Miltiadas: “Kodėl taip sunku mylėti klausimą?”

 

Kodėl jums taip sunku pamilti „Mo“ muziejų?

 

Todėl, kad manęs ten nekviečia. Apžiūrinėdamas išsipuošusius atidarymų svečius, nutuokiu, kuo jie vaišinasi, ir pasijuntu nuošaly. Suprantu, kad turėčiau nusipirkti abonementą, įstoti į draugus, bet taip pasielgti nelengva.

 

Tačiau vilties dar yra?

 

Vilties pamilti? Taip. Pamilti ar pamylėti lengviau nei mylėti.

 

Ar įmanoma mylėti nepamilus?

 

Lengvai. Pamilimas ar įsimylėjimas yra viena, o mylėjimas – visai kita.

 

Prieš pamilstant, būtina susipažinti...

 

Tiesa. Dėkoju, kad atsitempei. Pasidairius viduje ir pamačius Greenaway'ų šeimos menus, sukilo ne vien emocijos, bet ir viena kita mintis.

 

Nuostabu. Malonėkite pasidalinti.

 

Na, šis veiksmas – vadindamas jį instaliacija pernelyg susiaurinčiau, o apšaukęs paroda, iškreipčiau esmę – atskleidžia, kaip spėriai nunyksta puikiai užduotas svarbus klausimas. Jis miršta akyse ne tik neatsakytas – atsakymo niekas ir nesistengė ieškoti – bet ir neapmąstytas.

 

Klausimas „kodėl taip sunku mylėti?“?

 

Būtent. Čia apmaudžiausia, kad Meistro pačiutė, skyrusi marias laiko, parašė tikrai neprastą tekstą. Pamatines skirtybes „aš/ne aš“, „vienas/kitas“, „savas/svetimas“ ji suguldė į natūrinių skaičių seką ir iš to sukūrė smagią saga noire. Ją pamilau be jokių išlygų. Pasitaikė itin reta galimybė toliau mąstyti – ne apsimetant, ne pramogai, o iš tikro ieškant atsakymo į klausimą. Juk žinojimas, kad aiškaus atsakymo nėra, niekaip nesumenkina paieškos prasmės.

 

O toliau... Kaip žemėje, taip ir danguje – šeimyninė ranga, lėšų įsisavinimas, delfių orakulo lochotronas su psichoterapeuto paskaita, paviršius ir bulvaras.

 

Bet šių dalykų muziejuje nėra. Jūsų bėda, jei landžiojate pas orakulus.

 

Viskas prasideda muziejuje. Bulvaras užvaldo mąstymui skirtą erdvę. Matai, Meistrui prikišus nagus, vaizdas baseine tapo magiškas, bet dukrelei prisireikė vaidmens, taigi ji monologu atrauda mamytės sakmę. Mąstymas nutrūksta, klausimas išskysta, išsivadėja.

 

Lietuvių meistrų paveikslai ir fotografijos mėgina iliustruoti temą, bet tik paryškina nesėkmę: atsakymo nebeieškoma, nuo jo bėgama. Diptikai lyg ir primena aną pamatinę skirtį, mandarinai kalba apie mylėjimą, o bjaurastys – apie sunkumą. Akivaizdu, kad Meistro šeimynėlės užduotas klausimas taip išgąsdino kuratorius, kad šie spruko į krūmus neatsigręždami.

 

O man regis, tikslas pasiektas. Jums, štai, kilo minčių. Tegu žiūrovai patys ieško atsakymo.

 

Žiūrovai gali ieškoti atsakymų ir butelio dugne. Atviliojai juos į muziejų – nenuvilk. O dabar – nusipirkot bilietus, išgirdot klausimą ir... atsipalaiduokite, mėgaukitės vaizdais. Kodėl taip sunku išlaikyti mintį? Kodėl taip sunku nemesti klausimo? Kodėl atsakymo į prasmingą klausimą regimybė taip gąsdina?

 

Atsakykite.

 

Pirmiausia verta susitarti, kad į tokį klausimą dera ne atsakyti, o jį apmąstyti. Mūsų uždavinys – ne pateikti paruoštą atsakymą, o ieškoti paaiškinimo. Kapstytis ne aklai, ne bet kur, o vien tame atsakymo regimybės lauke. Privalome ieškoti sąžiningai. Atkakliai.

 

Klausimas „Kodėl taip sunku mylėti?“ byloja ne apie meilės pastangas. Pastanga mylėti skamba lyg siekis laikytis kosulio ar čiaudulio etiketo pandemijos psichozės įkarštyje. Problema glūdi giliau. Menininkai muziejuje klausia apie galimybę mylėti kitą. Pabrėžiu – tik galimybę. Niekas nėra visai tikras, kad tai įmanoma, bet kai kas tiki ir tikina, kad pajėgtų mylėti kitą kaip patį save. 

Tačiau vos iškėlę klausimą, muziejinio veiksmo rengėjai siūlo viską mesti ir nusileidus į barą susiversti po taurę. Mąstymui – taškas. 

O mes, norėdami toliau nuoširdžiai tęsti tiesos paiešką, privalome išnagrinėti sąvokas „save“, „kitą“ ir „mylėti“. Kas tas „aš“? Kiek manyje kito? Kas mus skiria? Kas mus jungia?

 

Iškart kyla pagunda nuo abstrakcijos sukti prie konkretikos. Ai, kaip sunku mylėti žmones: neįgaliuosius, pabėgėlius, mažutėlius. Arba – stora boba be dantų neįkanda riešutų... Tai – klystkelis. Tiesos ieškoti verta einant nuo konkretikos abstrakcijos link, o ne atvirkščiai. Meistras rodo pirštu – jo filme „Eizenšteinas Guanachuate“ Palomino konkrečiai pamyli Eizenšteiną iš užpakalio – tik kūrėjas mąsto ne apie konkretų vulgarų aktą, o apie amžinus klausimus.

 

Nenukrypkime.

 

Būtent. Pradėję nuo pamatinio klausimo, negalime mestis prie visuomenės piktžaizdžių, pūliuojančių iš meilės stokos. Tegu tuo rūpinasi ministerija. Mūsų pareiga gilintis į kūną ir protą, ieškant ten savęs ir kito. Taip judėdami mikliai pasiekiame subatominius lygmenis. Ar elektronas myli protoną? O kitą elektroną? Sunkumas mylėti prasideda smulkiausiuose gamtos, kurią esame įpratę laikyti negyvąja, reiškiniuose. Šaknys – ten.

 

Peršokę atgal į aukštąjį Homo sapiens sostą, turėtume klausti: kodėl taip sunku mylėti virusą?

 

Klausime „kodėl?“ visuomet glūdi priekaištas, tačiau šitaip suformulavus, jis beveik pranyksta. Aišku, kad virusą reikia naikinti, nes jis naikina mus.      

 

Štai ir atvykome. Įsikandę nuostatos, kad esame vertingesni už virusus, todėl galime juos niekinti, nepajėgsime ne tik mąstyti, bet ir kalbėtis apie meilę. Bet kas kitas gali tapti svetimu, svetimas gali kelti mums grėsmę, „todėl“ jį mylėti labai sunku. Tačiau iš tiesų sunku ne todėl. Visas vargas kyla iš iškreipto tikrovės suvokimo: „aš esu“, „kitas yra ne aš“, „aš gyvas, o virusas – ne“, „mirtis naikina sąmonę“ – tokie ir panašūs teiginiai, kol jų nepaneigiame, vilioja sukti šunkeliais, užuot toliau artikuliuotai mąsčius iškeltu klausimu.

 

Kaip manai, ar Robinzoną Kruzą, kol dar nepasirodė Penktadienis, kamavo klausimas „Kodėl taip sunku mylėti?“

 

Sunku taip svarstyti vienam. Peršasi potraukis mylėti save.

 

Nebrendyla. Vėl – „save“. Kas tas „aš“? Niekada nesi vienas. Visuomet galima mylėti virusus arba idėjas. Esu tikras, kad Robinzonas mąstė apie minčių moralę. Tūlas muziejaus lankytojas būtinai pagalvos, kiek kainavo visas šis veiksmas – bent aš pagalvojau – o Robinzonas nesielvartautų dėl ištaškytų išteklių. Jis apsiašarojęs klaustų: „Kodėl taip sunku mylėti klausimą?“

 

Meilės stokoja žmonės, o nukreipiate dėmesį nuo jų prie idėjų. Žmogus juk vertingesnis už klausimą, nes be žmogaus joks klausimas nekyla.

 

Siaubas. Iškart – hierarchija: kas vertingesnis? Ne apie tai kalbam. Robinzonas, likęs be jokio kito žmogaus, gali lengvai skilti į dvi arba trisdešimt dvi subasmenybes, kurios svarstytų, kaip sunku mylėti vienai kitą. Ir galbūt prieitų prie išvados, kad sunkumą sukeliančios skirties įmanoma išvengti ne per lygiavą, o per tuštumą.

 

Paaiškinkite.

 

Įprastas, nors ir neperspektyvus požiūris siūlo remtis žmoniją vienijančiu pagrindu – žmogiškumu. Mes visi daugiau ar mažiau žmonės. Laikykimės už rankų. Ši kryptis, kaip pastebi muziejinio spektaklio kūrėjai, pragaištinga, nes žmonės nėra vienodi klonai. Žmonės nėra lygūs, iš to kaip mat kyla nemeilė. 

Humanizmo nepakanka, todėl turėtume paieškoti kito vienijančio pamato, pavyzdžiui, gyvasties. Gyvieji vienijasi prieš negyvėlius. Tik greit išaiškėja, kad gamta dieviškai vientisa. Jau pranyko riba tarp organikos ir neorganikos, gyvo ir negyvo. Tavo makaulėje ir šitame akmenyje dūzgia lygiai tokie pat elektronai. 

Taigi, randame gilesnį pamatą – egzistenciją. Kas nors, o ne niekis. Mes esame, tai jau – šis tas. Atrodo – išeitis, o iš tiesų – spąstai, nes randasi baimė nebebūti. Iš tos baimės ir troškimo būti gimsta nemeilė, todėl mylėti vėl tampa sunku. Atsakymas slypi kažkur čia: mylėti taip sunku todėl, kad kabinamės į save, į gyvenimą, į būtį. 

 

Patylėsiu.

 

Kartoju – iškeltas prasmingas tinkamai suformuluotas klausimas, o veiksmas nukrypo, išsitaškė muilo burbulų baseine ir nuviliojo į antrą aukštą. O ten – šakės.

 

Ten mirksi Mekas.

 

Ten siautėja glamūras. Mekas niekada nežvelgė į save pernelyg rimtai, o instagramerės, fotografuojančios tuos jo mirksnius, kietai sučiaupia lūputes. Laimė, laiptai veda žemyn, į barą.

 

Laimė leidžiasi laiptais, o mylėti vis tiek sunku. Į sveikatą.