2011 m. lapkričio 12 d., šeštadienis

Esminis priešas




Ištvermės mėgėjai smaginasi nugalėdami nuovargį. Savo nuovargį.

Aišku, pirmiausia tenka įveikti tingulį, kompleksus „kaip aš atrodysiu bėgdamas šaligatviu“, prietarus „tai kenkia sąnariams“ ir kitokias kliūtis. Tačiau pasiekus tam tikrą laimingą tarpsnį, lieka vienintelis priešininkas – nuovargis.

Pajutęs pergalės skonį ištvermės karys pasiduoda pirmykščiams instinktams. Nugalėtą priešą norisi sutriuškinti, sutrypti, pažeminti. Apimtas visagalybės pojūčio galiu bėgti maratoną kas pusmetį, kas mėnesį, kas savaitę. Ką ten maratonas?! Galiu bėgti parą. Galiu apibėgti pasaulį. Nuovargis man nebeegzistuoja. Pažįstamas jausmas?

Tuomet priešas smogia iš pasalų. Smegenys atsisako džiaugtis. Persisotinimas užklumpa ne raumenų skausmais, o depresyvia nuotaika, susiaurėjusia sąmone. Pasaulis tampa pilkesnis už asfaltą.

Paprastas receptas nuo tokio sutrikimo – paįvairinti treniruotes ir varžybas kitų sporto šakų elementais. Bėgikui atradus dviratį, plaukimą ar slidinėjimą, į gyvenimą sugrįžta spalvos.

Dviračio mynimas kerta per blauzdas, tačiau net suvažinėjus iš Šventosios į Nidą ir atgal, kitą dieną negresia pingvino eisena. Plaukimo nuovargis iš esmės kitoks. Vakar po intensyvios treniruotės vos išsiropščiau iš baseino. Šiandien jaučiu malonų žastų maudulį ir bendrą tingumą, tačiau kojos niekuo nesiskundžia. Ko gero, iriantis krūvis pasiskirsto visam kūnui ir didžiausiu ribotuvu tampa pulsas. Juk kamuoja pažįstamas iš tempinukų dusulys, pabaigus plaukimo atkarpą tenka atsikvėpuoti.

O jeigu dar galėtum skristi?

2011 m. spalio 26 d., trečiadienis

Vėlinės artėja







Palaidojo Bronislovą Lubį. Žmogus sustojo, važiuodamas įkalnėn dviračiu. Staigi pabaiga trenkė žaibu daugeliui gyvųjų, bet gal nors apsaugojo nuo kančios patį velionį.

Kranto nepasiekė užkietėjęs buriuotojas Šarūnas Vasiliauskas. Žuvo pasinėręs į mėgstamo užsiėmimo bangas, bet ar gi nuo to lengviau?

Šią savaitę jaučiuosi lyg Levo Tolstojaus apysakos „Ivano Iljičiaus mirtis“ veikėjas, kuriam kiti suokalbiškai merkia akį su džiugesiu, jog mirė kažkas kitas: „Kvailai padarė tas Ivanas; kas kita mudu.“

Galutinį finišą kiekvienas galime pasiekti bet kurią akimirką. Bėgimo trasoje, parke, sporto klube, jachtoje – mirtis akredituota patekti į visas zonas. Įspėjimai plūsta toliau: Andrius Rimiškis blogai pasijuto Subačiaus kultūros namų scenoje, Aplinkos ministras atsidūrė ligoninėje, Arvydas Sabonis dar reabilituojasi, bet jau prezidentas.

Visiems, o prezidentams ypač, derėtų pasimokyti iš Valdo Adamkaus. Daugybę metų kasdien jo rytas prasideda valanda plaukimo baseine.

Ave, vita!

2011 m. spalio 14 d., penktadienis

Bėgiko požymiai


Pasakyk, koks tavo pomėgis, ir aš pasakysiu, kas tu toks. Nesąmonė. Maratonininkai tokie pat skirtingi, kaip pokerio lošėjai, paukščių stebėtojai arba girtuokliai.

Vis dėlto yra kelios situacijos, kuriose bėgiką iš tolo pažinsi.

Bėgikas greičiau pereina gatvę. Pėsčiųjų perėjoje toks individas nenervins vairuotojų. Tas, kas gali bėgti, ir vaikšto sparčiau.

Bėgikas pirmas pasisiūlys sulakstyti, jei vakarėlyje ko nors pritrūko. Duokite jam keliolika minučių iki 22 valandos. Maratonininkas visada smagiai įsirašys dienos sąskaiton dar vieną kilometrą.

Bėgikas nemėgsta žiūrėti miesto plano. Koks skirtumas: pora kvartalų šen ar ten. Jam paprasčiau paėjėti ir įsitikinti, kad pasirinko teisingą kryptį. Suklydęs bėgimo mėgėjas pernelyg nesisielos – kiek nuėjai, tiek gali ir grįžti.

Bėgikas neturi kantrybės stovėti ant eskalatoriaus arba judančios juostos. Jis jaučiasi lyg užlipęs ant treniruoklio.

Bėgikas mėgsta vytis. Autobusą, traukinį, dviratininką, vagį, aitvarą, sėkmę.

Įdomu, kuo pasižymi dviratininkai?

2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Savaitgalio drebėjimai
















Važiuodamas Nidos link išgirdau naujieną, esą mokslininkai privertė kažkokią dalelę lėkti greičiau už šviesą. Sudrebėjo eilinė fundamentali dogma. Dar viena proga susimąstyti, kad net populiariausios tiesos tinka ne visada ir ne visiems. Kartais pakanka Niutono mechanikos, vėliau praverčia Einšteino reliatyvumas, o po kurio laiko grįžta konsensusas, kad viskas tėra iliuzija.

Šeštadienį Nidos pusmaratonis pasiekė laimingą dvyliktą inkarnaciją. Mėgėjui tai – tobulos varžybos. Neįsivaizduoju, kuo kas nors galėjo skųstis. Nuoširdų rengėjų svetingumą ir entuziazmą gamta vis paremia palankiausiu oru. Net vėjas pūtė į nugarą, ragindamas mikliau kilti ilgąja įkalne.

Vieno praėjusio amžiaus vidurio maratono nugalėtojo po finišo paklausė, kokią taktiką jis pasirinkęs. „Trisdešimt penkis kilometrus bėgau iš visų jėgų, o tuomet dar paspaudžiau“, - atsakė pokštininkas. Pajūrio euforijos apsėstas elgiausi panašiai. Paskutiniai du ratai neišėjo greitesni už pirmuosius, bet rezultatas džiugina: 1 val. 26 min. 17 sek. Taip smagiai lig šiol nebuvau bėgęs ne tik Nidoje, bet ir jokiame kitame pusmaratonyje.

Protokolai bėgimo svetainėje atsirado akimirksniu. Mindaugas Viršilas pasirodė galva aukštesnis už varžovus. Jeigu treneris kada nors leis jam nubėgti maratoną, galime sulaukti malonios staigmenos. Gytė Norgilienė taip pat nusiskynė dar vieną Lietuvos čempionės titulą ir įrodė, jei prireiktų, nepadarysianti gėdos moterų „Svajonių komandai“.

Sekmadienį greičio tema toliau dirgino vaizduotę: iš buvusio Rytprūsių kurorto ją perėmė dabartinis reicho centras. Berlyne griuvo dar viena siena: maratono rekordas nuo šiandien – 2 val. 3 min. 38 sek. Buvo į ką pasižiūrėti! Haile Gebrselassie laikėsi vyriškai, bet pasitraukė, nelaukdamas, kol Patrikas Makau atims jo titulą. Etiopijoje ši tragedija prilygsta lietuvių pralaimėjimui Skopjės makedonams. Kenijos moteriškėms liko iš europiečių atsikovoti rekordą bei olimpinį auksą, ir visi aukščiausi maratono laimėjimai priklausys vienai valstybei.

Kol sužibės Šiaurės Nairobis.

2011 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

VIII-asis Tarptautinis Vilniaus maratonas žada dar daugiau



Puiki diena, graži šventė. Virš tūkstančio bėgikų prie starto linijos – nematytas reginys Vilniuje. Dešimtį kilometrų bėgau minioje, pusę maratono – būryje, o likusią dalį – dairydamasis į bendraminčius.

Kiekybė kuria kokybę. Atsikračius priekaištų, kad dėl saujelės keistuolių ribojamas miesto eismas, saulė šildo švelniau, maitinimo vietų savanoriai draugiškiau tiesia gėrimų indelius, Neries pakrantės ne taip riečia nosį.

Trasoje vis daugėja nematytų veidų. Du šimtus užkietėjusių fanatikų, pažįstamų iš bėgimo taurės etapų, nustelbė neseniai lakstyti pradėję šaunuoliai. Užsieniečiai šiemet irgi kitokie: tradicinius lenkus iš kaimyninės vaivadijos atbaidė krepšininkų sukeltos viešbučių kainos, užtat vienas kitas slovėnas, graikas, prancūzas ir gruzinas suderino rytinį pusmaratonį su skanduotėmis arenoje.

Mano penkiasdešimtojo maratono rezultatas: 3 val. 37 min. – kuklus laikas, nors ir šešiomis minutėmis geresnis už pasiekimą pačiame pirmame bandyme prieš vienuolika metų. Šiandien neplanavau gerinti asmeninio rekordo, nors būtų buvę smagiau atbėgti pusvalandžiu anksčiau. Gal koją pakišo metų pertrauka, o gal vakarykštė draugo Gintaro penkiasdešimtmečio puota.

Mėgėjui svarbu, ne kokiu greičiu, o su kuo bėgi. Pirmus du ratus sukau su rašytoju, būsimuoju „Ironmanu“ Dainiumi Kinderiu. Iki soties išnarstėme pasiruošimo triatlonui malonumus, dalijomės įspūdžiais iš egzotiškų kraštų.

Sugrįžo šioks toks prizų fondas. Pirmą kartą varžybas tiesiogiai transliavo televizija. Galime niurzgėti, kad daugiausia dėmesio skirta pusmaratoniui, kad komentatorius nežinojo, kodėl kai kurie bėgikai prisirišo balionus su kažkokiais skaičiukais, kad laikmačių čipai buvo pristatyti absoliučia naujiena ir pan., bet verčiau pasidžiaukime, kad pagaliau ne tik maratono dalyviai, bet ir sirgaliai tapo TV žvaigždėmis.

Iki šiol pamažu augęs svarbiausias šalies bėgimo renginys šiemet šoktelėjo. Kitais metais reikalausime dar daugiau, o dešimtajame Vilniaus maratone tikėsimės dešimties tūkstančių bėgikų ir atitinkamos pagarbos jiems.

2011 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Mintys po Kenijos čempionato Korėjoje


Baigėsi lengvosios atletikos Pasaulio čempionatas. Nors Lietuvos atstovai itin malonių staigmenų jame nepateikė, maratonininkių pasirodymą derėtų įskaityti: legendinė pirmojo Vilniaus Tarptautinio maratono nugalėtoja Kristina Saltanovič pakartojo geriausią istorijoje 20 km sportinio ėjimo pasiekimą, užėmusi aštuntąją vietą, o to paties maratono rekordo savininkė Diana Lobačevskė Korėjos tvankoje įvykdė „A“ normatyvą Londono Olimpinėms žaidynėms.

Pažvelgus į maratono rezultatų suvestines aišku, kad europiečiai šį čempionatą užleido kitų žemynų sportininkams. Italas R.Pertile užėmė aštuntą, natūralizuota Kenijoje gimusi švedė I. Andersson – septintą vietas. Tarp nacionalinių komandų tik ispanai ir ukrainietės pateko Pasaulio taurės rikiuotėn:
Vyrai: 1.Kenija, 2. Japonija, 3. Marokas, 4.Ispanija, 5. Kinija, 6. Korėja, 7. JAV.
Moterys: 1.Kenija, 2.Kinija, 3. Etiopija, 4.Japonija, 5. Ukraina, 6. JAV, 7. Korėja.

Lyderių sąrašuose sunku rasti pažįstamų pavardžių. Užaugo nauja karta, praeitin nubėgo Olimpiniai čempionai ir pasaulio rekordininkai. Kenija susišlavė visą moterų pjedestalą, vyrų auksą ir sidabrą (4 kenijiečiai pirmajame šešetuke!).

Įdomu, kad pirmieji 27 finišavę vyrai įvykdė "B" ir lygiai tiek pat moterų „A“ normatyvus Londonui. Mūsų Diana profesionaliai užsikabino 25-oje pozicijoje (2 val. 36 min. 5 sek.). Iš keturiolikos startavusių europiečių (iš viso išbėgo 55 bėgikės) lietuvė liko septinta.

Ką visa tai reiškia? Nieko nauja. Europos maratonininkai mieliau už kelionę į Korėją renkasi komercinius startus. Pasaulio taurės komandinė įskaita domina tik keletą valstybių. Afrikoje toliau auga daugybė talentingų ir alkanų bėgikų. Lietuvoje kol kas nėra vyrų, pajėgių varžytis aukščiausiu lygiu Londone ar Maskvoje (ten vyks kitas Pasaulio čempionatas 2013-aisiais). Užtat kitų metų olimpiniame maratone gal vėl turėsime porą savo šalies bėgikių, o prieš 2014 –ųjų Europos čempionatą Ciuriche pasvajosime apie „Svajonių komandą“.

2011 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Koks bus jūsų maratono rezultatas?




Artėjant startui Vilniuje rugsėjo 11-ąją, pravartu susimąstyti apie planuojamą rezultatą. Siekiant užsibrėžto tikslo, svarbu teisingai paskirstyti jėgas. Dar svarbiau – pamatuotai išsikelti kartelę.

Internete rasite įvairių programų, apskaičiuojančių tikėtiną maratono rezultatą pagal jūsų pasiekimus trumpesniuose nuotoliuose. Pavyzdžiui, ši skaičiuoklė.

Tačiau likus porai savaičių iki didžiosios dienos, jau vėlu tikrinti savo lygį, iš visų jėgų traukiant pusmaratonį ar 10 km. Man tokiais atvejais patinka Barto Yasso sugalvota treniruotė „10 x 800 m“.

Jos esmė paprasta: stadione dešimt kartų bėgu 800 metrų intervalus su 200 metrų lengvos ristelės pertraukomis. Apibėgi du ratus greitai, pusę rato pailsi, vėl varai du ratus, vėl pusė poilsio... Tikslas – visus aštuonių šimtų tarpsnius nubėgti per laiką minutėmis prilygstantį maratono tikslui valandomis. Ruošiesi finišuoti per 3 val. 30 min. – kiekvieną iš dešimties greitųjų intervalų turi tilpti į 3 min. 30 sek., svajoji atbėgti per 2 val. 52 min. – laikyk 2 min. 52 sek. greitį ir t.t. Žaisminga sistema verčia atlikti rimtą treniruotę, dovanodama maratono rezultato prognozę be jokių sudėtingų formulių.

Aišku, skeptikai sako, kad jei nusistatysite tempą bėgti 42,195 km, remdamiesi vidutinio nuotolio palakstymais, galite tiesiog pristigti ištvermės. Rimti treneriai stajeriams pataria bėgioti ne aštuonių šimtų metrų, o dvigubai ilgesnius – mylios – intervalus. Nesiginčiju, ko gero, „10 x 800 m“ tiksliau įvertina patyrusių maratonininkų formą. Juk jiems irgi retsykiais dera pasitikrinti. Nepavykus dešimtą kartą apsukti dviejų ratų per tris minutes, žinau, kad neverta tikėtis atbėgti maratono per tris valandas.

2011 m. rugpjūčio 21 d., sekmadienis

Socialinė reklama



Klubas „Šviesos kariai“ pernai išpopuliarinęs bendras treniruotes Vingio parke, perdavė estafetę Povilo Rakštiko suburtai komandai. Gražu pažiūrėti, kaip jaunatviškas treneris kantriai ugdo iš pilkųjų ančiukų eikliuosius Vilniaus maratono gulbinus.

„Milites lucis“ rūpestingai puoselėja kitas tradicijas. Liepos pabaigoje klubo mėgėjų elito rinktinė vėl kukliai nubėgo visu Lietuvos pajūriu, atnešdama savo vėliavą prie Būtingės bažnyčios. Dar vienam kasmetiniam pasibėgiojimui „Warriors of Light“ susirinko praeitą ketvirtadienį. Vingio stadione vyko bėgimų penkiakovė, užkoduota pavadinimu „Extreme, 2011“.

Stadionas dūzgė. Malonų vakarą galingus metimus čia dailino Virgilijus Alekna, „Lietuvos ryto“ krepšininkus su šokdynėmis kankino Konstantinas Medvedevas, futbolininkai užėmė žaliąją veją, Irina Krakoviak mokė taisyklingų pratimų savo grupelę, o mes lakstėme ratais. Turnyro programą sudaro 100, 400, 1500, 5000 ir 10000 m bėgimai. Porą sykių ankstesniais metais esu sėkmingai ją įveikęs – fantastiška patirtis! Pirmosios dvi sprinto rungtys, kuriose nugali jėga bei jaunystė, aiškiai atsiskiria nuo kitų trijų, skirtų atsiskleisti ištvermės specialistams.

Deja, šįsyk savo pamėgtos pusantro km distancijos nepasiekiau: bėgdamas 400 m, posūkyje nelaimingai timptelėjau šlaunies dvigalvį raumenį ar jo raištį. Finišavau skausmingai trūkčiodamas. Sugadintas vakaras privertė prisiminti dvi svarbias pamokas: a) kuo trumpesnis bėgimo nuotolis – tuo ilgesnis apšilimas ir b) iš anksto rašytis sąskaiton nenubėgtą maratoną - negeras ženklas.

Gal todėl, kad jubiliejinį maratoną sostinėje nubėgsiąs apsiskelbiau ne pats, o jo organizatoriai, o gal dėl to, kad vienintelis tikrai blogas ženklas yra važiuoti naktį į mišką svetimoje bagažinėje, reikalai pamažu taisosi. Porą dienų pašlubavus pakitusia eisena, Vilniaus maratonas vėl atrodo įmanomas. Kaip reklamoje sako kitas Povilas („Los Guerreros de la Luz“ direktorius), „Svarbiausias raumuo yra valia!“

2011 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis

Knyga „Maratono laukas“





Maratono laukas subėgo į knygą. Prieš porą dienų leidykla atsiuntė šūsnį autorinių egzempliorių. Sako, prekybos lentynose atsiras kitą savaitę, jei nesutrukdys mokyklinės mugės įkarštis.

Leidinys išėjo neplonas – 288 puslapių. Stambokas šriftas ypač pradžiugins amžiaus grupę nuo 60-ties, nors ir man jis gražiai dera su iliustracijomis ir išnašomis. Nebetilpo pavardžių rodyklė, o gaila – ten iš įvairių puslapių būtų pakliuvę ir Vidas Totilas, ir prof. Vytautas Landsbergis.

Autorecenzuoti nepradėsiu. Tik paaiškinsiu knygos santykį su šiuo tinklaraščiu. Toks pat pavadinimas, bet ne tas pats turinys. Net jau išnagrinėtos internetinėje versijoje temos atgimė spausdintame „Maratono lauke“ pataisytos ir praplėstos. Tinklaraščio įrašai – penkerius metus kurto leidinio juodraščiai. Svarsčiau juos ištrinti, kad nepainiotų skaitytojų, bet nutariau kol kas palikti. Kilus neaiškumams, reiktų tikėti knyga. Juodraštis telieka juodraščiu.

Žinoma, knygoje atsirado skyrių, kurių tinklaraštyje nė nebuvo, pavyzdžiui, „Du istoriniai dopingo skandalai“ arba „Bėgimas aplink Žemės ašį“. Pora epizodų persikėlė iš „Kelio į bazę“, užtat nusitiesė „Kelias iš bazės“.

Visiems padėjusiems išleisti šį veikalą tikiuosi padėkoti asmeniškai. Čia ir toliau rašinėsiu, kas šaus į galvą. Komentarais galime bendrauti.

Kai Visata plečiasi, Maratono laukas negali atsilikti.

2011 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

Pasakų miesto pusmaratonis



Pirmąsyk Kuldygą aplankiau gal prieš dešimtį metų. Su kolega dairėmės plėtros verslui. Menkai girdėtas Latvijos miestelėkas pribloškė koloratūrišku senamiesčiu. “Supirkęs keletą kvartalų koks amerikonas galėtų įrengti viduramžių disneilendą”,- verslo idėją dosniai tėškė bendrakeleivis.

Net baisioji krizė neatpigino latviško nekilnojamojo turto tiek, kad jį pardavinėtų gatvėmis. Kuldyga neatrodo nustekenta. Šiandien čia pasitinka „Maxima“, o nuo jos spalvoti mediniai ir mūriniai nameliai linksmai leidžiasi prie Ventos, atvesdami svečią ant akmenimis grįsto tilto, tarytum perkelto iš kokios Veronos.

Rotušės aikštėje šeštadienį šurmuliavo ne jomarkas, o minia bėgikų, suvažiavusių į šeštąjį pusmaratonį. Sulėkė ir ko ne visas tautiečių aktyvas: kas ankstesniais metais varžybas išmėgino, tie patys mielai sugrįžo ir draugams išgyrė.

Diana Lobačevskė nusitaikė ne tik į nugalėtojos laurus, bet ir į trasos rekordininkės eurus. Oras tam palankus stojo, tik kas galėjo numatyti, kad kaip tik šiuo metu komunalininkai puls kurti Latvijos ateities, ES lėšomis nuskusdami visą centrinių gatvių dangą? Kadangi nemaža kalvotos trasos dalis ir taip sukosi viduramžišku grindiniu, šių metų pusmaratonį drąsiai galima perkvalifikuoti iš plentinio į krosinį. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad nei žvyruotos įkalnės, nei slidūs akmenys nesutrukdė Latvijos čempionu šioje distancijoje tapusiam Valerijui Žolnerovičiui nusiskinti prizo už vyrų rekordą: 1 val. 6 min. 17 sek. – ir 1000 eurų kišenėje. Mūsų maratono lyderė prieš Pasaulio čempionatą pasimankštino neprastai: 1 val. 15 min. 8 sek. (14-a vieta bendroje įskaitoje), bet iki Jelenos Prokopčukos rezultato ir Kuršo piratų lobio pritrūko pusantros minutės. Vėl puikiai pasirodė antra atbėgusi Gytė Norgilienė (1 val. 18 min. 40 sek.).

Po finišo pasinėriau į seklią Ventos tėkmę, ir atsipalaidavau, klausydamasis plačiausio Europos krioklio. Džiugino burlaivio vairo formos medalis, o mintys sukosi apie iš čia visas jūras skrosdavusius kuršius, kadaise valdžiusius kolonijas ten, kur dabar mėgina gyvuoti Trinidado ir Gambijos demokratijos. Braliukų jachtininkai neturėtų vargti, rinkdamiesi istorinius maršrutus.

Gal mūsų ultrininkai parodytų, ko yra verti, aplenkdami žemaitukus žygyje dėl pagėrimo prie Juodosios jūros? Kažkas jau bando tiesti ta kryptimi draugystės tiltą, kviesdamas bėgti maratoną per Baltarusijos sieną... Tpfu, ko neprisifantazuotum gaivioje sietuvoje Vilniaus maratono belaukdamas. Gerai, kad liko tik mėnuo.

2011 m. liepos 20 d., trečiadienis

Ko verkė Diana








Jubiliejinis Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas vyks savaitgalį Kaune, o stajeriai jau liepos 13-ąją išsidalino medalius 10 000 m distancijoje. Šią rungtį svetingai priglaudė Marijampolės „Sūduvos“ taurė.

Iš dešimties vyrų stipriausias pasirodė Mindaugas Viršilas (31 min. 6 sek.), užtikrintai aplenkęs apmaudžiai į Ostravos U23 Europos čempionatą neišsiųstą kliūtininką Justiną Beržanskį ir pirmus keturis kilometrus lyderių grupę vedusį Kęstutį Jankūną.

Moterų varžėsi tik penkios. Diana Lobačevskė įrodė esanti galva aukštesnė už varžoves (33 min. 36 sek.). Gytė Norgilienė šešiolika sekundžių atsiplėšė nuo šešiolika metų jaunesnės Vaidos Žūsinaitės. Pastarajai nepadėjo ir į koliones pereinantys trenerio Romo Sausaičio raginimai.

Trumpai pakalbinau Lietuvos čempionę.

Sveikinu su pergale. Ar esi patenkinta rezultatu?
Iš tikrųjų aš patenkinta, nes antrąją pusę nubėgau daug greičiau. Tik prieš porą dienų grįžau iš kalnų stovyklos Italijoje, tai nežinojau, kaip bėgsis. Laikas sekunde blogesnis už asmeninį rezultatą, pasiektą prieš mėnesį Osle Europos taurės varžybose.

Ar esi anksčiau yra tekę treniruotis kalnuose? Kokie įspūdžiai?
Esu buvusi vienintelį kartą gal prieš aštuoniolika metų Lenkijoje. Dabar sunku buvo. Nelengva stovykla. Kankinausi, kelis kartus net verkiau pasislėpusi. Sunku buvo.

Fiziškai?
Fiziškai. Psichologiškai gan stipri esu. Ruošėmės Pasaulio čempionato maratonui, greičiui beveik nieko nedarėme. Čia stadione buvo neįprasta: danga, startukai... Jaučiausi nesava: kojos sau, rankos sau, galva sau.

Kur dar bėgsi prieš išvykdama į Korėją?
Liepos 21 d. Taline 10 000 m stadione. Tikiuosi pagerinti asmeninį laiką (33 min. 35 sek.). Dar bėgsiu pusę maratono Kuldygoje rugpjūčio 6 d., o rugpjūčio 24 d. skrendam į Degu.

Ačiū. Linkiu vėl nudžiuginti trenerį ir gerbėjus.

2011 m. liepos 9 d., šeštadienis

Ultra Ruslanas - Lietuvos patriotas






Su Ruslanu Seitkalijevu kalbėjomės Palangoje, praėjus šešioms savaitėms nuo jo pergalingo finišo 100 km bėgimo čempionate.

Papasakok šiek tiek apie savo vaikystę gimtajame kaime, mokyklos laikus, studijas.

Esu iš Vilkyčių, 25 kilometrai nuo Klaipėdos. Mane mama, galima sakyti, užaugino viena, nes su tėvu išsiskyrė, kai man buvo devyneri. Daugiau jo ir nemačiau. Turiu ketveriais metais vyresnę seserį.

Sportuoti pradėjau nuo krepšinio, žaidžiau už Šilutės rajono jaunučių rinktinę. Bet krepšinyje konkurencija didelė, supratau  - daug nepasieksiu. Treneris Bronius Mulskis patarė bėgioti. Jis sugebėdavo įžvelgti žmogaus perspektyvą, kuris kokiai šakai yra gabus. Skatino siekti, iniciatyvos neslopindavo. Taip ir pradėjau bėgioti po pusantro kilometro, paskui – po tris, penkis.

Mokykloje ne tik sportavau. Dainavau chore, lankiau žurnalistikos būrelį. Su draugais iš lengvosios atletikos treniruočių bėgdavau į repeticijas ar kitus užsiėmimus.

Bėgiodamas būni vienas, leidi sau nurimti. Taip gal ir pašaukimas tikybos studijoms atėjo, sustiprėjo. Bet vėliau atsitiko taip, kad Telšių seminarijoje gal savęs kažkaip... gal norėjosi laisvės – išbėgti, kada nori, o ten – režimas... Pernai lapkritį mečiau tuos mokslus ir perėjau studijuoti psichologijos Klaipėdos universitete. Bet jeigu Dievas toliau kvies, galiu grįžti ten ir pabaigęs šias studijas, kad ir būdamas trisdešimties ar trisdešimt penkerių.

Dabar grupėje esame 21 žmogus, iš jų - 18 panelių. Tokia didelė permaina po seminarijos. Ten moterų buvo virėjos ir gal pora dėstytojų. Paskutinius metus leidau vaikinų kompanijoje, tai iš pradžių ir universitete pasireikšdavo tam tikra bendravimo maniera: kartais pasakydavau kokį šiurkštesnį žodį, net nesuprasdamas, kad jis gali įžeisti. Tik paskui suvokdavau, kad gal ne taip reikėjo išsireikšt, kitaip ką nors pasakyt tai grupiokei. Bet dabar pripratau, nebejaučiu skirtumo.

Pabaigęs šias studijas, suksiu sporto link. Galvoju apie sporto psichologiją.

Ar tau svarbu sportuoti?

Labai svarbu. Noriu kilti į aukštesnį lygį. Galvoju, kad tam dar turiu laiko, kokius dešimt metų. Būtent ultra nuotolių bėgimui, klasikinį maratoną palieku kitiems. Artimiausi norai – gauti sporto meistro vardą 100 km distancijoje. Tai garantuotų man neblogą vietą pasaulyje, kokią 30-tą, turbūt. Paskui – kilti aukščiau, po dešimtuką kasmet.

Kiekvieną dieną bėgdamas pagalvoju ir apie Lietuvos rekordą. Tik suprantu, kad reikia išlaukti. Nereikia norėti visko iškart pasiimti. Gal vienerius metus reikėtų skirti tik Lietuvos rekordui. Atsidėti ir po kokių trejų metų paskirti laiko grynai tam tikslui pasiekti.

Svarstau ir apie dar ilgesnius nuotolius: 100 mylių, paros bėgimą. Ir draugai pajuokauja – šimtą kilometrų esi penkis kartus įveikęs, galvok ką nors daugiau. Bet kol kas paklausysiu Aido Ardzijausko, kuris uždraudė net svajoti apie paros čempionatą. Jis daugiau patirties turi.

Gal pasiryžtum sutvirtinti Piotro Silkino pasiektą 1000 mylių bėgimo Pasaulio rekordą, kad jis ilgiau liktų lietuvių nuosavybe?
Labai norėčiau, tik turbūt dar negreit būčiau pajėgus siekti tokio tikslo. Jeigu būsiu sveikas artėdamas prie penkiasdešimties, mėginsiu pratęsti tradiciją.

Ar vertini psichologinį pasiruošimą?
Turbūt jis svarbesnis negu fizinis. Bėgdamas varžybose ultra nuotolį kartais jauti, kad remiesi tik tuo, ką turi pasiruošęs psichologiškai. Kaip pasakė Nidoje bėgusi Rūta Gaižutytė: čia yra širdies sportas, ne kojų.

Mane labai įkvepia artimų žmonių buvimas šalia trasos. Kas ten žino, jei atvažiuotų daugiau draugų, gal rezultatas būtų dar aukštesnis. Šiemet, jei prie trasos nebūtų buvę man brangiausių pasaulyje žmonių: sesės su vaikinu ir mamos, Nidoje būčiau atbėgęs lėčiau. Jie pasirodė, kai buvau nubėgęs jau keturias ar penkias valandas. Jautėsi pirmieji sunkumo požymiai, bet pajutau, kad galiu bėgti, negaliu jų nuvilti. Žinau, kad jei man nepavyks, jie nepasakys nė žodžio, bet širdies gilumoje nori, kad aš pasiekčiau savo. Taip pat didžiulį psichologinį užtaisą suteikia draugai, net jų geranoriški pajuokavimai.

Bėgant už Lietuvą, įkvepia būtent tai. Dar patriotinių dainų per ausines pasiklausau... Nuo mažų dienų močiutė augino labai patriotiškai: lietuviškos dainos, lietuviškos šventės... Juolab, kilmės nesu šimtaprocentinis lietuvis, tėvukas yra iš Kazachstano, tai toks patriotiškumas dar stipriau traukia.

Kokių draugų pasigedai? Gal neblogai būtų trasoje jausti širdies draugės palaikymą?
Apie tai irgi pagalvoju. Jei būtų manasis žmogus, kuris tikrai palaiko, o ne draudžia... Dabar labai sunkiai tokį surasčiau, nes panelėms labai sunkus toks dalykas. Jei atsirastų tokia širdies mergina, mano rezultatai taip pat būtų aukštesni, nes žinočiau, kad ji irgi nori to paties, kad iš manęs tikisi, palaiko...

Bet ir dabar turiu daugiau draugų visoje Lietuvoje, kurie būtų norėję palaikyti mane, bėgantį varžybose, tik negalėjo. Kitais metais mama pasiūlė suorganizuoti jiems kelionę, nes daugelis sako: atvažiuotume, bet sunku rasti galimybių.

Kas iš mūsų šalies bėgikų tau imponuoja?
Tikriausiai, senieji ultrininkai: Aidas, Egidijus Auškalnis... Apie P.Silkiną nereikia nė sakyti. Iš jaunosios kartos gerbiu Julių Važgėlą – kad tęsia, ką pradėjęs. Man labai padeda Algimantas Kartočius: parūpina literatūros apie bėgimą, rūpinasi, kad nenuklysčiau į blogus dalykus.

Ar jautiesi suvaržytas, kai vakarėliuose liejasi alus ir stipresni gėrimai?
Galiu pasakyti tiesiai šviesiai, kad nesu abstinentas. Tiesiog žinau laikotarpius, kai galiu sau leisti daugiau. Draugai supranta, ką gyvenime veikiu, tai per daug ir neverčia, jeigu nenoriu. Kartais pats pasakau: na va, šiandien – galima. Bet tai nedažnai.

Po šiųmetės pergalės 100 km Baltic Cup varžybose Nidoje ir buvo toks atvejis, kad kitą dieną praleidai apdovanojimų ceremoniją?
Atvirai pasakysiu viską, kaip buvo. Grįžus po finišo, draugai padarė staigmeną. Nidoje dar pabuvom su namiškiais, o po koncerto, apie pirmą valandą nakties, laivu išplaukėm į Klaipėdą. Namie atsidūriau paryčiais. Atsikėliau, manydamas, kad suspėsiu. Į Smiltynę persikėliau po dešimtos, maniau, kad autobusai kursuoja kas valandą, po vienuolikos penkiolika būsiu Nidoje ir spėsiu. Bet artimiausias, pasirodė, išvyksta tik po vienuoliktos penkiolika. Dar ėjau tranzuoti, bet ta perkėla nekelia mašinų, tai jų ten ir nebuvo.

Iš tiesų kaltinu tik save, iki šiol. Galvoju, daug kas svajotų pakliūti į tokį renginį, o aš, durnius, nenuvariau. Nors visus prizus vėliau susirinkau, tas dalykas yra man pamoka: atšvęsti suspėsi, negalima pasiduoti emocijoms, reikia galvoti savo galva.

Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės, siekiant svajonių.

2011 m. birželio 18 d., šeštadienis

Apie leidimus















Paskutinis lašas, pratašęs troškimą nubėgti dešimtį kilometrų Olimpinę dieną, buvo jos nuostatų reikalavimas registruojantis pateikti „gydytojo leidimą“. Laikau stalčiuje mediko diplomą, tik neturiu teisės praktikuoti. Kaulyti leidimo iš žmonos pasirodė nevyriška, taigi iškeičiau tempines varžybas į ilgąją treniruotę.

Anksčiau tokius keblumus spręsdavau senoviškai. Sovietiniams apribojimams atrasdavau tokių pat metodų. Pirmą sykį manęs nenorėjo registruoti į bėgimą Vingio parke gal prieš dvylika metų. Išgelbėjo naivus atkaklumas, pastiprintas dvidešimties litų asmenine parama kažkokio organizatoriaus asmeninei veiklai. Po kurio laiko tapau atpažįstamas iš veido ir galėjau paspausti menamu autoritetu. Dar įgijau naudingų pažinčių. Pasisveikini su kuriuo nors iš sporto vadovų ir drąsiai eini atsiimti numerio. Negi registratorius kels skandalą dėl pažymos?

Pažymą galima nusipiešti. Niekas tiksliai nežino, kaip ji turėtų atrodyti. Esu pats išsirašęs tinkamos sportinės formos patvirtinimą, kai tokio pareikalavo San Remo maratono rengėjai. Italams puikiai tiko popiergalis su lietuviškais visai ne medicinos įstaigos antspaudais. Svarbu lotyniškai iškeverzoti „Sanus“. La Rošelio maratonui išsirūpinęs tikrą gydytojo pažymą, jos kopijas rodžiau ją dar keletą metų, vis įrašydamas reikiamas datas.

Absurdas žemina, bet jam priešintis geriau atvirai. Doru piliečiu būti maloniau, nei kyšininku ar dokumentų klastotoju. Prieš savaitę mano sūnui neleido žiūrėti „Šalutinio efekto“, nes šis filmas yra „N-16“. Nesvarbu, kad paauglys atėjo su abiem tėvais, o, pavyzdžiui, JAV toji juosta pažymėta „PG-13“ (tinkama tėvų priežiūroje nuo trylikos). Susidūręs su sistemos kvailybe, patyriau mazochisto jaudulį, kai kino teatro darbuotojai uoliai vykdė nurodymus, nesiklausydami jokių argumentų. Toks smagumas stipresnis, nei pasiekus tikslą per blatą ar papirkinėjimą.

Sistema siekia gėrio. „Šalutinis efektas“ tikrai gali paveikti jaunas smegenis kaip narkotikų reklama. Priešinfarktinės būsenos ligoniui iš tikrųjų gresia galas nuo Olimpinės dienos euforijos. Formaliai jie teisūs. Bet vis tiek manysiu, kad didesnis gėris jaunuoliui yra pirmiau aptarti tokį filmą su tėvais, o tik po to žiūrėti parsipūstą versiją su draugeliais.

Taipogi esu tikras, kad net žymiausias gydytojas gali tik patarti, kaip žmogui gyventi. Leidimus išduoda kitur.

2011 m. birželio 11 d., šeštadienis

Viduramžiai Trakuose ir aplinkui












Šiandieninį bėgimą aplink Totoriškių ežerą kaip ir pernai palaimino atslūgusi kaitra. Maloniu oru vos šešių kilometrų nuotolis priviliojo ne tik Bėgimo taurės įskaitos maniakų, bet ir tingesnių mėgėjų iš sostinės.

Šiemet varžybos turėjo tapti Trakų miesto ir Viduramžių šventės akcentu. Šeimininkai pasirūpino, kad svečiams nereikėtų krapštyti piniginių starto mokesčiams, ir šiaip pasistengė sukurti jaukią, visai neviduramžišką nuotaiką. Praeitą kartą lyg ir pasitaikė sukčiautojų, iš anksto pasislėpusių pakelės nendrynuose, todėl šįsyk pamėginta tikrinti bėgikus starto zonoje, surenkant specialias korteles. Sukdamas ratu aplink ežerą, iš akių greitai paleidau lyderius, taigi nepatyriau, ar iškilo kokių keblumų nustatant nugalėtojus. Tiesą sakant, daugumai mirtingųjų tai visiškai nerūpėjo.

Dvidešimt trys su puse minutės – per trumpas tarpas leistis į gilesnius apmąstymus. Visą dėmesį tenka skirti kvėpavimui. Užtat apšildamas pasigrožėjau ūkanose skendinčia pilimi. Ji laikoma Viduramžių architektūros šedevru, nors iš esmės atstatyta 1962 m. Projektą parengė sovietmečio architektai. Žinoma, jie stengėsi laikytis istorinių gairių, nagrinėjo senus piešinius, ir štai jums - XV a. simbolis. Dar po pusšimčio metų užsukę į Vilnių masonai žvelgs į Valdovų rūmus ir stebėsis, “kuom blogai”.

Prieš porą savaičių lankiausi Uzbekistane. Samarkande ir Bucharoje apžiūrėjau per pastaruosius penkiolika metų atstatytas XIII –XIV a. medreses, mečetes ir mauzoliejus. Plika akimi matyti, kad jų fasadams naudotos šiuolaikiškos medžiagos. Mozaikas imituoja išpieštos plytelės, prie autentiškų mūrų pritaikytos šviežios plytos. Tikro anų laikų paminklo nebėra, užtat tai, ką matai, palieka įspūdį. Atstatyti (pastatyti?) ištisi Timūro (taigi ir Vytauto) laikų senamiesčių kvartalai. Daugumai turistų toks kompromisas tarp Pompėjos ir Disneilendo nekelia jokių abejonių. Gal italai neprašautų šitaip atstatę griuvėsius Vezuvijaus papėdėje? Mobis mielai atvyktų pakoncertuoti, gal net Selui sugrįžtų įkvėpimas.

Prieš metus Trakuose nepasivijau Dainiaus Kinderio. Neaišku, kaip Lietuvos Magelanui būtų sekęsi bėgti šiandien, bet rašo jis spėriai ir entuziastingai. „Filipinai. Ugnies žiedo kerai“ – Vilnius: Metodika, 2011. Rekomenduoju. Tikėtina, šiemet pasirodys ir daugiau bėgikų kūrybos. Spaudai rengiama „Maratono lauko“ knyginė versija, septyniasdešimtmečio proga žada išeiti Piotro Silkino pasakojimai. Kas bėga aplink ežerą, o kas - aplink Europą.

Šiandien puse minutės atsilikau nuo praėjusį trečiadienį VŠĮ „Tarptautinis maratonas“ tarybos pirmininku išrinkto Mindaugo Savicko. Geras ženklas Vilniaus maratonui. Naujos pajėgos (taryboje dirbs ir kitas sėkmingai Totoriškes apibėgęs komunikacijos bei renginių organizavimo asas Mykolas Katkus) padės pereiti niūriai Viduramžių epochai į Renesansą. Europoje Viduramžių pabaigą žymėjo didieji geografiniai atradimai, o sostinės maratonininkai jau kitais metais turėtų aptikti naują padorią trasą ir deramą būrį bendraminčių joje.

Eppur si muove. Vis dėlto ji sukasi. (Galileo Galilei)

2011 m. gegužės 29 d., sekmadienis

Žvilgsnis iš kitur į pajūrio 100 km bėgimą
















Vakar Nidoje stebėjau 100 km bėgimo varžybas. Pajūrio ultramaratoną „Šviesos kariai“ remia jau penkerius metus, o štai sukti ratus dviračių take pradėta pernai. Visiems patiko, tai šiemet pamėginome vėl. Tiesa šįkart dalyvavau ne trasoje, o greta jos. Patirtis įdomi, kiek skausminga. Žodžiai „žiūrėjau iš šalies“ nelabai tiktų jai nusakyti, nes viskas: bėgimo idėja, trasa, kompanija yra pernelyg artima.

Prieš savaitę įspėjau Evaldą Martinką, kad antrą kartą iš eilės rengiant tokias pat varžybas, gresia daug ką pražiūrėti dėl atsipalaidavimo: viskas jau aišku ir turėtų vykti savaime. Gyvenime būna priešingai. Laimei didelių klaidų darni komanda išvengė, tačiau sakyti, kad renginys per metus patobulėjo, galėtų tik rožinius akinius žole apsirūkę ufonautai.

Tiesa, nuskilo oras. Ko gero, gegužės pabaiga tinkamesnis metas bėgti šimtinei už Jonines. Su „Comrades“ vis tiek dar nekonkuruojame. Septintą ryto vėjas atrodė žvarbus, bet įdienojus jis maloniai gaivino saulėkaitose, o didžiąją dalį trasos saugojo pušys.

Nepaisant lygių galimybių dėlei perskirstyto prizinio fondo, dailiosios lyties atstovių vėl sulaukėme tiek pat – lygiai dvi. Sada Bukšnienė varžėsi su vyrais ir galiausia užėmė tarp jų penktą vietą. Rūta Gaižutytė pademonstravo, kiek pajėgi nuveikti tikslą užsibrėžusi moteris: visai neturinti ultra bėgimų patirties šviesiaplaukė nubėgo šimtakilometrinę distanciją be jokių pasivaikščiojimų.

Baltijos taurė grįžo į Lietuvą. Trečdalį distancijos latvis Andris Dudels, pernai parsivežęs turnyro bronzą, gąsdino varžovus baisiu tempu ir tamsiais akiniais. Bėgdamas kiekvieną kilometrą maždaug 3.42 tempu, braliukų lyderis atitrūko nuo artimiausių persekiotojų penkiomis minutėmis. Nedvejodamas nuraminau lietuvių ultra elito trejukę, kad ginčą dėl pergalės jiems teks aiškintis tarpusavyje. Atspėjau – patyręs Andris dėl vaikiškos taktikos patrūko nepasiekęs pusiaukelės.

Labiausiai atimti čempiono titulą iš Ruslano Seitkalijevo grasinosi Aidas Ardzijauskas. Šiemet ryškiai sublizgėjęs daugiadieniame bėgime aplink Balatono ežerą mūsų ultrininkų vadas atrodė esąs puikios formos. Laboratorijoje klubietį ištyrę Kauno mokslininkai taip pat siūlė statyti už jį. Tačiau tiesioginė akistata su gerai pažįstamais priešininkais Aidui nepasisekė: nubėgus beveik šešias valandas, teko trauktis šalikelėn, paleidžiant priekin Ruslaną su Vidu Totilu.

Neseniai sielovadą į psichologiją iškeitęs geriausias Lietuvos šimtininkas pagerino pernykštį savo laiką, atbėgęs per 7 val. 54 min. 48 sek. Vidas garbingai pasirodė atsilikęs septynias minutes. Trečias dar po ketvirčio valandos finišavo latvis, kriminalinės policijos komisaras, Aigars Salenieks. Lietuvos čempionato bronzą pelnė alytiškis Šarūnas Liegus.

Prizai ir medaliai nėra šio ištvermės išmėginimo esmė. Į tai akivaizdžiai dėmesį atkreipė pats nugalėtojas, tiesiog ignoravęs apdovanojimų ceremoniją. Nidos šimtinė liktų niekam tikusi be mėgėjų indėlių: Juliaus Važgėlos šypsenos, Egidijaus Auškalnio bumbėjimo ant savęs, Ryčio Zajančkausko grakštumo, Povilo Ramoškos galantiškumo, legendinės Piotro Silkino auros, Kęstučio Tursos inteligencijos, Algimanto Kartočiaus jaunatviškumo, Gedimino Kinderio užsispyrimo. Ypatingą nuotaiką sukūrė trijulė šviesą bei džiaugsmą spinduliuojančių karių: Vidmantas Ložys, Darius Jurgaitis ir Rimantas Butkevičius.

Gražių būta varžybų.

2011 m. gegužės 14 d., šeštadienis

Valanda Marijampolėje











Kokį atstumą žmogus nubėga per valandą? Greičiausi afrikiečiai gal nuskuostų apie 22 km, o Tomas Venckūnas šeštadienį Marijampolėje tapo Lietuvos čempionu, įveikęs 18 km 400 m.

“Šviesos kariai“ nebe pirmus metus rengia valandos bėgimo varžybas sporto klubo treniruokliais. Bėgti stadione daug smagiau. Dalyvauti Lietuvos čempionate – dar įdomiau. Be to, pastarosios varžybos yra vienas iš Lietuvos bėgimo taurės etapų. Gal todėl prie starto susirinko kaip niekada daug – 82 vyrai ir moterys.

Bėgdamas ne atstumą, o laiko tarpą, finišo liniją gali pasirinkti pats. Tokiose varžybose nebaigusių distancijos tiesiog negali būti: žengei žingsnį nuo starto ir jau turi savo valandos rezultatą. Dauguma stengiasi iki pat finalinio šūvio. Paskutiniosiomis minutėmis mėgina greitėti, užbaigti dar vieną kitą ratą „Sūduvos“ stadione.

Lyderiams sunkiau – tenka lenkti atsilikusiuosius vienu ar net keliolika ratų. Šitaip jie surenka net po keliasdešimt neįskaitomų metrų, bet tokia jau pirmojo dalia. Mandagesni mėgėjai, dar komentatoriaus per garsiakalbį paraginti, traukiasi dešinėn, atlaisvindami pirmąjį takelį, bet taip sukuria tik dar didesnę sumaištį. Tvarkos būtų daugiau, jei visi laikytųsi arčiau žaliosios vejos ir paskubėtų sugrįžti ten kaskart aplenkę varžovą.

Viena iš ąžuolinių mūsų klubo tradicijų – grupinė nuotrauka Marijampolės stadiono drabužinėje. Tik vienintelis drabužis, leidžiamas toje fotografijoje – varžybų numeris. Metai po metų fiksuojame formas ir nuotaikas.

Skaičiau, kad po kovo Žemės drebėjimo, cunamiais nusiaubusio Japoniją, planeta ėmė suktis sparčiau, sutrumpėjo para. Valanda Marijampolėje liko tokia pat. Norėtųsi, kad ilgam.



2011 m. gegužės 8 d., sekmadienis

Kurorto pusmaratonis kaupia jėgas






Druskininkų pusmaratonis per metus išliko sveikas, sustiprėjo ir išaugo. Šiemet pavieniui ar estafečių porose startavo beveik trys šimtai bėgikų. Dar ko ne šimtas apibėgo penkių kilometrų ratą. Stebėdamas „miniuko“ nugalėtojo finišą ne vienas pusmaratoniui apšilinėjantis sportininkas stvėrėsi už galvos: kelios dešimtys stajerių būtų galėję lengvai aplenkti Egidijų Markūną iš Elektrėnų ir skuosti savo distanciją su 5 km nugalėtojo taure rankose. Deja, šaukštai popiet – Olimpinės dienos pavyzdžiu, kai apšilimui prieš pagrindinį nuotolį bėgama mylia, čia niekas nepasekė.

Antrą kartą surengtos varžybos pretenduoja pavadinime prisikabinti žodį „tarptautinis“. Pernai lietuviams nosis nušluostė pasipinigauti atskubėjęs baltarusis. Šįkart labai stiprių varžovų iš užsienio nei vyrams, nei moterims nepasirodė, Aliaksejus Chamadanovas iš Gudijos tenkinose antra vieta. Mūsiškių mėgėjų minion panūdę integruotis lenkai turėjo ieškotis vertėjų: jokių komandų ar paaiškinimų užsienio kalbomis nesigirdėjo. Vis dėlto pasiklydusiųjų nepastebėjau – susiorientavo ir išdidūs kaimynai, ir Nyderlandų Karalystės ambasadorius Lietuvoje Joepas Wijnandsas su sūnumi, ir kiti svečiai.

Druskininkų pušynai būtų ideali vieta bėgimo varžyboms jei ne duobėmis ištrupėję dviračių takai. Pastarieji rinkimai turbūt sutrukdė jų atnaujinimą sezono pradžiai. Trasoje klupinėjo visi, o tiesiai iš dvylikos valandų ultra bėgimo Lenkijoje į gydyklų miestą atvažiavęs Piotras Silkinas net nusibrozdino ranką. Ultrininkams, įgudusiems žingsniais skusti tako paviršių, šitokia danga ypač pavojinga.

Tik atsitiktinai nugirdau, kad šiųmetinis maršrutas apaugo bulvarinėmis intrigomis. Pasirodo, rengėjai buvo suderinę su savivaldybės klerkais kitokią trasą su starto finišo zona miesto centre. Tačiau dėl asmeninių rietenų paskutinėmis dienomis planus teko keisti, grįžtant prie pernykštės vietos. Dalyviai dėl to per daug nenukentėjo: centrinė gatvė gal išgelbėtų nuo grūsties siaurokame starto take, tačiau didžioji trasos dalis turbūt būtų likusi ta pati. Gaila tik Stano – jis būtų sulaukęs gausesnio gerbėjų būrio.

Daina apie besisukančius debesis pragiedrijo dangų, ir finišuojant termometras jau rodė 22 laipsnius. Man pačiam tai - vėlyvas plentinių varžybų sezono atidarymas. Per žiemą pasunkėjęs keturiais kilogramais atbėgau keturiomis minutėmis lėčiau negu pernykštėje pekloje. Tačiau nuotaika superinė – priešaky vasara!

Renginys neabejotinai pavyko. Šitiek dalyvių nesitikėjo ne tik pikčiurnos komunalininkai, bet ir patys organizatoriai, pritrūkę dovaninių marškinėlių. Bėgančiuosius ragino būgnus mušantys jaunuoliai, visi finišavusieji gavo tikrus medalius. Gretimo lietuviškų patiekalų restorano merginos vos spėjo suktis. Prisišliejęs prie Vilniaus maratono Druskininkų pusmaratonis kitąmet gali nudžiuginti išties tarptautinio lygio svetingumu.

2011 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Amica Živilė sed magis amica veritas






Perfrazuota moteriška gimine Aristotelio sentencija[1] skamba dar sklandžiau.

Nuvainikuotoji čempionė paskelbė niekada nevartojusi dopingo ir kovosianti Tarptautiniame Sporto arbitraže. Nežinau, kaip pats elgčiausi atsidūręs jos rogėse, bet labai linkėčiau, kad šitiek ištvėrusi bėgikė nepabūgtų kad ir skausmingo, bet garbingo pasirinkimo.

Taip, užsispyrusi viską neigti ji išsaugotų būrelį gerbėjų, kurie bent jau į akis žarstys liaupses. Internete akimirksniu susikūrė judėjimas „Aš palaikau Živilę Balčiūnaitę – Lietuvos sporto deimantą!“ Pats pasirašau po šiuo šūkiu, nes palaikau žmogų, kuriam labai sunku. Tik atsisakau aklai bėgti nuo tikrovės ir nesutinku, kad didžius tikslus pateisina bet kokie poelgiai.

Po gėdingų pasirodymų Atėnuose diskvalifikuotiems R.Fazekašui bei A.Annusui sirgaliai surengė antrąją apdovanojimų ceremoniją ir įteikė savo lėšomis pagamintas olimpinių aukso medalių kopijas. Živilė nusipelnė didesnės laimės: prisiimti atsakomybę už praeities klaidas ir iškovoti tikrą maratono auksą kitame Europos čempionate Ciuriche 2014-aisiais su švariais mėginiais. Svarbiausia, kad ji tai gali.


[1] “Amicus Plato sed magis amica veritas” (lot.) – Platonas draugas, bet tiesa dar didesnė draugė

2011 m. sausio 28 d., penktadienis

Lietuvos lengvosios atletikos federacija – drąsi organizacija


LAF Drausmės komisija praėjusių metų gruodžio 1 d. posėdyje vienbalsiai ( sic!) nusprendė nediskvalifikuoti Živilės Balčiūnaitės, neradusi tokią bausmę pagrindžiančių argumentų. Gal Lietuva – tikrai drąsi šalis?

Spręskite patys, tačiau pastarasis mūsų federacijos žingsnis nusipelno pagarbos. Verdiktas peržengė biurokratams įprastas savisaugos ribas ir, manyčiau, buvo netikėtas tiek Tarptautinei federacijai, tiek to paties lygmens sportininkų drausminimo specialistams.

Skeptikai teigs, kad E.Skrabulio vadovaujama komanda tik permetė atsakomybės naštą kitiems, prašydama IAAF medicinos ir antidopingo departamento dar kartą įvertinti maratonininkės pateiktą informaciją. Anaiptol. Turime suprasti, kad nuosprendį Živilės byloje vis tiek turės priimti nacionalinė federacija. Tarptautiniai lengvosios atletikos organai tik vertins mūsiškių funkcionierių veiksmus.

Iš tiesų šiokį tokį vertinimą jau turime. Iš Šveicarijos ar Monako neatskriejo žaibai, raginantys liautis rašinėti ir kuo greičiau griežtai bausti dopingo kontrolės reikalavimus neva pažeidusią bėgikę. Tai - nemaža LAF diplomatijos pergalė. Nedidelės valstybės priešgyniavimas nusistovėjusiai dopingo bylų praktikai galėjo kaipmat išprovokuoti skaudžias pinigines ar organizacines sankcijas. Neperdėsiu teigdamas, kad Lietuvos lengvosios atletikos vadovybė, gindama Europos čempionę, rizikavo savo postais.

Neteko skaityti Ž.Balčiūnaitės ir jos trenerio komisijai pateiktų pasiaiškinimų. Girdėjau, kad jie, padedami gydytojų ir teisininkų (pastarieji, nors byla dar nebaigta, jau išrašinėja keturženkles sąskaitas) parengė solidžią gynybos liniją. Tai svarbu, nes vien drąsa išsisukti nuo grėsmingų kaltinimų nepavyks. Dabar Pasaulio antidopingo agentūros (WADA) ir Tarptautinės federacijos šulai sprendžia sudėtingą galvosūkį. Nusileisti ir, tegu tylomis, prisipažinti klydus – nepatrauklus variantas, tačiau bylinėtis su savo federacijos palaikoma sportininke - taip pat rizikingas kelias. Pernai liepos mėnesį WADA buvo priversta atšaukti savo laboratorijos Penange (Malaizija) akreditaciją dėl tarptautinių standartų ir techninių sąlygų neatitikimo. Analogiškas sprendimas dėl laboratorijos Barselonoje suduotų rimtą smūgį dopingo kontrolės reputacijai.

Procesas užsitęsė. Anglų mėgstamas posakis „No news is good news“ (Jokių naujienų – geros naujienos) čia labai tinka. Tiesa išaiškės. Lietuva – ne Rusija, todėl mūsų čempionės išteisinimas neapsiveltų įtarimais, kad palankus sprendimas buvo išspaustas ar nupirktas. Dešimtkovininko Dariaus Draudvilos nominavimas P. de Kuberteno „Kilnaus poelgio sporte“ prizui (į jį galėjo pretenduoti visų sporto šakų atstovai, atrinkti buvo tik trys, o laimėjo Irano futbolininkas) – puikus pavyzdys.

Kol kas mūsų maratono lyderei, kad ir suspenduotai bei išbrauktai iš rinktinės, sudaromos sąlygos treniruotis. Aišku, ji dar negali planuoti jokių startų, košmariškas laukimas sekina labiau už fizinius krūvius. Tačiau jos kovotojos charakteriui drąsos ir ryžto nepristigs. O mums? Galėtume sekti Prezidento V.Adamkaus, pareiškusio tikėjimą bėgike, pavyzdžiu. Vien jau laikytis nekaltumo prezumpcijos principo būtų lietuviškai drąsu.