Apie ką galvoja bėgikai?

Bendraudamas su žmonėmis viešose vietose, dažnai išgirstu klausimą: „Apie ką jūs galvojate bėgdamas?“ Nenuostabu, kad pastaruoju metu bėgdamas daugiausia galvoju kaip tik apie tai.

Klausimas teisingas. Ne "ką?", o "apie ką?" Sako, apskritai nebūna durnų klausimų, o štai kvailų atsakymų kažkodėl pasitaiko. Keista, gamtoje lyg ir turėtų būti po lygiai tiek vienų, tiek kitų. Ai, bet ką čia... Klausimas suprantamas, nes nebėgiojantieji nujaučia, kad didžiausi iššūkiai slypi bėgiko sąmonėje. Kūniškoji materija evoliucionuodama akivaizdžiai prisitaikė prie maratonų, o idealioji dvasia, ko gero, atsilieka. Dar K.Marksas sakė, kad materija – pirminė.

Bėgant pavojinga nugrimzti į materialius skaičiavimus. Iškart apsiskaičiuoji. Vienas bičiulis sumetė, kad valgydamas ledus lieknėja, nes išeikvoja daugiau energijos, nei gauna. Mat porcijos turinį sušildo iki kūno temperatūros. Paskui išaiškėjo, kad skaičiuodamas sumaišė kalorijas su kilokalorijomis. Trys nuliai nubraukė visą džiaugsmą. Ne veltui specialiuosius agentus įkiša į treniruoklius, pakelia pulsą iki maksimumo, o tuomet liepia spręsti uždavinius ir galvosūkius. Doras pilietis nesivels į tokią velniavą. Ir kam gi bėgikui skaičiuoti kalorijas?

Aktualijos - taip pat ne išeitis. Bėgi neprisijungęs prie interneto ir nebežinai, kas nauja: kokių katastrofų nutiko, ką nušovė, o kas pats susiprato, ką išrinko, o ką tik pasodino, kas su kuo kaip duodasi ar šiaip trolinasi. Be tiesioginio eterio ir socialinio tinklo prie aktualijų niekaip neprilįsi. Senos naujienos gi oksimoronas. O čia tai bent žodis! Oksana su moronu. Ne, kuo čia dėta Oksana? Oksiduotas moronas, ir tiek.

Verčiau galvoti ką nors gilaus. Apie save, apie ką gi kita. Jei kas nors nesutinka, kad čia gili tema, tegu pamėgina atsakyti į klausimą „Kas aš?“. Nors ne, namie nebandykit, pernelyg žiauru. Pabandėt? Taigi. Nereikėjo smerkti narcizų ir egotistų. Egoistus tai galima, jiems nusispjaut.

Labai padeda poezija. Ritmas ir rimas. „Peteris, kai buvo jaunas, kasė griovį per klampynę. Kasa, kasa, uodžia orą – kvepia jam kažkur degtinė. Pamažu prasigyveno. Prikimšta jo piniginė. Vos tik ją ranka paliečia – tuoj pakvimpa jam degtinė...“ (Imants Zieduonis "Daina apie Peterį", vertė Alfonsas Maldonis) Arba „Pažįstu šias gatves, žinau, kur ves. Vis vien, ką trypiam ar ką malam mes. Tik dailinam erdves: tarp mirties ir savęs, ir tavęs.“ (Harold Pinter „I Know the Place“, vertė Ignas S.) Ir t.t., ir pan. Itin praverčia, tik tenka mintinai mokytis. Bet verta.

Pastarajame „Rigas Laiks“ numeryje yra puiki Ričardo Rorčio (Richard McKay Rorty) esė „Gyvųjų liepsna“. Žmogus ne šiaip filosofavo, profesoriavo Stanforde. Susirgo vėžiu ir pajuto, kad jokie gyvenimo pasiekimai, jokie perskaityti veikalai, tikėjimo atradimai ir įžvalgos negelbsti nuo neracionalios mirties baimės. Vienintelė poezija pasirodė šio to verta. Tik eiliuoti vaizdiniai, tik rimas ir ritmas teikė paguodos. „Gailiuosi, kad neskirdavau poezijai daugiau laiko“, prieš mirdamas parašė R.Rortis.

Bėgi – gyveni. Srūvi materijos ir sąmonės srautu. Ar sąmonė – cheminė reakcija? Ar verta gerbti ne tik gyvūnų, bet ir neorganinių junginių teises? Ar kultūrinis intelektas pavojingas natūraliam? Šiandien – π diena. Koks pats paskutinis skaičius? Siaubas.

Išeitis – santykiai. Kai norisi ką nors užmušti, išbėgi ir grįžti, norėdamas mylėti. Ta pati įtampa, kitoks krūvis. Kai nesinori nieko, išbėgi ir grįžti kupinas pavasario aistrų. Noriu, trokštu, duok!

Abejingieji nebėgioja. Jie negyvi, nors galvoja turį daugiau teisių už mineralus.