(Борис
Гребенщиков, „Афанасий Никитин Буги Или Хождение За Три Моря 2”)
Mes sulėkėm Perlojon palydėti žiemos,
Panelė mano - iš Rietavo, aš pats - iš
Varėnos.
Būtume pavasaroję, tada jau - „Kergudu!”
Bet kokainas mieštas talku: dvi dalys iš
penkių.
Turėjom mauti kiaurai liuką
Suktinės dūmeliu.
Mieloji tarė: “- Gal - į Meką?” “- Ne, man -
ne pakeliui...”
Paskui neatmenu, kur traukiau, kas pūtė į
nasrus.
Ieškojau Kastanedos kaukės, nusprūdau į
laivus.
Visi jūreiviai sijonuoti, jų jungos - be
dantų,
Ir štai - sustojom karo uoste prie Ulan-Batoro
krantų.
Nukūriau tiesiai į dacaną malonės paprašyt,
Ten man į glėbį - Saint-Laurent‘as,
Ir žiū - o mes jau - Oxford Street.
Greta - mulatas Staska, tas vis vaikos madų:
Nešioja švarką Yamamoto, o kelnes - Pompidou.
Ir čia pripuola romų moteris, tapyta Monet,
Vaitoja: „Turim tris plius vieną! Staigiai
lekiam pas mane!”
Tik va - nėr pinigų taksi, tai teko stumt
sagtis,
Žinau, Varėnoj tokio vaizdo dar nieks nepamatys.
Smagiai pajodėm slibinus, kol padvelkė Šiaurys,
Tritonų kurkulus laižiau, iš jų išlindo
ungurys.
Vonioj, svetainėj ir virtuvėj degė Joninių
laužai,
BG dainas verčiau iš urdu į lotynų atidžiai.
Sausai išsiurbęs, ką nutvėriau pas juos tarp
langų stiklų,
Išsikviečiau metro į Tverę per Rangūną ir
Čengdu.
Ir štai per dykumas gabena mus translyčių
traukinys,
Lopšinę bliuzo garsiai stena mašinistas
kankinys.
Aplink - gryniausia krušliava, kiek regi
akiniai:
Lyg šilkãverpių kankanas, lyg ristynės su
velniais.
Kai man nutrūko šimtas penktas nervų stygų ritinys,
Tuoj kojas įmerkiau Jamaikoj į Etnos kraterio
vilnis.
Penkias savaites nesiskutęs, sunką musmirių
lakiau,
Dabar už seną partizaną traukiu žvilgsnį ne
menkiau.
Šamanai su chirurgais svarsto, kaip čia dar
nenugaišau,
O aš mokausi svahilių ir naujus mitus rašau.
Kai sodžiuj nusileis ateiviai, juos užremsiu
šuliny.
Mums, baltams, svetimšaliai Palangoj nebūtini.
(Versta iš rusų kalbos)