarų
civilizacija tėra Platono potekstė. Visi teigia, kad Platonas turėjo teoriją,
galingų idėjų... Ne! Platonas pats iš savęs nieko nepasakė. Ką jis darė? Jis
diskutavo: „Jeigu tu sakai taip ir taip, kur tave tai veda?“ Per diskusiją Platonas
veda, atverdamas vis svarbesnius klodus, taip leisdamas savo pašnekovui
galiausiai rasti tiesos principus.
Tokia policentrinė poliloginė procedūra. Todėl mane
Newtonas pataiso kiekvieną dieną, o Sokratas – dar dažniau. (Juokiasi)
Ir aš, jų padedamas, noriu pakreipti pokalbį
kita linkme. Gal galėtume pasikalbėti apie nemirtingumą?
Nemirtingumą?
Taip. Ar yra toks dalykas?
Yra nemirtingumų įvairovė: Indija vienaip nemiršta, mes –
kitaip... Nemirtingumo klausimas Vakaruose yra kitoks. Mes žinome, kad esame
laikini, mirtingi. Iškyla klausimas: kaip mums suprasti savo laikinumą
santykiuose su kitu klodu, pavyzdžiui, amžinybe? Iš kur mes gauname amžinybę?
Atsisėdi ant kelmo ir sakai, kad esi amžinas. O kirminas tau koją kutena ir
sako: „Nesi amžinas.“ Jis jau nori... (Juokiasi) ...tavo odos pakramtyt.
(Juokiasi)
Negali pareikšti, kad štai, mes turime sielą, kuri yra
amžina. Tą gali pareikšti kiekvienas šamanas, atsisėdęs ant kelmo. Dar sako,
kad kažkas tave išgelbės, kad atgimsi kosminiu ratu pagal savo karmą.
Kai tiesos ieško vakariečiai, jie nieko neteigia. Kalbėjau
apie paprastą trikampį. Žmogus pažiūri į tris trikampius ir mato, kad jie
skirtingi. Čia juslinis dalykas: vienas trikampis didesnis, kitas kreivesnis.
Esam juslinės būtybės, tavo, Ignai, juslės yra kitokios negu mano. Tavo
įspūdžiai kitokie, tu niekada nematysi to, ką aš mačiau, ir aš nematysiu to, ką
tu matei iš savo kampo. Be to, juslės kinta. Tad ar galiu sakyti, kad prieš
akimirką mačiau tuos pačius trikampius, kuriuos matau dabar? Jau pasikeitė. Jau
akys sumirksėjo keletą kartų, jau tapatybės neberasi. Bet staiga mes sakom: „O,
čia trikampis!“
Per eksperimentinės fizikos paskaitą klausiu studentų, ką
jie veikė vakar per chemijos pratybas. Pasakoja, kad buvo laboratorijoje,
tyrinėjo chemiją – matavo, pylė, maišė, uždegė, skaičiavo. Paklausiu, ar jie
gali tą bandymą pakartoti dabar. „Galim!“ Kaip? Sako, kad vėl – matuos, pils,
maišys... Ne, to nebėra! Jau truputį kitas dalykas. Kita medžiaga, viskas
pasikeitė. Kaip jūs galit pakartot?
„Mes kartojam matematiką – matematika nekinta.“ O kur ta
matematika? Jei mokslinius įvykius vertiname matematiškai, jos nerasim mūsų
juslėse. Niekas nematė, kaip atrodo „du plius du“ iš kitos pusės. Aš galiu
sakyti: du plius du, two plus two, zwei plus zwei. Galiu parašyt skaičiais.
Nekinta. Tas pats. Paprastai empiriškai mes randame, kad yra daugiau. Yra
matematika, kuria mes vertiname mokslinius įvykius.
Yra trikampis, kurio mes negalime matyt. Todėl, žiūrėdami į
tris skirtingus trikampius, mes matome juos tris. Bet trikampio matas yra tas
pats visiems trims. Kur jis glūdi? Aš galiu ištrinti kurį nors trikampį, bet ar
galiu ištrinti trikampio idėją?
Pitagoro teorema smėlyje parašyta. Vėjas nupūtė, nušlavė.
Knygos, tekstai apie Pitagoro teoremą sudegė, bet ji pati neišnyko – ji neturi
laiko. Tą trikampio standartą tu gali vartoti kada tik panorėjęs. Jis neturi
laiko. Ir jis nėra tavyje, nes tu irgi kinti. Tada kyla klausimas: aha, jeigu
taip yra, tai kas tą trikampį mato? Ieškai smegenyse, smegenys kas akimirka
keičiasi, tai to trikampio nepamatysi, nes ir jis keičiasi. Bet mes apeliuojame
į jį kaip į duotąjį.
Tai klausiu: koks mūsų patirties klodas gali atstoti
nekitybę, pastovumą? Trikampis lieka toks pat, o aš psichologiškai ir
fiziologiškai kintu. Bet mes turime kitą patirties klodą, kuris nesutampa su
mūsų fiziologija, psichologija. Mes matome amžinus matus, tas regėjimas negali
būti kūniškas.
Tačiau tokiam matymui kūno reikia?
Kūnas juslėmis mato. O tai, kas randa, yra kitas klodas –
mūsų „protas“, kuris nėra psichologiškas.
Skaičiavimas yra veiksmai, kurie gali būti pakartoti, jiems
nereikia jokių smegenų. Aristotelis skaičiavo, Einsteinas skaičiavo ir aš
skaičiuoju... Yra tas sąmonės klodas, kuris „nekreipia dėmesio“ į mano
kūniškumą. Tas klodas neturi laiko, nėra laikinas. Jeigu aš galiu pakartoti
Pitagoro teoremą, aš pakartoju nelaikiškai. Tasai mūsų klodas yra nemirtingas.
Ir tu dėl to neabejoji?
O ne! Matai, aš ieškau tiesos. Einu per vakarietišką
filosofiją, argumentais. Jeigu matau trikampio matą, kuris nekinta, vadinasi,
negaliu jo matyti savo akimis, – akimis aš matau tik tuos kelis skirtingus
trikampius. Tad kuo aš matau? Matau kitu sąmonės klodu, kuris nepriklauso
laikui.
Žiūrėk, Ignai. Kodėl aš galiu sakyti, kad už penkių
milijardų metų Andromedos galaktika susidurs su mūsų galaktika? Toks mano
skaičiavimas yra belaikis. Galiu kalbėti apie penkis milijardus metų praeityje
ar ateityje. Žiūriu belaikiškai. Juk mano smegenys negali išlėkti iš manęs,
nusikelti į Andromedą ir matyti, kaip ji slenka į mūsų galaktikos pusę. Sąmonė
neturi laiko, laikas yra tik vienas mūsų patirties klodas. Net ir kosminė
sąmonė, kurią aprašiau, neturi laiko. Tai yra nemirtingumas.
Mes dialogiškai diskutuojame ir prieiname prie išvados, kas
yra tiesa. Tu gali ginčytis, bet ar nebus taip, kad ginčydamas įvelsi tą pačią
tiesą, todėl paneigsi savo užmojį ją nuginčyti. Eidamas tuo mąstymo keliu,
atmesdamas bet kokį šamanizmą, sielą ir kitas prielaidas, prieini išvadą, kad
kalbame apie gryną sąmonę, kuri yra amžina, belaikė. Jos neišvengsi – nori to,
ar ne.
Kaip tavo gyvenimą veikia šitos tiesos
žinojimas: kad yra nemirtinga sąmonė – absoliuti, belaikė, nekintanti?
Ne, matai, ją reikia inscenizuoti. Žiūrėk, koks dalykas.
Mokslininkai vis ieško, kur smegenyse yra matematika: tiria, šviečia,
fotografuoja. Kur čia ta matematika? Vis neranda ir neranda. Ką dabar daryt?
Jie turi prielaidą: kadangi matematika fiziškai nevaikšto gatvėmis, tai,
logiška manyti, kad ji yra imanentiška – esanti mūsų viduje. Kur gi daugiau?
Viskas yra fiziška, tai matematika būsianti mumyse.
Vienas fiziologijos profesorius man sako: „Kada nors
surasim.“ Sakau jam: „Nereikia ieškot. Jeigu teigiate, kad mes visi turime
matematiką savyje, tai jos nereikia ieškot, nereikia net mokintis.“ Kam mokytis
tai, ką jau turi? (Juokiasi) Jei turi skonį, jo nereikia mokytis. Bet
vaikai mokyklėlėse baisiausiai bijo ko? Matematikos egzamino! Jeigu turėtų ją
savyje, nebūtų ko bijoti. (Juokiasi) Amerikoje kongresmenai diskutavo,
ar reikia mokykloje privalomų maldų. Tai viena matematikos mokytoja sako:
„Nebijokit, ponai. Kol mokykloje liks matematikos egzaminai, vaikai melsis!“ (Juokiasi)
Tai matai, tokie jų išaiškinimai, kad matematika
imanentiška, kad ji glūdi smegenyse, negalioja. Nieko ten nerandi. Taigi yra
kitas klodas – mes matome tą klodą kaip tiesą, nors nepripažįstame.
Mokslininkai gi parašo formulę ir pasako: „Čia – „duota tiesa“, aksioma!“ O ten
– tik empiriniai ženkliukai, per kuriuos jie mato amžinas formules, variacijų
galimybes. Bet mato jau daugiau nei empiriškai. Tai ir yra kitas sąmonės
klodas, per kurį galima prieiti prie tų amžinųjų principų. Tai yra mums duota,
tik reikia išmokti.
O kaip pats to išmokai?
Tai čia viso gyvenimo klausimas. Esu minėjęs, kad Lietuva
yra Europos pagrindas, ir ji turi būti kaip mokykla. Nes Europa gimė kaip
mokykla. Atsimeni, pagrindinis terminas graikų suvokime buvo paideia.
Mokykla. Platonas sukūrė pirmą mokyklą, Aristotelis – kitą. Per mokslą
gimsta diskusijos ir randamos dilemos, kurios nėra išaiškinamos dabartyje, o
štai klasika jas jau išaiškino. Paneigiame, ką jau buvome atradę. Grumiasi,
grumiasi ir nežino. O aš sakau: „Žiūrėkit, sprendimas jau buvo rastas.“
Mūsų moderni filosofija yra labai siaura. Nori išaiškinti
medžiagiškai. Visokiais būdais. Ieško matematikos smegenyse ir neranda, ieško
laiko jausmuose ir neranda, ieško tapatybės ir neranda. (Juokiasi) Dabar
vakariečiai filosofai kalba, kad tapatybės nėra, viskas kinta… Tačiau juk pats
dėsnis, kad viskas kinta, yra tapatus, ar ne? (Juokiasi)
Nėra lengva, bet po truputį žingsnis po žingsnio judi
pirmyn.
Atsimenu, kaip pasakojai savo biografiją: atvykai
į Ameriką, koveisi Korėjoje, mokeisi šaudyti iš lanko Japonijoje. Ar tavo
gyvenime buvo toks momentas, kai staiga supratai, jog yra amžinasis klodas?
Visuomet supranti. Tyliai. Gyveni pasaulyje, apžiūrinėji,
ir staiga nušvinta. Visuomet. Dėstydamas erdvių filosofiją – euklidinę,
kinestetinę, neeuklidinę, begalybę begalybių, diskutuodavau su jaunimu.
Klausdavau, ar kuris yra matęs trikampį. „Aišku!“ – atsakydavo jie.
Nubrėžiu didesnį, mažesnį, kreivesnį trikampį ir klausiu: „Ar čia trikampis?“ –
„Trikampis.“ Bet gi jie skiriasi. Kuris iš jų trikampis? Ir diskutuodami
prieiname išvadą, kad kiekvienas savo galvoje turime paties trikampio matą, ir visi
kiti tėra to mato variantai. Nubrėžtus trikampius galiu ištrinti, bet tiesos,
kas yra trikampis, ištrinti negaliu.
Bet juk šito dalyko nežinojai? Kas tau tai
išaiškino, kur perskaitei?
Aš tai vadinu ryklio bakstelėjimu į šoną plaukiant
vandenyne. Kai žiūri į tuos trikampius, ir staiga šauna, kad yra trikampio
matas, skirtingas nuo jų visų. Akys nušvinta, ir sakai: „Kodėl pirmiau
nemačiau? Taip aišku buvo visą laiką, bet kodėl nemačiau?“
Kiti mato kiaurai, bet to nepastebi. Dalykai yra permatomi,
sąmonė juos permato. Štai sakau, Ignas yra žmogus, bet skiriasi nuo manęs ir
nuo kitų. Jis yra greitas, išmintingas, o aš – durnelis. Bet aš permatau, kad
tu esi žmogus, „toks pat“ kaip ir aš. Arba, sakykime, aš įdegu saulėje, priaugu
svorio ir kiti ima sakyti, kad „Algis patapo juodukas, nebe žmogus.“ Jeigu
tapau didesnis, ar aš tapau labiau žmogus? Ne, aš – žmogus. Permatau tapatybę
per kitų pokyčius ir per savo pokyčius, variantus.
Šitaip mes galime suprasti vienas kitą. O jeigu įkimbam tik
vieną į variantą ir per jį nepermatome, kas yra žmogus, tada grumiamės –
nesuprantame principo. Nors mes turime tą principą, bet sakome: „O, jie – ne
žmonės, jie – šunys.“ Pavadindamas kitą šunimi jau žinai, kad jis – žmogus, tik
tu nori jį įžeist.
Yra dar ir toks principas, kad vieną dieną
manęs ir tavęs tiesiog nebebus...
O, bus viskas, ką sakiau, ką atvėriau. Tas mano suvokimas
liks: kiek aš kosminę sąmonę mėginau atvert...
Matai, tavo klausimas... Na, nebebus erdvėje, nebebus
laike.
Na, pavardės nebebus.
Tai nesvarbu. Man nereikia specifinio „Newtono atvėrimo“.
Ar Newtonas atvers kosminius klodus, ar kas kitas – čia tik asmenybės
klausimas. Sąmoningumas nereikalauja asmenybės, jis platesnis, policentrinis.
Aš pasiskolinu jį iš Sokrato, Sokratas – iš manęs. Aš kalbuosi su tais, kurie
gal gyvena Andromedoje, klausiu, kaip jie mato mūsų galaktiką. Kaip jiems
atrodo: kas bus, kai mes susidursim?
Sąmoningumas yra labai galingas. Tik mes jį uždarome į
smegenis, į psichologiją, biologiją, o tada ieškome... (Juokiasi)
Taip Augustinas kalbėjo apie laiką: „Kai nemąstau – labai
aišku, kai mąstau – visai nesuprantu.“ Ieško: „Kur yra laikas? Ubi tempus?“
Ieško jo sieloje. Siela – tai, ką dabar aš jaučiu. Kaip siela gali pratęsti
praeitį? Kaip aš atsimenu, kas buvo praeityje? Atmintis yra dabar.
Negaliu iškišti matuoklio į praeitį ir pamatuoti pagal aną
laiką. Negaliu pastumti jokio matuoklio per trylika milijardų metų. Tai yra
sąmoningumo klausimas.
Žiūrėk, Ignai. Biologija aiškina, kad mes turime atmintį
per genetiką: ląstelė atsimena genetinį kodą nuo pat pradžių. Mes atsimename
per tokius biologinius ženkliukus. Tarkime, aš su tuo sutinku, bet Sokratas
tuoj pat sako: „Algi, ar tu su tuo sutinki? Juk jie taip teigia, bet jie turi
daugiau...“ Ką daugiau? Biologinei ląstelei tik keturi milijardai metų, o mes
sakom, kad kosmosas prasidėjo prieš trylika su puse milijardų metų. Kokia
ląstelė ten siekia? Nė viena. O mes jau tą žinome. Ta ląstelė nepaneigta, bet
nepakankama. Sąmoningai suvokiame, kad kosmosas buvo prieš trylika milijardų
metų. Be jokios ląstelės.
Tai gal ten anglies atomas svarbu?
Aha... (Juokiasi) Kaip dabar sako, atomai pulsuoja
iš tuštumos: pasirodo ir dingsta. Tai yra laikina, o mes kalbame apie belaikius
dalykus. Sakau, kad turime sąmonės klodą, kuris yra mūsų „ambrozija“ – dievų
gėrimas, teikiantis nemirtingumą. Tą turim.
Turim ambrozijos. Gyvename su ta ambrozija
būdami biologinės būtybės ir dar ultrasocialūs. Privalome mandagiai elgtis.
Apskritai, šis pokalbis neįtikėtinas: nesu sutikęs kito žmogaus, kuris
nemeluodamas nuolat jaustų amžinąjį klodą taip kaip tu.
Labiausiai belaikį.
Labiausiai belaikį klodą. Ar tu jį jauti visose
gyvenimiškose situacijose? Ir alų gerdamas?
Esu minėjęs, kad kai dėsčau Kaune, mane viešbutyje
kiekvieną rytą pasitikdavo tokia panelė, pataisydavo man kavos. Vieną rytą
nusileidau, o jos dar nėra. Atsisėdau ir žiūriu pro langą į brėkštantį ūkanotą
rytą. Ji atbėga, atsiprašinėja: „Oi, profesoriau, atleiskite, kad vėluoju, jūs
turbūt taip nuobodžiaujate.“ Sakau: „Sėsk. Pažiūrėk. Matai, ta ūkana... Ji
kondensuojasi į mažiuką lašelį. Jis auga, įgauna svorio, pradeda riedėti nuo
lapelio. Vėjelis sujudina tą lapelį, lašelis nukrinta ant kito lapelio, ištrykšta
daug spinduliukų... Čia visas pasaulis atsiveria. Visas pasaulis! Ir
spinduliai, ir vėjelis, ir saulutė. Saulutė – mūsų galaktikoj.“
Tai gal susitapatini su tuo lašeliu?
Ne, tai man atsiveria kosmosas. Tas lašelis koncentruoja
kosmosą. Mes koncentruojame kosmines energijas net ir būdami kūniški tvariniai.
O kiek tau rūpi, kas nutiks su tavo kūnu?
Lai jis veikia, kaip veikia. Ne, matai, kūniškumas nėra
daiktas. Fiziologai pastato kūną kertėj, nufotografuoja ir sako: „Dabar
tyrinėsim.“ Tai jie moka tyrinėt tik negyvą kūną. Gyvas kūnas formuojasi ir
transformuojasi. Mes esame konkrečių judesių padarai, įgyjame kokį nors įgūdį,
galime vaikščioti, galime savo kūną keisti, formuoti. Galime įgyti kitokį kūną.
Matai, kūnas priklauso nuo veiklos: ūkininkas turi visai kitokį kūną negu
šokėjas. Pripranti prie savo kūno, ir jis atrodo normalus. Kartais kokia nors
ideologija pareiškia, kad kūnas turi būti toks ir ne kitoks: turi eit tiesiai,
garbingai, nosį iškėlęs. Tai žmonės ir vaikšto, kenčia. (Juokiasi)
Esu girdėjęs, kad Vienoje XX a. pradžioje buvo
uždrausta gatvėje bėgti, nes tai neoru...
Taip, taip. Prisimenu, atvykau į Lietuvą jau nuvertus
sovietiją, sėdime su draugais Rotušės aikštėje ir ateina panelė, atvingiuoja.
Pirmiau su krepšiais vaikščiojo, o dabar – pasitempusi, nosytė iškelta,
kulniukai – oho, tokio ilgumo. Sakau: „Ojojoj, čia – deivė.“ Ateina kita –
tokia pat, trečia – tokia pat... Sakau: „Nusibodo. Jos visos įsigijo dabar
modelių kūnus, visos dabar turi taip vaikščiot. Galėtų truputį pavarijuot.“
Kultūra pasako, kokį reikia nešiot kūną. Bet aš veikiu
kitaip.
Tačiau vis tiek pasiduodi tai kultūrai?..
Ne, aš niekam nepasiduodu. Man nereikia pasiduot. Aš
renkuosi veiksmų įvairovę: plaukiu, maratoną bėgdavau, dviračiu važiuoju, daug
vaikštau, šoku.
Matai, jeigu dabar paklaustum: ką reikia sekti?
O reikia?
Tai aš kalbu apie karavanus. Sėdi žmogus plačioje dykumoje
ant aukštos kalvos ir žiūri, kaip pro šalį joja karavanas. Jie turi savo
kupranugarius, palapines ir nuostatas: kaip uždegt ugnį, ką kepti, ko nekepti.
Turi savo žynį, jis sako: „Mes sekam aną žvaigždę, ji – mūsų tikslas.“ Jie
seka, griūva, juos užpusto smėlis, bet vis tiek seka tą žvaigždę. Tada eina
kitas karavanas. Kitaip. Jie kitaip joja, jų žynys sako: „Šita – tikroji
žvaigždė, mes ją turim sekt.“ Ir to karavano žmonės jam paklūsta, kartais kentėdami.
Trečias karavanas – visai kitoks. Tai kokia išeitis? Kurį karavaną, žvaigždę
žmogui sekti?
Priklausydamas karavanui, supranti, ką jie supranta,
keliauji su jais, palieki ten savo pėdsakus. Prisijungi prie kito karavano. Jei
kito nėra, keliauji pats. Gal nori savo žvaigždę pasirinkt? Sek žvaigždę. Tokiu
atveju, žinai, kad esi perteklius. Tavo judesys, žingsniai bus unikalūs –
palieki dėmes kosmose, kurių niekas nepakartos. Net ir kūniškai. Tai kodėl gi
ne? Nereikia užsidaryti karavane, nes tai prislegia, prispaudžia prie žemės,
neleidžia kitaip pažiūrėt.
Prisimeni, kaip Nietzschė kartą sakė: „Jeigu mes surinktume
draudimus iš viso pasaulio ir jų paisytume, tuomet moralūs būtume tik
miegodami.“ Pasijudini – nebemoralu. Lipi – užspausi vabalą. Moralus žmogus tik
miega, bet – be sapnų. Sapnai gali būti amoralūs. (Juokiasi) Tai numirt
geriausia.
Žinai, gerbiu ir myliu visus iš absoliučios gelmės, bet
nenoriu būti prislėgtas. Nemoku pykti: jūs keliaukite, bet nereikalaukite, kad
ir aš taip keliaučiau visą laiką. Nes yra daugiau.
Bet šito karavano tu nepasirinkai?
Mano karavanas: akademija, mokytojas – buvo pasirinktas.
Tai čia jau vėliau. O žmonių karavano nepasirinkai.
Ne, nepasirinkau, bet aš suprantu, kad mes gyvename tarp
kitų gyvūnų, ir mes juos suprantam. Arba nesuprantam. Buvo vienas garsus
veikėjas Derrida, Lietuvoje labai gerbiamas. Dekonstrukcija, visa kita... Visi
šoka, aš vadinu derridada, šokį. Dadaizmas, derridadaizmas... Žiūri jis į savo
katiną ir svarsto: „Ką galvoja mano katinas – ar mąsto apie savo šeimininką? Ką
jis apie mane galvoja, kai tupėdamas į mane žiūri? Ar aš suprantu katiną, ar
jis mane supranta?“
Aš diskutuodamas su juo Paryžiuje, atsakiau: „Katinas labai
gerai tave supranta, ir tu jį supranti.“ Kaip? Katinas pažiūri į tave, nueina
prie durų, žiūri į rankeną: „Ei, pone, atidaryk duris.“ Ir tu jį supranti iš
veiksmų. Jei sėdi su draugais ir nekreipi dėmesio į savo šunį, norintį tuo metu
išeiti pro duris, jis pradeda loti: „Ateik, atidaryk duris.“
Mes turime judesių komunikaciją, galime suprasti kitą iš jo
veiksmų.
Yra ne tik gyvūnai. Vadinama negyvoji gamta –
vėjas, bangos...
Tai dinamiška gamta. Žinai, Velykų saloje pastatyti mojai –
veidai plokšti, akys didžiulės... Mokslininkai sako, kad čia jie, matyt,
pastatė stabus ir garbina dievus. Vilko tuos stabus, kasė prie jūros... Kaip
jie juos pastatė? Trisdešimties tonų luitus be jokios technikos. Ką ten jie
pastatė? Mokslininkai laiko, kad tai religijos dalykas.
Pagalvokime, kas iš tiesų atsitiko. Sprogus Polinezijos
vulkanams kapitonai, jie buvo žvejai, sugrūdo visą savo gentį į laivus ir
išplaukė. Keliavo, sekė paukščių takais per galingas audras, dieną ir naktį
aistringai žiūrėjo išdegę akis. Bangos siautė priešpriešiais, vėjai staugė, o
jie degė akimis. Štai, kodėl tokios akys – jose aistra bangoms, audrai, kova su
jomis ir mėginimas surasti kelią.
Atsimenu dar vieną tavo lūkestį. Jau paminėjai
laukiamą mūsų Galaktikos susidūrimą su Andromedos ūku, bet taip pat esi
pasakojęs, kad svajoji susikauti su Floridos taifūnu. Juk tai – negyvas
daiktas?
O, taigi mumyse yra tos pačios vandenynų ir saulės
energijos. Gyvūnai taip pat naudojasi saulės energija. Tas sąmonės klodas irgi
yra gyvybiškas. Kada buvo šuolis į gyvybę? Nereikia šuolio: viskas juda, yra
gyvybiška, formuojasi, deformuojasi. Tai moralės klausimas.
Kokia čia moralė?
Ne, tai žinai, Ignai, mes dėstome medicinos etiką.
Atvažiavo viena ponia, ekspertė ir pasakojo, kaip jie Rytų valstijose,
Masačusetso ir Konektikuto, – moraliai elgiasi. Pastatė tokių gražių vietų
žmonėms, kurie nebeišgydomi. Ten prižiūri juos labai gražiai, jiems nieko
nereikia daryti, visko parūpinta. Viskas švelnu, jie ramiai sėdi, priežiūra
tokia galinga. Ji pasakoja: „Mes taip moraliai jais rūpinamės.“
Aš jai ir sakau: „Atleiskite, ponia, jūs elgiatės
nemoraliai.“ Pasodina žmones, kurie laukia mirties, ir verčia juos gyventi
taip, kad prieš numirštant jiems nieko neatsitiktų. Jiems turi viskas
atsitikti! Veskite į kalnus slidinėti, pasiimkite valtį, išplaukite į vandenyną
ir susitikite uraganą. (Juokiasi) Kad vyktų paskutinė kova. O ne sėdėt
ir laukt: „Mums taip gera, gal jau visiškai nieko mums nebeatsitiks prieš
mirtį?“
Aš gimęs jau esu mirtingas. Tai negi jau kūdikis turėtų
sėdėti nieko neveikdamas, kad ko nenutiktų?
Ar svarbu, kas po mirties vyksta su kūnu?
Tai – ne mano reikalas. Matai, mano atmintis yra belaikė,
laikiškas kūnas tada nesvarbus. Praeitis ir ateitis yra tas pats belaikiame
laike.
Tačiau kultūriškai gali būti svarbu...
Nesvarbu. Aš galvoju, mane sudegins. Nes prašė žmonės,
sakė: „Algi, mes norim tave palaidot čia.“ Kiti – čia. Sudeginkit, pasiimkit po
saują pelenų, pasėkit, kur norit. Ir bus gerai. (Juokiasi) Tada kosminis
klajoklis patampi. Taigi mūsų Žemelė klajoja ir klajoja.
Ir puiku. Ir tas mūsų sąmonės perteklius yra labai puikus
dalykas. Absoliuti tiesa yra ta sąmonė, kuri suranda, kad yra daugiau. Ir mes
žinome, kad yra daugiau, todėl mes žinome tiesą, visada parodydami į tą
„daugiau“. Vakarai kaip filosofija ir kaip mokykla tai pradėjo, tęsia ir tame
klode veikia. Be šamanų pareiškimų, be pasistiebėlių, kurie sušunka, kad
pasaulis yra slibinas...
Nuostabu. Man išaiškėjo absoliuti tiesa: „yra
daugiau...“
Yra daugiau. Bet mes žinome, kad yra daugiau. Žinome, kad
tas „daugiau“ yra matas, tačiau mes tą žinome tyliai. Tiesa duota tyliai, ir ji
mus veda, nurodo.
Labai ačiū.
Na, dėkui už garbę pasišnekėt su išmintingais žmonėmis. (Juokiasi)
Tai man buvo garbė pasiklausyt, kaip jūs čia su
Sokratu šnekėjotės. (Abu juokiamės) Leisk tave apkabinti
po tokio pokalbio.
Interviu parengtas iš kelių pašnekesių,
nutikusių 2017 – 2019 metais Vilniuje ir Mickūnų namuose, Atėnuose, Ohajo
valstijoje, JAV.
Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
3 komentarai:
Ačiū!
Sveiki, nuostabi profesoriaus nuotrauka! Gal galima būtų ją publikuoti viename žurnale? Kokios būtų sąlygos?
Ačiū už pagyras. Dėl publikavimo sutarsime - parašykite fotografui ignas.staskevicius[eta]maratonolaukas.lt
Rašyti komentarą