Incidentas Katriškėse

 

(Борис Гребенщиков, "ИНЦИДЕНТ В НАСТАСЬИНО")

 

Tai nutiko vieną naktį mūsų sodžiaus dobilienoj,

Iš namų išėjo Katrė, apsirėdžius mėnesiena.

Suriaumojo aršūs vėjai, uždainavo debesai,

Ir nuo balto gulbės sparno žemėn nusklendė jisai.

 

Žėri kūnas tarsi plienas, trenkia iš nasrų nektaras,

Gal jis – Brahma, gal jis – Rama, o gal tikras avataras?

Ir sušuko: „Mums nirvanoj dega atjautos planai,  

Tuoj nutrauksiu kančią tavo, būsi mano amžinai!”

 

Sudrebėjo girios žalios, iš dangaus – žvaigždžių kruša,

Prasiskyrė jūros - marios su vaivorykščių šviesa.

Katrę glostė šimtas rankų, siela kilo lyg strėlė,

Vos suspėjo cyptelt „mama“, ir jau rojuj be eilės.

 

Nors prabėgo pora metų, vis stiprėja apžavai,

Nesisklaido rožių kvapas, nuolat užsuka dievai,

Piligrimai semia laimę, kūdroj lotosai nevysta.

Nuo to laiko mūsų kaime kas ketvirtas – hinduistas.

 

(Versta iš rusų kalbos)