Kodėl afrikiečiai valdo?

Pirmiausia, galėtume pasiginčyti, kad atsakymas į klausimą, kas geriausi maratonininkai pasaulyje – ne toks jau ir aiškus.

Pekino Olimpiniame maratone tarp vyrų išties dominavo kenijiečiai su etiopais, o S.Wanjiru pagerino Olimpinį rekordą. Tačiau žvilgtelėję istorijon, pamatytume kad visų Olimpinių čempionų sąraše afrikiečiai aiškiai nusileidžia europiečiams.

Štai jis:

1896 m. – Spyridon Louis (Graikija)
1900 m. – Michel Theato (Liuksemburgas)
1904 m. –Thomas J. Hicks (JAV)
1906 m. – William Sherring (Kanada)
1908 m. – John Hayes (JAV)
1912 m. – Kenneth McArthur (PAR)
1920 m. – Hannes Kolehmainen (Suomija)
1924 m. – Albinus Stenroos (Suomija)
1928 m. – Boughera El Ouafi (Prancūzija)
1932 m. – Juan Carlos Zabala (Argentina)
1936 m. – Sohn Kee-Chung (Pietų Korėja)
1948 m. – Delfo Cabrera (Argentina)
1952 m. – Emil Zatopek (Čekija)
1956 m. – Alain Mimoun (Prancūzija)
1960 m. – Abebe Bikila (Etiopija)
1964 m. – Abebe Bikila (Etiopija)
1968 m. – Mamo Wolde (Etiopija)
1972 m. – Frank Shorter (JAV)
1976 m. – Waldemar Cierpinski (VDR)
1980 m. – Waldemar Cierpinski (VDR)
1984 m. – Carlos Lopes (Portugalija)
1988 m. – Gelindo Bordin (Italija)
1992 m. – Hwang Young- Cho (Pietų Korėja)
1996 m. – Josia Thugwane (PAR)
2000 m. – Gezahegne Abera (Etiopija)
2004 m. – Stefano Baldini (Italija)
2008 m. – Samuel Wanjiru (Kenija)

Pirmasis tikras afrikietis, tapęs bėgimo legenda, buvo Romos Olimpinis čempionas etiopas Abebe Bikila. (Teisybės dėlei reiktų pabrėžti, kad du prancūzai iki jo iškovoję auksą žaidynėse buvo kilę iš Alžyro, bet užtat Pietų Afrikai 1912 m. atstovavęs K.McArthur gimė Airijoje.)

Iš 29 šiuolaikinės distancijos maratono pasaulio rekordininkų tik keturi (penki, jei skaičiuosime ir JAV natūralizuotą marokietį K.Khannouchi) yra afrikiečiai.

Taigi, išties pastarąjį dešimtmetį vyrų maratono elitą valdo mamos Afrikos sūnūs, bet moterų pasaulyje padėtis visai kitokia.
Kaip žinia, silpnoji lytis Olimpinį maratoną pradėjo bėgti visai neseniai, todėl ir čempionių sąrašėlis daug trumpesnis:
1984 m. – Joan Benoit (JAV)
1988 m. – Rosa Mota (Portugalija)
1992 m. – Valentina Jegorova (Rusija)
1996 m. – Fatuma Roba (Etiopija)
2000 m. – Naoko Takahashi (Japonija)
2004 m. – Mizuki Noguchi (Japonija)
2008 m. – Constantina Tomescu (Rumunija)

Prisiminus, kad pasaulio rekordų lentelėje tvirtai karaliauja britė Paula Radcliffe, pasidaro aišku, kodėl Živilė Balčiūnaitė niekada nesibaimino afrikiečių, o treneris Romas Sausaitis dar prieš metus prognozavo, kad jos nebus pagrindinės mūsų olimpiečių varžovės Pekine.

Tačiau ilga įžanga su gausia statistika visiškai nenoriu teigti, kad neverta ieškoti afrikiečių sėkmės priežasčių. Aišku, kad verta!

Pradėkime nuo kūno sandaros. Teko skaityti įvairių išvedžiojimų, bet vienintelis man atmintin įstrigęs straipsniukas pasakojo apie tai, kad ištyrus maratono bėgikų anatomiją, nustatyta, jog geriau sekasi tiems, kurių Achilo sausgyslės prasideda aukščiau ir yra ilgesnės. Būtent tokia savybė būdinga Kenijos stajeriams: jų blauzdos raumuo aukščiau pereinąs į sausgyslę.

Įtikina? Manęs – nelabai. Jokių ypatingų genų, galinčių nulemti juodojo žemyno gyventojų pranašumą ilgosiose distancijose, niekas nėra radęs.

Čia galima nukrypti ir paminėti, kad juodaodžių dominavimas sprinterių tarpe yra dar ryškesnis. Bet Lietuvos Lengvosios Atletikos Federacijos Prezidentas Eimantas Skrabulis (pats daugkartinis šalies sprinto čempionas ir rekordininkas) yra pasiryžęs paneigti mitą, kad lietuviai – ne sprinterių tauta. Linos Grinčikaitės prasimušimas į Pekino Olimpiados 100 m pusfinalį ir 14 vieta – puiki pradžia.

Krepšinis irgi laikomas juodaodžių sportu, bet Lietuva (kaip ir Ispanija, Argentina) ne kartą įveikė JAV.

Grįždami prie maratono, manau, nesunkiai sutarsime, kad paslaptis glūdi ne treniruočių programose. Afrikiečiams planus dažniausia rašo treneriai iš Europos arba JAV.

Vien juodaodžiams skirto dopingo (jei tokį kas išrastų) irgi būtų negana - net steroidais vėžį besigydantis L.Armstrongas aria stovyklose. Beje, dviračių sporte, kuris taipogi laikomas ištvermės šaka, visai negirdėti nei etiopų, nei kenijiečių...

Tai kodėl gi jie tokie stiprūs stajeriai? Štai keletas atsakymų:

Bėgiojimo kultūra. Afrikoje nuo seno madinga vaikščioti pėsčiomis. Daugybę kartų įžymieji čempionai pasakojo, kaip vaikystėje kasdien bėgiojo į mokyklą po keliolika km. Haile Gebrselassie iki šiol neatsikratė įpročio spausti kairiąją ranką prie krūtinės, mat taip buvo patogiau neštis vadovėlius. Ištvermė ugdoma nuo mažumės.

Kalvos. Etiopai ir kenijiečiai (kaip ir stajeriškos Tanzanijos, Ugandos, Eritrėjos gentys) gyvena ne aukštikalnėse, bet ir ne žemumose. E.Hemingvėjaus aprašytos „žaliosios Afrikos kalvos“ sukuria puikų landšaftą bėgikų treniruotėms. Pakeliamas karštis, savana maždaug 1000 m aukštyje ir daugybė įkalnių – puikiausios sąlygos nuolatinei stovyklai.

Alkis. Net kenijietiškoji įsikrovimo dieta pagrįsta principu: nesitreniruoji – nevalgai. Prasimušti į vakariečio vadybininko surinktą „arklidę“ ir su turistine viza nešti jam piniginius prizus Europos miestų ir miestelių varžybėlėse už porą šimtų „juodų“ eurų per mėnesį – geidžiama karjera, palyginus su tuo, kas laukia namie.

Treneriams nereikia ieškoti ir įkalbinėti, jie talentus renkasi iš milijonų norinčiųjų. Iš gausos randasi kokybė. 2008-aisiais 93 kartus maratonininkai finišavo greičiau, negu per 2 val. 10 min. Tik 10 kartų iš jų – ne afrikiečiai.

Pavyzdžiai. Vakarų Afrikos valstybėse berniukai svajoja tapti futbolininkais ir žaisti Europoje, Rytų Afrikoje – tapti geriausiais bėgikais ir turėti tokį džipą, kaip Paul Tergat. Maratono čempionai savo šalyse tampa didvyriais. H. Gebrselassie pasvarsto apie galimybę kada nors tapti Etiopijos prezidentu.

Darbas. Stop! Nuo kada afrikiečiai – darbščiausi pasaulyje?

Ko gero čia ir yra esmė. Be talento į elitą nepakliūsi. Tačiau net patys talentingiausi čempionai kokius 98 procentus rezultato pasiekė ypatingai sunkiomis treniruotėmis. Neabejotinai ši taisyklė galioja ir stebukladariams iš Afrikos, ir tiems, kas ruošiasi su jais grumtis.